2020 m. rugpjūčio 21 d., penktadienis

Vilė Vėl „Kaip gyveni, Silva“

Kai pradedu skaityti knygą, niekuomet neskaitau kitų žmonių atsiliepimų, bijau, kad kitų žmonių pastebėjimai man paliks įspaudą pasąmonėj ir paskui negalėsiu sukurti su ta knyga savito santykio, negalėsiu švariai jos į(si)vertinti. Ši knyga taip pat ne išimtis. Skaičiau, varčiau akis ir tik užvertusi knygą paskaitinėjau komentarus, kurie mane nustebino. Man ši knyga buvo viena prastesnių, kitiems ji taip patiko, kad net svajojo sužinoti, kas nutiko po to. Ir, kai nuomonės taip išsiskiria, kaskart tyliai savęs klausiu, ar aš nesugebėjau kažko toje knygoje įžvelgti, ar vis dėlto ji tikrai nėra verta dėmesio. Nežinau, bet neapgaudinėju savęs ir nuomonės bei santykio su knyga pakeisti negaliu. 

 Aš labai mėgstu lietuvių literatūrą, man patinka ir klampi melancholija, sudiržusios motinos rankos, ir gyvenimai po klevu. Tačiau romanas „Kaip gyveni, Silva“ man pasirodė labai prėskas, niūrus, turbūt visa, kas gali blogiausio nutikti žmogui, į šį romaną ir sudėta, raizgant herojus į niūrų, silpnais pasakojimo siūlais tvirtinamą voratinklį. Čia ir nesusikalbėjimas su savo vaikais, ir nėščia paauglė, kuriai netikėtai (aha!) gimsta tamsaus gymio vaikas, žodžiu, byranti šeimos istorija. Dialogai nenatūralūs, keliantys prunkštelėjimą. Jei tai būtų vertimas – galbūt dar būtų galima atleisti, tačiau šiuo atveju, atrodo, kad arba dialogams skirta per mažai laiko, arba jie tiesiog parašyti atmestinai... Pavyzdžiui, negalėjau nevartyti akių skaitydama šitokį pokalbį: 

– Ar aš ką nors ne taip pasakiau?
– Man įspyrė. 
– Kas? 
– Atrodo, aš esu nėščia. 

 Ką? Aš galbūt neturiu net teisės vertinti, kai man niekas dar niekad nespyrė, bet man sunku suvokti, kaip suaugusi moteris, turinti jau nebe mažus tris vaikus, pastebi, jog yra nėščia, tik, kai jai įspiria... Ir tokių perliukų ten nemažai. O juk dialogai dažnai yra svarbus istorijos komponentas, kas būtų Remarkas be dialogų, kurie taip dažnai cituojami? Sunku vertinti autorės kūrybą apskritai iš vieno, o ir pirmojo, kūrinio. Šįkart, manau, šis blynas buvo prisvilęs. Mačiau, kad po to autorė linko link paauglių literatūros, įdomu, kokios problemos tose knygose kankina paauglius, gal kada ir perskaitysiu. 

 Nesu linkusi šios knygos rekomenduoti. Net ir galvodama apie įvairaus skonio skaitytojus. Keista, goodreads mačiau neblogą atsiliepimą, tačiau pati pagirti šios istorijos negaliu. Tiesa, pati istorija padėjo pabėgti nuo tuo metu skaitytos antikinės literatūros, tik pabėgimas nebuvo kokybiškas. Deja, tekstas nepatrauklus, išsiskiriantis nebent visomis įmanomomis lietuviškomis klišėmis, dėl kurių dažnas skaitytojas lietuvių literatūrą linčiuoja ir praeina nė nepastebėdamas. 

 Mano vertinimas: 4/10. 
  
 Leidykla, išleidimo metai: Charibdė, 2011. 

 Knygos autorė: Vilė Vėl (tikr. Vilija Dailidienė) (g. 1953 m. spalio 28, Vilniuje)
(nuotr. iš https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/rasytoja-vile-vel-rasydama-vaikams-greziasi-i-socialines-problemas-286-265844)

2020 m. rugpjūčio 5 d., trečiadienis

Julius Keleras „pažadink“

Poeziją skaitau nuo ankstyvos paauglystės. Vienais tarpsniais skaitau vieną poezijos rinkinį po kito, kitais neatsiverčiu jokio eilėraščio pusmetį ar ištisus metus, bet daugiau ar mažiau poezija mane lydi visur. Dažnai tiesiog tam tikrose situacijose mintyse pabunda kokio nors eilėraščio eilutė, kartais net nepamenu autoriaus, bet kartoju ją ir suprantu, kad būtent ta eilutė tą akimirką man labiausiai ir reikalinga. Vis dar naiviai tikiu ir leidžiu sau prabangą eilėraštį vertinti intymiai, perleisti jį per vidinius šulinius ir tada pasiimti iš jo tai, kas artimiausia man, ar ką aš įsivaizduoju suprantanti taip, kaip man tuo metu to reikia.

EROTINIS

tavo krūtys kvepia miegu, žaibais ir šermukšniais;
mes sapnuojam viens kitą atvirom akim, kaip ką tik
gerai įsidegusios anglys šviesiam židiny, kaip ką
tik nežinia iš kur atskriejęs vaiko riksmas, – jis aptiko
pakalnutę prie šiukšlyno tvoros, kur jau niekas nevaikšto

meile, kas tu esi? ilgesingas vijoklis,
peržengęs leidžiamą ribą, trapus kūno ženklas
ant pagalvės krašto, pašiurpęs nuo vėjo lengvatikis
ežeras; tavo krūtys kvepia bangų viršūnėm iš tolimo
sapno, kurio beveik neatsimenu, raudonu vasaros vynu

žinau, tu guli ankštam trobesy, aplink siūbuojant
rugiams, tavo nugara teka saulė, ir viskas buvo lemta –
kaip sambrėška, kurią bandėm sustabdyti, nuleidę
užuolaidas, kaip santėma kurios pilni vis tiek
liko vakaro indai

Šįkart į mano rankas pakliuvo Juliaus Kelero poezijos rinkinys „pažadink“. Su Juliaus Kelero poezija susitinku gana epizodiškai. Esu Skaičiusi „Dviese apie meilę“ (kur Julius Keleras eiliuoja apie meilę kartu su Barbara Gruszka-Zych), rinkinį „Vėliau, gerokai vėliau“, karts nuo karto pamatau kokį eilėraštį feisbuke. Kartais trukteliu pečiais ir perverčiu puslapį ar
„praskrolinu“ žemyn, kartais stabteliu ir įsiskaitau. Būtent toks santykis buvo ir su šiuo rinkiniu „pažadink“. Kartais verčiau puslapius neradusi savęs, kartais stabtelėjau ir žymėjausi eilutes. Man Julius Keleras yra kasdienybės ir jausmų stebėtojas. Mane stebina tuo, kokiu kampu jis tą kasdienybę (pa)stebi. Jis ne tik rašo eiles, jis ir fotografuoja, dažnai nustebindamas mane nuotraukų paprastumu ir tuo neįprastu kampu, kuriuo pažiūri į, regis, visai nereikšmingus dalykus, taip suteikdamas jiems reikšmę. Lygiai taip pat yra su jo poezija. Jis nestato daugiaaukščių prasmių pilių, mintį perteikia švariai, pasirinkdamas žemiškus simbolius ir taip netikėtai prasibraunantis pro skaitytojo sąmonę. Radau jo poezijoje meilę (o kokia poezija be jos?!) moteriai ir meilę Vilniui, ir jos neišsipildymo atgarsių, ir nuoskaudų dėl liūdnų Lietuvos istorijos akimirkų. Radau ir ilgesį, ir skaitytų kūrinių atgarsius, o kur dar vynas ir ruduo? Ir darkart supratau, ko visgi, J.K. poezijoje man pritrūksta. Kartais man jo eilėraščiai regisi tokie pat juodai balti, kaip kelios šiame rinkinyje panaudotos nuotraukos. Pritrūksta kažkokios ugnies, kuri susišauktų su manąja. Galbūt kitam rinkinyje rasiu daugiau progų vidiniams susišaukimams? Nepasiduodu.


ORFĖJO PĖDSAKAIS

kasnakt tave sapnuoju, ir už ką man ši bausmė
skirta aš nežinau: jau viskas taip toli kaip
Halio kometa, kurios iš tikro aš ir nemačiau,
tačiau regėjau pėdsaką plente, kurį išdaužė
lapkričio lašai, pajutę: kalasi žolė, ir jai skaudžiau

tačiau ir tu sapnuoji dar mane turbūt: lyg svetimą,
bet žinomą legendą be aiškaus finalo, ir tau dar
lenkia galvą ašarų medus, atminus, kaip duris
pradaro prisiminimų vėjas, pats žiauriausias Dievas,
išmokęs mirksniui atstatyt sugriautus ir išniekintus namus

tačiau išmokau tamsoje prabust: nors sapno krantas aukštas,
jau retai prabyla suvedžiotas kraujas, tu lieki
tik įrašų delne, dienoraščio raide, sausa peteliške
virš prirakintos valties, kurios irkluotojas užmigo,
taip ir nesulaukęs pažadėto šalčio

Mano vertinimas: 6/10. (vertinu pagal tuos asmeninius susišaukimus)

Leidykla, išleidimo metai: Naujoji Romuva, 2008.

Knygos autorius: Julius Keleras (g. 1961 m. kovo 3 d. Vilniuje)

(nuotr. iš https://www.bernardinai.lt/2014-02-17-julius-keleras-atsako-i-vilniaus-sv-kristoforo-gimnazijos-moksleiviu-klausimyna/)

2020 m. rugpjūčio 3 d., pirmadienis

Homeras „Odisėja“

Kažkada, gal prieš šešerius metus, reikėjo skaityti „Odisėją“, pamenu, paskaičiau keletą giesmių ir numečiau, sukandusi dantis galvojau: „Koks nuobodus turi būt, kad sugebėtum visą ją perskaityt?!“. Kokia buvau jauna ir naivi, nesugebėdama įvertinti tokio kūrinio! Dėkoju visiems dievams už pasikartojusią progą perskaityti ir pažiūrėti į jį visai kitomis akimis. Galėčiau tikriausiai valandų valandas kalbėti ir rašyti apie tai, koks svarbus yra šis Homero kūrinys, kiek jame išminties, kiek jis svarbus visai literatūrai, bet nemanau, kad verta pernelyg išsiplėsti. Tik nuoširdžiai džiaugiuosi, kad šiuolaikiniai autoriai prikelia mitus bei antikinę literatūrą ir apraizgydami įmantriausiais žodžių raizginiais sukuria ypatingus kūrinius. Pavyzdžiui, skaitydama Madeline Miller „Kirkė“ vis aikčiojau iš susižavėjimo ir noro vėl atsiversti Homero „Odisėją“, kurioje, žinoma, ieškojau Kirkės pėdsakų. Dabar galvodama apie abi šias knygas, žaviuosi tuo, kaip įstabiai jos viena kitą man papildė ir kaip šiuolaikinė literatūra mane paskatino atsisukti į antiką. (Žinoma, gal nebūčiau taip greitai priėjusi prie „Odisėjos“, jei ne „antikinės literatūros“ paskaita, kuri man padėjo į kūrinį pažvelgti visai kitomis akimis.) Tad, kodėl manau, kad verta atsiversti „Odisėją“ ir ką aš joje radau?

Skaitydama „Odisėją“ ir ieškodama Kirkės, vis dėlto pastebėjau ir kokią daugybę sluoksnių turi šis kūrinys. Taip, žinoma, tai sugrįžimo į gimtąją Itakę iš Trojos karo poema. Tačiau tai pats akivaizdžiausias „Odisėjos“ apibūdinimas, apie kurį jau net nebesinori kalbėti. Man ši epinė poema yra ne tik apie namų ilgesį ir sugrįžimą, aš joje radau ir šeimos tragediją, ir
neapsakomo atsidavimo bei ištikimybės liudijimą. Daugelis ne kartą esame girdėję apie ištikimybės simbolį Penelopę. Man atrodo, ištikimybė yra blankiausia savybė, priskirta šiai ypatingai moteriai. Man ji beatodairiško atsidavimo simbolis, paaukojusi gražiausius savo jaunystės metus ir vaisingumą dėl mylimo vyro. Vis klausiau savęs, ar sugebėčiau taip? O tu? Laukti dvidešimt metų vyro, kuris net nežinai, ar vis dar gyvas? Tačiau Penelopė laukė ir apgaule ausdama tylios vilties audinį, jį vis ardydama ir ausdama iš naujo, įaudė į jį ir savo moterystę bei galimybę susilaukti daugiau vaikų. Beausdama ji nusiaudė stebuklą – mylimojo sugrįžimą it dovaną už atsidavimą, išmintį ir ištikimybę. Ir štai šalia savo numylėtosios Kirkės portreto statau ir Penelopę, žemiškais kerais užbūrusią savąjį likimą. „Odisėja“ man ne tik nuotykių kupina poema apie tvirtąjį ir išmintingąjį Odisėją, man tai istorija ir apie laukiančiųjų tragediją. Išvykti ir kovoti su įvairiausiomis negandomis visuomet yra sunku, tačiau ar ne taip pat sunku yra ir laukti, nežinant, ko sulauksi? Žemiškieji laukiančių vargai mane palietė ne ką mažiau, nei dieviški Odisėjo išbandymai.

Tokiame didingame herojiniame epe gali slypėti daug daugiau liūdesio, nei galima būtų pagalvoti. Šis kūrinys turi tokią daugybę sluoksnių, kad kiekvienam atskirai būtų galima parašyti daugybę knygų. Viena aišku, Homero „Odisėja“ bus gyva dar ilgai, vis prisikels įvairiausiais pavidalais: ekranizacijomis, dailės kūriniais ar spektakliais. Jokios vilionės, jokie pasiūlyti turtai Odisėjui neatpirko Namų. Jokie lotosų žiedai jam neišrovė Tėvynės ilgesio. Juk nėra stipresnės varomosios jėgos už ilgesį? Gal tai ir buvo Odisėjo stiprybė, neleidusi sustoti ir suklupti?

Mano vertinimas: 9/10.

Leidykla, išleidimo metai: Vaga, 1997.

Knygos autorius: Homeras (VIII a. p.m.e.)

(nuotr. iš: http://www.enciklopedija.lt/homeras/)

2020 m. birželio 30 d., antradienis

Bonnie-Sue Hitchcock „The Smell of Other People's Houses“

"I've realised over time that houses with moms in them do tend to smell better." (24 p.)

Šįkart noriu pakalbėti apie Young Adult (kitaip – jaunimo, paauglių) literatūrą. Sąlyginai neseniai teko skaityti Bonnie-Sue Hitchcock knygą „The Smell of Other People's Houses“. Patraukė ji mane labai paprastai – simpatiškas viršelis, įdomus pavadinimas ir Aliaska, apie kurią nelabai ką teko skaityti. Žinoma, apskritai, skaityti anglų kalba pravartu. Pati istorija nelabai kuo ir išsiskiria. Keturi jaunuoliai, sutrikę savo gyvenime, kai kurie užaugę be tėvų, kai kurių tėvai alkoholikai ir aplinkui vien skurdas. Vieni bėga iš namų, kiti pasilieka. Kažkas po pirmojo karto pastoja, kažkas įsimyli... Ir, žinoma, visų likimai vienaip ar kitaip persipina. Nelabai kažką giliau ir pakapstysi. Jeigu man būtų trylika ar keturiolika, tikiu, ši knyga tikrai labiau paliestų. O dabar įžvelgiu tokius pliusus: minimalias, bet šiokias tokias žinias apie Aliaską, pirmąkart perskaičiau apie jų keistą desertą „Akutuq“, dar vieną knygą skaitytą anglų kalba. Ir sukeltus prisiminimus. Juk iš tiesų kiekvieno namai turi savitą kvapą. Man Namus primena močiutės kepamų blynų kvapas arba vakarinės mėtų arbatos, už lango siaučiant liūčiai. Kažkam kitam namų kvapas galbūt asocijuojasi su alkoholiu, nuolat skilndančiu iš tėvų kambario ar virtuvės. Kažkam su mamos firminiu pyragu. Taip jau yra, vis dėlto svarbiausias namų kvapas tikriausiai ir asocijuojasi su tėvų namais, vaikyste ar paauglyste. Paskui namus ir jų kvapą kuriame patys...
Apie knygą pasakoti šįkart nematau didelės prasmės, kaip jau ir minėjau, joje nėra labai išskirtinės istorijos, daugelis perskaityta kitose paaugliškose knygose ar matytos filmuose. Saitydama šią knygą jau suaugusi, nusikėliau į savo paauglystės skaitinių prisiminimus. Ypatingai atsimenu tą keistą lūžį, kai bibliotekoje, imdama vaikiškas knygas, kokių vienuolikos ar dvylikos pradėjau nedrąsiai žvilgčioti į vyresniųjų lentynas. Pirmiausia prisimenu knygas tokias kaip „Bučiniai, sumaištis, stovykla“, Hortense Ullrich knygas irgi turbūt perskaičiau visas, kokias tik rasdavau bibliotekos lentynose:„Įsimylėsi, jei nesitikėsi“,„Nevalia bučiuoti raganų“ ar „1000 priežasčių nekentėti dėl meilės“ ir taip toliau... Kokia nuraudusi aš eidavau link bibliotekininko ir jas nedrąsiai pasiimdavau! Kaip man tada įdomu buvo skaityti apie vaikiškas pirmąsias meiles, juk ir pačios širdyje kartais nubusdavo kokia simpatija. Dar vėliau, žinoma, skaičiau „Beveik suaugę“ serijos knygas: „Heroinas“, „Kendė“, „Eiprilės meilė“, „Mėjos angelas“ ar „Atskalūno laiškai“. Alpėjau nuo knygos „Falling in love“, užėmusi kvapą skaičiau Tim Bowler „Apokalipsė“ ir svajojau apie beprotišką meilę, kaip Federico Moccia knygoje „Trys metrai virš dangaus“. Tada vis dažniau pradėjau žvalgytis jau nebe į "Beveik suaugę“ seriją, o į suaugusiųjų lentynas. Atradau Remarką, Kamiu, Bukovskį, Ivanauskaitę, Selindžerį, Parulskį, Meką ar Murakamį. Su godumu ir didžiausiu alkiu stačiau literatūros sienas, regis, apsaugančias nuo viso likusio pasaulio. Ir dabar esu laiminga, kad paauglystėję daug skaičiau, naiviai tikiu, kad tai, ką perskaičiau būtent paauglystėje, mane apsaugojo nuo daugelio negandų, jau net nekalbu apie pabėgimą knygose nuo paaugliškų problemų ir pirmųjų skaudulių. Knygos apie narkotikus ir jų žalą, apie pirmuosius kartus ar paauglių nėštumą, apie netikusius draugus, keistas kompanijas ir savęs ieškojimą. Žinoma, nuo nelaimingos meilės ir tos knygos neapsaugos, juk meilė yra loterija, kurioje niekuomet nežinai, ar ištrauksi laimingą bilietą ar sudaužytą širdį. Dabar žiūrėdama į paauglius, šokančius miesto centre ir filmuojančius tiktokus, susimąstau apie savo paauglystę. Žinoma, ne visuomet buvau įkišusi nosį į knygas, turėjau ir draugų, krėsdavom keisčiausius dalykus, kalbėdavomės su geriausia drauge valandų valandas apie pirmąsias simpatijas ir kaip tos mūsų simpatijos į mus pažvelgė ar nusišypsojo, o jei dar bent žodį ištarė! Ir galiausiai vis tiek nuoširdžiai džiaugiuosi, kad tiktokų dar tada nekūrėm ir telefonų paskirtis buvo ne visai tokia, kaip šiandien. Ir tikiu, kad šiandien taip pat ne viena paauglė yra įkišusi nosį tarp knygos puslapių ir rausta skaitydama apie pirmuosius bučinius. Aš tikiu, kad tai bent dalimi apsaugos nuo lemtingųjų paauglystės klaidų. Kiekvienas bėgo ar bėga nuo paauglystės problemų savais būdais. Aš kovojau ir kartais slėpiausi nuo jų knygų pasaulyje.

Mano vertinimas: 6/10

Leidykla, išleidimo metai: Faber&Faber, 2016.

Knygos autorė: Bonnie-Sue Hitchcock (g. 1965 Ferbankse, Aliaskoje, JAV)

(nuotr. iš http://www.newsminer.com/news/alaska_news/author-returns-to-sitka-releases-new-book/article_dc904946-dd89-11e5-ae5f-9f2c173b83b3.html)

2020 m. gegužės 20 d., trečiadienis

Dalia Zabielaitė „Nuo Prousto iki Beigbederio: egzistencija romano tinkluose“

Seniai seniai, dar tais laikais, kai galėdavo uosti skaitytų knygų kvapą ir klaidžioti tarp bibliotekos lentynų, ši knyga netyčia patraukė mano dėmesį. Neretas prieš kelionę pavarto kokios Romos ar Paryžiaus vadovą, ieškodamas lankytinų vietų, restoranų ar parduotuvių. Čia taip pat vadovas, tik padedantis nepasiklysti XX a. romano tinkle ir slepiantis savyje ne vieną pažįstamą pavardę. Tarp šios knygos puslapių paslėptas ir Kundera, Grassas, Baricco, Murakami ar net Coelho. Bent pusė juk tikrai girdėta? Supažindinama ne tik su atoriaus gyvenimu ir jo peripetijomis, bet ir su jo kūriniuose slypinčiais klausimais, prasmės ieškojimu bei žmogumi to laikmečio pinklėse. Šis vadovas primena ne tik populiariausias lankytinas vietas, bet paima skaitytoją už rankos ir veda nepastebėtais skersgatviais, kuriuose slepiasi daug daugiau, nei galėtum pagalvoti. Kartais galbūt norisi nesutikti su autore, mintyse ir pasiginčiji, kartais apima žiovulys, kai tema pernelyg plėtojama ar kartojama. Tačiau atsiveria tikrai vertas dėmesio XX a. romano vaizdas.

Prisipažįstu, nemėgstu Paulo Coelho. Net paauglystėj skaitydama kelias jo knygas, nujaučiau, kad kažkas su juo ne taip, tik galbūt negalėjau to apčiuopti. Ir manyje gyvenantis velniūkštis džiūgavo, besirankiodamas argumentus, kodėl iš šio rašytojo knygų nėra tokios didelės naudos. Tad tiesiog pasidalinsiu citata:

„Tai turint galvoje, belieka klausti: ar bestseleriais tampanti populiarioji literatūra, siekianti naujai transformuoti į dvasios tuštumą nugrimzdusio skaitytojo gyvenimą, tikrai neiškreipia esminių, iš transcendentinio matmens kylančių reikalavimų, kurie paprastai keliami autentiškai žmogaus būčiai? Ar pragmatiškai orientuoti estetiniai principai, įtvirtinantys religinį sinkretizmą ir moralinį reliatyvizmą, yra tie principai, kurie iš tiesų formuoja į transcendencijos matmenį orientuotą ir autentišką žmogaus gyvenimą? Užuot pateikus vienareikšmį atsakymą, save kaip šių bestselerių skaitytoją, norėtųsi provokuoti autoriaus mėgstamos Biblijos žodžiais: „[a]teis toks laikas, kai žmonės [...] pasidavę savo įgeidžiams, susivadins sau mokytojų krūvą, kad tie dūzgentų ausyse; jie nukreips ausis nuo tiesos, o atvers pasakoms“ (2 Tim 4,1-5). Tiesai ar savo įgeidžiams, išminties pamokoms ar pseudoreliginiams kerams atsivers bestselerių skaitytojas – priklausys ir nuo jo paties.“ (157 psl.)


Viena aišku – po šios knygos mano norimų perskaityti knygų sąrašas gerokai nutįso į begalybę. Ši knyga patiks tiems, kurie į literatūrą mėgsta pažvelgti gilėliau, kurie mėgsta pasiknaisioti po simbolius ir tarp eilučių. Kurie, kaip ir aš, su malonumu skaito straipsnius apie literatūrą. Kuriems smalsu žinoti kontekstą ir kartais galvodami apie skaitomą knygą negali užmigti. Leiskitės į ekskursiją po XX a. užsienio romano pasaulį. Kartais nustebsite, grožėsitės, kartais aplankys žiovulys, bet grįšite iš šios ekskursijos bent mažumėlę praturtėję ir pasiryžę šturmuoti artimiausią biblioteką.

Mano vertinimas: 8/10.

Leidykla, išleidimo metai: Aidai, 2006.

Knygos autorė: Dalia Zabielaitė

2020 m. balandžio 2 d., ketvirtadienis

Sapfo

„... Kartu su jais išgarsėjo ir Sapfo, – kažkoks nuostabus dalykas, nes mes nežinome, kad per tą laiką, kiek siekia atmintis, būtų iškilusi kokia nors kita moteris, galinti su ja bent truputėlį rungtis poezijoje...“
(Strabo, XIII, 2,2-3 c. 617)

Turbūt daugelis žmonių su antikine literatūra sieja Homero vardą ir, žinoma, garsiuosius jo kūrinius „Odisėja“ ir „Iliada“, dar kas girdėję ar skaitę antikines tragedijas (dažnu atveju ir priverstinai). Gaila, kad tarp Antikos autorių dažnai pasiklysta ir yra primirštama Sapfo. Teigiama, jog Sapfo galimai gimė apie 640 m. pr. Kr., Lesbo saloje. Turėjo mergaičių mokyklą, kurioje mergaitės buvo mokomos šokių, muzikos, gražaus elgesio. Sapfo buvo pirmoji poetė sudrebinusi nusistovėjusias poezijos formas, ji pirmoji pradėjo rašyti intymią poeziją, atskleisdama joje savo giliausius jausmus, kartais galbūt juos ir sutirštindama. Deja, manoma, kad Sapfo dėl nelaimingos meilės ją suvedžiojusiam Faonui, nušoko nuo Leukatės uolos. Per tiek tūkstančių metų apie ją sklandė nemažai legendų, paskalų, kažkas apie jos gyvenimą atsiliepė dviprasmiškai, vienaip ar antraip vertino jos ryšį su mokyklos mergaitėmis. Ir visai nenuostabu, juk per šitiek laiko faktai, tikrosios žinios po truputį vis nutrupa į praeitį ir šiandienos žmogui jau neįmanoma patvirtinti ar paneigti, kaip buvo iš tiesų.

Man pavydžioji gamta
neparūpino didelio grožio,
savo gabumais todėl
grožį atsverti turiu.
Aš nedidukė esu,
bet aprėpia šalis tolimiausias
mano šlovė, nes pati
vardo didybę kuriu.


Sapfo knygelę pastebėjau netyčia slampinėdama bibliotekoje, jos vardą buvau girdėjusi, tačiau ką ir kaip ji rašė – neturėjau nė žalio supratimo. Atsivertusi nustebau. Jos poezija mane nunešė į nelaimingos meilės prisiminimus, joje radau pavydą, pyktį, ilgesį, aistrą ir panieką. Priminė man moteriškos draugystės šilumą ir gylį. Šiai poezijai jau ne vienas tūkstantis metų, tačiau šiandien ji vis dar aktuali. Žinoma, priklausomai nuo to, kaip į ją pažvelgs šiandienos viskuo pertekęs skaitytojas. Jei ieškosite įmantrių metaforų ar palyginimų, šito galbūt čia ir nerasite, tačiau rasite tyrą ir gryną praeityje ištirpusių jausmų liudijimą.

Čia, o gražuoli, atbėk ir prigluski
prie mano krūtinės!
Ne, neprašau pamylėt,
leisti mylėti prašau!
Kol aš rašau,
iš akių man liejasi ašarų rasos, –
va, pažiūrėki, kokie
drėksta sumirkę klanai!
Jeigu nusprendei išeit,
Mandagiau gal galėjai išeiti
ir pasakyti bent tiek:
„Lesbo mergaite, sudie!“


Ir mūsų meilės skausmai bei vienatvė nusitęsia voratinklio gija į praeitį, šimtais, tūkstančiais metų. Nes jeigu ir yra kas nekintamo – tai meilės skauduliai ir triuškinantis vienatvės dvelksmas. Gera jausti, kad šiandienos vienatvė ir tai, kas likę žmogiško visuomet mus jungs su praeitimi. Kol gyvas žmogus – tol gyvi jausmai ir tol mes esame susieti. Galime paguosti save, kad nesame nei vieninteliai, nei vieniši šioje liūdnoje meilės kovoje nei praeities, nei dabarties perspektyvoje.

Leidykla, išleidimo metai: Meralas, 2002 m.

2020 m. kovo 27 d., penktadienis

Mirtingumo įrodymai

Marius Povilas Elijas Martynenko į lietuvių literatūros pasaulį šviežiu oro gūsiu įskriejo staiga. Pradėjęs nuo tinklaraščio „Praeis“, 2018-aisiais persikėlė į knygos „Be penkių pasaulio pradžia“ puslapius, neilgtrukus, po metų pasirodė ir dar pora knygų: poezijos ir tekstų rinktinė „Praeis“ ir galiausiai išgrynintas poezijos, parašytos 2011-2019 metais, rinkinys „mirtingumo įrodymai“. Ne tik knygomis, bet ir savo išskirtine, vingiuota, jauno, vos 27-erių metų, gyvenimo istorija ir saviieška sužavėjo jaunąjį skaitytoją, iškrintantį iš įprastų visuomenės rėmų. „Mirtingumo įrodymai“ – išgrynintoji poezija, skambėjusi per knygos pristatymus, skaityta ir girdėta jau šen ar ten, tačiau pagaliau vienoje, aiškioje rinktinėje. Poezija žemiška, pulsuojanti jaunatviška gyvybe, tiesi, be įmantrių metaforų ar žodžių raizginių, kartais galbūt vulgari, bet juk ir gyvenimas vulgarus, o kartkartėm ir brutalokas.

Mariaus Povilo Elijaus Martynenko kūryboje išsiskiria tamsos, tylos motyvai, ieškoma ir visai nebanaliai užčiuopiama meilė, neįprastais palyginimais apsvarstomas tikėjimas. Juodu ant balto eilėraštyje „nihilizmas“ parašyta: „bet aš esu. / ir ši tamsa yra / mano, / kaip ir / aš esu / jos.“ Tačiau čia nėra grynasis nihilizmas, besiveržiantis iš kai kurių kitų, ypač vyresnių autorių kūrybos. Šiuose eilėraščiuose tamsa būna šviesi, kad ir kaip tai paradoksalu. Juk jauno žmogaus, o ir kūrėjo, gyvenime yra begalė paradoksų. Dėl to ir tamsa gali būti šviesi, nes ji dar nėra gryna, ji dar neklampina į neišbrendamą praeities prisiminimų ir nuoskaudų pelkę, dar yra vilties iš jos išbristi. Eilėraštyje „beveik aš“ persipina tamsa ir tyli viltis: „tu manęs neprisiminsi, / bet prisiminsi tą tamsą / o tai jau beveik aš“.

Mirtingumą įrodyti šiandien pravartu. Ne tam, kad žmogus gyventų baimėje, tačiau būtina gyventi parengtyje būti gyvu, kartas nuo karto prisimenant, kad amžinai toks nebūsi. Kai dabartį gali užuosti švaria uosle ir sąžine, kai dar ne kasdien kamuoja kaltės dėl praeities klaidų, tol gali projektuoti dabartį. Eilėraštyje „linijos“ pasakojama apie tai, kaip bare dažnai galima pastebėti žmones, žiūrinčius į savo rankas ir, kad yra trys žvilgsnių į rankas tipai: „kiek daug jos padarė; / kiek daug jos galėtų padaryti; / kiek daug jos būtų galėjusios padaryti. / iš visų trijų žvilgsnių paskutiniojo / neištrina joks kiekis alkoholio.“ Kol dar nereikia trinti alkoholiu svarstymo, kiek jos būtų galėjusios padaryti, tol yra viltis, tol dar galima žiūrėti, kiek rankos padaryti gali, be išpūstos pompastikos ar motyvacinių kalbų, nes juk, cituojant eilėraštį „kas ten tiksi“: „kiekvienas lavonas ant everesto kalno / kadaise buvo labai motyvuotas žmogus.“

Meilė priskiriama kasdienybės sferai, atsisakant įprastų klišių, apsuptų skraidančiais pilve drugeliais, kaip eilėraštyje „ksenofobija“: „ir myliu tave, / aišku, kad myliu. / ką dar su tavimi daryt“. Geismas primityvus, dialogo principu neatskleidžiant jokios gelmės, o juk grožis vis laviruoja ant ribos, vis dažniau praranda bet kokią gelmę : „-ką tu darai su savo geismu? / - nieko. / - o ką jis daro su tavim? / - būna labai gražu.“ Sausoka, geižena gerklę, deja, nei geismo, nei malonumo nesužadina.

Andrius Mamontovas kažkada yra ištaręs legendinę, iki šiol vis prisimenamą frazę: „Esi jaunas tol, kol dar lieka pirmų kartų.“ Dar norisi pridėti, kad esi jaunas tol, kol turi šviesą kasdienybės tamsoje. Kol turi prabangą mirtingumą įrodinėti, dar ne kasdien su juo gyvendamas. Ačiū už priminimą, Mariau Povilai Elijau Martynenko! Šiandien svarbu prisiminti, bet o jei rytoj į(si)rodinėti jau nebereikės?..

Leidykla, išleidimo metai: Tyto alba, 2019.

Knygos autorius: Marius Povilas Elijas Martynenko (g. 1993 m. Vilniuje)

(nuotr. iš: https://www.zmones.lt/naujiena/marius-povilas-elijas-martynenko-poezija-apie-tai-kas-nutylima-atvira-ir-skaudu.3831be54-9ae0-11e8-9f90-aa000054c883)