Altorių šešėly

Tiesą sakant, vos paėmus šią knygą į rankas atrodė, kad skaitysiu ją be galo ilgai, tačiau, mano didelei nuostabai ją perskaičiau viso labo per savaitę... Ši knyga ir gamta - puikus duetas!

Knygos aprašymas : "Didžiausias V. Mykolaičio-Putino kūrinys - psichologinis intelektualinis romanas, ypač svarbus XX a. ketvirto dešimtmečio pradžios raštijos kontekste, nes, kaip joks kitas literatūros kūrinys, atspindi filosofinį pagrindinio veikėjo santykį su gyvenamuoju laiku."

Mano nuomonė apie šią knygą : Apskritai tai kunigo ir meilės reikalų tema man tikrai nebuvo naujiena, pradėjus skaityt prisiminiau "Erškėčių paukščius". Tik, deja, šios knygos pagrindas buvo jauno žmogaus Liudo Vasario vidinės kovos. Meilės reikalai, nors ir nepamiršti, bet man regis, buvo daugiau antrame plane. Nemažai netikėtų Liudo Vasario likimo vingių... Kunigų gyvenimo apnuoginimas, karas, meilė, žmogus. Būtent, kalbant apie žmogaus, šiuo atveju jauno kunigo Liudo Vasario vidines savybes, galėčiau teigt, kad ne vieną kartą susimąsčiau ir kažką galėjau pritaikyt ir paprastam žmogui, nebūtinai kunigui. Ši knyga, kaip bebūtų šventvagiška, ar nuodėminga, negražu, bet mane dar labiau nutolino nuo bažnyčios. Dabar visiškai ja nebetikiu... Ir nežinau kokie svarūs argumentai mane galėtų įtikinti bažnyčios galia. O istorijos, įvykusios Altorių šešėly... Man patiko. Nors, ir nesu pakvaišus dėl šios knygos, tačiau, galiu teigti, kad tokia knyga prisimins labai ilgai... Turi kažkokią žmoguje išliekąmąją vertę. Ir tikrai nesigailiu skyrus jai savo dienas ir naktis, manau, jog pagirtina tai, kad ši knyga įtraukta į vienuoliktos klasės knygų sąrašą. Kiekvienas jaunas žmogus turėtų perskaityt šią knygą. Nors, kiek man teko apie ją kalbėti, daugelis ją numeta net neįpusėję, matyt, atbaido knygos storis, tačiau galiu teigt, kad tikrai nėra ko baidytis. Gili istorija, kurią sunku apibūdinti...

Mano vertinimas : 9/10. Nežinau, kur tas vienas pradingo... Sunku pasakyt kodėl, bet širdis sako 9 ir viskas.

Mano pieštukas užkliuvo :

"Dabartis savaime kuria ateitį. Jeigu mes visi norėtume numatyti, įspėti ateitį ir pagal ją formuoti dabartį, mes rizikuotume žiauriai apsirikti: prasilenkti su ateitim ir nieko gero neduoti dabarčiai."

"Aš pavydžiu bepročiams, kuriems turbūt viskas aišku ir kurių elgesio niekas nesistengia išaiškinti."

Agnijos magija.

Ivanauskaitė! Taip, vėl. Šią knygą surijau vos per tris dienas. Būčiau surijus ir dar greičiau, tačiau atsirado įvairiausių reikalų tai mieste, tai sode. Bet, va šįryt, visai netikėtai pažadinta pabaigiau ją skaityti. Gaila... Norisi dar. Kaip visuomet, kai skaitau Ivanauskaitės knygas, esu nepasotinama. Bijau, kad tai viena paskutinių dar neskaitytų Jos knygų. Ką gi, man regis, greit iš naujo paleisiu ratą ir pradėsiu nuo pradžių... Nuo "Mėnulio vaikų" :) Na, dar puikuojasi neseniai nusipirkta "Kelionių alchemija". Ot skanausiu! bet, kada vėliau, kadangi dar laukia kalnas iš bibliotekos pasiskolintų knygų. Net širdis krykštauja pažiūrėjus į tą mielą kalnelį ant stalo. :)

Knygos aprašymas : "Tai pačios autorės vienas mylimiausių kūrinių, beveik nepastebėtas skaitytojų ir nesuprastas kritikų.
Klajūnė Agnija, prieš dingdama be žinios, romano pasakotojai spėja atiduoti savo rankraštį, kuriame aprašyti jos nutikimai svetimuose kraštuose. Agnijos nuotykiai ir išgyvenimai atrodytų neįtikėtini, jei pats gyvenimas nepranoktų net lakiausios vaizduotės."

Mano nuomonė apie šią knygą : Na, tikrai ši knyga buvo labai jau Ivanauskaitiška! Tačiau, negi ne tas mane labiausiai ir žavi?! Kaip kiekvieną kartą, mane įkvėpė, prikėlė svajones... Ir dabar tiesiog degte degu troškimu nuvykti į Indiją... Esu tiesiog apsėsta tų svajonių. Bet svajonėms rašyti yra kitas dienoraštis, tad, laikas prabilti apie pačią knygą... Vėl vienuoliai, egzotiški mylimieji, Indija, Agnijos daugialypiškumas... Būtent ką tik paminėtas daugialypiškumas man buvo labai artimas. Supratau, jog ir aš savyje turiu milijonus besipešančių Agnių. Jos visos tokios skirtingos ir pastoviai nesutariančios... Net užsimaniau jas įvardyti kokiais apibūdinimais, tačiau čia būtų bergždžias reikalas, nes kasdien pagimdau vis naują save... Ir taip nesiliauju. Panašiai kaip ir šios knygos veikėja Agnija. Aplinkos vis pažadinami įvairiausi Agnijos pavidalai. Agnijos meilės paieškos, pasibaigusios labai...Jausmingai. Nors, maždaug šito ir tikėjausi, tačiau mane nustebino tas jautrumas ir šiek tiek kitoks Likimo posūkis. Ši knyga mane paliko nežinomybėje. Kažkaip labai jau norėtųsi sužinoti ar kas įvyko po tų dvylikos metų... Ar ji išties, visą gyvenimą ir galvojo apie tą savo netikėtai gimusio jausmo savininką. Deja, į šiuos klausimus atsakymus galiu susigalvoti tik pati. :) Ir vienareikšmiškai galiu pareikšti, kad ši knyga yra nuostabi! Tiek savo magija, tiek veikėjų spalvingumu, tiek ir nuotykių įvairove... viskuo!

Mano vertinimas : tik 10/10!

Mano pieštukas užkliuvo :

"Kartais pasijuntu visiškai svetima. Sakytum nukritusi iš tolimos žvaigždės. Ateivė, bergždžiai besistengianti užmegzti su vietiniais gyventojais bent plonytį it voratinklis ryšį."

"Minia nepažįsta tiesos. Tikroji išmintis prieinama tik individams. tiems, kurie plaukia prieš srovę."

"Kiti egzistuoja tik tiek, kiek tu jiems leidi būti. Ir tik tokie, kokiems tu leidi būti. Kiti negali mūsų nei įskaudinti, nei įžeisti, jei patys savyje nesame tam paruošę derlingos dirvos."

"Negi manai, kad tave apkabinęs iš tikrųjų būsiu arčiau tavęs?"

Beje! Šioje knygoje buvo labai daug neištrintų pieštuko pėdsakų. Todėl buvo savotiškai įdomu lyginti mano pieštuko užkliuvimus su anksčiau buvusiais... Ir sukėlė smalsumą, kodėl prieš tai buvęs skaitytojas išskyrė būtent šias vietas... Kuo jis domisi? Galiausiai padariau išvadą, kad itin domisi magija ir knygoje minėtais vienuolynų pavadinimais.

maras

Kamiu. Jau seniai norėjau susipažinti su šio rašytojo kūryba. Pirmasis žvilgsnis "Maras". Taip taip, dabar perskaičiau todėl, kad buvo vienuoliktos klasės knygų sąraše. Sunku pasakyti, kodėl tik dabar prisiruošiau pradėti pažintį. Išties, turbūt dėl to, jog apskritai, tai ne taip lengvai naujus vėjus įsileidžiu. Įsikabinu į kažką pamėgto ir pažįstamo... Todėl kartais tiesiog negaliu bibliotekoj viršyti atitinkamo knygų skaičiaus. :) bet po truputį jau seni pažįstami užleidžia vietas naujiems. Kaip, šiuo atveju - Kamiu.

Knygos aprašymas : "MARAS laikomas Albero Kamiu literatūrinės kūrybos viršūne."

Mano nuomonė apie šią knygą : Na, aprašymas nepasako nieko konkretaus, tačiau pabrėžia būtent tai, jog tai yra geriausia Kamiu knyga. Na, kadangi su Kamiu mes pažįstami tik šios knygos dėka, neturiu su kuo palyginti...Nors, beskaitant šią knygą, kažkodėl labai jau prisiminiau Balzaką. O Jo, kaip tyčia, aš nesugebėjau pamėgti. Tačiau Kamiu aš bandžiau suprasti ir pažvelgti į Jo kūrybą iš kitos pusės. Visų pirma, tenka pripažinti, maras, bent šiandien, tikrai neatrodo pati aktualiausia tema. Todėl nebuvo taip, jog negalėčiau atsiplėšti nuo šios knygos. Ir atsiplėšiau, ir buvo momentas, kai norėjosi pasiimti kokią kitą, tačiau nepasidaviau ir perskaičiau. Man šioj knygoj patiko tas pagrindinių veikėjų jausmingumas, keisti polinkiai, mintys... Žavėjo mintys apie menininkus. Ypač įstrigo Grano nesibaigiantis vieno sakinio tobulinimas. Jis man kėlė susižavėjimą. Net maro akivaizdoje Jis drįso kurti. Ir ne šiaip kurti, o netgi siekti tobulumo! Juk, rodos, tokiom aplinkybėm tiesiog rašytum sau ir tiek, tačiau Granas buvo toks užsispyręs, jog negalėjo rašyti tiesiog šiaip sau. Ir šauniausia tai, jog Jis išliko gyvas! Nors ir per stebuklą, tačiau buvo išgelbėtas. Ir tai tik dar vienas įrodymas, jog menas gelbsti. O, kad man toks užsispyrimas!

Mano vertinimas : 7/10. Manau, jog jau maždaug paaiškinau kodėl.

Mano pieštukas užkliuvo :

"Menininkui duota daugiau negu kitiems, kas to nežino. Jam daugiau atleidžiama."

"pernelyg skaudžiai galų gale atsimoka vaizduotė tiems, kurie ja pasikliauja."

dienoraštis

Knygos aprašymas : "Anos Frank dienoraštis - vienas iškalbingiausių ir labiausiai jaudinančių holokausto liudijimų. Slapstydamasi nuo nacių Amsterdame su šeima ir draugais, Ana rašė dienoraštį nuo 1942 m. birželio 12 d. iki 1944 m. rugpjūčio 1 d. Ji mirė Bergen - Belzeno koncentracijos stovykloje 1945 metais nesulaukusi šešioliktojo gimtadienio."

Mano nuomonė apie šią knygą : Taip, vėl dienoraštis. Tačiau, šįsyk... Kitoks. Paliečiantis širdį, priremiantis prie sienos ir verčiantis susivokti, nuoširdus, liūdnas... Iš tikro, seniai jau norėjau jį perskaityti, tačiau proga pasitaikė būtent dabar. Galbūt kai kurios mintys man ir nebėra aktualios, galbūt ją reikėjo skaityti anksčiau, tačiau man knyga tikrai patiko... Ir ne tik todėl, jog tai apie žydų tragediją... Tiesiog pačios Anos Frank istorija tokia...įdomi. Man patiko Jos, kaip 13-14-15-tės mintys. Tokios brandžios ir aiškiai dėstomos. Vien rašymo stilius koks... Labai gaila to, jog, visgi jos svajonė išsipildė tik iš dalies... Na, taip. Ji, visgi, paliko knygą po mirties... tačiau, deja, ne visiems jos norams buvo leista išsipildyti... Nors, tikrai manau, kad Ji būtų parašiusi ne vieną puikią knygą. Apskritai, ši knyga, tik dar vienas įrodymas kiek daug neteisybės pasaulyje... Šią knygą tikrai verta perskaityti.

Mano vertinimas : 10/10.

Mano pieštukas užkliuvo :

"Popierius atlaiko daugiau nei žmonės."

"Žmogus gali būti vienišas, net ir mylimas daugelio, jei jis kam nors nėra "vienintelis"."

"Gerte gėrėm gaivų orą, žvelgėm pro langą ir jautėm, kad būtų šventvagiška sugriauti tylą."

Septyneri metai Tibete

Na, spaudžiant laiko limitui, šią knygą teko skaityt ir keistomis aplinkybėmis. Ir važiuojant, ir pusryčiaujant, ir naktimis ir ant žolės. Žodžiu, kitaip tariant, ši knyga buvo mano draugė, su kuria neblogai leidau laiką. Et, maniau, kad kartu važiuos ir į giminių susitikimą, bet, pasirodo, klydau. Gaila skirtis...

Knygos aprašymas : "Tibeto žinovas Heinrichas Harreris – vienintelis europietis, gyvenęs prie Tibeto valdovų rūmų ir tapęs Dalai Lamos draugu. Jo atsiminimai, išversti daugiau kaip į keturiasdešimt kalbų ir išleisti milijoniniais tiražais, tapo pasauliniu bestseleriu."

Mano nuomonė apie šią knygą: Mhm... Vėlgi sunku vertinti tokią knygą, kadangi tai yra dienoraščio pobūdžio knyga. Ir tai apie Tibetą... Tai kaip man gali nepatikti? Buvo labai įdomu skaityti, vėl priartino prie mane užvaldžiusios Tibeto manijos. Visos tos istorijos, tas pasiaukojantis tikėjimas, ir paslaptingumas mane be galo žavi ir traukia. Ir kuo toliau tuo daugiau renkuosi knygų, kuriose rašoma apie budizmą ar Tibetą. Net į galvą jau beldžiasi mintys apie "Free Tibet"... Bet kol kas, žinoma, tai tik mintys. O grįžtant prie pačios knygos, tai noriu pasakyti, jog tikrai tikrai puiki knyga! Beje, remiantis šia knyga yra pastatytas filmas tokiu pat pavadinimu. Jį jau kažkada seniai bandžiau žiūrėti, tačiau iki galo peržiūrėt nepavyko... Tad, šiąnakt tikrai peržiūrėsiu visą! Po šios knygos norisi ir dar ko panašaus... Dar vieno žmogaus istorijų ir potyrių. Pirmoji, kurios Tibeto pažinimo istorijas skaičiau, žinoma, buvo mano dievinamoji Jurga Ivanauskaitė. Nors, galbūt ir atvirkštine tvarka pasirinkau knygas, bet, vis vien žinias praturtinau. Perskaičius ką tik šią knygą, norisi dabar su kažkuo padiskutuoti Tibeto laisvės tema, ar tiesiog apie šią knygą. labai norėtųsi... Bet, bent kol kas, vienintelis žmogus mano pažįstamų tarpe besidomintis tais dalykais, esu aš pati. Gaila!

Mano vertinimas : Kaip kitaip, 10/10. Negali būti nė kalbos apie kitokį vertinimą... Noriu daaar!!!

Mano pieštukas užkliuvo : Gėda, tačiau beskaitydama, nepasižymėjau daug svarbių detalių ir pati nesuvokiu kodėl... Pieštuką išsitraukiau tik besibaigiant knygai...

"Iš visos širdies trokštu, kad ši knyga sužadintų simpatiją tiems žmonėms, į kurių norą gyventi taikiai ir ramiai pasaulis tekreipė tiek mažai dėmesio, ir padėtų juos suprasti."

"Tačiau dešimtmečius trunkantis griovimas, priespauda, sterilizacija, genocidas ir politinė indoktrinacija nesunaikino tibetiečių laisvės siekio. Jų tikėjimas ir pagarba Dalai Lamai yra nepalaužiami."

"Laikotarpiu tarp dviejų pasaulinių karų vienas britų karininkas pasakė, kad išradus lėktuvą pasaulyje daugiau nebeliko paslapčių. Tačiau pridūrė, kad vienos paslapties visgi esama, nes ant pasaulio stogo yra šalis, kurioje nutinka patys keisčiausi dalykai. Ten gyvena vienuoliai, kurie sugeba atskirti dvasią nuo kūno ir skrajoti ore, o orakulai iš anksto nuspėja ateities įvykius. Šalį supa aukščiausi pasaulio kalnai, o ją valdo gyvasis dievas."