Alchemikas.

Ką tik baigiau skaityti Paulo Coelho "Alchemikas". Taip, taip, tai viena iš tų išgirtų ir mėgstamų jaunimo knygų. Ilgai dvejojau ar skaityti ją ar ne, bet visgi, pamačiusi bibliotekoj, pamaniau, kad nieko neprarasiu perskaičiusi. Nei nuvylė mane, nei likau labai sužavėta. Nežinau, galbūt manęs jau tokios knygos nebestebina, galbūt domina ne tai. Buvo tokių vietų, kai mintyse prunkšteldavau. Gal per kritiškai žiūrėjau į šią knygą, nežinau. Bet viena aišku, kad yra ir daug vertesnių knygų, kurias jaunimas turėtų skaityt.

Knygos aprašymas: "Ši knyga - tai Rytų išminties ir gyvenimo kupina istorija apie kelionę į pasaulio Sielą ir tapimą savimi. Tai nuostabi filosofinė pasaka, dažnai lyginama su Saint-Exupery Mažuoju Princu ir Richardo Bacho Džonatanu Livingstonu Žuvėdra. Alchemikas išleistas 45 kalbomis 120 šalių (10 000 000) ir visur turėjo nepaprastą pasisekimą."

Mano vertinimas: 6/10. Deja, pasirodo, manęs tokios knygos kaip ir nežavi...

Bet, visgi, pieštukas daug kur užkliuvo:
"Kai lydi sėkmė, reikia ją išnaudoti ir daryti viską, kad jai padėtume - taip, kaip ji padeda mums."

"Darydamas sprendimą, žmogus iš tikrųjų pasineria veržlion srovėn, kuri jį nuneša ten, kur sprendimo akimirką jis net nenujautė atsidursiąs."

" - Todėl, kad širdies nutildyti nepavyks niekada. Net jei apsimesi negirdįs, ką ji tau sako, ji bus ten, tavo krūtinėje, ir nesiliaus kartojusi, ką galvoja apie tavo gyvenimą ir pasaulį.
- Nors ir būdama išdavikė?
- Išdavystė - tai nelauktas smūgis. Jeigu gerai pažįsti savo širdį, ji tokio dalyko niekuomet nepadarys. Nes tu žinai jos svajones, jos troškimus ir sugebėsi tam užbėgti už akių. Nė vienas negali pabėgti nuo savo širdies. Štai kodėl geriau klausytis, ką ji sako. Kad negautum nelaukto smūgio."

Tai tiek, o dabar lėksiu į biblioteką naujų skanumynų parsinešti.

Ragana ir lietus.

Jurga Ivanauskaitė, drįsčiau teigti, yra viena ryškiausių Lietuvos rašytojų. Taip, taip, aš parašiau yra, vien todėl, nes Ji gyva savo kūryba. Jos mintys buvo tokios drąsios ir unikalios, jog sulaužė visus lietuviškos kūrybos rėmus. Netgi, dabar, Jai niekas neprilygtų. Ji išsiveržė, sulaužė tabu. Ypač romanu "Ragana ir lietus". Taip, šis romanas kiek šokiruojantis.

Knygos aprašymas : "J. Ivanauskaitės „Ragana ir lietus" - romanas apie kūną ir sielą, meilę ir nuodėmę, skausmingą jaunos moters aistrą kunigui, kuris užsidaro vienuolyne. Lietuvoje pirmąkart išleista 1993-iaisiais, po didelių istorinių permainų, knyga užgavo atvirą visuomenės nervą. Šiandien šis romanas jau skaitomas Vokietijoje (trys leidimai), Latvijoje, Estijoje."

Mano nuomonė apie šią knygą: Na, jau kaip ir išreiškiau dalį savo nuomonės įrašo pradžioje. Visų pirma, tai ši knyga pakliuvo man į rankas jau po to kai dukart mačiau filmą "Nuodėmės užkalbėjimas", todėl, savaime suprantama, sunku sulaužyti atmintin įsigėrusių aktorių veidus. Tad taip aš ir mačiau kunigą Paulių kaip aktorių Aleksą Kazanavičių, pagrindinę heroję Viką kaip aktorę Rasą Samuolytę ir taip toliau... Bet gal netgi džiaugiuosi jog juos taip mačiau. Mane labai jau žavi aktorė Rasa Samuolytė, tad jokio nuostolio nepatyriau. Gerai, filmą paliekam ramybėje. Tad štai knyga... Kaip įprasta Ivanauskaitės kūryboje, buvo mistiškumo, tokių netgi, sakyčiau, keistų momentų. Kaip būdinga, vėlesnei jos kūrybai, buvo liečiama religijos tema, kuri man taip pat darosi vis artimesnė. Vos paėmus šią knygą ir paskaičius aprašymą, tikėjausi jog bus daug gašlumo, šlykščių vietų, bet, palyginus, jų buvo tikrai mažiau negu tikėjaus. Apie šią knygą galiu pasakyt tiek, jog man ji pasirodė... Tokia savotiška. Tačiau, negalėčiau jos priskirt prie geriausių Ivanauskaitės knygų. Nežinau vėlgi kas man užkliuvo, bet ši knyga... Na, gal aš per jauna jai. Nežinau...

Mano vertinimas: 7/10. Žiauroka man pačiai, juk tai Ivanauskaitė! Mylimiausia mano rašytoja... Bet ši knyga ne itin mane sužavėjo...

Mano pieštukas užkliuvo: " -Klausyk. Aš atimu tau viltį. Bet kokią, net pačią menkiausią su manim susijusią viltį. Tu turi visą pasaulį su neribotomis jo galimybėmis, neišsemiama meilės potencija, kūrybos galia, su nesuskaičiuojamais tikėjimais, milijardais žmonių, neišmatuojamomis viltimis. Tik manęs jame nėra. Tu turi viską, įsiklausyk, viską, išskyrus mane. Tu turi patį svarbiausią - laisvę. Mane mylėdama buvai ją visai praradusi. Tu išeisi pro mano namų duris į šiltą naktį ir pajusi, kad esi naujas, nuostabiai laisvas žmogus."

mylimoji Sputnik

Taigi, ką tik baigiau skaityti Haruki Murakami "Mylimoji Sputnik". Tokia... įdomi knyga, su Haruki būdinga keista, netikėta pabaiga. Tačiau, ar man vaidenasi ar iš tikro aš užuodžiau keliose vietose Remarką? Knygoje tikrai buvo vietų kai susimąstydavau ar tik ne Remarko knygą aš skaitau. Taigi, įdomu ar čia vertėjos nuopelnas, ar pats Murakami nejučia įpylė knygon Remarkiškų minčių? Nors gal tik man taip vaidenasi? Įdomu.
Na, gerai, einam prie reikalo. Taigi, knygos aprašymas:


" "Mylimoji Sputnik" - meilės istorija, kupina vizijų ir sapnų, kuri galiausiai tampa gilia meditacija apie žmogaus vienatvę ir ilgesį. "

Na, paskaičiusi patį aprašymą, kažin ar daug sužinočiau apie tą knygą. Galbūt net jei tai būtų ne Haruki Murakami knyga, manęs toks aprašymas nebūtų sudominęs, tačiau Haruki... Tenka viešai prisipažinti, jog Juo žaviuosi. Nors, kol kas teko skaityti tik 3 knygas, visos paliko savotišką įspūdį.

Mano nuomonė apie Mylimąją Sputnik : Šauni knyga. Ir meilė pateikta visai kitokia forma, sakyčiau. Na taip, galbūt ir minimas keistas lytinis potraukis, tačiau, viskas kitaip. Kažkiek keičia požiūrį į moterų pasaulį. Keista, kaip vyrui rašytojui pavyksta sukurti tokios tobulos moters portretą? Šios knygos viena pagrindinių veikėjų Sumirė mane, išties, sužavėjo. Ir (o vagis aš!) man priminė pačią mane kai kuriose vietose. Bet, greičiau, šitai paaiškinčiau noru būti į ją panašia. Bet čia jau... Iš tiesų, sunku šią knygą aprašyti. Ją reikia perskaityti ir savaip išjausti. Tegaliu pasakyti tik tiek, kad skaitymo ir bemiegių naktų tikrai verta knyga!

Mano vertinimas: 9/10. Nežinau kodėl ne 10. Sunkiai rašau knygoms 10 balų, vis kažko pritrūksta. Čia visgi, man tas Remarkiškumas buvo labai įtartinas.

Mano pieštukas užkliuvo :
"Tada supratau, kad nors mes atrodėme puikios pakeleivės, iš tiesų tebuvome vieniši metalo luitai, brėžiantys kosmose savo paskiras trajektorijas. Iš toli jie atrodo it gražios krintančios žvaigždės, bet realybėje mes tesame uždaryti po vieną tarsi niekur negalintys išeiti kaliniai. Atsitiktinai sutapus dviejų palydovų orbitoms mes štai taip susitinkam. Galbūt ir sugebam paliesti vieni kitų širdis. Bet tai tetrunka porą akimirkų. Kitą sekundę mes vėl absoliučioje vienumoje. Kol kada nors sudegsime ir virsime nuliu." Neužuodžiat Remarko?

"Bet, nepaisant to, aš, ko gero, jau nebegrįšiu į ankstesnį save. Rytoj aš turbūt tapsiu kitu žmogumi. Tačiau niekam iš aplinkinių nekris į akis, kad į Japoniją aš grįžau tapęs kitu žmogumi. Nes iš išorės nesimatys jokių pokyčių. Ir vis dėlto mano viduje kažkas sudegė, pranyko. Kažkuri vieta kraujuoja. Kažkas mane viduje palieka. Nebyliai nuleidęs galvą. Durys atsidaro ir užsidaro. Užgęsta šviesa. Šiandien yra paskutinė šito aš diena. Paskutinis vakaras. Kai išauš, dabartinio manęs nebebus. Į šį kūną įžengs kitas žmogus." O ši citata velniškai apibūdina mano dabartinę būseną.

Štai ir pirmasis aprašymas. Ačiū už dėmesį, kas nors, o gal tik dėže, nesvarbu. Svarbiausia kažką daryti. Juk taip?

pradėjau

Ką gi, ilgai ruošiausi sukurti blog'ą apie perskaitytas knygas. Tad, manau štai ir išaušo ta diena. Net nežinau kodėl taip ilgai svarsčiau. Nežinau, ar sugebėsiu tinkamai vertinti. Bet mokausi... Tikiuosi, tai bus naudinga ir ne tik man pačiai. Nieko nelaukusi, lekiu užsikaist arbatos puodelį ir pradėti rašyti apie ką tik perskaitytą knygą. :] šiokia tokia įžanga. Galbūt ir nebūtina, bet tebūnie.


Galbūt ir Tavo naktys tokios geriausios?