2018 m. lapkričio 12 d., pirmadienis

Herbert Genzmer „Salvadoras Dali ir Gala“

„Ji ir Dali drauge sudarys harmoningą simbiozę, nes puikiai papildo vienas kitą: Gala nuo pirmos iki paskutinės akimirkos įstengia duoti menininkui tiksliai tai, ko jam reikia; ir jis geba patenkinti tris jos gyvenimo norus – vertina grožį (įamžina ją idealizuotuose portretuose), suteikia galimybę reikštis valdingumui ir padaro turtingą.
Dali rado sau moterį, savo tobulą antipodą.“


Turbūt daugelis žino, ne kartą matė išsilydžiusius laikrodžius, ilgakojus dramblius ir Dali ūsus. Juk dabar visa tai galima pamatyti vos ne ant kiekvieno kampo. Bet ar kiekvienas apie Dali gyvenimą žino kažką daugiau, konkrečiau? Aš ir pati ne kažką težinojau, tik tai, kad namie apie jį turiu dvi knygas, teko lankytis Dali muziejuje Paryžiuje ir tiek. Todėl su malonumu griebiau šią knygą.

Jau tikrai ne kartą esu minėjusi, kad mano vienas mėgstamiausių knygų žanrų yra biografijos, autobiografijos ir prisiminimai. Nuo pat ankstyvos paauglystės su malonumu skaitau tokias knygas. Skaitant jaučiuosi, tarytum, artimai pažinčiau žmogų, kuris, žinau, kad tikrai egzistavo, tai dažnai mane įkvepia. Galbūt aklai ir nepasitikiu tokiomis knygomis, nes, visgi, puikiausiai suprantu tai, jog tiek paties žmogaus požiūris į save, tiek jo artimųjų ar pažįstamų, o juolab, vėliau tyrinėjančių rašytojų, yra absoliučiai skirtingas, ne visada atskleidžiantis tiesą. Bet bendrais bruožais žmogaus portretą įmanoma susidėlioti.

Šįkart knyga skirta ne tik Salvadoro Dali portretui dėlioti, tačiau ir jo santykiams su Gala. Šioje knygoje išsamiai aprašyta tiek Dali, kaip menininko pripažinimo pradžia, tiek susitikimas su Gala ir kitais Paryžiuje gyvenusiais menininkais. Jau pačiuose pirmuosiuose puslapiuose autorius įmeta skaitytoją į 1929-uosius metus, „Elektros muziejų“ Paryžiuje, paprasčiau tariant, tuometinę siurrealistų susibūrimų vietą, o ten skaitytojas sutinka A. Breton, M. Ernst ir daugelį kitų menininkų, su kurių pavardėmis susipažinau šios knygos dėka. Jau istorijos pradžioje lengva įsijausti, pagauti tvyrojusią nuotaiką, jautiesi it tikrai kampelyje stebėtum tuos karštakošius, kartais besipykstančius, o kartais kartu kuriančius žmones. Paskui skaitytojas tampa Salvadoro Dali ir Galos pažinties, ir jų keistos istorijos pradžios bei baigties liudininku.

„Aš myliu du dalykus – Galą, savo teisėtą žmoną, ir pinigus.“
(nuotr. iš http://www.whataboutart.org/blog/2016/2/8/gala-and-dali.html)

Įsivaizduokite, kas nutinka su tokia pora kaip Dali ir Gala? Jam, kai jie susitinka, 25-eri, jai dešimčia metų daugiau, ji ištekėjusi už žinomo prancūzų poeto P. Eluard ir turi dukrelę, kuri jai nė motais. Kas nutinka? Ak, nieko, Dali šeima nepritaria tokiems jo santykiams ir jį pasmerkia, jis, apakintas meilės Galai, visko ir atsisako. Gala – moteris ne pėsčia, tikra Femme Fatale, sėjanti vyrų širdyse žaizdas ir beveik nė neatsigręžianti į nusibodusius žaisliukus, trokštanti gyventi patogų, aprūpintą, turtingą gyvenimą. O Dali? Dali savimyla keistuolis, vis pabrėžiantis visiems, koks jis genialus kūrėjas, jis ne tik siurrealistas, jis visas SIURREALIZMAS! Skaitant apie šiuos du egoistus, gyvenančius savo susikurtame pasaulyje ir ne visai paisančius, kas dedasi aplinkui, vis mąsčiau apie tai, kad daugelis šiandien garbinančių Dali, vieni sąmoningai, žinodami, kiti tarytum dėl to, kad tai madinga, kažin ar norėtų jį patį pažinoti asmeniškai? Aš pati supratau, kad tikriausiai ne. Vis bandžiau įsivaizduoti, kaip sunku turėjo būti jo artimoje aplinkoje esantiems žmonėms. Bet tie ilgakojai drambliai ir išsilydę laikrodžiai, juk taip kietai atrodo, ane? :)

„Dali nutuokia, kad jis čia ilgam turės kelti nepsitenkinimą, nes kaip pačiam žinoma, jis pernelyg geros nuomonės apie save, pernelyg įsimylėjęs save patį, kad įsipareigotų kam nors, išskyrus save. Ir jei įsipareigojąs, tai tik sau ir Galai, o per ją - vėlei sau.“

Nors Dali ir Gala buvo ypatinga, dažnai nuostabą bei skandalus kelianti sutuoktinių pora, be Galos tikriausiai nebūtų Dali, kokį jį mes šiandien žinome, o be Dali nebūtų ir Galos. Kad ir kokia keista pora būtų buvusi, jie įkūnijo tą tvirtą ryšį, apie kurį mes šiandien dažnai svaičiojam prisižiūrėję romantinių filmų. Dali ir Galai teko daug kartu išgyventi, juk jie pergyveno Antrąjį pasaulinį bei Ispanijos pilietinį karą, skurdą ir turtingusius laikus, gyveno ir Port Ligate, ir Paryžiuje, ir Niujorke, keliavo visur, kur tik buvo kviečiami. Nepaisant net Galos nuklydimų pas kitus vyrus, ir Dali jaunos palydovės, jie iki pat pabaigos išlaikė tą juos sujungiantį ryšį. Ir vien dėl to neįmanoma jais nesižavėti.


„– Didžiausia dabartinio mąstymo silpnybė, man atrodo, yra ta, kad baisiai pervertinami žinomi dalykai, palyginti su tuo, ką dar reikia pažinti. “

Šios knygos vienas iš minusų būtų tai, kad kartojosi tam tikros istorijos, tam tikros detalės, kas, mano nuomone, nebuvo būtina ir vien dėl to istorija netapo vientisesnė, o galėjo tokia būti... Šiaip ar taip šią knygą rekomenduoju norintiems sužinoti apie tą ūsuotąjį genijų, o gal pakvaišėlį (?) daugiau. Šią knygą perskaičiusi jaučiau didžiulį malonumą persirašinėdama menininkų pavardes ir besidomėdama daugiau. Informatyvi ir naudinga knyga.


Kita patikusi citata: „– Jokia meno kūryba neturi nieko bendra su amžinųjų vertybių kūrimu, – moko jis. – Meno kūryba – tai vien tik pažinimo priemonė, kurią, deja, itin lengva išprievartauti asmeninėmis ambicijomis.“

Mano vertinimas: 8/10.

Leidykla, išleidimo metai: Tyto alba, 1999 m.

Knygos autorius: Herbert Genzmer (g. 1952 birželio 21 d., Krefelde, Vokietijoje)

(nuotr. Hennig Bock)

2018 m. lapkričio 7 d., trečiadienis

Ira Levin „Rozmari kūdikis“

Ką gi, visai neseniai praūžė ta lietuviams dar ne visai priimtina šventė – ne šventė Helovinas. Ta proga, labai užsimaniau perskaityti kažką šiurpesnio nei įprastai. Ir taip visai atsitiktinai akys užkliuvo už „Rozmari kūdikis“.

„Rozmari kūdikis“ aš visuomet žinojau, kaip filmą, ne kaip knygą. Juk filmas jau tapęs klasika ir nors šiek tiek siaubą ar kiną mėgstančiam žmogui jo nepažiūrėt yra tarytum nuodėmė. Taigi, knygą perskaičiau vėliau, nei mačiau knygą, tačiau šįkart man tai nepakišo kojos, kadangi flmą mačiau senokai ir blankiai atgaminau kažkokias smulkmenas.

Apie ką ši knyga? Apie Rozmari ir Gajų, jaunavedžių porą, kurių svajonė pagaliau išsipildo ir jie gauna buto nuomos pasiūlymą Bramforde. Tai neįprastas daugiabutis, kuriame sklando įvairiausios legendos. Sakoma, jog ten prieš daugelį metų gyveno žmogus, kuris iškvietė Šėtoną, šiame name įvyko daugiau, nei įprasta, savižudybių. Ir nuo pat pradžių Rozmari draugas ir globėjas Hačas bando juos atkalbėti nuo sprendimo gyventi tokiame name, tačiau Rozmari ir Gajus tik pasišaipo iš tokių nesąmonių. Vos tik jiems įsikėlus į šį pastatą, kaimynai Kastevetai, pagyvenusi pora Mini ir Romanas, jiems prisistato ir nuo pirmų akimirkų pradeda juos globoti...

Pradedant kalbėti apie šią knygą, norisi paminėti, jog skaičiau 1999 metų vertimą. Ir vien dėl to, galbūt, man ši istorija nepasirodė tokia įdomi. Manau, kad vertimas buvo prastas, kadangi dialogai labai painūs, neaiškūs, kartais net nesuprasdavau pokalbio prasmės, vis įterptos neaiškios mintys, tad manau, kad ją reiktų skaityti originalo kalba. Taip pat kaskart pažiūrėjusi į viršelį, prunkšteliu, nes niekaip nesuprantu, kodėl ant viršelio esančioje nuotraukoje yra Edith Piaf portretas? Kas čia per sprendimas, prie ko Edith Piaf?

Pati šios istorijos idėja gana nebloga, tačiau kažko jai pritrūksta. Pagrindiniai herojai Rozmari ir Gajus labai jau blankūs, neįdomūs, nuspėjami. Rozmari – 24 metų gražuolė namų šeimininkė, ištekėjusi už aktoriaus, kuriam sekasi ne taip gerai, kaip jis norėtų. Jis negauna pagrindinio vaidmens ir dėl to ryžtasi priimti baisiausią sprendimą. Kiek žmogus gali paaukoti dėl šlovės, dėl pinigų? Ypač turint omenyje tai, kad Gajus blankus garbėtroška.

Skaitant šią istoriją, vis prisimindavau tą patarimą mažiems vaikams – nebendrauti su nepažįstamaisiais. Ypač jų pernelyg arti neprisileisti, turint kažkokių keistų įtarimų. Rozmari ir Gajaus naivumas mane stebino ir juokino. Norėjosi gerokai juos pakratyti. Kaimynai yra labai įdomus dalykėlis apskritai. Pavyzdžiui, palyginus su mūsų seneliais ar tėvais, mes vis mažiau su jais bendraujame. Galbūt pasisveikiname ir tiek, dažnai konfliktuojame dėl kvailiausių smulkmenų, turbūt retas kuris eina pasiskolinti cukraus ar papietauti pas kaimynus. Mes vis labiau užsidarome savose dėžutėse, bijodami kažką prisileisti arčiau. Žinoma, ši istorija yra išgalvota, pridedant į ją įvairiausių kraupių detalių, tačiau ji priverčia susimąstyti apie tą ryšį, jo glaudumą ar nebuvimą. Jei Gajus ir Rozmari nebūtų persikėlę į Bramfordą, nebūtų susibendravę su kaimynais, jie būtų graži, laiminga pora, gyvenanti įprastą gyvenimą. Tačiau, kas būtų, jei būtų, ar ne?

Kaip jau ir minėjau, istorija, manau, man būtų palikusi didesnį įspūdį, jei būčiau skaičiusi originalo kalba. Šįkart perskaičiau ir perduosiu ją toliau, nes gilesnio įspūdžio ar noro kada nors perskaityti dar kartą, ji man nepaliko. Helovinui istorija tinkama, tačiau kažkokių apmąstymų nelabai ir paliekanti. Ar rekomenduoju? Gal nuskambės labai keistai, turint omenyje, kad apžvelgiu knygą, bet labiau rekomenduoju pažiūrėti filmą. Filmas man paliko geresnį įspūdį. Arba nebent skaityti kitą leidimą, šio nerekomenduoju.

Mano vertinimas: 6/10.

Leidykla, išleidimo metai: Tyrai, 1999.

Knygos autorius:: Ira Levin (g. 1929 m. rugpjūčio 27 d., Niujorke, JAV. – m. 2007 m. lapkričio 12 d.)
(nuotr. iš https://thefactoryofwords.wordpress.com/writers/ira-levin/)

2018 m. lapkričio 3 d., šeštadienis

Agota Kristof „Storas sąsiuvinis“

„Knyga, kad ir labai liūdna, negali būti tokia liūdna kaip gyvenimas.“

Šioje trijų dalių istorijoje mes susipažįstame su dvyniais Luku ir Klausu bei jų rašomu storu sąsiuviniu. Istorija prasideda tuo, kaip mažamečiai dvyniai motinos paliekami pas storžievę, niekad nematytą, senelę, tokiu būdu bandant juos apsaugoti nuo karo didmiestyje. Nepasaint to, kad senelė juos apkrauna įvairiais ūkio darbais, jie randa laiko žaisti keisčiausius žaidimus. Jie vykdo įvairias susigalvotas pratybas vien tam, kad prisijaukintų žiaurumą, kad nieko nebebijotų. Pavyzdžiui, jie kelias dienas nieko nevalgo, gali visą dieną nekalbėti ar vienas apsimesti kurčiu, o kitas akluoju. Kad ir kaip keistai jie augtų, dvynių ryšys yra itin stiprus, jie taryttum nedalomas vienis. Rašytoja mums leidžia tuo patikėti, tačiau įsisiūbavus pasakojimui, supranti, kad rašytoja tave apgavo ir tai, ką skaitei prieš tai, galbūt visiškai toli nuo tiesos.

Kai pradėjau skaityti šią knygą, daugelis ją saičiusių žmonių tvirtino, kad tai viena geriausių, žiauriausių, įsimintiniausių jų skaitytų knygų. Iš dalies esu linkusi su jais sutikti. Bet tik iš dalies. Viena vertus, istorijoje tikrai pilna žiaurių scenų, kurių niekur kitur dar neteko skaityti ir, kur norisi nusukti akis į šoną, tačiau, kita vertus, suvoki, kad tai yra fikcija fikcijoje ir tai gerokai sutrikdo bei sukelia nepasitikėjimą pačia istorija, nors ir žinai, kad tai nėra tikra. Manau, šią knygą geriausiai ir apibūdina pirmoji citata, nes kasdien mes girdime begales baisių dalykų, šiurpstame nuo kiekvieno straipsnio, kur kažkas su kažkuo žiauriai pasielgė ir nustebinti žiaurumu darosi vis sudėtingiau. Realus gyvenimas išties kartais būna daug žiauresnis už vieno žmogaus vaizduotę, nes realiame gyvenime yra daug žiaurių žmonių.

„Kiekvienas savo gyvenime padaro mirtiną klaidą, o kai tai supranta, jau nieko negalima pataisyti.“

Ši knyga man sukėlė daugialypius jausmus. Pirmoji dalis įsiveržė į mintis ir jas purtė, tačiau, skaitant toliau, lydėjo kažkoks nusivylimas, kartais net nesuvokdavau, kas yra kas, kodėl taip, o ne anaip. Nors, žinoma, turbūt tokia ir buvo autorės idėja. Negaliu teigti, jog ši knyga yra prasta, toli gražu. Tačiau ir ne tokia, kurią norėtųsi skaityti keletą kartų. Ją perskaičiusi jaučiausi sutrikusi. Vis neapleido mintis, kad šioje istorijoje, tiem dviem broliam priskirta per daug skaudžių, baisių įvykių. Ir turbūt liūdniausia suvokti tai, kad pasaulyje kažkur tikrai egzistavo panašūs berniukai, kad skaudūs įvykiai, aprašyti šioje knygoje, buvo ar net yra kažkieno realybė. Ir apie tai mąstant, svyra rankos ir norisi, kad realybė būtų gražesnė, jaukesnė ir svetingesnė už visas liūdnas knygas.


Nepaisant mano sutrikimo, rekomenduoju šią knygą. Ji yra tarytum koks filtras, pro kurį perfiltruoji pasaulį aplinkui ir savo gyvenimą, laikmetį.


„Vienas vyras sako:
– Užsičiaupk. Moterys nematė karo.
Moteris atkerta:
– Nematė karo? Sumautas kvaily! Ant mūsų pečių visi darbai, visi rūpesčiai: maitinti vaikus, slaugyti sužeistuosius. O jūs, karui pasibaigus, visi būsite didvyriai. Žuvę – didvyriai. Likę gyvi – didvyriai. Sužeisti – didvyriai. Todėl jūs, vyrai, ir sugalvojote karą. Tai jūsų karas. Jūs jo norėjote, tai ir kariaukit, sušikti didvyriai!“


Mano vertinimas: 7/10.

Leidykla, išleidimo metai: Alma Littera, 2004.

Knygos autorė: Agota Kristof (g. 1935 m. spalio 30 d., Cskivand, Vengrijoje – m. 2011 m. liepos 27 d., Nešatelyje, Šveicarijoje)

(nuotr. iš: https://www.delo.si/kultura/knjizevni-listi/agota-kristof-pisala-bi-kjerkoli-v-kateremkoli-jeziku.html)

2018 m. lapkričio 2 d., penktadienis

Haruki Murakami „Aklas gluosnis, mieganti moteris“

„– Labiausiai mane kankina baimė. Daug bjauriau ir baisiau už tikrą skausmą yra įsivaizduoti tą galbūt aplankysiantį.“

Ak, Murakami, Murakami... Reikėjo keleto metų pertraukos, kad prie Murakamio sugrįžčiau. Netgi, sakyčiau, simboliška. Haruki Murakami knyga „Mylimoji Sputnik“ buvo pirmoji knyga, kurią apžvelgiau tinklaraštyje. Ir tai buvo... prieš daugiau nei septynerius metus. Net pačiai sunku tuo patikėti. Ir šita knyga tuomet sukrėtė mano paauglišką gyvenimą ir širdyje pasėjo meilę šiam autoriui.

„Aklas gluosnis, mieganti moteris“ – Dvidešimt keturių apsakymų rinkinys. Jame galima rasti visko... Nuo nenusisekusių pirmosios meilės svajų iki vardus vagiančios beždžionės. Labai sunku įvertinti apsakymų rinkinius, nes, kaip visuomet, vieni pataiko tiesiai į vidinį taikinį, kiti vos perskaityti užsimiršta. Tiesa, buvo ir jau skaitytų motyvų, ar tik man vienai pasivaideno „Norvegų giria“ istorija? Kaskart skaitant jo kūrinius lydi nuostaba. Kaip įmanoma taip grakščiai ir įtikinamai sugretinti realybę ir keistą sapną? Arba, kaip įmanoma paprastus, kasdienius dalykus paversti tokiais....tokiais...tokiais Murakamiškais? Tai turbūt ir išliks Murakamiškąja paslaptimi. Kaip ir ne visai paslaptis ta keista Haruki Murakami meilė ausims, jų nuostabiesiems lezgeliams. Niekaip neprisimenu kito autoriaus, kuris turėtų tokį ryškų kūrybinį akcentą.

Apsakymai itin muzikalūs. Skaitydamas girdi grojant džiazą, nepaisant to, jog net nesi džiazo gerbėjas ar žinovas, tačiau Murakamis meistriškai tai įpina į pasakojimą ir pažadina džiazą skaitytojo širdyje. Autoriaus erudicija ir domėjimasis ne tik stebina, bet ir kelia didžiulį susižavėjimą.

„Italijos lygumose auginami kviečiai.
Jeigu italai sužinotų, kad 1971 metais jie eksportavo „vienatvę“, tikriausiai išsižiotų iš nuostabos.“


ir ši citata apie spagečius! Taip taip, apie vienišo vyro valgomus spagečius. Niekad apie makaronus neteko skaityti nieko gražesnio ir dabar visada raitydama šakute spagečius, galvosiu apie šią citatą.

Galėčiau papasakoti apie istorijas kažką konkretaus, tačiau nenoriu. Manau, kad jas tiesiog reikia perskaityti ir pajausti. Tikiu, kad kiekvienas skaitytojas šioje knygoje ras bent vieną istoriją, kuri prabudins kažką ne tik mintyse, bet ir širdyje.

Mano vertinimas: 7/10.

Leidykla, išleidimo metai: Baltos lankos, 2018.

Knygos autorius: Haruki Murakami (g. 1949 m. sausio 12 d., Kiote, Japonijoje)


(nuotr. iš: http://time.com/3823189/haruki-murakami-2015-time-100/)

2018 m. spalio 23 d., antradienis

Robert Seethaler „Tabakininkas“

„Gal taip ir būtų geriausia, galvojo jis, tiesiog stovėti ir nebesijudinti. Tada laikas slinktų pro šalį, ir nebereiktų nei plaukti pasroviui, nei prieš jį spirtis.“

Pradedant kalbėti apie šią knygą, pirmiausia norisi pagirti tokį nuostabų viršelį! Šiaip nesu tas žmogus, kuris knygas renkasi pagal viršelį ar apskritai tam suteikia daug prasmės, tačiau šis viršelis mane pakerėjo savo grožiu. Ir antras dalykas, kurį norisi paminėti yra tai, kad tai pirmoji šio autoriaus knyga, kurią perskaičiau, „Visas gyvenimas“ dar į mano rankas nepakliuvo. Todėl negaliu lyginti.

Apie ką gi šis „Tabakininkas“? Apie septyniolikmetį Francą Huchelį, kuris, ištikus nelaimei ir netekus pagrindinio motinos ir jo rėmėjo, išvyksta į Vieną dirbti pas tabakininką Otą Trsneką. Jaunas, naivus, baltarankis svajoklis iš nedidelio kaimelio įsisupa į didmiesčio sūkurį, kur jo laukia ypatinga pažintis su S. Freudu, pirmoji meilė čekei Anežkai su nuostabia švarple ir stiprūs sukrėtimai. Jis išvyksta artėjant 1937 metams, deja, Antrojo pasaulinio karo pradžia jau netoli...

Skaitant istorijos pradžią daug kartų nusišypsojau, stebėjausi autoriaus humoro jausmu ir ironija. Juk pradžia beveik kaip iš anekdoto: jaunas mamyčiukas iš kaimo atvyksta į didmiestį, kur nieko nežino, nieko nesupranta, vos išlipus stotyje, jam apsvaigsta galva nuo kvapų ir naujų įspūdžių. Tačiau istorijai įsibėgėjus ne kartą sudiegė širdį, norėjosi liūdnai prikąsti lūpą ir klausti: kodėl? Autorius žongliruoja skaitytojo jausmais, bet tai daro meistriškai, tikriausiai nujausdamas, kur visa tai nuves.

„ – Ne kanalas čia dvokia, – pasakė. – Dvokia laikai. Šitie supuvę laikai. Išgverę, pagedę ir supuvę.“

Kur baigiasi žmogiškumas ir kur jis prasideda? Ar karas yra ta riba, kurią peržengus viskas įmanoma, net ir pamesti savo žmogiškuosius principus ir saugant savo kailį, pasmerkti kitą? Ar įmanoma neperžengti tos ribos? Kaip elgtųsi kiekvienas mūsų, pakliuvęs į tokią situaciją? Į šiuos klausimus tikrai nelengva atsakyti, galvojant apie tai, kad istorija vyksta tokiame skaudžiame laikotarpyje. Antrasis pasaulinis karas, holokaustas. Norisi tikėti, jog netapčiau tokia, kaip mėsininkas, norėtųsi išlikti Francu, tačiau... Ką galiu pasakyti šiltai ir ramiai sėdėdama savo kambaryje, ir gurkšnodama arbatą su medum? Ramybės laikotarpiu galime šaukti, sakyti ką tik norime, tačiau nei aš, nei tikriausiai, daugelis, deja, nežino savo žmogiškumo ar meilės artimui ribos tokiomis situacijomis. Dėl to tokios istorijos mums ir yra reikalingos, kad keltume sau klausimus, kad įsivaizduotume save įvairiausiomis aplinkybėmis ir iškeltume savas žmogiškumo vėliavas.

„O gal toksai ir yra visas gyvenimas: nuo pat gimimo su kiekviena diena po truputėlį tolsti nuo savęs, kol galiausiai iš viso nieko nebesupranti.“

Palyginus, plona knyga, pradžioje lengvai įsiūbuojanti, tačiau paskui priverčianti ne šiaip sau mąstyti, o skaudžiai svarstyti. Praradus pasitikėjimą savo gerumu, verta atsiversti dar ne kartą. Rekomenduoju.

„ – Na, vis dėlto dauguma kelių atrodo man tarsi pažįstami. Bet iš tiesų žinoti kelius ir nėra mūsų lemtis. Mūsų lemtis kaip tik yra jų nežinoti. Mes ateiname į šį pasaulį ne rasti atsakymų, bet užduoti klausimų. Sakytum, klaidžiojame nuolatinėje tamsybėje, ir tik jeigu labai pasiseka, kartais išvystame plykstelint švieselę. Ir tik turėdamas daug drąsos arba atkaklumo, arba kvailumo, o geriausia visko kartu, gali ir pats šen ten palikti savo ženklą!“

Mano vertinimas: 8/10.

Leidykla, išleidimo metai: Baltos lankos, 2018.

Knygos autorius: Robert Seethaler (g. 1966 m. rugpjūčio 7 d., Vienoje, Austrijoje)



(nuotr. iš: https://www.irishtimes.com/culture/books/a-whole-life-by-robert-seethaler-one-man-endures-one-day-at-a-time-1.2394527)

2018 m. rugsėjo 22 d., šeštadienis

A.J. Finn „Moteris lange“


Pirmiausia, turbūt, derėtų prisipažinti, kad nesu gerai susipažinusi su trilerio žanru. Tikriausiai galėčiau ant rankų pirštų suskaičiuoti trilerius, kuriuos yra tekę skaityti. Ir nežinau, ar šis komentaras leis pasitikėti mano apžvalga, ar tik numosite ranka ir pagalvosite: „Ai, ką ji išmano.“ Žinoma, rinksitės jūs.


„Mano protas – pelkė, gili ir sūroka, tiesa ir melas čia susimaišo.“

Turbūt jau ne kartą teko girdėti šios knygos pavadinimą, o ir, kai pasidomėjau, pasirodo, statomas ir filmas su Amy Adams. Ir tikriausiai knygyne praeiti pro tokį akį traukiantį viršelį, jo neapžiūrėjus iš arčiau, sunkiai įmanoma. Apie ką ši istorija? Apie Aną Foks, buvusią vaikų psichologę ir vis dar trokštančią, kad žmonės ją vadintų „Daktare Foks“, nors aplinkiniams tai suvokti kiek sudėtinga, nes... nes ji jau dešimt mėnesių gyvena užsidariusi savo namuose, vienui viena, prietemoje, kasdien maukia vyną ir vaistais kovoja su agorafobija bei panikos priepuoliais, žiūri senus, dažniausiai, nespalvotus filmus ir kartais tiesiog stebi, ant palangės pasidėjusi fotoaparatą, kaimynų gyvenimą. Štai mūsų pagrindinė knygos herojė. Skamba kiek nuobodokai? Galbūt primena „Mergina traukiny“? Tačiau tai dar ne viskas. Į jų gatvę atsikrausto Raselų šeima, kuri iškart patraukia Anos ir jos objektyvo dėmesį. Iš pirmo žvilgsnio Raselai visiškai normali šeima, primenanti Anai jos praeitį. Vyras, žmona ir paauglys jų sūnus. Tobula idilė. Tačiau vieną vakarą Anos objektyvas pastebi kraupų įvykį, kuris apverčia visų knygos herojų gyvenimą. Ypač Anos.

Pats istorijos pristatymas iškart atskleidžia, kad knygoje dedasi įdomūs dalykėliai, jau vien pagrindinė herojė Ana ko verta! Ir aš taip iš pradžių galvojau, pernelyg daug iš knygos nesitikėdama, tačiau klydau. Nepaisant knygos svorio, negalėjau jos palikti namie, visur su savimi ją nešiojausi ir godžiai skaičiau kiekvieną puslapį. Man taip įdomu buvo sužinoti, kaip sekasi Anai, kartkartėmis jaučiausi taip it mes būtume artimos draugės ir troškau jai padėti, jos klausytis. Ana – sielvarto iškamuota moteris, negalinti atsitiesti ir atrasti su pačia savimi ryšį, todėl ji pasinėrusi į filmų ir vyno pasaulį, manydama, kad taip bus lengviau. Tačiau nepaisant pačią užklupusių bėdų, ji bendrauja viename forume, kur užsiregistruoja žmonės, susidūrę su agorafobija ar ją išgyvenantys, jiems padeda, pataria, išklauso, taip tarsi kovodama ir su savąja. Mane sužavėjo autoriaus talentas sukurti tokį ryškų, savitą sielvartaujančios ir beveik viską gyvenime praradusios moters portretą. Galbūt kažkas sakytų, oi ką čia, negi sunku aprašyti kažkokią išpuikusią alkoholikę... Man asmeniškai Ana Foks – vienas įdomiausių sielvartaujančių personažų, su kuriais pastaruoju metu teko susidurti.

Kodėl tiek daug kalbu apie Aną ir beveik nė žodžio neparašau apie Raselų šeimą? Todėl, kad nenoriu atskleisti, kas nutinka ir kaip baigiasi knyga. Ir galbūt todėl, kad Anos kova su savo baimėmis, sielvartu ir įvykiais kaimynystėje ir yra šios istorijos pagrindas.

Ši istorija man parodė ir priminė, kaip lengva apgauti ir tampyti save už virvučių, kai net protas su tavimi žaidžia, o su juo, tuo tarpu, žaidžia sielvartas. Kas gali patikėti vyne paskendusios ir namie užsidariusios moters liudijimais? Ypač, kai istorija yra daug painesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio? Žmonės dažnai peikia abejingumą, tačiau, kai esi neabejingas, kaip mūsų herojė Ana Foks, niekas į tai nežiūri patikliai ir numoja ranka. Dažnai kartojame sau, kad nereikia kištis į svetimą gyvenimą, tačiau kartais tai gali išnarplioti pačią painiausią paslaptį ir užkirsti kelią blogiui.

Ką su žmogumi gali padaryti sielvartas? Kur jo ribos? Ar galime teisti kitą, nežinodami jo tikrosios istorijos?

Kaip jau minėjau įrašo pradžioje, nesu skaičiusi daug trilerių, man šis žanras pakankamai naujas, tačiau jau jaučiu, kaip „Moteris lange“ tapo viena geriausių šiais metais skaitytų knygų.

Mano vertinimas: 9/10.

Leidykla, išleidimo metai: Baltos lankos, 2018.

Knygos autorius: A.J. Finn

(nuotr. iš: https://twitter.com/ajfinnbooks)

P.S. Taurėje ne Anos vynas, tiesiog juodųjų serbentų sultys. :)

2018 m. rugsėjo 1 d., šeštadienis

Philippe Claudel „Brodekas“

„Nujaučiu, kad aš nesukurtas savo gyvenimui. Noriu pasakyti, mano gyvenimas iš visų pusių lipa per kraštus, jis nesukirptas tokiam žmogui kaip aš, visko jame per daug, per daug įvykių, per daug kančių, per daug negandų. Gal tai mano kaltė? Gal aš pats nemoku būti žmogumi? Nemoku imti ir palikti, atrinkti. Ar galbūt tai kaltė šito amžiaus, kuriame gyvenu, – jis lyg didžiulis piltuvas, į kurį sugarma dienų perteklius, visa, kas pjauna, dreskia, traiško ir kerta. Kartais jaučiu, kad mano galva tuoj tuoj sprogs kaip katilas, prikimštas parako.“

Šią knygą skaičiau ilgai, turbūt ilgiau nei mėnesį. Netgi teko sulaukti nuostabos ir pastebėjimo, kad ilgai skaitau tą pačią knygą. O ilgai skaičius ir pagaliau perskaičius, daviau ją draugei, nes kaip tik turėjau kuprinėje ir jai pradėjus skaityti, sulaukiau komentaro, kad šita knyga nesąmonė ir greičiau ją pasiimčiau. Pasiėmiau ir pagaliau prisėdau ją apžvelgti.

Istorija apie Brodeką, kuris gyvena kažkur ir kažkuriame laike. Plonomis linijomis autorius apibrėžia, kad prieš tai buvusiame laike vyko Antrasis pasaulinis karas ir Brodekas buvo koncentracijos stovykloje, nes jis žydas. Grįžęs į gimtąjį kaimą, randa daug skausmo ir skylių kaimo žmonių sielose, savo mylimosios taip pat. Tačiau net tokiomis aplinkybėmis jis nepraranda žmogiškumo ir savo gebėjimų. Istorija prasideda tuo, kad kaime nužudomas Anderer – svetimas, atvykėlis iš nežinia kur. Jis nužudomas vien todėl, nes buvo kitoks, kitaip elgėsi, kitaip matė ir pastebėjo pasaulį, ir net kitaip rengėsi, nei tie, kurie gyveno Brodeko kaime. Kadangi Brodekas turėjo talentą rašyti, jam patikėta užduotis parašyti raportą apie tą žiaurią naktį, kai smuklėje kaimo vyrai nužudė Anderer. Istorija vystoma lėtai, Brodekas vis nuklysta į savo prisiminimus apie koncentracijos stovyklą ir pasakoja apie Anderer nuo jo atvykimo dienos iki jo mirties. Kaimo vyrai jį tikrina ir stebi, Brodekas tetrokšta išlikti teisingas, nuraminti savo sąžinę ir tarytum atsiprašyti už abejingumą.

„Brodekas“ tai knyga ne į paplūdimį prie jūros vežtis, tai kaip tik knyga rudeniui, kai užsikaiti arbatos puodelį, vienumoje skaitai ir apmąstai kiekvieną skyrių, kiekvieną užslėptą mintį. Ši knyga lėta, klampi, slogi ir tamsi, todėl jai reikia laiko. Ilgai mąsčiau ir ją perskaičiusi, tyliai klausiau savęs apie ką būtent ji buvo. Mąstant paviršiais, norėtųsi pasakyti, kad lyg ir apie kaltę, kaltųjų ieškojimą, tačiau atvirkščiai – ši knyga apie žmogiškumą, kurį sunkiausia išlaikyti gyvenant tarp kitų žmonių. Žmonės pernelyg daug laiko praleidžia ieškodami kaltų, nors tuo tarpu, vertėtų įsikibti į žmogiškumą savyje ir, pirmiausia, išlaikyti jį. Brodekas nėra tas švarus gerietis be nuodėmių, jis taip pat padaro kai ką, dėl ko gailisi ir peikia save visą gyvenimą, tačiau jis net iškentęs koncentracijos stovyklos žiaurumą ir savo kaimelio išniekinimą, sugeba atskirti grynąjį gėrį nuo žiaurumo, kaltę nuo nekaltumo ir gyvenimo absurdą.

„O aš mačiau tuos žmones, kurie veikė žinodami, kad jie ne vieni, kad gali nugrimzti, ištirpti masėje, kuri juos sujungia ir pranoksta, sudarytoje iš daugybės veidų, sukirptų pagal vieną pavyzdį. Visada gali tarti sau, kad kaltas tas, kuris juos patraukia, kursto, šokdina pagal savo dūdelę, ir kad minia nesuvokia savo veiksmų, savo ateities ir krypties. Tai netiesa. Tiesa yra tai, kad minia jau savaime yra pabaisa. Ji pati sukuria save – milžinišką kūną, sudarytą iš daugybės kitų sąmoningų kūnų. Ir dar žinau, kad laimingos minios nebūna. Kad nėra taikios minios. Ir net už juoko, šypsenų, muzikos, refrenų slypi kraujas, kuris užverda, kuris nerimsta, kunkuliuoja ir eina iš proto taip šėldamas, įtrauktas į savo paties verpetą.“

Skaitytojas nežino, kur tas Brodeko gimtasis kaimas, tačiau kiekvienas gali rasti savo kaimą ar miestą jame. Kaip dažnai būna niekinami, pašiepiami kitokie, nei mes? Tie, kurie neatitinka įprasto gyvenimo, įprastos uniformos ir taisyklių? Galbūt jų ir nepuola žudyti, tačiau plaka žodžių rykštėmis, kurios palieka ne ką mažesnes žaizdas. Brodeko raportas priverčia įsiklausyti į save ir savęs nebyliai paklausti, ar būtum pasipriešinęs akivaizdžiai neteisybei, ypač, jei tas pasipriešinimas galėtų kainuoti tavo paties gyvybę? Ar būtum tiesiog susiliejęs su įtūžusia, neadekvačiai besielgiančia minia? Ir nesvarbu, kad ir kiek kartų savęs to klaustum, ar, kad ir kaip bandytum pažiūrėti į šitą situaciją, atsakymą rasti pernelyg sunku. Kiekvienas, tikiu, galvojame, kad esame teisingi, nuoširdūs, gailestingi ir mokame atskirti pikta nuo gero, bet ar tikrai?..

Knygą rekomenduoju tokiam skaitytojui, kuriam, visų pirma, patinka kiek niūresnė, lėtesnė literatūra, kuris nebijo iškelti sau sudėtingesnius klausimus ir nebijo suvokti, kad pasaulis nėra vien gražus ir teisingas. Ir ypač tam, kuriam patiko „Stouneris“.

Šiai knygai netinka apibūdinimas „Man patiko“, prie jos netinka net ir „mėgstamiausia“, nes ji priverčia į pasaulį ir save pažvelgti kitaip, kartais kelia šleikštulį, kartais norisi verkti ar nusukti nuo jos akis ir ją paslėpti kuo giliau, tačiau ji verta kiekvienos valandos ar minutės, kai ją skaičiau.

„Dar jaunas, tačiau, kai mąstau apie savo gyvenimą, jis man atrodo kaip butelis, į kurį būtum norėjęs sutalpinti daugiau, negu jame yra vietos. Ar taip atsitinka kiekvieno žmogaus gyvenime, ar aš gimiau tokioje epochoje, kuri nutrina visas ribas ir kerta likimus kaip kortas didžiajame atsitiktinumo žaidime?“


Kitos patikusios citatos: „Pavadinimai – labai keistas dalykas. Kartais nieko apie juos nežinai, nors nuolat juos kartoji. Kaip ir žmonės, kuriuos susitinki metų metus, bet jų taip ir nepažįsti, ir vieną dieną mūsų akyse jie atsiskleidžia taip, kaip niekad nebūtum iš jų tikėjęsis.“

„Nors, tiesą sakant, ar mirti iš nežinojimo, ar po daugybės žmonių, vėl atgavusių laisvę, kojomis, nėra jokio skirtumo. Užmerki akis – ir nieko nebėr. O mirtis niekada nėra sunki. Jai nesvarbu, ar tu esi herojus, ar vergas. Ji ryja tai, ką gauna.“




Mano vertinimas: 8/10

Leidykla, išleidimo metai: Baltos lankos, 2018.

Knygos autorius: Philippe Claudel (g. 1962 vasario 2 d., Dombasle-sur-Meurthe, Prancūzija)


(nuotr. Edouard Janssens)