2020 m. balandžio 2 d., ketvirtadienis

Sapfo

„... Kartu su jais išgarsėjo ir Sapfo, – kažkoks nuostabus dalykas, nes mes nežinome, kad per tą laiką, kiek siekia atmintis, būtų iškilusi kokia nors kita moteris, galinti su ja bent truputėlį rungtis poezijoje...“
(Strabo, XIII, 2,2-3 c. 617)

Turbūt daugelis žmonių su antikine literatūra sieja Homero vardą ir, žinoma, garsiuosius jo kūrinius „Odisėja“ ir „Iliada“, dar kas girdėję ar skaitę antikines tragedijas (dažnu atveju ir priverstinai). Gaila, kad tarp Antikos autorių dažnai pasiklysta ir yra primirštama Sapfo. Teigiama, jog Sapfo galimai gimė apie 640 m. pr. Kr., Lesbo saloje. Turėjo mergaičių mokyklą, kurioje mergaitės buvo mokomos šokių, muzikos, gražaus elgesio. Sapfo buvo pirmoji poetė sudrebinusi nusistovėjusias poezijos formas, ji pirmoji pradėjo rašyti intymią poeziją, atskleisdama joje savo giliausius jausmus, kartais galbūt juos ir sutirštindama. Deja, manoma, kad Sapfo dėl nelaimingos meilės ją suvedžiojusiam Faonui, nušoko nuo Leukatės uolos. Per tiek tūkstančių metų apie ją sklandė nemažai legendų, paskalų, kažkas apie jos gyvenimą atsiliepė dviprasmiškai, vienaip ar antraip vertino jos ryšį su mokyklos mergaitėmis. Ir visai nenuostabu, juk per šitiek laiko faktai, tikrosios žinios po truputį vis nutrupa į praeitį ir šiandienos žmogui jau neįmanoma patvirtinti ar paneigti, kaip buvo iš tiesų.

Man pavydžioji gamta
neparūpino didelio grožio,
savo gabumais todėl
grožį atsverti turiu.
Aš nedidukė esu,
bet aprėpia šalis tolimiausias
mano šlovė, nes pati
vardo didybę kuriu.


Sapfo knygelę pastebėjau netyčia slampinėdama bibliotekoje, jos vardą buvau girdėjusi, tačiau ką ir kaip ji rašė – neturėjau nė žalio supratimo. Atsivertusi nustebau. Jos poezija mane nunešė į nelaimingos meilės prisiminimus, joje radau pavydą, pyktį, ilgesį, aistrą ir panieką. Priminė man moteriškos draugystės šilumą ir gylį. Šiai poezijai jau ne vienas tūkstantis metų, tačiau šiandien ji vis dar aktuali. Žinoma, priklausomai nuo to, kaip į ją pažvelgs šiandienos viskuo pertekęs skaitytojas. Jei ieškosite įmantrių metaforų ar palyginimų, šito galbūt čia ir nerasite, tačiau rasite tyrą ir gryną praeityje ištirpusių jausmų liudijimą.

Čia, o gražuoli, atbėk ir prigluski
prie mano krūtinės!
Ne, neprašau pamylėt,
leisti mylėti prašau!
Kol aš rašau,
iš akių man liejasi ašarų rasos, –
va, pažiūrėki, kokie
drėksta sumirkę klanai!
Jeigu nusprendei išeit,
Mandagiau gal galėjai išeiti
ir pasakyti bent tiek:
„Lesbo mergaite, sudie!“


Ir mūsų meilės skausmai bei vienatvė nusitęsia voratinklio gija į praeitį, šimtais, tūkstančiais metų. Nes jeigu ir yra kas nekintamo – tai meilės skauduliai ir triuškinantis vienatvės dvelksmas. Gera jausti, kad šiandienos vienatvė ir tai, kas likę žmogiško visuomet mus jungs su praeitimi. Kol gyvas žmogus – tol gyvi jausmai ir tol mes esame susieti. Galime paguosti save, kad nesame nei vieninteliai, nei vieniši šioje liūdnoje meilės kovoje nei praeities, nei dabarties perspektyvoje.

Leidykla, išleidimo metai: Meralas, 2002 m.

2020 m. kovo 27 d., penktadienis

Mirtingumo įrodymai

Marius Povilas Elijas Martynenko į lietuvių literatūros pasaulį šviežiu oro gūsiu įskriejo staiga. Pradėjęs nuo tinklaraščio „Praeis“, 2018-aisiais persikėlė į knygos „Be penkių pasaulio pradžia“ puslapius, neilgtrukus, po metų pasirodė ir dar pora knygų: poezijos ir tekstų rinktinė „Praeis“ ir galiausiai išgrynintas poezijos, parašytos 2011-2019 metais, rinkinys „mirtingumo įrodymai“. Ne tik knygomis, bet ir savo išskirtine, vingiuota, jauno, vos 27-erių metų, gyvenimo istorija ir saviieška sužavėjo jaunąjį skaitytoją, iškrintantį iš įprastų visuomenės rėmų. „Mirtingumo įrodymai“ – išgrynintoji poezija, skambėjusi per knygos pristatymus, skaityta ir girdėta jau šen ar ten, tačiau pagaliau vienoje, aiškioje rinktinėje. Poezija žemiška, pulsuojanti jaunatviška gyvybe, tiesi, be įmantrių metaforų ar žodžių raizginių, kartais galbūt vulgari, bet juk ir gyvenimas vulgarus, o kartkartėm ir brutalokas.

Mariaus Povilo Elijaus Martynenko kūryboje išsiskiria tamsos, tylos motyvai, ieškoma ir visai nebanaliai užčiuopiama meilė, neįprastais palyginimais apsvarstomas tikėjimas. Juodu ant balto eilėraštyje „nihilizmas“ parašyta: „bet aš esu. / ir ši tamsa yra / mano, / kaip ir / aš esu / jos.“ Tačiau čia nėra grynasis nihilizmas, besiveržiantis iš kai kurių kitų, ypač vyresnių autorių kūrybos. Šiuose eilėraščiuose tamsa būna šviesi, kad ir kaip tai paradoksalu. Juk jauno žmogaus, o ir kūrėjo, gyvenime yra begalė paradoksų. Dėl to ir tamsa gali būti šviesi, nes ji dar nėra gryna, ji dar neklampina į neišbrendamą praeities prisiminimų ir nuoskaudų pelkę, dar yra vilties iš jos išbristi. Eilėraštyje „beveik aš“ persipina tamsa ir tyli viltis: „tu manęs neprisiminsi, / bet prisiminsi tą tamsą / o tai jau beveik aš“.

Mirtingumą įrodyti šiandien pravartu. Ne tam, kad žmogus gyventų baimėje, tačiau būtina gyventi parengtyje būti gyvu, kartas nuo karto prisimenant, kad amžinai toks nebūsi. Kai dabartį gali užuosti švaria uosle ir sąžine, kai dar ne kasdien kamuoja kaltės dėl praeities klaidų, tol gali projektuoti dabartį. Eilėraštyje „linijos“ pasakojama apie tai, kaip bare dažnai galima pastebėti žmones, žiūrinčius į savo rankas ir, kad yra trys žvilgsnių į rankas tipai: „kiek daug jos padarė; / kiek daug jos galėtų padaryti; / kiek daug jos būtų galėjusios padaryti. / iš visų trijų žvilgsnių paskutiniojo / neištrina joks kiekis alkoholio.“ Kol dar nereikia trinti alkoholiu svarstymo, kiek jos būtų galėjusios padaryti, tol yra viltis, tol dar galima žiūrėti, kiek rankos padaryti gali, be išpūstos pompastikos ar motyvacinių kalbų, nes juk, cituojant eilėraštį „kas ten tiksi“: „kiekvienas lavonas ant everesto kalno / kadaise buvo labai motyvuotas žmogus.“

Meilė priskiriama kasdienybės sferai, atsisakant įprastų klišių, apsuptų skraidančiais pilve drugeliais, kaip eilėraštyje „ksenofobija“: „ir myliu tave, / aišku, kad myliu. / ką dar su tavimi daryt“. Geismas primityvus, dialogo principu neatskleidžiant jokios gelmės, o juk grožis vis laviruoja ant ribos, vis dažniau praranda bet kokią gelmę : „-ką tu darai su savo geismu? / - nieko. / - o ką jis daro su tavim? / - būna labai gražu.“ Sausoka, geižena gerklę, deja, nei geismo, nei malonumo nesužadina.

Andrius Mamontovas kažkada yra ištaręs legendinę, iki šiol vis prisimenamą frazę: „Esi jaunas tol, kol dar lieka pirmų kartų.“ Dar norisi pridėti, kad esi jaunas tol, kol turi šviesą kasdienybės tamsoje. Kol turi prabangą mirtingumą įrodinėti, dar ne kasdien su juo gyvendamas. Ačiū už priminimą, Mariau Povilai Elijau Martynenko! Šiandien svarbu prisiminti, bet o jei rytoj į(si)rodinėti jau nebereikės?..

Leidykla, išleidimo metai: Tyto alba, 2019.

Knygos autorius: Marius Povilas Elijas Martynenko (g. 1993 m. Vilniuje)

(nuotr. iš: https://www.zmones.lt/naujiena/marius-povilas-elijas-martynenko-poezija-apie-tai-kas-nutylima-atvira-ir-skaudu.3831be54-9ae0-11e8-9f90-aa000054c883)

2020 m. kovo 1 d., sekmadienis

Elizabeth H. Winthrop „Paskutinė malonė“


„Bando prisiminti, kada pastarąjį kartą girdėjo lietų, bet nepavyksta. Jei tuomet būtų žinojęs, kad paskutinį kartą girdi lyjant, būtų įsidėmėjęs.“

Kiek daug kartų teko girdėti, skaityti frazes apie įsivaizdavimus, ką darytum, jei tai būtų paskutinė tavo gyvenimo diena? Kiek daug kartų galbūt ne vienas iš mūsų apie tai susimąstėme ir galvojome apie didingus dalykus, apie sugebėjimą džiaugtis šia diena ir tuo, kad gali gyventi. O jeigu ta paskutinė tavo gyvenimo diena iš tiesų būtų rytoj? Jeigu žinotum, kad ryt tavęs nebebus, nebevalgysi pusryčių, negersi kavos iš mylimiausio puodelio ir nebegalėsi apkabinti savo artimųjų? Kas būtų, jeigu iš tikrųjų..?

Kiek kainuoja meilė? Kartais netgi gyvybę. Ši istorija apie aštuoniolikmetį Vilį Džonsoną, kuris nuteisiamas mirties bausme už tai, kad jis pernelyg drąsus juodaodis, išdrįsęs įsimylėti baltąją merginą. Merginos tėvas užtinka juos besimylint ir mergina galiausiai nusižudo. Kas dėl to kaltas? Visuomenės akyse, žinoma, Vilis. Jis kaltas dėl visko: neva jis ją išprievartavo ir privedė prie savižudybės. Niekam nerūpi, kad jis ją be galo mylėjo, jaunatviška, nieko nepaisančia meile, o ji mylėjo jį. Bet tai 1943-ieji, Luizianos valstija ir tokia meilė neįmanoma. Baltoji negali mylėti juodaodžio. Eektros kėdė pakeliui, Vilis rytoj bus nebegyvas.

Skaitant šią knygą, viena mergina paklausė apie ką ji, kai jai papasakojau, kad tai žiauri, liūdna istorija, ji atsakė, jog šiaip ar taip, realiame gyvenime vyksta daug žiaurių, kartais ir žiauresnių dalykų. O juk ir ši knyga parašyta, remiantis tikrais įvykiais. Ir visgi kaip paprasta dabar įsivaizduoti, kad būčiau viską sutvarkius kitaip, kitaip pasielgusi, išgelbėjusi Vilį. Tačiau, ar tikrai būtų taip buvę? Ar baimė dėl savo artimųjų, nesurakintų man rankų ir nepadaryčiau to, ką turiu? Kiekvienas turime privilegiją gyventi, kokie mes laimingi! Niekas nekaltina žiauriu nusikaltimu, kurio nepadariau, nežinau, kada ir kaip numirsiu. Kartais taip gera to nežinoti...

Užvertus paskutinį šios knygos puslapį, kyla daugybė klausimų sau, norisi permąstyti savo vertybes. Vertas dėmesio skaitinys, rekomenduoju. Galbūt tai netaps geriausia jūsų skaityta knyga, tačiau ir nesigailėsite perskaitę.

„Seniau neabejojo, kad yra skirtumas, bet dabar, kai pats prie to prisidėjo, jis klausia savęs, ar galų gale iš tikrųjų svarbu, koks tas teisingumas – minios ar teisinis, jei galutinis rezultatas yra mirtis.“

Mano vertinimas:8/10.

Leidykla, išleidimo metai: Baltos lankos, 2019.

Knygos autorė: Elizabeth H. Winthrop (g. 1979 m., Niujorke, JAV)

(nuotr. iš: https://www.nytimes.com/2018/07/12/books/review/mercy-seat-elizabeth-h-winthrop.html)

2020 m. vasario 28 d., penktadienis

Hazel Gaynor „The Girl from the Savoy“

"Hope!" I laugh. "Hope is a dangerous thing, darling. It is usually followed by disappointment and too much gin." (p. 36)

1923-iųjų Londonas. Kavinėse sėdi prašmatniai išsipustę vyrai ir moterys, prie vakarinės arbatėlės ar kokio kokteilio smilksta cigaretės, fone groja The Savoy Orpheans. Visiškai netikėtai šioje melancholiško džiaugsmo atmosferoje persipina keturių žmonių likimai. Pirmoji ir pagrindinė - Dolė. Jauna kambarinė, išvykusi iš provincijos į Londoną ieškoti vietos po šia saule. Ji dirba išskirtiniame, garsiame viešbutyje ir svajoja vieną dieną išgarsėti. Sekmadieniais su drauge ji eina šokti, pamiršdama visas savo negandas. Dolė tikra svajoklė, tad visai nenuostabu, kad vieną itin lietingą dieną netyčia atsitrenkia į Perį, jauną vaikiną, sužeistą Pirmojo pasaulinio karo metu ir trokštantį tapti garsiu kompozitoriumi. Jiems susidūrus, iš Perio rankų iškrinta šūsnis lapų su natomis, kuriuos Dolė išsaugo nė nenutuokdama, kad tai jai nuties kelią į kitokį gyvenimą. O tuo keliu ją ves Perio sesuo, tikra scenos pažiba Loreta May. Tačiau ar įžengus į kitokį gyvenimą praeitis nebeegzistuoja? Dolė į Londoną atsivežė ne vieną paslaptį. Ji paliko savo mylimąjį Tedį, kuris iš Pirmojo pasaulinio karo grįžo sužalotas, praradęs atmintį, visiškai pamiršęs, kaip jiedu mylėjo vienas kitą ir kiek bendrų ateities planų sugriuvo. Visų likimus suluošino karas. Ar įmanoma po jo atsigauti? Ar trumpi, smagūs pabėgimai pasišokti gali pavirsti tavo kasdienybe, jei esi paprasta kambarinė, kurios niekas, šiukštu, negali pastebėti?

Regis, paprasta, banali istorija, kurioje persipina meilė ir karo nuoskaudos. Tačiau tai ne visai tiesa. Ši istorija apie viltį surinkti gyvenimo šukes ir pasistatyti iš jų sau ateitį. Ją skaitant girdi tą 20-ųjų muziką, jauti tą svaiginančią atmosferą, kartais net atrodo, kad užuodi prabangius kvepalus ir akys merkiasi nuo akinančių scenos šviesų. Tuometiniame Londone gyveno labai daug jaunų merginų, svajojusių užlipti ant scenos. Jos taupydavo paskutinius pinigus, kad tik galėtų išvysti savo mylimąsias žvaigždes, užvirdavo įnirtinga kova tarp norinčiųjų patekti į salę. Vykdavo perklausos, jų metu prodiuseriai ieškodavo „Choro mergaičių“, kurios dainuodavo kartu su žvaigždėmis. Kartais pasisekdavo ir kuri nors choro mergaitė pati sužibėdavo ne scenos pakraštyje, o priekyje.

Knygos pabaigoje yra pridėti ir autorės komentarai, pasakojimas, kaip ši istorija buvo parašyta. Viskas iki smulkiausių detalių išnagrinėta, vartyti archyvai, skaityti to meto laikraščiai, domėtasi to laiko moterų likimais. Paminėta nemažai to laikmečio garsių dizainerių, scenos žvaigždžių, pridėtas netgi dainų sąrašas, kurių rašytoja klausėsi, kurdama šią istoriją. Įdomiausia tai, kad pačios dramatiškiausios vietos ir yra tikros istorijos. Bet juk toks gyvenimas ir yra, negi ne?

Deja, šios airių rašytojos knygų į lietuvių kalbą išversta nėra, bet visai rekomenduoju netyčia kur aptikus perskaityti. Visiškai netikėta, maloni pažintis su prieš tai negirdėta autore. Tai nėra kažkoks daug klausimų keliantis veikalas, tačiau gražus, įkvepiantis pasakojimas, kai norisi kažko lengvesnio, bet ne visai bukinančio. Sužinojau keletą įdomių dalykėlių apie aprašytą laikmetį, kurį laiką gyvenau Dolės gyvenimą ir vis norėdavau pagauti minutėlę paskaityti.

Dar viena įdomi citata: "... it seems to me that children are like marriages. They are often better imagined than experienced." (p. 120)

Mano vertinimas: 8/10.

Leidykla, išleidimo metai: William Morrow, 2016.

Knygos autorė: Hazel Gaynor

(nuotr. iš: https://www.leinsterleader.ie/news/features/274637/best-selling-hazel-gaynor-talks-fairy-hoaxes-in-new-book.html)


2020 m. vasario 3 d., pirmadienis

Jaroslavas Melnikas „Rojalio kambarys“

Įsivaizduokite, gyvenate išpuoselėtuose namuose, ten jums gera ir jauku, turite net kelis savo nuosavus kambarius, kur galite tyliai ir ramiai pabūti su savimi, o gal pagroti ar tapyti. Staiga vieną rytą pabundate ir jūsų ramybės priebėga dingsta, jūsų kambarys išnykęs. O gal jo ir nebuvo...? Gal visa tai buvo sapnas? Arba, jeigu žinotumėte artimųjų tikslią mirties datą? Jeigu kasnakt užklystumėte į keistą kino teatrą žiūrėti filmą, kuris niekada nesibaigia? Kuris ištrina ribas tarp jūsų gyvenimo ir filmo herojės? Jeigu kažkas jums karts nuo karto vis atsiųstų laišką su trimis pasirinkimais, kurie lemtų ne tik jūsų paties, bet ir artimųjų gyvenimą? Jeigu pasirinktum mirtį? O jei ne savo?

Labiausiai mėgstu tokią prozą, kur realybė švelniai persipina su sapnu. Kur lyg ir viskas įmanoma, tačiau kasdienybė ir buitis neleidžia įsisapnuoti. Daugiasluoksnę prozą, giliai įsirėžiančią į atmintį ir žadinančią vidinį parimusį mąstytoją: „O tikrai... Kas būtų, jeigu..?" Šiuose apsakymuose ir apysakose daiktiškasis, materialusis pasaulis yra klausiamas, ar iš tiesų egzistuoja, ar iš tiesų jis yra toks svarbus ir kas būtų, jei tai, kas mums svarbu, staiga išnyktų be pėdsako?

Atsakanti literatūra yra geras sutvėrimas, tačiau klausianti yra dar geresnis. Kai literatūra klausia, tu imi ieškoti atsakymo savyje, mėsinėti savą sielą ir gali tuose kloduose tiek daug atrasti... „Rojalio kambarys“ yra viena tų knygų, kuriai reikia laiko pasiekti skaitytoją. Kurią nešiojiesi mintyse, nejučiomis ją prisimeni ir įvertini (o gal ir įsivertini) tik vėliau. Skaitant Jaroslavo Melniko kūrybą atmosfera dažnai būna tokia specifinė, gal kiek niūroka, tačiau perskaičius visa tai išsigrynina į tuos tikruosius klausimus.

Nors praėjusiais metais skaityta „Anoreksija“ tapo prasčiausia skaityta knyga ir ją prilyginau seksizmo vadovėliui pradedajnčiajam, „Rojalio kambarys“ rašytoją man išteisino. Esu toks žmogus, kuris nepasiduoda ir bando suprasti, išteisinti tai, kas man nepatinka. Jaroslavas Melnikas su šia knyga išteisintas! Ar ilgam? Nežinia. Nepasiduosiu, nes šiaip ar taip lentynoje dar tyliai mane kviečia „Maša, arba Postfašizmas“.

Geri apsakymai ir apysakos. Rekomenduoju mėgstantiems giliau pasikapstyti, neplaukiojantiems paviršiuje.

Mano vertinimas: 8/10.

Leidykla, išleidimo metai: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018.

Knygos autorius: Jaroslavas Melnikas (g. 1959 m., vasario 6 d., Smygoje, Ukrainoje)

(nuotr. iš: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-12-11-jaroslavas-melnikas-tik-tiesa-gali-padaryti-zmogu-zmogumi/111164)

2020 m. sausio 28 d., antradienis

Lina Ever „Ruduo Berlyne“

Tikriausiai jau sudėtinga būtų rasti žmogų, kurio vienaip ar kitaip, tiesiogiai ar ne visai, nebūtų pasiekusi emigracija. Vieni išvyksta ieškoti geresnio uždarbio, kiti tampa meilės emigrantais, o treti, galbūt, kaip šios knygos herojė, bėga nuo savo praeities. Klaudija atvyksta į Berlyną, kuriame pradeda kurti savo gyvenimą kone nuo pamatų. Vysčiusi savo verslą Lietuvoje, Berlyne ji dirba padavėja, kartais turguje bando parduoti savo kurtus papuošalus. Būtent ten ji netikėtai sutinka Štefaną, kuris jos gyvenimą sutrikdo dar labiau, atverdamas plačius Berlyno horizontus... Bet ar nuo praeities taip lengva pabėgti?

„Vis dar buvo kaip kempinė, sugerdavo viską, ką išvysdavo. Jos meniška siela dar nenutuokė, koks koliažas susidėlios iš tų reginių ir vaizdų, bet ji dar niekada gyvenime nesijautė tokia laisva ir pakylėta. Kol kas ji tiksliai neįvardytų savo jausmų – baimė ir džiaugsmas, nepasitikėjimas savim ir netikėtai peržengiamos įprastos ribos, skaudi patirtis ir vaikiškas atvirumas naujovėms, gniuždantys prisiminimai ir su jais nieko bendro neturinčios dabarties akimirkos.“

Kaip tyčia šią knygą pasiėmiau skaityti tarpušvenčiu, kai šalia kalbasi ar žiūri televizorių artimieji, tačiau vis tiek norisi skaityti. Tame šurmulyje ši knyga buvo kaip tik. Saldus, gal ir banalokas romanas, su šiek tiek „Kobra 11“ prieskonių. Knygoje paliesta svarbi tema – psichologinis ir fizinis smurtas šeimoje ir aplinkinių abejingumas. Juk ne vienąkart teko girdėti istoriją, kai moteris ar su vaikais, ar viena, turi bėgti nuo smurtaujančio vyro, nes kitos išeities, regis, nėra. Klaudija irgi pabėgo. Pradeda save kurti iš naujo, tačiau praeitis vis garsiai alsuoja už kampo ir tik laiko klausimas – kada ją pagriebs? Šioje knygoje man įstrigo vienas momentas, kuris labai gerai iliustruoja vis dar iškreiptą mąstymą. Klaudijos motina netiki Klaudija, ji mano, kad dukra tik išsigalvoja, jog jos vyras smurtauja. Juk jis tvarkingas, gražus, smailialiežuvis vyrukas. Negi jis ims elgtis taip žiauriai? Tokį vyrą moteris paliko, na, kam čia bėgti?

Tai viena tų istorijų, kur negali pasakyti nei kažko ypatingo, nei kažko ypatingai blogo. Sunkiasvorės literatūros gerbėjams jos tikrai nerekomenduosi, tačiau mėgstantiems lengvesnius pasiskaitymus su šiokiu tokiu paskatinimu pamąstyti – tiks.

ĮSPĖJIMAS! Perskaičius šią knygą norisi iškart aplankyti tą gyvybingąjį margaspalvį Berlyną.

Mano vertinimas: 6/10.

Leidykla, išleidimo metai: Alma littera, 2015.

Knygos autorė: Lina Ever (g. 1970 m. Panevėžyje, Lietuvoje)

(nuotr. iš: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/lina-ever-bugnuok-jam-mazasis-oskarai-286-496892)

2020 m. sausio 7 d., antradienis

2019-aisiais skaičiau...

Po labai ilgos pertraukos ir tylos mėnesių tariu jums labas! 2019-ieji prabėgo itin greitai ir nepastebimai. Mūzos, padėdavusios rašyti buvo išsilaksčiusios į visas keturias puses, keletą knygų bandžiau apžvelgti kelissyk, bet taip ir nepavyko. Regis, visiškai netenkino galutinis rezultatas. Tyliai nėriausi iš senosios savo odos, tikiuosi, gal ir senojo savo apžvalgų stiliaus, kuris tikrai ne visuomet mane džiugino. Grįžtu prisipildžiusi naujų minčių.

Pagalvojau, kad grįžti pirmosiomis 2020-ųjų dienomis su praėjusių metų apžvalga labai simboliška. Nors daugybės knygų ir neapžvelgiau, tačiau skaičiau lyg ir nemažai. Mano Goodreads tikslas buvo 45 knygos. Jo nepasiekiau, perskaičiau 39... Ir visai dėl to nesisieloju, nes supratau, kad lenktynės nei su savim pačia, nei juolab su kažkuo kitu yra visiškai ne man. Užteks tų gražbylysčių.

Geriausios 2019 metais perskaitytos knygos (arba knygos, kurias įvertinau 5 žvaigždutėmis):

1. Austė Giedra „Siera“. Švelniai bohemiška, kitokia, poetiška.
2. Svetlana Aleksijevič „Černobylio malda“. Supurtanti patogų pasaulį ir verta, kad kiekvienas ją perskaitytų.
3. Madeline Miller „Kirkė“. Apie dieviškai žmogišką ramybę ir stiprybę. Apie dieviškai paprastą būtį. Net pavydžiu žmonėms, kurie ją dar tik skaitys. Kirkė užvaldo ir mintis, ir širdį.
4. Susannah Cahalan „Liepsnojančios smegenys“. Apie tai, kas svarbu ir apie ką būtina kalbėti. Tikra istorija iš pirmų lūpų apie beprotybės mėnesį.
5. Viktorija Daujotytė, Marijus Šidlauskas „Vartai į abi puses“. Apie būtį ir buitį. Šioje knygoje Marijus Šidlauskas laiškais kalbina Viktoriją Daujotytę. Net sunku patikėti, kad šioje knygoje slypi viskas: nuoširdumas, tikrumas, Lietuva, kultūra, literatūra... Kone viskas, ką kartais reikia pačiam sau priminti.
6. Alessandro Baricco „Misteris Gvynas“. Nuostabi istorija, kuri sugrąžina skaitytoją namo.

Ir galiausiai knygos, kurios paliko neigiamą įspūdį ir liko įvertintos 1 žvaigždute:

1. Francois Lelord „Kaip Hektoras laimės ieškojo“. Per daug akivaizdu, kur ta laimė slepiasi ir vis dar sunku suvokti tokių knygų skaitymo prasmę.
2. Pablo Neruda „Poezija“. Poezija, kuri su mano širdimi nesusišaukė. Gal ne laiku?
3. Antanas Škėma „Izaokas“. Kad ir kaip myliu "Baltą drobulę", su Izaoku prasilenkėm. Šlykštoka knyga. Arba ne laiku.
4. Jaroslavas Melnikas „Anoreksija. 22 apsakymai“. Skaičiau antrąkart, nes turėjau parašyti darbą. Pasirodo, nei knyga, nei požiūris į ją, per porą metų nepasikeičia. Tikras seksizmo vadovėlis pradedančiajam. Vis dar sunku suvokti, kaip įmanoma į vieną ploną knygelę prikišti tiek seksizmo. Gal kada pasidalinsiu pastebėjimais, kuriuos surašiauu rašto darbe.

Taigi pagaliau su Naujaisiais metais! Linkiu skaitingų metų! Tegu jie būna kupini ypatingų atradimų knygų pasaulyje!