2018 m. birželio 5 d., antradienis

Marius Povilas Elijas Martynenko „Be penkių pasaulio pradžia“


„Ir kartais man kyla tylus klausimas – kaip jie sunaikino visus šešėlius mano sąmonėje? Ir kodėl, po velnių, čia taip tamsu?“


Vos pamačiusi informaciją apie šios knygos išleidimą, žinojau, kad anksčiau ar vėliau būtinai ją perskaitysiu. Negana to, pasisekė ją laimėti. Ir tada supratau, kad mane pasiekia būtent tos knygos, kurioms lemta atsidurti mano rankose.

Šį autorių netyčia aptikau internete. Kiek pamenu, juo susidomėjau išgirdusi interviu, tada radau jo skaitomą kūrybą youtube, paskui atradau tinklaraštį. Ir dėkoju dievams, kad tinklaraštyje perskaičiau vos keletą įrašų, lyg nujausdama, kad skaitysiu knygą. „Be penkių pasaulio pradžia“ visiškai atitiko mano lūkesčius, nesitikėjau iš jos nei mažiau, nei daugiau. Kaip ir tikėjausi, knygoje persipina tamsi, bet labai tikra, net skaudanti būtis ir purvas, su kuriuo kasdien susiduriame. Tai trumpi, tamsūs, tiesūs kūriniai - pokalbiai su skaitytoju. Jautiesi it pats sėdėtum bare ir klausytumeis įdomių, baugių, bet tikrų ir pažįstamų istorijų. Nenorėdamas trukdyti monologo, tyliai sau susimąstai apie tai, kad yra tarytum atskira rūšis žmonių, kuriai buvimas po šia saule yra sudėtingesnis, nei kitiems, kuriems sudėtingiau suvokti, išbūti, susitvarkyti su savimi ir aplinka. Ir tai taip, po velnių, pažįstama! Labai džiaugiuosi, kad kažkas parašė tokią knygą, pagaliau turėsiu knygą - draugę, kurią dar ne kartą atsiversiu ir tarytum kalbėsiuosi.

Kai žmogus patyręs tiek, kiek šios knygos autorius, knyga tiesiog negali būti nuobodi ar neverta skaitymo. Cituoju knygos nugarėlę: „M. P. E. Martynenko studijavo filosofiją, vertimą (iš anglų ir italų kalbų). Nerado sau vietos universitete. Metus gyveno su vienuoliais. Trylika kartų atsibudo reanimacijoje po hipoglikeminių ir hiperglikeminių komų. Sykį ištiktas komos išbuvo kelias paras. Galbūt netgi bendravo su transcendentalais, bet už tas istorijas jis dabar jau prašo pinigų arba cigarečių.

Dirbo vertėju, redaktoriumi, tekstų įgarsintoju, veganiško šokolado pardavėju, šviesolaidinių kabelių testuotoju, padavėju, barmenu, subtitruotoju, laiškanešiu, naktiniu portjė viešbutyje. 2017 m. pradėjo studijuoti vaidybą.“

Nelinkėčiau, žinoma, niekam tokių patirčių, kokios aprašytos šije knygoje, bet be jų nebūtų ir knygos. Galbūt ji nėra iki galo nušlifuota ir dar ne geriausia, kas galėjo būti, bet nuoširdžiai tikiuosi, kad dar sulauksime ne vienos M. P. E. Martynenko knygos, pakratančios tiek lietuvių, kartais kiek sustabarėjusią, literatūrą, tiek ir tą, po saule pasiklydusį, skaitytoją, suteikdama jam bent kibirkštį vilties.

„Kiekvienas lavonas ant Everesto kalno veikiausiai kažkada buvo labai motyvuotas žmogus.“

Galėčiau ilgai ir nuobodžiai kalbėti apie šią knygą, bet nemanau, kad verta. Ją reikia perskaityti ir tada bus viskas aišku arba dar labiau neaišku. Rekomenduojama tiems, kurie mėgsta pažvelgti į vidinius demonus ir supranta, kad be tamsos neegzistuoja ir šviesa.

„Aš sakau savo draugui: „Žmonės kalbėjo, kad pasaulį išgelbės tai gėris, tai grožis, tai tiesa... Man atrodo, kad iš tikrųjų tai juokas išgelbės pasaulį.“ Mano draugas atsako: „Ne, bet kai suvoksim, kad pasaulio niekas nebeišgelbės, juokas mums labai padės.“


„Kiekvieną kartą, kai matau dangų, jis atrodo be galo tikras. Jis tikras kaip skausmas – nesvarbu, ar sapnuoji, ar tripini, ar miršti, ar tiesiog egzistuoji. Viskas gali būti efemeriška, bet dangus yra tikras. Žvilgsnis, kuris paliečia dangų, užsikrečia šiuo tikrumu. Tai reiškia, kad žvilgsnis palieka tikrumo dėmes žvelgėjo akyse ir jis tampa šiek tiek tikresnis. Ką noriu pasakyti – gali būti, kad visi mūsų gyvenimai buvo pastatyti ant vieno žvilgsnio į dangų pamatų. Tiek užtenka.“



Mano vertinimas: 8/10.

Leidykla, išleidimo metai
: Tyto alba, 2018.


Knygos autorius:


Marius Povilas Elijas Martynenko

(nuotrauką skolinuosi iš 15min.lt)






2018 m. balandžio 10 d., antradienis

Alfonso Signorini „Coco Chanel: Gyvenu tik kartą“


„Buvo ir taip, kad jos svajonės buvo didesnės už gyvenimo suteiktas gėrybes. Koko Šanel išaugo iki begalybės, pranoko savo pačios lūkesčius, o paprastesni troškimai, tokie kaip tapti žmona ir motina, jos rankose suvyto.“

Turbūt sunku būtų surasti žmogų, kuris nieko nežinotų apie Coco Chanel, jei ne apie pačią, tai bent jau „Chanel No. 5“ ir neabejoju, kad net pernelyg nesidominti mada, moteris žino mažos juodos suknelės taisyklę.

Coco Chanel asmenybė mane sudomino paauglystėje pažiūrėjus keletą filmų. Visuomet buvau tas žmogus, kurį labiau domina ne tų garsiųjų kvepalų kvapas, o kas už tų kvepalų stovi, koks žmogus juos sukūrė ir kaip tai padarė. Todėl užėjus bjauriam nenorui skaityti, bibliotekoje užkliuvo akys už knygos apie Coco Chanel. Ir padėjo nustumti tą nenorą šalin.

Šioje knygoje pasakojama Coco Chanel pasaulinės sėkmės ir asmeninių nesėkmių istorija. Nemažai dėmesio skiriama Coco Chanel liūdnai vaikystei. Jos sunkiai sirgusiai ir mirusiai nuo tuberkoliozės motinai, kai Coco buvo 12 metų, jos tėvui keliautojui ne tik po Prancūziją, bet ir po svetimais sijonais ir tam, kaip Coco Chanel su seserimis atsidūrė vaikų namuose – vienuolyne, kur pamažu ir atrado savo aistrą siuvimui, drabužių kūrimui ir pastabumą detalėms. Iš pradžių visi juokiasi iš jos nederamų eksperimentų, bet išėjus iš vienuolyno jai atsiveria platusis galimybių pasaulis. Iš pradžių tenkinasi darbu Debiutan salone, tačiau bedirbant ten, ji sutinka savo pirmąjį gyvenimo vyrą Etjeną Balzaną, kuris ją įsimyli ir pasiūlo kraustytis į kaimą, kur bus viskuo aprūpinta. Ji sutinka, tačiau ilgainiui pradeda suprasti, kad gražaus vyro papuošalo gyvenimas ne jai. Ji svajoja apie galimybę kurti. Tada netikėtai sutinka Etjeno Balzano draugą Bojų Kapelą, kuris tampa vienintele tikra jos gyvenimo meile ir padeda įgyvendinti visas jos svajones. Gabrielė tampa Coco Chanel ir viskas pasikeičia. Visą gyvenimą Coco Chanel labiausiai rūpėjo kūryba, ji nesukūrė šeimos, net neištekėjo už savo mylimo vyro, beveik visą gyvenimą žengė koja kojon su savo teta ir bendražyge Adriene. Ji numirė pardavusi savo vardo mados namų tinklą, tačiau numirė su kaupu išpildžiusi savo svajonę.


„Galbūt tuokiamasi tada, kai tikrai norima turėti vyrą. Tada moteris jį medžioja, persekioja, suvysto. Aš labiau už viską norėjau būti su savo drabužiais savo siuvyklose. Todėl iš vyrų per daug ir negalėjau reikalauti. Juolab tikrai ne pasiūlymų tekėti. Kas žino, gali būti, kad pati to nežinodama tiesiog nenorėjau.“

Šią knygą skaityti buvo kaip niekad malonu, tiesiog verčiau puslapį po puslapio su smalsumu ir pasimėgavimu. Puikiai parašytas biografinis romanas, kurio dėka pažinau Coco Chanel asmenybę, susipažinau ir su jos ne tokia linksma gyvenimo istorija. Kai pagalvoji, Coco Chanel istorija ir tai, nuo ko viskas prasideda, yra tarytum būtina sąlyga pasaulinei sėkmei. Tokių pavyzdžių tikrai nemažai. Skurdi vaikystė, tėvai alkoholikai arba pernelyg nesirūpinantys vaikais, sunki karjeros kelio pradžia, bet didžiulis užsispyrimas ir geležinė valia, kurią, matyt, sunki vaikystė ar išgyvenimai ir išugdo. Žinoma, Coco Chanel ne išimtis, jos darbo ir sėkmės istorija įspūdinga, tačiau už visa tai dažnai, deja, skaudžiai ir sumokama – Coco Chanel nesukūrė šeimos, nesusilaukė vaikų ir išgyveno skaudžią, vienintelio mylėto vyro netektį, bet niekada nepasidavė, išnaudojo savo galimybes ir gyvenimą visu pajėgumu.

Rekomenduoju šią knygą tiems, kuriems reikia švelnaus pastūmėjimo svajonių link, ir tiems, kuriuos domina Coco Chanel asmenybė, arba tiesiog norisi įdomaus skaitinio.

Mano vertinimas: 8/10.

Leidykla, išleidimo metai: Obuolys, 2012.

Kitos patikusios citatos: „– Aš visada ieškau meno visuose mus supančiuose dalykuose. Ne tik paveiksle ar bažnyčios fasade. Gerai pagalvokite. Kodėl menas turėtų būti skirtas tik akims? Argi ne nuostabu klausytis lengvai Venecijos vandens paviršiumi slystančios gondolos? Argi ne nuostabaus skonio šie vaisiniai ledai, kuriais gardžiuojamės?“

Knygos autorius:

Alfonso Signorini (g. 1964 m. balandžio 7 d. Milane, Italijoje)







2018 m. balandžio 7 d., šeštadienis

Javier Marias „Įsimylėjimai“


„Klaidinga tikėti, kad dabartis niekada nesibaigs, kad tai, kas mums duota, – duota visam laikui, ir toliau išliks nepasikeitę. O iš tiesų reikia nepamiršti, kad nieko nėra amžino, viskas gali pasikeisti bet kurią mums skirto laiko akimirką, kad ir kiek mažai mums būtų jo likę. Ir mes palaipsniui mokomės suprasti: kas iš pradžių atrodė kaip sukrėtimas, vieną gražią dieną mūsų gali nebejaudinti, tapti vienu iš gyvenimo įvykių, tik dar vienu faktu. Ateis diena, ir mes netgi neprisiminsime žmogaus, be kurio kadaise net neįsivaizdavome savo egzistavimo, dėl kurio nerimavome ir nemiegodavome naktimis, be kurio negalėjome kvėpuoti, kurio žodžiai ir buvimas teikė prasmę kiekvienai pragyventai dienai, ir netyčia jį prisiminę tik gūžtelėsime pečiais ir galbūt pagalvosime: „Kurgi jis dabar?“ – bet mums net nesinorės atsakymo į šį klausimą, nes mums tai neberūpės. Koks skirtumas, kas nutiko mūsų pirmai merginai, kurios skambučio arba susitikimo taip nekantriai laukdavome? O kaip laikosi priešpaskutinė, irgi nelabai svarbu – juk jau metus su ja nesimatėme. Argi mums rūpi mūsų draugai, bendraklasiai, universiteto laikų ir vėlesni bičiuliai – nors su jais susiję tokie ilgi ir svarbūs mūsų gyvenimo etapai, nors mums atrodė, kad niekada neišsiskirsime? Ir koks skirtumas, kas buvo su tais, kurie mus anuomet paliko, kurie išėjo, atsuko nugarą arba mus išdavė? Seniai juos pamiršome, iš jų liko tik vardai, kuriuos išgirdę prisimename tuos žmones. Pamirštame ir mirusiuosius: jie mirė, taigi mus paliko. Mano motina mirė prieš dvidešimt penkerius metus, ir nors jaučiuosi privaląs ją prisiminęs liūdėti (ir mane iš tikro užplūsta liūdesys), to neįmanoma lyginti su jausmais, kuriuos išgyvenau tada. Jau niekada nebepravirksiu, o juk tada raudojau jos netekęs. Dabar tai liko tik faktas: mano motina mirė prieš dvidešimt penkerius metus, ir nuo tada aš motinos nebeturiu.“


Ši istorija prasideda nuo to, kaip leidykloje dirbanti Marija Dols kasryt pusryčiauja toje pačioje kavinėje ir stebi taip pat, kaip ir ji, kasryt ten pusryčiaujančią porą. Ilgainiui stebėdama šią porą, ji pradeda jaustis tarytum jų drauge, įsivaizduoja, kad viską žino apie jų bendrą gyvenimą, ji jais žavisi, bando skaityti jų kūnų ir žvilgsnių kalbą. Ateina vasara, pora staiga dingsta iš akiračio. Marija laikraštyje perskaito apie nelaimingą atsitikimą, netikėtą, absurdišką žmogžudystę. Pažvelgusi į nuotrauką, atpažįsta kavinėje su žmona kasryt sėdėjusį vyrą. Ji tai priima kaip jai nutikusią nelaimę, tikisi sutikti to nelaimėlio žmoną. Vienąkart ją sutinka ir prisėda, norėdama išreikšti jai užuojautą ir ją paguosti, tampa jos skausmo „klausytoja" , atsiduria jos namuose, susipažįsta su šeimos draugu. Po šitokio vienkartinio bendravimo su ta stebėtąja moterimi, nori nenori, Marija įsivelia į painų meilės trikampį/keturkampį ir tampa ne tik viso to dalimi, bet ir sužino svarbių dalykų, nuo jos pradeda priklausyti šios istorijos ateitis. Ar ji tuo pasinaudoja?

Turbūt visi esame girdėję posakį, jog meilėje ir kare visos priemonės leistinos. Ir tokių istorijų parašyta, skaityta, matyta šimtai. Tačiau „Įsimylėjimai“ yra skirta lėtai tekančio, kokybiško pasakojimo gurmanams. Ši istorija toli gražu nėra ta, kurią perskaitytum vienu prisėdimu, ji skaitoma iš lėto, kartkartėm ir besimėgaujant. Ką žmogus padarytų dėl meilės? O ko nepadarytų? Ar skausmas ir gedulas pasilieka su mumis toks pats, koks buvo pradžioje? Ar mes pajėgūs pamiršti? Sunkiai pamenu tokią knygą, iš kurios norėtųsi citatas persirašyti vos ne puslapiais. Kur apie santykius kalbama taip tiesiai, taip nebanaliai ir brandžiai, kad nebeturi nė ko ir pridurti, norisi sugerti visas tas mintis į save ir nešiotis su savimi, niekad nepamiršti. Ji moko gedėti, tik, šiukštu, ne per ilgai. Ši knyga priminė man, kad nepakeičiamų nėra. Kad santykiai bus tokie, kokius juos sukursi, kad dėl kito žmogaus kartais reikia pasiaukoti, paminant savo jausmus. Vienintelis šios istorijos minusas – keletą kartų pasikartojusios tos pačios pastraipos. Man tai nepasirodė būtina, bet vis tiek norisi žemai nulenkti galvą šiai knygai ir ją rekomenduoti visiems. Tiems, kurie kuria santykius, kurs ateityje ar bando užsigydyti buvusių santykių paliktas žaizdas.

„Galbūt jis taip reaguodavo į žmonos juokavimą, apskritai būna žmonių, kurie mus prajuokina net patys to nežinodami. Jiems tai pavyksta pirmiausia dėl to, kad mes laimingi jau vien būdami su jais, ir mes pasirengę kvatotis bet kokia dingstimi arba be jokios dingsties vien todėl, kad tie žmonės yra šalia, kad mes juos matome ir girdime, nors jie nepasako nieko ypatingo, galbūt kartais netgi paisto kvailystes, bet mums tai vis tiek juokinga. Šie, regis, ir buvo tokie žmonės vienas kitam, nors nekilo abejonių, kad jiedu seniai vedę, niekada jų pašnekesiuose neišgirdau jokios nusaldintos ar apsimestinės gaidelės, jokio išmokto gesto, kokių dažnai galima pastebėti tarp kai kurių ilgus metus gyvenančių porų, kurioms būtina parodyti, kad jos vis dar myli vienas kitą, tarsi tai būtų jų vertę keliantis nuopelnas ar patrauklumo suteikiantis papuošalas. Šiedu, regis, norėjo vienas kitam patikti, atrodė, kad asistavimas ir suartėjimas jiems dar priešaky. Arba jie taip mylėjo ir vertino vienas kitą dar nuo tada, kai nebuvo vedę arba net nebuvo pora, ir taip tebemylėjo ir vertino vienas kitą visus tuos metus, kad bet kokiu atveju jis būtų pasirinkęs ją, o ji – jį kaip draugą, palydovą, pašnekovą ar bendrininką. Ir ne todėl, kad jiedu sutuoktiniai, ne dėl patogumo, įpročio ar net ištikimybės, o tik todėl, kad buvo visiškai tikri: kad ir kas būtų, kad ir kas nutiktų, kad ir ką tektų papasakoti ar išklausyti, jai su juo, o jam su ja visada bus įdomiau nei su kuo nors kitu. Jam su niekuo nebus taip įdomu kaip su ja, o jai su niekuo nebus geriau kaip su juo. Jiedu buvo draugai, o svarbiausia – suprato vienas kitą.“

Mano vertinimas: 8/10.

Leidykla, išleidimo metai: Alma littera, 2016.

Knygos autorius:

Javier Marias (g. 1951 m. rugsėjo 20 d. Madride, Ispanijoje)


2018 m. kovo 29 d., ketvirtadienis

Goda Klimavičiūtė „Savas Paryžius“

Tai buvo apskritai pirmas gidas, kurį skaičiau. Ir skaičiau jį ne prieš kelionę, o jau kurį laiką po jos. Galvojau bus smagu dar kartą pavaikštinėti to nuostabiojo miesto gatvėmis. Taip, jaučiu banalią meilę Paryžiui, užteko vieną kartą apsilankyti ir jau svaigstu iš meilės jam.
Kadangi tai pirmas gidas, kurį skaičiau ir nelabai turiu su kuo palyginti, tikriausiai pora prisėdimų jį perskaičiusi, susimąsčiau apie tokio dalyko šiais laikais, kaip gidas, prasmę. Juk, kai pagalvoji, yra įvairiausių programėlių telefonuose, straipsnių su "10 dėmesio vertų vietų Paryžiuje" ar panašiai, tad gido skaitymas kartais atrodo ne itin reikalinga. Ką perskaičiau, beveik viską ir pamiršau, niekas pernelyg manęs nesujaudino ir neprivertė įsidėmėti. Gal būtų kiek kitaip, jei būčiau skaičiusi lėktuve, skrendančiame į Paryžių, bet vėlgi... Esu tas žmogus, kuris mėgsta patirti, pažinti per savo prizmę ir taip, kaip man norisi, todėl straipsnių ar tokių kelionių gidų rekomendacijos man pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina. Daug smagiau pažinti miestą, pavyzdžiui, paskaičius kokius memuarus, biografiją, eseistiką ar tiesiog grožinį kūrinį, kuriame tas miestas aprašytas ir pasivaikščioti ten, kur vaikščiojo kokia ten Viktorija ar Lina iš skaitytos knygos.
Perskaičiusi šį gidą supratau, kad prioritetas man yra tikrumas. Daug smagiau skaityti tikras istorijas apie prancūzus draugus, kokius įdomesnius nuotykius, nutikusius tame mieste ar šalyje. Dėl to man patiko vos keletas tikresnių komentarų šioje knygoje, visa kita priminė gidą pasiturinčiai 50-ies metų porelei. Taip, mes keliavome kaip jauna pora ir šimtais svaidytis vakarienei kažkaip mums nelabai prie širdies, kaip ir daugeliui mūsų draugų. Ar rekomenduočiau šį gidą, keliaujant į Paryžių? Ne.
Geriau rekomenduočiau lėktuvo skaitymams įsimesti kokius memuarus ar klasiką ir užsidegti noru atrasti kažką neįprasto. Kaip kad aš, skaičiau Edith Piaf istorijas ir važiavau ieškoti kažkokių laiptų, kur neva ji gimė ir tai buvo vienas įspūdingiausių nuotykių, kurį prisiminsiu ilgiau, nei Eifelio švytėjimą.
Ir, visgi, žinau, jog kiekvieno žmogaus kelionės yra skirtingos, skiriasi ir galimybės, norai ar prioritetai, todėl, jei norite paskaityti gidą ir susidaryti planą, kur norėtųsi nukeliauti – griebkite šį gidą ar naudokitės kalnu programėlių. Jei norite kažkokio tikrumo ir asmeniškesnių pajautų – pasigriebkite kažką apie prancūzus ar prancūziško ir paklaidžiokite patys. Ir tikriausiai dar reiktų pridurti, kad aš esu labiau ta klaidžiojanti svajoklė, kuri pamačius siauras gatveles, senus langus, tuoj įsivaizduoja ten nutikusias istorijas, ir alpsta iš susižavėjimo, tad tikriausiai todėl gidai ir nėra artimi mano širdžiai.

Mano vertinimas: 4/10.

Leidykla, išleidimo metai: Obuolys, 2015.

Knygos autorė:

Goda Klimavičiūtė (nuotr. L. Balandžio, 15min.lt)

2018 m. kovo 17 d., šeštadienis

Waris Dirie, Cathleen Miller „Dykumų gėlė“



Šią knygą pastaruoju metu labai dažnai visur mačiau. Dažnai ji šmėžuoja sąrašuose su sukrėtusiomis knygomis. Ir suprantu kodėl ir, ne visai. Bet banaliai sakant, apie viską nuo pradžių.

Apie ką ši knyga? Knygoje „Dykumų gėlė“ pasakojama garsaus modelio, autorės (nu kiek čia tiesos, nežinau), aktorės, vaidinusios „Džeimso Bondo“ filme („Į dienos šviesą“), paskui tapusios taikos ambasadore ir socialine aktyviste, tikra gyvenimo istorija. Viskas skamba beveik įprastai ir nestebina. Išskyrus tai, kad ji kilusi iš Somalio genties, patyrusi „apipjaustymą“ ir 12 metų pabėgusi nuo savo tėvo planuojamų vestuvių su kažkokiu seniu.

Waris Dirie gyvenimo istorija man priminė, kokių skirtingų ir žiaurių papročių esama. Šiandien sunku suvokti, jog kažkur yra apipjaustomos mergaitės. Waris Dirie, kai ją apipjaustė pačiomis bjauriausiomis ir nešvariausiomis sąlygomis, buvo viso labo penkerių. Prisipažinsiu, tai skaitant net paskausta kūną ir norisi užversti knygą. Todėl sveikintina ir verta susižavėjimo atrodo tai, kad Waris Dirie nepriėmė to pasaulio, kad nesutiko tekėti 12 metų ir pabėgo, jau geriau liūtui, jei reiks į nasrus, nei kažkokiam seniui. Ji pabėga ir siekia savo svajonės, kovodama su įvairiausiais sunkumais ir skausmu, primenančio bjaurųjį ritualą. Įgavusi žodžio jėgos, ji visam pasauliui papasakoja savo istoriją, siekdama užkirsti kelią tokiam elgesiui su mergaitėmis Afrikoje. Kadangi vos prieš kelerius metus teko girdėti apie šį žiaurųjį ritualą, pasidaro aišku, kad ši kova reikalauja begalės pastangų ir nemažai laiko...


„Somalyje liaudies išmintis sako, kad tarp mergaitės kojų yra blogis, kūno dalys, su kuriomis mes gimėme, dar nėra švarios.“

Ir taip, tenka pripažinti, istorija apie kraujuojančią, apipjaustytą penkiametę mergaitę, tikrai šokiruoja ir sukrečia. Tačiau pats knygos rašymo stilius (ar tai vertimas, o gal net leidimas?) atgraso. Rodos, kokios septintokės rašinys apie savo naivias svajones. Ir nežinau, ar aš esu visai suakmenėjusia širdimi, ar kas su manimi darosi, bet po šios knygos liko dvejopi jausmai. Kaip jau minėjau, „ritualas“ tikrai šokiruoja ir sukrečia, tačiau visa kita istorija persunkta banalumu, naivumu ir, žinoma, nuspėjama.Jau kaip ir įprasta, kad daugelis žymių žmonių sėkmės istorijų prasideda skurdu, sunkia vaikyste ir įvairiausiais kitais sunkumais. Tai nestebina ir nebešokiruoja, tačiau būtent tai, kad Waris Dirie kilusi iš Somalio genties, prideda sunkumams dar daugiau svorio. Ir iš dalies nesuprantu, kas labiausiai norėta papasakoti, ar Somalio mergaičių problema, ar ta sėkmės istorija? Žinoma, apie Somalį ir jo papročius knygą parašyti sudėtinga, tačiau šioje istorijoje tarytum tarp kitko papasakojama apipjaustymo momentas ir paskui, jau suaugus, prie jo grįžtama. Aišku, gal neverta būtų lyginti, tačiau kaip tik šiandien užverčiau knygą „Coco Chanel. Gyvenu tik kartą“, kurioje taip pat daug skurdo ir įvairiausių gyvenimo sunkumų, tikrai nelygus sėkmės ir šlovės kelias, tačiau parašyta taip įtraukiančiai ir įdomiai, kad, rodos, skaitytum romaną. Gal negražu taip sakyti, tačiau, Waris Dirie istorija tikrai verta geresnės knygos ir apie tuos pačius, baisius dalykus, galima parašyti ir geriau. Gal naujas leidimas geresnis ir yra? Šito negaliu įvertinti, palyginti, nes skaičiau 2003 metų leidimą ir vargu ar skaitysiu naujesnį. Kadangi mačiau, jog pastatytas filmas pagal šią knygą, jį ir pažiūrėsiu.

Ir pabaigai norėčiau pridurti, kad, nepaisant šios mano skaitytos knygos trūkumų, rekomenduoju ją perskaityti. Tokių istorijų dėka iš naujo įvertinam savo gyvenimą ir laisvę, kartu galima suvokti, kad pasaulis gali būti margas nebūtinai gražiausiomis ir šviesiausiomis spalvomis.



Mano vertinimas: 6/10.

Leidykla, išleidimo metai: Alma littera, 2003.

Knygos autorės:
Cathleen Miller


Waris Dirie

2018 m. kovo 11 d., sekmadienis

Mark Haddon „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“

„Ir žmonės, kurie tiki Dievą, mano, kad Dievas sukūrė žmones žemėje, nes galvoja, kad žmonės yra geriausi gyvūnai, bet žmonės yra tiesiog gyvūnai, ir jie toliau vystysis į kitus gyvūnus, ir tie kiti gyvūnai bus protingesni ir uždarys žmones į zoologijos sodą, kaip mes uždarėme į zoologijos sodą šimpanzes ir gorilas. Arba žmonės susirgs kokia nors liga ir išmirs, arba jie per daug užterš aplinką ir pražudys save, ir tada pasaulyje liks tik vabzdžiai, ir jie tada bus patys geriausi gyvūnai.“

Man jau ilgai knietėjo sužinoti, kas gi tam šuniui ir kodėl nutiko. Vis matydavau šią knygą kitų apžvalgose, kaip sukrečiančią, vieną geriausių skaitytų ir pamačius bibliotekoje kažkaip nesudvejojau, kad ji bus galbūt tai, ko ieškau. Ir buvo, ir ne itin.

Kas nutiko šuniui naktį narplioja penkiolikmetis Kristoferis Bunas, sergantis Aspergerio sindromu, viena iš autizmo formų. Jis gyvena savo susikurtame schemų, planų ir atsiskyrimo kupiname pasaulyje. Gyvena vien tik su tėvu, nes motina, kaip tėvas pasakoja, mirė. Jo lėkštėje maistas šiukštu negali liestis, jis nekenčia svetimų žmonių artumo. Vieną naktį kai kas nutinka. Jis randa kaimynės šunį, padurtą tos pačios kaimynės šake. Jis ryžtasi išsiaiškinti, kas nutiko šuniui tą naktį ir kodėl. Besiaiškinant ir apeinant tėvo taisykles, Kristoferis suvokia daug svarbesnius dalykus ir, kas nutiko tam šuniui naktį, palyginus su tuo, ką išsiaiškina Kristoferis, tampa jau nebe taip ir svarbu, prasideda Kristoferio ir šeimos drama.

Prisipažinsiu, apie autizmą ar Aspergerio sindromą daug nežinojau, tiesą sakant, neteko nei susidurti, nei daug tuo domėtis. Aišku, negyvenau kažkokiame brubule, žinojau, kad taip būna, tačiau, tarytum, kitoje aplinkoje. Skaitydama knygas dažnai pasvarstau apie tai, kad jei ne filmai ir knygos, tikriausiai, gyvenčiau daugelio dalykų nepažindama, nesuvokdama.

Ši knyga parašyta vaikams, o labiau tinkama suaugusiems. Nors ši istorija manęs nei pravirkdė, na, tiesą sakant, ir kažkaip nešokiravo ar nesukrėtė, buvo įdomu skaityti, tarytum įlįsti į kiek kitaip pasaulį matančio Kristoferio mintis. Perskaičius šią knygą liko toks nemalonus pojūtis, kažkas panašaus į kaltę ir nusivylimą. Nusivyliau suvokusi, kokie mes, tie neva „normalieji“ esame nenormalūs. Kiek daug mes tuščiažodžiaujam, mokomės įmantrausių frazių ir palyginimų, bet neišmokstam nuoširdumo, paprastumo ir noro sakyti tiesą. Kiek daug prasmių sugalvojam neįsiklausydami. Stokojam užuojautos ir bijom vieni kitų, atitolstam, nesuvokdami, kad už artumą nieko nėra brangiau. Taip, todėl ši knyga yra labiau suaugusiems. Kas nutiko ne šuniui tąkant, o mums, žmonėms? Šią knygą perskaičius norisi į pasaulį žvelgti kiek kitaip, nors ir žinau, kad taip gal ir nebus. Bet ši knyga pasėjo manyje abejonę, kas jau savaime yra gerai.


Mano vertinimas: 8/10.

Leidykla, išleidimo metai: Tyto alba, 2004.

Knygos autorius:

Mark Haddon (g. 1962 m. spalio 28 d. Nortamptone, Jungtinėje Karalystėje.)

2018 m. kovo 4 d., sekmadienis

Jurga Ivanauskaitė „Placebas“

„ – Kai tik susitaikysi su mintim, kad numirei, pradėsi jaustis kaip mirusi. Galėsi daryt viską, ko gyva nesugebėjai. Skaityt kitų žmonių mintis, vaikščiot kiaurai sienas, skraidyt. Juk truputį jau paskraidei, – bylojo Bastetė, rūpestingai laižydamasi rainą kailiuką. – Tačiau tavo vietoj per daug nepasileisčiau. Kitų mintyse nieko įdomaus neišgirsi. O ir po pasaulį blaškytis nepatarčiau. Kas tau dabar iš tų įspūdžų, neprivalgei – neprilaižysi.“

Visai netyčia atlikau įdomų eksperimentą. Skaitytojų klube mėnesio knyga buvo ištraukta Jurgos Ivanauskaitės „Placebas“. Nieko nenustebinsiu pasakydama, jog paauglystėje sirgau Ivanauskaitiškąja liga. Na, kai skaitai viską, ką ji parašė, ar apie ją buvo parašyta. Jurga Ivanauskaitė, visai neperdedant ir itin nuoširdžiai – mano pirmoji literatūrinė meilė. Žinoma, paskui sekė ne viena meilė kitų kūrybai, tačiau pirmoji visuomet išlieka pirmąja, pirmosios meilės niekas nepakeis. Man Ivanauskaitė ir jos kūryba yra tarytum muzikoje AC/DC, kuri pakreipė mane visai kita, mano Agniškąja linkme. Ir taip, pirmos meilės yra kažkas tokio, kur šiaip, prabėgus daug metų kasdien tikrai nemąstai, tačiau užuodi kažkokį kvapą, praeini kokią prisiminimus keliančią vietą ir tą akimirką tarytum sugrįžti į tą meilę, į tos meilės jutimą. Taip man ir su AC/DC, šiaip kasdien tikrai nebeklausau, tačiau ją išgirdus, širdyje kažkas pabunda, užplūsta maloni šiluma, taip buvo ir per koncertą, jaučiausi sugrįžusi kažkur 10 metų atgal, jaučiausi tokia pat svajotoja, kokia buvau paauglystėje, kažkiek naivi, patikli, gyvenanti tarytum tarp realybės ir sapno. Taip nutiko, žinoma, ir su meile Ivanauskaitei. Vos pradėjusi darkart skaityti jos kūrybą, supratau, už ką ir kodėl esu šiai meilei dėkinga, kuo tai mane žavi. Žinoma, santykis su knyga yra visai kitoks, nei skaitant pirmą kartą. Jau nebesu tokia naivi, tiek rimtai visko nepriimu į save ar į širdį. Nebegalvoju, kad mūsų gyvenimą kažkas it marionetes labai įnirtingai valdo, siunčia mums žmones, kad jie mus sužlugdytų. Dabar šioje knygoje gėriau žodžius apie gyvenimą, nebanalią meilę, mirtį. Juk visa tai taip glaudžiai susiję, kaip juos atskirsi??? Kai skaitai tą pačią knygą antrąkart po ilgos pertraukos, suvoki, kaip pats, kaip tavo požiūris, gyvenimas ir visa aplinka pasikeitė. Tai padeda save pažinti. Netgi, sakyčiau, savotiškai apvalo, išgrynina.

Ši istorija apie meilę ir mirtį, o gal, tiksliau bandant nusakyti – apie mirtiną meilę? Pirmiausia, ji apie būrėją Juliją, labai patrauklią, charizmatišką (kaip nemėgstu iš tikrųjų šio žodžio), visų akis ir širdis traukiančią įspūdingą moterį. Ji miršta jau pačioje pradžioje nuo kulkos į galvą. Ji ir paskutinę naktį, prieš mirtį buvo apsupta pačių įvairiausių žmonių, kurie ja žavėjosi, tačiau ir tokie žmonės numiršta. Ir net nesvarbu kaip, faktas lieka faktu. Istorijos išmintis – Julijos katė Bastetė (arba Bubastė), po šeimininkės (nusišneku, juk katės čia šeimininkės ir Julija tebuvo, viso labo, Prijaukintoji) labai liūdinti ir besidalijanti šimtmečių paslaptimis apie žmones, jų nykų egzistavimą ir kates. Istorijos pilkoji pelytė – netikra Julijos draugė žurnalistė Rita. Kodėl netikra? Nes ji pernelyg pilka pelytė tokiai ugniai kaip Julija, be to, pavydi, nusivylusi savo gyvenimu ir savimi. Knygos sužeistasis, erzinantis viskuo, kuo tik įmanoma – Tadas (kitaip – Angelas Sargas Julijai). Istorijos gailestį keliantis vaikas – Tado brolis, Julijos draugas Maksas Vakaris, susidvejinusi asmenybė, pasiklydęs ir savyje, ir pasaulyje. Istorijos paslaptis – JIS, galima sakyt, programeris, suprogramuojantis kitų gyvenimus, tik į gūdžią naktį paleidžiantis savąjį. Kas visus juos jungia? Žinoma, Julija ir jos mirtis. Julija sklando Vilniaus senamiesčio gatvėmis, o tuo tarpu, griūva ir kinta kitų gyvenimai, it domino kaladėlės nuvilnija su Julijos mirtimi. Ir, galiausiai, fone žaidžia Centras, reguliuojantis visos Lietuvos gyvenimą, teigiamą informaciją paversdamas neigiama, tiems, kurie jį suerzina, nusiunčiantis mirtinos meilės dozę kokio šlykštuko Leo pavidalu ir pamažu atsikratantis tų, kurie trukdo.

„Rita Džiuliją tiesiog įsimylėjo, svaigte svaigo nuo jos kalbų, pokštų, polėkių ir kitų dalykų, kurių sau leisti niekada nedrįsdavo. Toje meilėje nebuvo nei užuominos apie kokį kūnišką lesbinį geidulį, tik trauka, kurią pilka spalva jaučia vaivorykštei. Bent jau taip laiškuose draugei rašydavo Rita.“

Šioje istorijoje pinasi amžinybė ir laikinumas, meilė ir neapykanta, blogis ir gėris, mirtis ir gyvenimas, fantazija ir realybė. Ir tarp viso to labai sunku surasti ribą. Kas būna po to, kai numiršti? Ar dar galima bent kartą kažką pajusti? Ar iš tikrųjų gali skristi? Kas gedi tavęs nuoširdžiai, o kas vis tiek prisimena su kartėliu? Kas gali būti nuobodžiau už pilką pelytę, tampančią dar pilkesne? „Anapus mirties kur dar galėtum išsprūsti?“

„Iš tiesų visą gyvenimą neatgaudama kvapo lėkė it persekiotojų genama, nuo žmogaus prie žmogaus, nuo meilės prie nusivylimo, nuo pakilimo prie naujo žlugimo taip ir nepasisotindama, nerasdama trokštamo nusiraminimo.“

Nors knyga išleista 2003 metais, ji dar aktualesnė šiandien, nei buvo anuomet. Praėjo 15 metų ir ką mes turime? Turime dar daugiau netikrumo, dar daugiau miglos savo gyvenimuose ir, net jei mūsų ir nevaldo kažkoks JIS su savo Centru, mus valdo kažkas kita. Tik Jurga Ivanauskaitė mokėjo taip gracingai įpainioti į savo žodžių, vaizdingų apibūdinimų ir minčių voratinklį. Ir tai išmuša iš vėžių, juk, regis, kelintąkart skaitomai knygai nebeturi kažkokių ypatingų lūkesčių, juk žinai visas atomazgas, net jei jos ir pasisplėpusios mūsų užmarštyje, bet viskas atgyja. Ir vis tiek pribloškia. Tikriausiai, priblokš ir dar po dvidešimties ar dešimt metų. Kaip gerai, kad J. Ivanauskaitės knygas turiu savo lentynose! Kaip gerai, kad taip galiu save geriau pažinti!

„ – Placebo. Taip vadinami netikri vaistai, kuriuos sugirdžius ligoniui ir įteigus apie piliulės efektyvumą, šis pasveiksta. Nors placebas neturi jokių gydomųjų savybių. Tik pagalvok, visur vien pakaitalai: netikros krūtys, vibratoriai, geismą stimuliuojanti Viagra, dažyti plaukai, akių spalvą keičiantys lęšiai, kava be kofeino, bealkoholinis alus, saldiklis vietoj cukraus, karbonadai iš sojos, genetiškai modifikuotos bulvės, muilo operos vietoj asmeninės istorijos, virtualūs žaidimai...“

Aš netgi šiek tiek pavydžiu žmonėms, kuriems meilė Ivanauskaitės kūrybai dar priešaky, kurie dar neskaitė ir šios knygos.

Mano vertinimas: 8/10.

Leidykla, išleidimo metai: Tyto alba, 2003. (p.s. kaip tik mačiau naują 2018 metų itin gražų leidimą)

Knygos autorė:
Jurga Ivanauskaitė (g. 1961 m. lapkričio 14 d. – m. 2007 m. vasario 17 d., Vilniuje)






„ – Tu nė neįsivaizduoji, kokie neįdomūs gali būti žmonių likimai. Darosi baisu, jei pagalvoji, kad gyvename tik vieną kartą.“