2021 m. sausio 21 d., ketvirtadienis

Rūta Vyšnia „Vandenynas ir Žaliamėlė“

Meditatyvi knyga. Taip ir įsivaizduoju, kad ją reiktų skaityti atsipalaidavus, atsidavus pasakojimo tėkmei, galbūt net šalia kur tekant upei, atrodo, kad tada ji atsiskleistų dar kitomis spalvomis. Tai filosofinė sakmė suaugusiesiems. Nors aš ne visai su tuo sutinku, manau, kad ji tinkama visiems, o dar ir dvikalbė, tad ją galima skaityti ir lietuvių, ir anglų kalba. Labai sunku nusakyti apie ką šis pasakojimas – apie gyvenimą kaip vandenyną, gyvenimo ciklą, būtį ir jos prasmę. Šioje sakmėje radau ir žmogaus laisvės svarstymą, saviraišką ir neaprėpiamą troškimą išsilaisvinti iš niūrios kasdienybės pančių. Sudėtinga šią sakmę nupasakoti kažkaip racionaliai, nes daugiau prasmės slypi tarp eilučių ir kiekvienam ji atsiskleidžia skirtingai. 

Vis dėlto skaitant įžvelgiau nemažai paralelių su „Mažuoju Princu“, pavyzdžiui, kad ir ši citata: „Mielas Vandenyne, tu žvelgi į pasaulį vidinėmis akimis, nes jei žiūrėtum kitaip, tau dangus šį niūrų rytą atrodytų tuščias ir tamsus, – kuždėjo Žaliamėlė“ (p. 42). Nors, žinoma, skiriasi aplinka, vandenyno gelmėmis ir daugybe simbolių, pavyzdžiui, gyvybės medžio – dažno simbolio įvairių tautų mitologijoje. Šiame kūrinyje slepiasi ir nuostabūs dainingi intarpai, turtingi garsažodžiais, tokiais kaip: lylia, lyliu, tū tū tū. O man tai artima ir labai gražu, ir iškart galima pajusti, kiek daug savos širdies autorė sudėjo į šią sakmę, užliūliuojančią turtingu, o ir praturtinančiu simbolių vandenynu.

Nors lyg ir pavyko kartkartėm žvilgtelti į tą vandenyno, gyvenimo ir ramybės gelmę, vis dėlto kažko galiausiai pritrūkau ir skaitydama šį pasakojimą labiau jaučiausi kaip po tuo ledu nardanti žuvis, bandanti pagauti saulės spindulius, tik jie lieka ten – kažkur anapus ledo. Manau, kad labiausiai ji prakalbintų ir galbūt leistų žvilgtelti giliau „Mažojo Princo“ gerbėjus, ieškančius ramybės, įkvėpimo ir paskatos pažvelgti į pasaulį kitomis akimis. Galėtų įkvėpti tuos, kurie ieško šiuo metu gyvenime šviesos, gėrio, bando atsakyti į klausimus apie savo keistumą ar išskirtinumą. 

Dėkoju autorei už padovanotą knygą ir galimybę ją perskaityti. 

Mano vertinimas: 6/10.

Leidėjas, išleidimo metai: Rūta Kotryna Vyšniauskienė, 2019.

Knygos autorė: Rūta Vyšnia (Rūta Kotryna Vyšniauskienė). 











(nuotr. Š. Kajietės iš https://www.moteris.lt/lt/veidai/g-58838-filosofine-pasaka-sukurusi-rasytoja-ruta-kotryna-vysniauskiene-zmones-sako-kad-mano-knyga-lyg-terapija) 

2021 m. sausio 4 d., pirmadienis

2020-ųjų apžvalga

Pykšt pokšt (čia skamba kokios fanfaros, na ar bent kokie fejerverkai pasirodo). Kaskart praėjusių metų knyginėj kelionėj parpūškuoju kone paskutinė. Bet vis tiek kažkaip norisi apžvelgti, įprasminti tuos praėjusius metus, kurie buvo knygiškai gana neblogi. 

Mano 2020-ųjų sąskaitoje 43 knygos. Tarp jų įveiktos dvi storulės (daugiau nei 600 puslapių) – G. Boccaccio „Dekameronas“ (oi su šia buvo reikalų, du metus bandėm lipdyt santykius) ir D. Alighieri „Dieviškoji komedija“ (pirmąkart buvau patekus tik į pragarą, o dabar pagaliau įveikiau visus tris etapus). Perskaičiau tik 3 knygas anglų kalba. 19 lietuvių autorių knygų, o likusios 24 užsienio autorių.  Negrožinės tik dvi, o ir tos pačios apie literatūrą (ups). Džiaugiuosi, jog pagaliau rimčiau ir dažniau sugrįžtu prie poezijos – perskaityta 11 poezijos rinkinių.



O dabar galima pereiti prie geriausių ir prasčiausių knygų nominacijų. (Trypiam kojom, plojam...)

Geriausios (įvertintos 5 žvaigždelėmis ir išdėstytos atsitiktine tvarka):

1. Sapfo poezijos rinktinė (vertė ir sudarė Henrikas Zabulis, leidykla „Meralas“, 2002) – skaičiau ir žavėjausi. Tikriausiai banaliau neįmanoma apibūdinti, bet skaitydama jos eiles supratau, jog jausmai per tūkstantmečius nekinta, meilė kaitino ir tuo pačiu draskė širdį ne kitaip nei dabar. O ir apie pačią Sapfo pagilinau žinias.

2. Homeras „Odisėja“ (Vaga, 1997) – negaliu patikėti, kad „Odisėja“ pagaliau puikuojasi mano geriausiųjų knygų sąraše. Kažkada bandyta skaityti, deja, buvo numesta į šalį. Gal reikėjo jai pribręsti, pagaliau turėjau progą ją giliau panagrinėt ir pažvelgti į ją visai kitomis akimis. Penelopės tvirtybė ir ištikimybė – oho! O ir labai gražiai suderėjo su prieš tai skaityta Madeline Miller „Kirkė“ (Nors Penelopė kažin ar tam pritartų). Kartais klasikų klasika puikiai gali derėti su šiuolaikine literatūra ir viena kitą papildyti.

3. Gintaras Grajauskas „Naujausių laikų istorija: vadovėlis pradedantiesiems“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004) – nelabai čia kažką ir pakomentuosi, puikus Grajausko eilėraščių rinkinys.

4. Gintaras Grajauskas „Iš klausos“ (Vaga, 2002) – sugrąžino meilę eseistikai. Sakot, neskaitėt? O kodėl???

5. Virginie Despentes „Vernonas Subutexas 1“ (Baltos lankos, 2020) – rokenrolas, ne knyga. Netgi dabar šį sąrašą sudarinėdama, jai suteikiau nebe 4, kaip prieš tai, o 5 žvaigždutes, nes supratau, kad šita knyga mano meilių meilė. Tokia, kur panardina į tą gyvenimiškąjį purvą ir dar ačiū pasakai. Visiška atgaiva rokenrolo pasiilgusiai dūšiai. \m/ 

Na, geriausiųjų tik penketukas, bet tai nereiškia, kad nebuvo daugiau gerų knygų! Dar kelios, kurias būtina paminėti:

6. Nijolė Kepenienė „Rupaus malimo“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019) – asmeniškai man labai svarbi knyga. Jos dėka mano „recenzija“ buvo pirmąkart išspausdinta kultūriniam žurnale „Durys“. Mažas mažas pirmasis žingsnis, bet labai reikšmingas ir širdin įstringantis.

7. Bernhard Schlink „Skaitovas“ (Vaga, 2000) – stipri, labai norint ir kelių valandų skaitymo reikalaujanti knyga. Savyje labai daug talpinanti ir  klausimus kelianti, į kuriuos atsakymų dar taip ir nežinau. Beje, ekranizacija su Winslet iki šiol man viena geresnių.

8. Olga Tokarczuk „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020) – apibūdint šitą knygą labai sudėtinga. Tokia klampiai šviesi, verta kiekvienos jai skirtos minutės. Na, ne veltui Tokarczuk Nobelį gavo. Įstabiai parašytas romaniškas detektyvas arba detektyviškas romanas. Tiesiog rekomenduoju.

Labai prastų knygų, kaip bebūtų keista, 2020-aisiais man į rankas nepakliuvo. Gal tik ligos patale skaityta Isabelle Miniere „Eilinė pora“ įvertinta viena žvaigždute.  Koks pavadinimas, tokia ir knyga. Neapsakomo nykumo poros gyvenimas, nuo kurio nykumo, man regis, dar papildomai kilo temperatūra. 

Ir tiek žinių. Buvo ir daugiau neblogų knygų, bet kažkodėl dabar į jas žvelgiu abejingiau, gal dar reik jas pasinešiot, kad įvertinčiau. 

Tai su tais Naujaisiais! Knygingų metų, knygingų! Linkiu kuo daugiau ypatingų istorijų. 


2020 m. gruodžio 28 d., pirmadienis

Vytautas Stankus „iš veidrodžio, už“

Beklampodama šiuose eilėraščiuose nusikėliau į snieguotą lauką kur pamiškėj, kur išvaikščiojau savo nemigą, sukdama ratus ir išėjau, o atsigręžus pamačiau purviną ratą ir savo žingsnius, nežinia, gal palikusius žymes ne tik snieguotam lauke, bet ir širdyje (gal ir ne tik savo). Toks vaizdinys visai pelnytai mane lydėjo, nes šie eilėraščiai – klampūs, kupini sniego, purvo, mirties, meilės ir ilgesio, bet galiausiai vis tiek sugrąžinantys į širdies namus.


2


aš norėčiau kad mudu nubudę

viens į kitą alsuotume tyliai

alsuotume tyliai kol lyja

tingėtume keltis kol lietūs

nuplauna sudegusį miestą

tik ilgesį miesto palieka


kai virš mūsų susiglaudžia sienos


(12 p.)



Kartkartėm ir pavargdavau klaidžiodama šiuose eilėraščiuose, kovodavau su struktūra, kol atsiverčiau 113 puslapį, kur mane pasitiko „budėjimas“ ir viskas aplinkui nutirpo. Pradėjau niūniuot kartu su Razausku ir staiga vėl atsidūriau bemiegėj nakty dvyliktoj klasėj. Labai aiškiai atsimenu, o ir pajaučiu, kaip sėdėjau anuomet naktį, klausiaus Razausko ir bandžiau klijuoti sudaužytą širdį, atrodė, tai niekuomet nesibaigs ir ašaros liejos upeliais, o dar reikėjo ruoštis visokiems bandomiesiems egzaminams. Taip lietuvių bandomajam visai netikėtai nugulė ir Vytauto Stankaus eilės, skambėjusios Razausko balsu. Ir viskas buvo gerai. Širdies gal tada ir nesuklijavau, prireikė daugiau laiko, bet žinau, kad Razauskas ir Stankus anuomet man padėjo išbūti. Išbūti, kai viskas aplinkui dūžta ir skauda, kartais ir oro pritrūksta. Kokia vis dėlto poezija yra galinga. Vien radusi „pabudimą“ žemai lenkiu galvą ir tykiai tykiai bemiegę naktį, po septynerių metų ištariu „ačiū“.


budėjimas


tavo skruostų duobutėse ošia

iš blakstienų pražydusios liepos

ir dvi saulės – tik mėlynos mėlynos

ant palangės šešėlį palieka


tavo kaklo duobutėje luotas –

mažas lašas užklojantis dangų

o danguj visos žvaigždės nušluotos

ir jų dulkės prilipę prie rankų


tavo pilvo duobutėje – rytas

tyliai švinta virš kambario rodos

miego langas vos vos pradarytas

ten už jo švelniai lyjantis sodas


tavo sapno duobutėje rūkas –

mažas perlas ištirpęs, tik lašas

kuriame miega jūros arkliukas

išgalvojęs tave ir užrašęs


(113 p.) 


Mano vertinimas: 8/10. 

Leidykla, išleidimo metai: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014.

Knygos redaktorius: Donaldas Kajokas.

Knygos autorius: Vytautas Stankus (g. 1984 m. lapkričio 8 d., Mosėdyje)


(nuotr. Sigito Kancevyčiaus, iš: https://www.bernardinai.lt/2014-07-30-vytautas-stankus-laiskai-kuriu-nera-patys-svarbiausi/)



2020 m. lapkričio 29 d., sekmadienis

Marguerite Duras „Tarkvinijos arkliukai“

„Vieną dieną, kai viskas įkyrės arba kai jis persistengs, aš išeisiu kaip dvidešimtmetė. – Ir sužnabždėjo: –Nevalia to pamiršti, visada reikia išeiti, lyg būtum dvidešimties.“ (23 p.)

Kartais pavargstu nuo knygų, kurias ne noriu, o reikia skaityti. Tada nejučiomis pradedu žvalgytis į savo lentynas ir akys užkliūva už kokių spalvingų viršelių, žadančių pabėgimą nuo rimtos, sudėtingos kasdienybės. Kažkodėl gal trečiąkart į tą mano radarą pakliūva Marguerite Duras knygos. Ir trečiąkart įsitikinu, kad kažkokie mūsų laukai su šia prancūzų autore nesueina, niekaip neužmezgu prasmingo dialogo.

„Tarkvinijos arkliukai“ – lyg ir atostogų romanas, nunešantis į Italijos kokį tai kaimelį, alinamą beprotiško karščio. Draugų grupelė atostogauja ten jau ne pirmus metus, tik šįkart atostogos visiškai nedžiuginančios. Kalnuose, šalia kaimelio, žūsta išminuotojas ir atkeliavę jo senučiukai tėvai niekaip nesutinka pasirašyti mirties liudijimo. O grupelė draugų tarytum darosi pramogą sau ir pateisinimą savo bereikšmėms atostogoms – vis keliauja pas senučiukus ir neša jiems maisto. Nepamenu, ar esu skaičiusi apie tokias nykias atostogas. Rytas prasideda neišsimiegojus, šalta kava, maudynės, mažiausiai trys Bitter Campari, cigaretės, kažkokios neaiškios meilės, nuolatiniai barniai ir dūsavimai, tada tas pats maistas viešbutyje kasdien, padūsavimai, senelių aplankymas, kažkoks neaiškus pergulėjimas pakrūmėj, dar kokie trys Bitter Campari, susipykimas su vaiko aukle, nes ji nuolat priešgyniauja prižiūrimo vaiko tėvams, tada vėl Bitter Campari, cigaretė, pazyzimai, lietaus tikėjimasis ir bandymas miegot... tada vėl viskas iš naujo.



Visiškai nykus romanas, kurio pagrindinės minties net nepavyksta suvokti. Nei ten apie meilę, nei ten apie atostogas, toks apie nieką. Tik pavadinčiau jį dialogų romanu, nes čia labai daug pokalbių, tik, kad jie beprasmiai, nykūs. Niekada nenorėčiau pakliūt į tokias atostogas, su tokiais nykiais, nuobodžiais žmonėmis. Jau geriau tada atostogaut vienai. Neradau nė vieno įdomaus personažo, nė vieno kabliuko, tik kažkokį mykimą myli-nemyli, nori-nenori. Gal tik vienintelis pliusas – tas mažas grybšnis Italijos ir vasaros. Turiu nuojautą, kad tas žuvęs išminuotojas galbūt buvo koks gilesnis simbolis, kurio aš neiššifravau, bet, jeigu atvirai, man net nebuvo įdomu tai daryti.

Dažniausiai knygose įžvelgiu kažkokią savitą prasmę, pasiimu kažką daugiau nei vien tik jos siužeto vingius, tačiau šįkart galiu nebent, kaip tie atostogautojai dejavo dėl savo atostogų, padejuot prisiminus juos. Nors ką čia, perskaičiau ir pamiršiu.


Mano vertinimas: 5/10

Leidykla, išleidimo metai: Alma littera, 2001.

Vertėja: iš prancūzų kalbos vertė Alina Kiliesaitė.

Knygos autorė: Marguerite Duras (g. 1914 m. balandžio 4 d. Pietų Vietname - m. 1996 m. kovo 3 d. Paryžiuje, Prancūzijoje)


(nuotr. iš: https://www.discoverwalks.com/blog/paris/top-10-interesting-facts-about-the-french-writer-marguerite-duras/)


2020 m. lapkričio 25 d., trečiadienis

Michelle McNamara „Išnyksiu tamsoje“

Nesu dažna tokio pobūdžio knygų skaitytoja, tačiau, pačios nuostabai, nuo šios knygos negalėjau atsitraukti, jau nuo pat pirmųjų puslapių įsitraukiau į šią istoriją ir galiausiai vieną vienišą naktį nenuėjau miegoti tol, kol nepabaigiau jos skaityti. Na, žinoma, po to laukė visiškai bemiegė naktis, kai kiekvienas krepštelėjimas tamsoje audrino mano vaizduotę ir kaskart priminė ką tik užverstą knygą. Savijauta gal ir nebuvo pati maloniausia, tačiau kaskart pažiūrėjus true crime filmukus, serialus ar perskaičius tokią knygą, pagalvoju, kad gal ir gerai kartais perkrauti savo savisaugos sistemas, nes kaip patogiai ir jaukiai mes gyvenam, visai pamiršę, kad kartais gal reiktų pasisaugoti (jokiu būdu ne perdėtai!).

Skaitant tokią knygą nori nenori susimąstai, kaip kažkam liguistai svarbu valdyti, spręsti kito žmogaus likimą. Nulemti jis gyvens, ar ne. Kai skaitai fikciją, visiškai kitaip į kūrinį ir reaguoji. Bet kai skaitai tikrą istoriją, kaip ši, negali patikėti, kokie žiaurūs kartais būna žmonės. Kaip gaila tų nekaltų suluošintų likimų. Kaip gaila skyrybų dėl šito padaro sukeltų traumų, gaila neišsipildžiusių svajonių. Ir kone visada sakau, kad tai, kas vyksta realybėje, tamsoje, yra daug žiauriau už grožinę literatūrą. 



Vis dėlto pažvelgus iš kitos pusės, man gaila ir dar vienos šio žudiko aukos – knygos autorės Michelle McNamara. Viena vertus, jos tyrimas nemenkai prisidėjo prie žudiko sugavimo, ji laiku vis pajudindavo vieną ar kitą bylos kabliuką. Tačiau kaina, kurią ji sumokėjo, mano nuomone, per didelė. Netgi panašu į fanatizmą, kai niekas kitas aplinkui nesvarbu, nei dukrelė, nei vyras, nei pačios sveikata, tik ši byla. Deja, vaistai ir nuovargis taip ją nualino, kad ji nesulaukė netgi žudiko demaskavimo ir sugavimo dienos. O gaila... Kita vertus, tyliai žavėjausi Michelle McNamaros užsispyrimu ir ryžtu. Juk tai nebuvo nei tiesiogiai su ja susiję, nei jos darbas. Bet ji nepasidavė iki paskutinės savo gyvenimo dienos. Bet kaip rasti tą aukso viduriuką, kaip nepakenkti sau?..

Man šios knygos sukeltų jausmų tikriausiai užteks mažiausiai metams. Bet buvo verta juos sužadinti. Seniai jaučiau ir tokį įsitraukimą į istoriją, kai negali paleisti knygos iš rankų, ir tokį siaubą bei pasišlykštėjimą. Ar ji verta perskaitymo? Be abejonės!

Mano vertinimas: 8/10.

Leidykla, išleidimo metai: Baltos lankos, 2019.

Knygos autorė: Michelle McNamara (g. 1970 balandžio 14 d., Ouk Parke, Ilinojuje, JAV - m. 2016 m. balandžio 21 d. Los Andžele, Kalifornijoje, JAV)


(nuotr. iš: https://www.marieclaire.com/culture/a32957172/what-happened-to-michelle-mcnamara/) 



2020 m. lapkričio 17 d., antradienis

Clarice Lispector „Arti laukinės širdies“

„Akimirksniai ir toliau laša pritvinkę, vos nukrenta vienas, jau palengva kaupiasi kitas, veidas blyškus ir mažytis. Staiga ir akimirksniai baigiasi. Belaikybė teka mano sienomis, apgaulinga ir akla. Pamažu susitvenkia į tamsų, tykų ežerą ir aš šaukiu: gyvenau!“ (179 p.)

Žoana – jauna moteris, bandanti kabintis į gyvenimą visais pojūčiais, bandanti suvokti kiekvieno daikto ir reiškinio vietą pasaulyje ir sąmonėje. Ne išimtis ir ji pati – įsiraizgiusi į keistų santykių su vyru Otavijumi verpetą, bando suvokti savo vietą pasaulyje, gyvenime, amžinybėje. Kiek amžinybėje vietos atsiranda, kai nebelieka tavęs? Tai kelionė į Žoanos sąmonės srautą.


Ši knyga – nebanalus iššūkis. Prieš paimant ją į rankas, privalu išlaisvinti mintis iš buities gniaužtų ir atsiduoti būčiai, pasirengti ją klausti. Paviršiumi praplaukti nepavyks, autorė nusineš gilyn į (pa)sąmonės šulinį. Tame šulinyje išnyks laiko nuovoka, aptirps tai, kas buvo suvokta ir klausta anksčiau.

Skaitant norisi žymėtis citatas kas antrame puslapyje, kaskart abejojant, ar supratai tą mintį? Kaskart norint perskaityti dar ir dar kartą, nes randi ten užslėptą pats save, savo nemigos nakties susimąstymus, tik gal ne tokius genialius, kaip Lispector, bet ji – tarytum, visa, ko bijai ir visa, ką taip norisi pažinti, įprasminantis balsas.

„Štai kas man dabar toptelėjo: kažin, ar tikėjimas būsimąja egzistencija kyla ne iš pastebėjimo, kad šis gyvenimas praeina mūsų nepalietęs.“ (178 p.)

Knyga tikrai nuostabi, tačiau po pirmo perskaitymo aš pati jaučiu, kad nesugebėsiu jos tinkamai įvertinti. Tokias knygas reikia skaityti keliskart, kad susivoktumei ir skaityti reikia absoliučioje ramybėje bei vienumoje, kitaip įmanoma netekti pusės jos prasmės. Jai apibūdinti net nereikia atskirų žodžių, pakaktų kelių citatų, kad tie, kuriems ji skirta, kaipmat užsimanytų ją perskaityti. 

Mano vertinimas: 8,5/10.

Leidykla, išleidimo metai: Baltos lankos, 2020.

Knygos autorė: Clarice Lispector (g. 1920 gruodžio 10d., Ukrainoje - m. 1977 gruodžio 9 d., Rio de Žaneire, Brazilijoje)


(nuotr. iš: https://www.todamateria.com.br/vida-e-obra-de-clarice-lispector/) 

2020 m. lapkričio 2 d., pirmadienis

Jurga Tumasonytė „Remontas“

Jurga Tumasonytė – jauna rašytoja, visai neseniai, 2020-ųjų pradžioje, gavusi bendravardės Jurgos Ivanauskaitės literatūrinę premiją už apsakymų knygą „Undinės“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Šiemet lietuvių skaitytojams pristatė ir įstabiu pačios portretu puoštą „Remontą“, galėjusį paremontuoti ir skaitytojo sielą. Bet ar pavyko?

„Atrodo, kad sulig nauja vaikų karta stengiamės dar labiau juos saugoti, rūpintis psichologine raida, organizuotis suaugusiųjų savigalbos grupeles, – išsikalbėti, kodėl kartais norisi aprėkti ar net, neduok Dieve, trenkti vaikui. Artėjame prie tobulo vaikų ir tėvų, bei kitų suaugusiųjų, santykių modelio. Su siaubu pagalvoju apie tas kartas, kurios liko už nugaros, – kas nutiks mums, kuriuos augino ne taip, kaip reikia? Jau nekalbu apie sugniuždytąją tėvų ar senelių kartą.“ (147 p.)

Nors knygos paviršius daug žadantis ir traukiantis akį, turinys, deja, išlieka dvilypis. Paviršiuje plaukioja pagrindiniai veikėjai, kuriantys destruktyvius tarpusavio santykius, kartais nesuprantantys nei ko nori iš pasaulio patys, nei ko pasaulis ar artimieji nori iš jų. Užčiuopiama detektyvinė linija, kai dingsta charizmatiškoji, socialiniuose tinkluose nardanti Eglė, pakliuvusi į destruktyvų santykių su kitais veikėjais tinklą. Kaltų ieškoma palaipsniui ir tai visgi nėra svarbiausias knygos motyvas. Vis dėlto, kaip sufleruoja pats šios knygos pavadinimas, svarbiausia čia remontas ir sutrūkinėjęs santykių, ypač tarp skirtingų kartų, tinkas. Ypatingas dėmesys skiriamas jaunos moters santykiams su nuolat nepatenkinta motina. Ar sukandusi dantis, kenčianti savo likimą, motina gali užauginti laimingą dukrą, sugebėsiančią kurti sveikus santykius? Jeigu motina sudūžta vos gimus dukteriai, ar pernelyg besistengdama nesudaužyti ir paremontuoti, nesudaužys ir dukters savasties?




„Jai nebesinorėjo tėvo prisilietimų – nesijautė savimi, o tik objektu, kūnu, padedančiu gyventi mažam kūdikėliui. Šis objektas-kūnas turėjo išmokti gyventi dėl kito žmogaus. Kęsdama vienatvę bei nuovargį, ji kartodavo sau, kad tai ne veltui. Reikėtų pratintis aukoti save netgi dar smarkiau, nes juk motinos meilė turi būti beribė kaip jūra, susiliejanti su horizontu. Aštriabriaunės kriauklės, akmenys, į kuriuos įsipjovė kulną per povestuvinę kelionę Jaltoje, tėra lašeliai vandens begalybėje. Nepaisant svarbaus ir reikalingo darbo, kurį dėl manęs atliko, ji dažnai jausdavosi kaip mėšlo krūva. Kasdien kabindavo šakėmis pradvokusias nuoskaudas ir kraudavo jas į kaugę. Tik kitaip nei tikrasis mėšlas, pavasarį išbarstomas kaip trąša laukuose, mamos sukaupta krūva nevirsdavo niekuo naudingu.“ (231 p.)

Juk kartais gailimės vonią pakeitę dušo kabina, ar dušo kabiną – vonia. Lygiai taip pat tenka gailėtis užslopinus kito žmogaus savastį, nenatūraliai primetant svetimą jo prigimčiai. Ne viskas, pamatyta interjero dizaino žurnaluose, tinka ir senam, iki skausmo visiems pažįstamam, sovietmečio išplanavimo butui. Ne visur išgriovus sieną staiga pasidarys erdviau ar šviesiau. Kartais net atvirkščiai – jausiesi it uždarytas vienutėje, kai sienos ir vienatvė dusins, netgi jei kambarys bus madingo skandinaviško stiliaus. Ar ne taip ir su žmogaus siela? Patys kartais prisibijome ją remontuoti, tačiau kiek daug aplinkui trainiojasi tų, kurie progai pasitaikius, iškart puola remontuoti svetimas. Remontuojam svetimas sielas nežinodami ir nenujausdami, kad remontas nebus kokybiškas ir anksčiau ar vėliau atsiras įtrūkių, pradės byrėti tinkas, pareikalaudamas ne vienos aukos. 

Nors autorė lyg ir bando po paviršutiniško pasakojimo tapetu paslėpti gilesnes duobes, tačiau neišvengia ir klaidų. Pasirinkdama vienus veikėjus įvardinti pravardėmis, kitiems suteikia vardus. Pravardės išlieka ne visai motyvuotos, ypač ką tik perskaičius Olgos Tokarczuk romaną „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“ ir palyginus pravardžių prasmę, „Remonte“ esančios atrodo prėskos ir nebūtinai reikalingos.  Regis, pravardėmis parodomas tų knygos veikėjų nuotolis, nustūmimas į istorijos užribį ir tik artimiausi žmonės turi vardus. Tačiau net ir jie supainiojami. Viename sakinyje Eglė rūko balkone, kitame jau Agnė grįžta parūkiusi. Tada jau neaišku, kuriame knygos kūrimo etape ir kas susipainiojo: 

„Kol Bičas kažką pasakojo Adomui, o Eglė rūkė balkone, serviravau stalą  – primygtinai paprašiusi netrukdyti ir palikti mane virtuvėje vieną, mat retai gaminu, todėl bijau, kad užsiplepėjusi ką nors pamiršiu, sriuba nepavyks ir taip toliau. <...> Parūkiusi Agnė man padėjo atnešti maistą, Adomas visiems įpylė imbierinio alaus.“ (167 p.)

Tai kuri rūkė? Agnė ar Eglė? Regis, visai nesvarbi smulkmena, bet iškart ardanti pasakojimo tinklą ir skaitymo malonumą. 

Deja, net ir išdavystė šioje knygoje absoliučiai nuspėjama ir neįdomi. Knygai baigiantis tikiesi kažko įspūdingo, kaži kokios įdomesnės atomazgos, o gauni tik banalų neištikimybės faktą. Kaip skaitytoja tik gūžtelėjau pečiais ir abejingai užverčiau paskutinius knygos puslapius. Pasakojimas galbūt ir pretenduoja į žaismingą, detektyvo prieskoniais gardintą romaną, bet galiausiai jam pritrūksta kibirkšties arba geresnės kokybės tinko (kas žino?). Ne iki galo vykęs bandymas remontuoti sielą. Ant viršelio esantis švitrinis popierius lyg ir kėsinasi pasiekti skaitytojo šerdį, bet nutrina per mažai. Kad atliktum kokybišką remontą, reikia pirma išgriauti, nuplėšti, kažką nudaužyti. Sielos pirma neapdaužęs, jos ir nesuremontuosi. Šiame romane siela nei sudaužyta, nei pilnai suremontuota. Trumpalaikis remontas, kurį netrukus teks pakartoti.


Mano vertinimas: 6/10.

Leidykla, išleidimo metai: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020.

Knygos autorė: Jurga Tumasonytė (g. 1988 m., birželio 22 d., Kaune)


(nuotr. M. Penkutės, iš: https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1181195/jurga-tumasonyte-remonto-reikia-visoms-sergancioms-sieloms)