2020 m. lapkričio 29 d., sekmadienis

Marguerite Duras „Tarkvinijos arkliukai“

„Vieną dieną, kai viskas įkyrės arba kai jis persistengs, aš išeisiu kaip dvidešimtmetė. – Ir sužnabždėjo: –Nevalia to pamiršti, visada reikia išeiti, lyg būtum dvidešimties.“ (23 p.)

Kartais pavargstu nuo knygų, kurias ne noriu, o reikia skaityti. Tada nejučiomis pradedu žvalgytis į savo lentynas ir akys užkliūva už kokių spalvingų viršelių, žadančių pabėgimą nuo rimtos, sudėtingos kasdienybės. Kažkodėl gal trečiąkart į tą mano radarą pakliūva Marguerite Duras knygos. Ir trečiąkart įsitikinu, kad kažkokie mūsų laukai su šia prancūzų autore nesueina, niekaip neužmezgu prasmingo dialogo.

„Tarkvinijos arkliukai“ – lyg ir atostogų romanas, nunešantis į Italijos kokį tai kaimelį, alinamą beprotiško karščio. Draugų grupelė atostogauja ten jau ne pirmus metus, tik šįkart atostogos visiškai nedžiuginančios. Kalnuose, šalia kaimelio, žūsta išminuotojas ir atkeliavę jo senučiukai tėvai niekaip nesutinka pasirašyti mirties liudijimo. O grupelė draugų tarytum darosi pramogą sau ir pateisinimą savo bereikšmėms atostogoms – vis keliauja pas senučiukus ir neša jiems maisto. Nepamenu, ar esu skaičiusi apie tokias nykias atostogas. Rytas prasideda neišsimiegojus, šalta kava, maudynės, mažiausiai trys Bitter Campari, cigaretės, kažkokios neaiškios meilės, nuolatiniai barniai ir dūsavimai, tada tas pats maistas viešbutyje kasdien, padūsavimai, senelių aplankymas, kažkoks neaiškus pergulėjimas pakrūmėj, dar kokie trys Bitter Campari, susipykimas su vaiko aukle, nes ji nuolat priešgyniauja prižiūrimo vaiko tėvams, tada vėl Bitter Campari, cigaretė, pazyzimai, lietaus tikėjimasis ir bandymas miegot... tada vėl viskas iš naujo.



Visiškai nykus romanas, kurio pagrindinės minties net nepavyksta suvokti. Nei ten apie meilę, nei ten apie atostogas, toks apie nieką. Tik pavadinčiau jį dialogų romanu, nes čia labai daug pokalbių, tik, kad jie beprasmiai, nykūs. Niekada nenorėčiau pakliūt į tokias atostogas, su tokiais nykiais, nuobodžiais žmonėmis. Jau geriau tada atostogaut vienai. Neradau nė vieno įdomaus personažo, nė vieno kabliuko, tik kažkokį mykimą myli-nemyli, nori-nenori. Gal tik vienintelis pliusas – tas mažas grybšnis Italijos ir vasaros. Turiu nuojautą, kad tas žuvęs išminuotojas galbūt buvo koks gilesnis simbolis, kurio aš neiššifravau, bet, jeigu atvirai, man net nebuvo įdomu tai daryti.

Dažniausiai knygose įžvelgiu kažkokią savitą prasmę, pasiimu kažką daugiau nei vien tik jos siužeto vingius, tačiau šįkart galiu nebent, kaip tie atostogautojai dejavo dėl savo atostogų, padejuot prisiminus juos. Nors ką čia, perskaičiau ir pamiršiu.


Mano vertinimas: 5/10

Leidykla, išleidimo metai: Alma littera, 2001.

Vertėja: iš prancūzų kalbos vertė Alina Kiliesaitė.

Knygos autorė: Marguerite Duras (g. 1914 m. balandžio 4 d. Pietų Vietname - m. 1996 m. kovo 3 d. Paryžiuje, Prancūzijoje)


(nuotr. iš: https://www.discoverwalks.com/blog/paris/top-10-interesting-facts-about-the-french-writer-marguerite-duras/)


2020 m. lapkričio 25 d., trečiadienis

Michelle McNamara „Išnyksiu tamsoje“

Nesu dažna tokio pobūdžio knygų skaitytoja, tačiau, pačios nuostabai, nuo šios knygos negalėjau atsitraukti, jau nuo pat pirmųjų puslapių įsitraukiau į šią istoriją ir galiausiai vieną vienišą naktį nenuėjau miegoti tol, kol nepabaigiau jos skaityti. Na, žinoma, po to laukė visiškai bemiegė naktis, kai kiekvienas krepštelėjimas tamsoje audrino mano vaizduotę ir kaskart priminė ką tik užverstą knygą. Savijauta gal ir nebuvo pati maloniausia, tačiau kaskart pažiūrėjus true crime filmukus, serialus ar perskaičius tokią knygą, pagalvoju, kad gal ir gerai kartais perkrauti savo savisaugos sistemas, nes kaip patogiai ir jaukiai mes gyvenam, visai pamiršę, kad kartais gal reiktų pasisaugoti (jokiu būdu ne perdėtai!).

Skaitant tokią knygą nori nenori susimąstai, kaip kažkam liguistai svarbu valdyti, spręsti kito žmogaus likimą. Nulemti jis gyvens, ar ne. Kai skaitai fikciją, visiškai kitaip į kūrinį ir reaguoji. Bet kai skaitai tikrą istoriją, kaip ši, negali patikėti, kokie žiaurūs kartais būna žmonės. Kaip gaila tų nekaltų suluošintų likimų. Kaip gaila skyrybų dėl šito padaro sukeltų traumų, gaila neišsipildžiusių svajonių. Ir kone visada sakau, kad tai, kas vyksta realybėje, tamsoje, yra daug žiauriau už grožinę literatūrą. 



Vis dėlto pažvelgus iš kitos pusės, man gaila ir dar vienos šio žudiko aukos – knygos autorės Michelle McNamara. Viena vertus, jos tyrimas nemenkai prisidėjo prie žudiko sugavimo, ji laiku vis pajudindavo vieną ar kitą bylos kabliuką. Tačiau kaina, kurią ji sumokėjo, mano nuomone, per didelė. Netgi panašu į fanatizmą, kai niekas kitas aplinkui nesvarbu, nei dukrelė, nei vyras, nei pačios sveikata, tik ši byla. Deja, vaistai ir nuovargis taip ją nualino, kad ji nesulaukė netgi žudiko demaskavimo ir sugavimo dienos. O gaila... Kita vertus, tyliai žavėjausi Michelle McNamaros užsispyrimu ir ryžtu. Juk tai nebuvo nei tiesiogiai su ja susiję, nei jos darbas. Bet ji nepasidavė iki paskutinės savo gyvenimo dienos. Bet kaip rasti tą aukso viduriuką, kaip nepakenkti sau?..

Man šios knygos sukeltų jausmų tikriausiai užteks mažiausiai metams. Bet buvo verta juos sužadinti. Seniai jaučiau ir tokį įsitraukimą į istoriją, kai negali paleisti knygos iš rankų, ir tokį siaubą bei pasišlykštėjimą. Ar ji verta perskaitymo? Be abejonės!

Mano vertinimas: 8/10.

Leidykla, išleidimo metai: Baltos lankos, 2019.

Knygos autorė: Michelle McNamara (g. 1970 balandžio 14 d., Ouk Parke, Ilinojuje, JAV - m. 2016 m. balandžio 21 d. Los Andžele, Kalifornijoje, JAV)


(nuotr. iš: https://www.marieclaire.com/culture/a32957172/what-happened-to-michelle-mcnamara/) 



2020 m. lapkričio 17 d., antradienis

Clarice Lispector „Arti laukinės širdies“

„Akimirksniai ir toliau laša pritvinkę, vos nukrenta vienas, jau palengva kaupiasi kitas, veidas blyškus ir mažytis. Staiga ir akimirksniai baigiasi. Belaikybė teka mano sienomis, apgaulinga ir akla. Pamažu susitvenkia į tamsų, tykų ežerą ir aš šaukiu: gyvenau!“ (179 p.)

Žoana – jauna moteris, bandanti kabintis į gyvenimą visais pojūčiais, bandanti suvokti kiekvieno daikto ir reiškinio vietą pasaulyje ir sąmonėje. Ne išimtis ir ji pati – įsiraizgiusi į keistų santykių su vyru Otavijumi verpetą, bando suvokti savo vietą pasaulyje, gyvenime, amžinybėje. Kiek amžinybėje vietos atsiranda, kai nebelieka tavęs? Tai kelionė į Žoanos sąmonės srautą.


Ši knyga – nebanalus iššūkis. Prieš paimant ją į rankas, privalu išlaisvinti mintis iš buities gniaužtų ir atsiduoti būčiai, pasirengti ją klausti. Paviršiumi praplaukti nepavyks, autorė nusineš gilyn į (pa)sąmonės šulinį. Tame šulinyje išnyks laiko nuovoka, aptirps tai, kas buvo suvokta ir klausta anksčiau.

Skaitant norisi žymėtis citatas kas antrame puslapyje, kaskart abejojant, ar supratai tą mintį? Kaskart norint perskaityti dar ir dar kartą, nes randi ten užslėptą pats save, savo nemigos nakties susimąstymus, tik gal ne tokius genialius, kaip Lispector, bet ji – tarytum, visa, ko bijai ir visa, ką taip norisi pažinti, įprasminantis balsas.

„Štai kas man dabar toptelėjo: kažin, ar tikėjimas būsimąja egzistencija kyla ne iš pastebėjimo, kad šis gyvenimas praeina mūsų nepalietęs.“ (178 p.)

Knyga tikrai nuostabi, tačiau po pirmo perskaitymo aš pati jaučiu, kad nesugebėsiu jos tinkamai įvertinti. Tokias knygas reikia skaityti keliskart, kad susivoktumei ir skaityti reikia absoliučioje ramybėje bei vienumoje, kitaip įmanoma netekti pusės jos prasmės. Jai apibūdinti net nereikia atskirų žodžių, pakaktų kelių citatų, kad tie, kuriems ji skirta, kaipmat užsimanytų ją perskaityti. 

Mano vertinimas: 8,5/10.

Leidykla, išleidimo metai: Baltos lankos, 2020.

Knygos autorė: Clarice Lispector (g. 1920 gruodžio 10d., Ukrainoje - m. 1977 gruodžio 9 d., Rio de Žaneire, Brazilijoje)


(nuotr. iš: https://www.todamateria.com.br/vida-e-obra-de-clarice-lispector/) 

2020 m. lapkričio 2 d., pirmadienis

Jurga Tumasonytė „Remontas“

Jurga Tumasonytė – jauna rašytoja, visai neseniai, 2020-ųjų pradžioje, gavusi bendravardės Jurgos Ivanauskaitės literatūrinę premiją už apsakymų knygą „Undinės“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Šiemet lietuvių skaitytojams pristatė ir įstabiu pačios portretu puoštą „Remontą“, galėjusį paremontuoti ir skaitytojo sielą. Bet ar pavyko?

„Atrodo, kad sulig nauja vaikų karta stengiamės dar labiau juos saugoti, rūpintis psichologine raida, organizuotis suaugusiųjų savigalbos grupeles, – išsikalbėti, kodėl kartais norisi aprėkti ar net, neduok Dieve, trenkti vaikui. Artėjame prie tobulo vaikų ir tėvų, bei kitų suaugusiųjų, santykių modelio. Su siaubu pagalvoju apie tas kartas, kurios liko už nugaros, – kas nutiks mums, kuriuos augino ne taip, kaip reikia? Jau nekalbu apie sugniuždytąją tėvų ar senelių kartą.“ (147 p.)

Nors knygos paviršius daug žadantis ir traukiantis akį, turinys, deja, išlieka dvilypis. Paviršiuje plaukioja pagrindiniai veikėjai, kuriantys destruktyvius tarpusavio santykius, kartais nesuprantantys nei ko nori iš pasaulio patys, nei ko pasaulis ar artimieji nori iš jų. Užčiuopiama detektyvinė linija, kai dingsta charizmatiškoji, socialiniuose tinkluose nardanti Eglė, pakliuvusi į destruktyvų santykių su kitais veikėjais tinklą. Kaltų ieškoma palaipsniui ir tai visgi nėra svarbiausias knygos motyvas. Vis dėlto, kaip sufleruoja pats šios knygos pavadinimas, svarbiausia čia remontas ir sutrūkinėjęs santykių, ypač tarp skirtingų kartų, tinkas. Ypatingas dėmesys skiriamas jaunos moters santykiams su nuolat nepatenkinta motina. Ar sukandusi dantis, kenčianti savo likimą, motina gali užauginti laimingą dukrą, sugebėsiančią kurti sveikus santykius? Jeigu motina sudūžta vos gimus dukteriai, ar pernelyg besistengdama nesudaužyti ir paremontuoti, nesudaužys ir dukters savasties?




„Jai nebesinorėjo tėvo prisilietimų – nesijautė savimi, o tik objektu, kūnu, padedančiu gyventi mažam kūdikėliui. Šis objektas-kūnas turėjo išmokti gyventi dėl kito žmogaus. Kęsdama vienatvę bei nuovargį, ji kartodavo sau, kad tai ne veltui. Reikėtų pratintis aukoti save netgi dar smarkiau, nes juk motinos meilė turi būti beribė kaip jūra, susiliejanti su horizontu. Aštriabriaunės kriauklės, akmenys, į kuriuos įsipjovė kulną per povestuvinę kelionę Jaltoje, tėra lašeliai vandens begalybėje. Nepaisant svarbaus ir reikalingo darbo, kurį dėl manęs atliko, ji dažnai jausdavosi kaip mėšlo krūva. Kasdien kabindavo šakėmis pradvokusias nuoskaudas ir kraudavo jas į kaugę. Tik kitaip nei tikrasis mėšlas, pavasarį išbarstomas kaip trąša laukuose, mamos sukaupta krūva nevirsdavo niekuo naudingu.“ (231 p.)

Juk kartais gailimės vonią pakeitę dušo kabina, ar dušo kabiną – vonia. Lygiai taip pat tenka gailėtis užslopinus kito žmogaus savastį, nenatūraliai primetant svetimą jo prigimčiai. Ne viskas, pamatyta interjero dizaino žurnaluose, tinka ir senam, iki skausmo visiems pažįstamam, sovietmečio išplanavimo butui. Ne visur išgriovus sieną staiga pasidarys erdviau ar šviesiau. Kartais net atvirkščiai – jausiesi it uždarytas vienutėje, kai sienos ir vienatvė dusins, netgi jei kambarys bus madingo skandinaviško stiliaus. Ar ne taip ir su žmogaus siela? Patys kartais prisibijome ją remontuoti, tačiau kiek daug aplinkui trainiojasi tų, kurie progai pasitaikius, iškart puola remontuoti svetimas. Remontuojam svetimas sielas nežinodami ir nenujausdami, kad remontas nebus kokybiškas ir anksčiau ar vėliau atsiras įtrūkių, pradės byrėti tinkas, pareikalaudamas ne vienos aukos. 

Nors autorė lyg ir bando po paviršutiniško pasakojimo tapetu paslėpti gilesnes duobes, tačiau neišvengia ir klaidų. Pasirinkdama vienus veikėjus įvardinti pravardėmis, kitiems suteikia vardus. Pravardės išlieka ne visai motyvuotos, ypač ką tik perskaičius Olgos Tokarczuk romaną „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“ ir palyginus pravardžių prasmę, „Remonte“ esančios atrodo prėskos ir nebūtinai reikalingos.  Regis, pravardėmis parodomas tų knygos veikėjų nuotolis, nustūmimas į istorijos užribį ir tik artimiausi žmonės turi vardus. Tačiau net ir jie supainiojami. Viename sakinyje Eglė rūko balkone, kitame jau Agnė grįžta parūkiusi. Tada jau neaišku, kuriame knygos kūrimo etape ir kas susipainiojo: 

„Kol Bičas kažką pasakojo Adomui, o Eglė rūkė balkone, serviravau stalą  – primygtinai paprašiusi netrukdyti ir palikti mane virtuvėje vieną, mat retai gaminu, todėl bijau, kad užsiplepėjusi ką nors pamiršiu, sriuba nepavyks ir taip toliau. <...> Parūkiusi Agnė man padėjo atnešti maistą, Adomas visiems įpylė imbierinio alaus.“ (167 p.)

Tai kuri rūkė? Agnė ar Eglė? Regis, visai nesvarbi smulkmena, bet iškart ardanti pasakojimo tinklą ir skaitymo malonumą. 

Deja, net ir išdavystė šioje knygoje absoliučiai nuspėjama ir neįdomi. Knygai baigiantis tikiesi kažko įspūdingo, kaži kokios įdomesnės atomazgos, o gauni tik banalų neištikimybės faktą. Kaip skaitytoja tik gūžtelėjau pečiais ir abejingai užverčiau paskutinius knygos puslapius. Pasakojimas galbūt ir pretenduoja į žaismingą, detektyvo prieskoniais gardintą romaną, bet galiausiai jam pritrūksta kibirkšties arba geresnės kokybės tinko (kas žino?). Ne iki galo vykęs bandymas remontuoti sielą. Ant viršelio esantis švitrinis popierius lyg ir kėsinasi pasiekti skaitytojo šerdį, bet nutrina per mažai. Kad atliktum kokybišką remontą, reikia pirma išgriauti, nuplėšti, kažką nudaužyti. Sielos pirma neapdaužęs, jos ir nesuremontuosi. Šiame romane siela nei sudaužyta, nei pilnai suremontuota. Trumpalaikis remontas, kurį netrukus teks pakartoti.


Mano vertinimas: 6/10.

Leidykla, išleidimo metai: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020.

Knygos autorė: Jurga Tumasonytė (g. 1988 m., birželio 22 d., Kaune)


(nuotr. M. Penkutės, iš: https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1181195/jurga-tumasonyte-remonto-reikia-visoms-sergancioms-sieloms)


2020 m. spalio 24 d., šeštadienis

Virginie Despentes „Vernonas Subutexas“ (1 dalis)

 „Gyvenimas dažnai būna kaip dviejų kėlinių varžybos: pirmam kėliny tave užliūliuoja, įtikina, kad valdai situaciją, o antram, prigavę jau atsipalaidavusį ir užleidusį gynybą, iš naujo šoka ant tavęs ir subaladoja kaip paskutinį obuolį.“ (11 p.)

Prieš trejus metus, kone tomis pačiomis spalio dienomis, teko lankytis Paryžiuje. Nuo pat pradžių norėjau, kad kelionė būtų kitokia, kad tai nebūtų vien eifeliai, arkos ir luvrai, norėjosi atrasti išskirtinių, savų vietų. Taip beklaidžiodami netikėtai atsidūrėm pankiškam bare su labai savita atmosfera. Jau einant į jį pamatėm tokį vaizdelį: gatvės viduryje ištempta baro kėdė, ant jos sėdi vaikinukas, kurio galvos plaukus skuta skiauterėta mergina. Iškart suspurdėjo širdis, nujautėm, kad gerą ir įdomią vietą išsirinkom. Įėjom, užsisakėm gėrimus ir šnekučiuodamiesi stebėjom aplinką. Taip besėdint žmonių bare vis daugėjo, ore sklandė prancūziški pasisveikinimo bučinukai, šalia mūsų prisėdo kokių šešiasdešimties metų moteris su kaukole rankoj ir klausinėjo „Būti ar nebūti?“, visiškai nekreipdama dėmesio į tai, kas dedasi aplinkui. Tada pagalvojau, kad visa tai prancūziška to baro kasdienybė ir dar nė nenutuokiau, kad knyga „Vernonas Subutexas“ mane iškart nuneš vėl į tą barą ir atmosferą. Būtent tokia marga publika, ta paprastai (ne tik „Emily in Paris“ puošniais sijonais nusaldinta) prancūziška ir išskirtinė aplinka man ir yra ši knyga. 




Nuo pat pirmųjų puslapių „Vernonas Subutexas“ sužavi rokenroliška, laisva atmosfera ir šnekamąja kalba, vos pradėjęs skaityti ieškai savo aplinkoje vernonų ir prunkšti iš atitikimų. Autorė iškart užmeta kabliuką, sukurdama daugialypį pagrindinį veikėją Vernoną Subutexą, ji paleidžia jį it gidą skaitytojams po margaspalvį Paryžių ir jo užkaborius. Tik tas gidas atsipalaidavęs, besikeikiantis ir visiškai nebandantis įtikti. Vernono abejingumas bei nuoširdumas ir glumina, ir žavi. Pavyzdžiui, jis konsultantei, kuri tvarko jo bedarbio išmokos gavimo popierius, lyg tarp kitko užsimena, jog bedarbio išmoką išleidžia tokiems dalykams, kaip „The Stooges“ koncui ar 100 eurų pralošia lošdamas pokerį. Žinoma, ta konsultantė jį išbraukia iš išmokos gavėjų sąrašo. Ir kaltas čia visai ne Vernonas, o konsultantė ir, savaime suprantama, sistema, kurioje ji dirba. Vernoną norisi pažinoti, iškart įsivaizduoji, kiek daug jis galėtų papasakoti apie muziką, žmones, patį gyvenimą ir jo purvą. Knyga muzikali, kone kas antram puslapy norisi sustoti ir pasiklausyti aprašytų grupių, kai kurie pavadinimai žinomi, kai kurie visai negirdėti, bet atveria labai įvairiapusį muzikos pasaulį.


Ir vis dėlto ši knyga nėra vien „Sex, Drugs and Rock‘n‘Roll“ (nors to tikrai čia nemažai ir mano rokenrolišką sielą tai užvežė labiausiai).  Kartu su Vernonu keliavom apačion, kartu sėdėjom gatvėj gurgiančiais pilvais ir už kiekvieno kampo laukiančiais, ne visada smagiais, nuotykiais. Kažkada Vernonas buvo visai „sėkmingas“ vyrukas. Turėjo savo muzikos įrašų parduotuvę „Revolveris“, kurioje nuo pardavėjo pakilo iki savininko. Tik pradirbus ten daugiau nei pusę gyvenimo, staiga viskas pradėjo ristis žemyn. Muzikos įrašų niekam nebereikia, kaip ir parduotuvės ar net paties Vernono. Taip jo gyvenimo pamatai pradeda byrėti, jis netenka nuomojamo buto, prisimena visus buvusius draugus ir miega tai pas vieną, tai pas kitą. Bėga nuo vienos moters jaukaus sparnelio, prie kitos, taip vis sukeldamas konfliktines situacijas ir gailestį ar net pasišlykštėjimą. Ką iš tiesų reiškia pasiekti dugną? Ar apskritai egzistuoja dugnas? Gal mes tik nevalingai ir nebūtinai sąžiningai surikiuojam visą gyvenimą į laiptelius ir stalčiukus, net nesusimąstydami, kad tai darome klaidingai? Vernonas man yra puikiausias pavyzdys to, kaip dažnai mes klystame, skirstydami žmones į sėkmingus ir nesėkmingus, į vertingus ir kažkodėl mažiau vertus. Galbūt gyvenime neįmanoma pasiekti dugno. Galbūt dugnas yra tik mirtis ir nebūtis, kai žmogaus tikrai nebelieka. 

Galiausiai jau nuo pat pradžių įsivažiavus į šmaikštų, ironišką ir tiesmuką Vernono pasaulį, skrendant knygų puslapiais ir pakliuvus į įvairiausio plauko veikėjų voratinklį, pasiilgau paties Vernono, kuris ištirpo toje veikėjų minioje. Kaip tas voras, kuris nusiaudžia voratinklį, prisineša ten pilna vabzdžių ir pats išeina į kitus medžioklės plotus, palikęs tas aukas kapanotis pačioms, kol bus suėstos, Vernonas tyliai prižada tau rokenrolą su purvo ir melancholijos intarpais ir įvilioja į tą voratinklį, kurio centre paslaptingos mirusio draugo įrašytos kasetės, neatsakydamas nė į vieną klausimą, palieka kapanotis vieną. Tikiuosi, kad ta veikėjų vaivorykštė pasiteisins kitose šios istorijos dalyse, kurių vertimo laukiu turbūt labiau nei Kalėdų ar gimtadienio.

Žinau, kad šią knygą galiu rekomenduoti ne visiems. Bet jei jums nesvetimas rokenrolas, nesiraukot skaitydami apie nuolat tūsinančią, besikeikiančią ir margą chebrą ar nebijot kryčio veidu į purvą, tai ši knyga bus kaip tik jums. Šviesiai purvina pasaka suaugusiems. Ar pabaiga laiminga? Nežinia, kitos dalys parodys.

P.S. Turbūt pirmąkart nuoširdžiai džiaugiuosi ir noriu pagirti vertėjo darbą, jei ne vertėjas Paulius Jevsejevas ir jo sprendimai, ši knyga, tikiu, būtų praradusi bent pusę savo rokenrolo. 

Kitos patikusios citatos: 
„Tik pasenę suprantam, kad gyvenimo dėsnius tiksliausiai apibūdina pasakymas „eina nafig, nu ir greit laikas eina“. (10 p.)

„Nuo to laiko, kai atsirado „Zadig & Voltaire“ ir ėmė darytis babkes iš skudurynų mados, ubagystė nebeatrodo poetiška, nors ligi tol kelis dešimtmečius būtent ubagystė įteisindavo menininką, autentišką žmogų, kuris nusprendė neparduot sielos. Šiandien net ir roko scenoje pralaimėtojai turi mirt.“ (24 p.)

Mano vertinimas: 8/10.

Leidykla, išleidimo metai: Baltos lankos, 2020.

Knygos autorė:  Virginie Despentes (g. 1969 m. birželio 13 d., Nansi, Prancūzijoje)


(nuotr. iš https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/prancuze-rasytoja-virginie-despentes-mano-karta-pralaimejo-286-1359890) 

2020 m. spalio 10 d., šeštadienis

Justinas Marcinkevičius „Vienintelė žemė“

Ruduo – tinkamiausias laikas poezijai. Kai jaukiai susisupi savam minčių guoly, už lango krapnoja lietus ir atsiduodi poezijos burtams. Taip, kaip neįsivaizduoju rudens be poezijos, lygiai taip pat neįsivaizduoju lietuvių poezijos be Justino Marcinkevičiaus. Nors yra daugybė poetų, kasmet išleidžiami nauji eilėraščių rinkiniai, internete sklando geros ir nebūtinai vertos dėmesio poezijos debesys. Tik J. Marcinkevičius man yra tarytum poezijos Prometėjas, nuleidęs poezijos eilutes iš prasmių aukštybių ir žmonėms pasibeldęs į širdis. Norint suprasti jo eiles, nereikia nei įmantrių žodynų, nei nuolat šalia įjungto interneto, bandant iššifruoti dieviškus simbolius. Ji tokia žmogiška, tokia artima, kad skaitant nuolat randi dalelę savęs. Rinkinyje „Vienintelė žemė“ ne kartą subtiliai klausiama žmogaus, pačios būties ir likimo. Ieškoma atsakymų jų neprimetant, suartinamas žmogus ir gamta, su skauduliu, persisunkiančiu tarp eilučių, svarstoma gyvenimo prasmė. 


Ir aš neįsivaizduoju humaniškesnio poeto, taip sugebančio prisiirti iki pačios skaitytojo šerdies. Klausti ir glausti medį, žemę, mylimąjį ir artimą, neklausti, kodėl, bet suvokti savo žemišką mirtingumą, išmokti ištarti sudie, kai tam laikas ir pa(si)sveikinti, kai reikia. 

Jeigu žmogui nepavyksta prisijaukinti poezijos, tikriausiai dar neteko skaityti Marcinkevičiaus eilėraščių. Kaskart, kai suskausta sieloje, kai nebesinori tikėti nei gyvenimu, nei supančiu pasauliu, kai pamiršti, kam ir kodėl esi, kai nebeprisimeni lietaus kvapo ar nebejauti pirštų galiukais medžio žievės – šio poeto eilutės padeda susirinkti save iš naujo. 

***

Sudie, sudie – aš jau kalbu ne tau.
Kieno ranka atgręžtų tavo veidą
į mėnesienos gedulingą šviesą,
kur plyti mūsų šešėliuota žemė,
kur aklą žvaigždę patekant matau.
Sudie, sudie – aš jau kalbu ne tau.
 
Tenai, aukštai, kur jau nėra kaltų,
kur skleidžiasi galaktika kaip žiedas –
ką reiškia mūsų žodžiai, mintys, gestai,
kas renka mūsų ašaras ir juoką,
kas ištaria „sudie“ – gal aš, gal tu –
tenai, aukštai, kur jau nėra kaltų.
 
Deja, sudie! Sudie, nes gyvenai.
Auksiniai pelenai nuo mūsų sielų
į dangų byra – kuo dabar pridengsim
nuogybę savo? Laidoja mus kūnas.
Tušti tie maldai sudėti delnai.
Deja, sudie... Sudie, nes gyvenai.
 
1982

 

***


Vis ieškau panašumo su medžiu
ir su savim.
Ir pats savęs meldžiu:
mielasis, 
niekam saulės neužstok!
Gyvenimas
kiekviename kitoks.
Kiekvienas –
tai ir vienas,
ir visi.
Kiekviename –
buvai arba esi.
Kiekvienas –
ir kartu,
ir atskirai.
Nelaužk savęs –
man skauda,
ką darai!


1981

 

„Žmogaus variantas“

 

Kaip medį žmogų lenkia.
Jis lūžta arba linksta.
Kada jam buvo lengva?
Kada jam buvo linksma?
 
Vieni jį matė piktą,
kiti jį matė liūdną,
parduotą arba pirktą
sukaustytą galiūną,
 
kurs tik per sapną regi
sparnuotą savo tėvą –
ugnies ir laisvės vagį –
prikaltą Prometėją.
 
Ir pats nubudęs kala
idėją, duoną, meną:
Sizifas, kurs į kalną
ne sykį rita melą.
 
Gyvenimas jo pinas
tarp balto ir tarp juodo...
– – – – – – – – – – – – –
Būties tarpeklis pilnas
pamišėliško juoko.


1981

 

 Mano vertinimas: 8/10.


 Leidykla, išleidimo metai: Vaga, 1983.


Knygos autorius: Justinas Marcinkevičius (g. 1930 m. kovo 10 d., Važatkiemyje, Prienų valsčiuje – m. 2011 m. vasario 16 d., Vilniuje)




(Algimanto Aleksandravičiaus nuotr. iš: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/justinas-marcinkevicius-koki-ji-prisimename-286-926790) 



2020 m. rugpjūčio 21 d., penktadienis

Vilė Vėl „Kaip gyveni, Silva“

Kai pradedu skaityti knygą, niekuomet neskaitau kitų žmonių atsiliepimų, bijau, kad kitų žmonių pastebėjimai man paliks įspaudą pasąmonėj ir paskui negalėsiu sukurti su ta knyga savito santykio, negalėsiu švariai jos į(si)vertinti. Ši knyga taip pat ne išimtis. Skaičiau, varčiau akis ir tik užvertusi knygą paskaitinėjau komentarus, kurie mane nustebino. Man ši knyga buvo viena prastesnių, kitiems ji taip patiko, kad net svajojo sužinoti, kas nutiko po to. Ir, kai nuomonės taip išsiskiria, kaskart tyliai savęs klausiu, ar aš nesugebėjau kažko toje knygoje įžvelgti, ar vis dėlto ji tikrai nėra verta dėmesio. Nežinau, bet neapgaudinėju savęs ir nuomonės bei santykio su knyga pakeisti negaliu. 

 Aš labai mėgstu lietuvių literatūrą, man patinka ir klampi melancholija, sudiržusios motinos rankos, ir gyvenimai po klevu. Tačiau romanas „Kaip gyveni, Silva“ man pasirodė labai prėskas, niūrus, turbūt visa, kas gali blogiausio nutikti žmogui, į šį romaną ir sudėta, raizgant herojus į niūrų, silpnais pasakojimo siūlais tvirtinamą voratinklį. Čia ir nesusikalbėjimas su savo vaikais, ir nėščia paauglė, kuriai netikėtai (aha!) gimsta tamsaus gymio vaikas, žodžiu, byranti šeimos istorija. Dialogai nenatūralūs, keliantys prunkštelėjimą. Jei tai būtų vertimas – galbūt dar būtų galima atleisti, tačiau šiuo atveju, atrodo, kad arba dialogams skirta per mažai laiko, arba jie tiesiog parašyti atmestinai... Pavyzdžiui, negalėjau nevartyti akių skaitydama šitokį pokalbį: 

– Ar aš ką nors ne taip pasakiau?
– Man įspyrė. 
– Kas? 
– Atrodo, aš esu nėščia. 

 Ką? Aš galbūt neturiu net teisės vertinti, kai man niekas dar niekad nespyrė, bet man sunku suvokti, kaip suaugusi moteris, turinti jau nebe mažus tris vaikus, pastebi, jog yra nėščia, tik, kai jai įspiria... Ir tokių perliukų ten nemažai. O juk dialogai dažnai yra svarbus istorijos komponentas, kas būtų Remarkas be dialogų, kurie taip dažnai cituojami? Sunku vertinti autorės kūrybą apskritai iš vieno, o ir pirmojo, kūrinio. Šįkart, manau, šis blynas buvo prisvilęs. Mačiau, kad po to autorė linko link paauglių literatūros, įdomu, kokios problemos tose knygose kankina paauglius, gal kada ir perskaitysiu. 

 Nesu linkusi šios knygos rekomenduoti. Net ir galvodama apie įvairaus skonio skaitytojus. Keista, goodreads mačiau neblogą atsiliepimą, tačiau pati pagirti šios istorijos negaliu. Tiesa, pati istorija padėjo pabėgti nuo tuo metu skaitytos antikinės literatūros, tik pabėgimas nebuvo kokybiškas. Deja, tekstas nepatrauklus, išsiskiriantis nebent visomis įmanomomis lietuviškomis klišėmis, dėl kurių dažnas skaitytojas lietuvių literatūrą linčiuoja ir praeina nė nepastebėdamas. 

 Mano vertinimas: 4/10. 
  
 Leidykla, išleidimo metai: Charibdė, 2011. 

 Knygos autorė: Vilė Vėl (tikr. Vilija Dailidienė) (g. 1953 m. spalio 28, Vilniuje)
(nuotr. iš https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/rasytoja-vile-vel-rasydama-vaikams-greziasi-i-socialines-problemas-286-265844)