2017 m. lapkričio 25 d., šeštadienis

Zigmundas Skujinis „Jaunuolio memuarai“

„Tada aš pagalvojau: kvaily, ko tu stebies? Tuo, kad kambaryje prie vieno stalo matai savo motiną ir savo tėvą? Netikėtas ir paradoksalus buvo ne vaizdas, kurį mačiau savo akimis, o toji keista ir nenatūrali aplinkybė, kad apie juos iki šiol galvodavau tik kaip apie du atskirus ir izoliuotus individus, visai nemanydamas, kad jie galėtų ir susitikti.“

Tikriausiai daugelis savo tėvų ar senelių lentynose galėtumėte rasti Z. Skujinio knygą „Jaunuolio memuarai“, tik tikriausiai niekad jūsų akys už jos ir neužkliūva, nei ją kas skaito iš pažįstamų, nei apskritai yra tekę kažką apie ją girdėti. Ir mano senelių bibliotekoje ji dulka, ir taip pat, lyg ir nebūčiau jos paėmusi į rankas, kol jos negavau su krūvomis kitų atiduodamų man knygų. Betvarkydama savo lentynas ilgai dvejojau, kur ją dėti. Ar prie tų, kurios dar galėtų būti saitomos, ar prie atiduodamų knygų krūvelės. Kažką lyg nujausdama, nusprendžiau jai suteikti šansą ir ją perskaičiau.
Vis bandau prisiminti nors vieną latvių rašytojų knygą, kurią būtų tekę skaityti ir nieko neprisimenu. Kažkaip keista, rodos, ir latvių folko paklausau ir buvus Latvijoj ne kartą, bet literatūra man nepažįstama. Apskritai, kiek mūsų literatūroje yra vietos latvių literatūrai? Juk taip dažnai vadinam juos broliais, taip dažnai įspaudžiam pėdas Latvijos pajūrio smėlyje. Ką gi, pasidomėjus, galima rasti nemažai išverstų į lietuvių kalbą knygų tik, deja, bent jau man, jos visai negirdėtos.
Knyga prasideda jaunuolio, bebaigiančio mokyklą, Kalvio Zarinio tėvo paieškomis. Jo tėvas - buvęs garsus Latvijoje laidų vedėjas, kurį Kalvis yra matęs tik televizoriaus ekrane, jo ir motinos gyvenime jo nebuvo nė kvapo. Surasti jį ne taip jau ir sunku. Susitikus, užsimezga kažkoks keistas, neįprastas bendravimas tarp sūnaus ir tėvo. Tik staiga, tėvas ne šiaip sau atsiranda Kalvio gyvenime, bet tiesiog į jį įsiveržia. Tačiau nei tėvas, nei bendravimas su juo nėra kažkoks knygos centras, veikiau vaiduoklis, vis pasivaidenantis ir suerzinantis pagrindinį knygos herojų Kalvį. Tai, kad jis neturėjo tėvo lyg ir pernelyg jam neatsiliepė, užaugo itin protingu vaikinu. Kalvio geriausias draugas yra jo senelis, kurį jis vadina „Didžiuoju“. Senelis taip pat ne iš kelmo spirtas - nuolat bando mokyti ir bendrauti su anūku lotynų kalba, dėl to knygoje apstu lotyniškų frazių. Pagrindinis vaikino širdies sopūlys - jo draugė Zelma, charizmatiška ir labai graži, veikianti viską, kas tik tuo metu įmanoma, mergina. Kartu jie patiria daugybę keistų ir įdomių nuotykių, ir įsimyli viens kitą, ir, kartu, išlaiko draugiškus santykius. Viskas teka gana ramia ir įprasta studentui vaga. Deja, įvyksta prioritetų priešprieša ir labai liūdnos, širdį sugniaužiančios pasekmės. Ką jaunuoliui pasirinkti? Pirmąją meilę ir netolimą pabėgimą ar šeimą? Ir kodėl, kai esi jaunas, kartais pasirinkti taip sudėtinga?

„O jei išsinarini sielą? Manai, sielos negalima išsinarinti? Galima. Ir dar kaip. Net sulaužyti galima.“

Antrą kartą šios knygos neskaityčiau, tačiau visai nesigailiu perskaičiusi vienąkart, labai daug knygų senelių ir tėvų lentynose mes kažkaip pasmerkiam, nes viršeliai visai neprimena tų įmantrių šiuolaikinių, nes dažnai nesam nieko apie tokias knygas girdėję, bet tikrai galėtume atrasti tose užmirštose lentynose kažką sau tinkamo. Pavyzdžiui, šios knygos dėka mano užrašuose nugulė ne vienas žodis ir jo vertimas lotynų kalba. Ir kažkiek, bent pro rakto skylutę žvilgtelėjau į latvių literatūrą, kur nepastebėjau didžiulio skirtumo, tik gal keistokus, negirdėtus vardus ir aprašytų miestų ar kaimų pavadinimus. Visa kita - labai panašu. Gal kažkas panašaus ir išgyventa ar išgyvenama.

Mano vertinimas: 7/10

Leidykla, išleidimo metai: Vyturys, 1988.

Knygos autorius:

Zigmunds Skujiņš (gimė 1926 m. gruodžio 25 d. Rygoje, Latvijoje)

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą