Apie meilę ir kitus demonus

Knygos aprašymas : "1949 m., griaudami senovinį vienuolyną, kurio vietoje turėjo iškilti penkių žvaigždučių viešbutis, vienoje kriptoje darbininkai atranda keletą pabirų kaulų ir skaistaus vario spalvos plaukus. Išskleisti ant aslos, jie buvo dvidešimt dviejų metrų ilgio...
Tikras faktas ar dar viena „Šimto metų vienatvės“ autoriaus lakios vaizduotės išmonė? Nesvarbu, nes taip prasideda nepaprasta meilės istorija XVIII a. Kartachenoje, Kolumbijos mieste. Vienintelė markizo de Kasalduero duktė Sierva Marija de Todos los Ancheles, įkąsta šuns su žvaigžde kaktoje, atsiduria Inkvizicijos kalėjime. Apkaltinta ryšiais su šėtonu, nelaimingoji gyvens ten kartu su savo egzorcistu donu Kajetanu Delaura, kol įsiliepsnos nežabota ir pragaištinga meilė...
Šiame romane „Apie meilę ir kitus demonus“ (1994), kur tikrovė persipina su legendomis, mistika susilieja su erotika, G. García Márquezas praplečia savo išrastojo magiškojo realizmo ribas. Tai romanas, trykštantis poezija. Tai metraščio stiliumi papasakoti tolimos istorijos įvykiai, dar kartą patvirtinantys didžiojo Kolumbijos mitų kūrėjo neginčijamą talentą."

Mano nuomonė apie šią knygą : Jei atvirai, tai kažkur pusė knygos man buvo neįdomi. Skaičiau todėl, nes beveik niekada nenumetu knygos jos iki galo neperskaičius, o ypač dar todėl ją skaičiau, kad pati meilės istorija prasideda bene vidury ar dar toliau. Ši istorija man priminė filmą "Egzorcizmas" ir, žinoma, knygą "Erškėčių paukščiai". Na, kiek tik skaičiau knygų, kuriose aprašoma kunigo (nors, jei atvirai taip ir nesupratau, Kajetanas Delaura buvo tikras kunigas ar ne?) ir jaunesnės (na, bent dažniausiai) mergaitės meilė. Istorija galbūt ir graži, tačiau truputį priminė meksikiečių serialą. Teužsirūstina visi šios knygos mėgėjai už tokį mano pareiškimą. Istorija baigiasi, deja, nelaimingai ir labai jau dramatiškai. Daug mirčių. Taip pat, labai minimas krikščioniškasis Dievas. Ir kaip tyčia, pastaruoju metu, man pasiseka skaityt būtent tokias knygas. Ironiška. O ką dar apie knygą... Na, nors ir prasidėjo nuobodžiai, tačiau skaitant vis toliau, darėsi įdomiau, kaipgi pasibaigs ta pragaištingos meilės istorija. Žinoma, tikėjausi, kitokios pabaigos, tačiau deja... Šią knygą vertinu vidutiniškai. Nei labai nepatiko, nei ypatingai susižavėjau.

Mano vertinimas : 8/10

Pieštukas užkliuvo :

"Nėr vaistų nuo ligos, kurios neišgydo laimė."

"Kartais mes priskiriame šėtonui tokius dalykus, kurių nesuprantame, net nepagalvodami, jog tai, ko nesuprantame, duota Dievo."

Hamletas

Knygos aprašymas : "Hamletas - Viljamo Šekspyro tragedija, viena žymiausių jo pjesių, parašyta 1600–1601 m. Tai yra ir ilgiausia Šekspyro pjesė - joje yra 4042 eilutės ir 29551 žodis. Pjesėje vaizduojamas taurus humanistas, tragiškai vienišas kovoje prieš visuomeninį blogį. Hamletas – filosofinio pobūdžio drama, kadangi joje keliami būties (egzistenciniai) klausimai."

Mano nuomonė apie šią knygą : Skaičiau jau antrą kartą, kadangi reikėjo labai jau smulkiai jį analizuoti, cituoti, atsakyt į klausimus. Pirmą kartą perskaičius, prisipažinsiu, man nepaliko didelio įspūdžio. Tačiau, perskaičius vakar per vieną dieną, pakeičiau savo nuomonę. Šįkart patiko labiau, matyt, pirmą kartą skaitydama dar nebuvau jam pribrendusi. Šįkart pastebėjau ir taurios meilės istoriją, kurią man buvo minėjęs vienas žmogus ir kažkodėl į ją neįsigilinau, kai skaičiau pirmąjį kartą. Man patinka tokios pernelyg nepabrėžiamos, tačiau, tarytum tyliai knygos užkulisiuose vykstančios meilės istorijos. Apie šią čia parašyta nedaug, tačiau tie žodžiai labai daug ką pasako. Hamletas, man regis, drįso paaukoti meilę vardan keršto todėl, nes nenorėjo temptis į savo gyvenimo duobę ir Ofelijos. Ir tai, kad Ji neva Hamletą atstūmė, nėra pagrindinė priežastis jų nebuvimo kartu. Tiek Hamletas, tiek ir naivioji Ofelija mylėjo. Mylėjo vienas kitą.Žinoma, daugiausiai kalbama apie Hamleto pagarbą ir meilę Tėvui. Manau tiek Jo meilė Tėvui, tiek ir Ofelijai yra pavyzdinės. Ar daugelis sūnų taip aukotųsi, taip gintų Tėvo atminimą? Ir net prieitų prie gyvenimo klausimo "Būt ar nebūt?". "Hamletas" - tai meilės, pagarbos, pasiaukojimo paveikslas. Jaunas, XXI a. žmogus gali rasti labai daug panašumų su Hamletu. Manau, daugelio jaunų žmonių širdyse vyksta tokios pat kovos. Tiesa, esu bandžiusi žiūrėt ir filmą, tačiau deja, man visiškai nepatiko, likau nusivylusi... Dabar degu troškimu pamatyt vieną iš spektaklių. O gal abu. Tiek Ofelijos vaidmenį atliekanti, Samuolytė, O. Koršunovo "Hamlete", tiek ir Hamleto vaidmenį atliekantis, Andrius Mamontovas, Nekrošiaus "Hamlete". Abu mylimi, malonūs tiek širdžiai, tiek akims žmonės. Na, pasitaikius progai tikrai lėksiu žiūrėti.

Mano vertinimas : 9/10.

Pieštukas užkliuvo :
"Ofelija :
Tai kažkas labai trumpa.

Hamletas:
Kaip moters meilė."

"...beje, pažinti ką nors iki galo - reikštų pažinti patį save."

Et, man patinka Šekspyras.

Sraigė su beisbolo lazda

Knygos aprašymas : "Knyga žmonėms, į pasaulį bandantiems žvelgti kitaip. Jūs turite ją perskaityti!Sraigė su beisbolo lazda – trumpų istorijų, skelbtų internetiniame portale www.omni.lt, rinkinys. Internetinės tekstų publikacijos nestokojo skaitytojų susidomėjimo bei komentarų, tai tapo pirmuoju šių tekstų „išbandymu“, patvirtinusiu sėkmingą jų turinio bei trumpos formos dermę. Savo trečiajame smulkiosios prozos rinkinyje Sigitas Parulskis nuo eseistinio rašymo pereina prie tvirtos prozinio pasakojimo sąrangos, ankstesnių knygų egzistencinius svarstymus palikdamas potekstėje. Komiškos kasdieninės istorijos nelauktai atskleidžia paradoksalią tiesą, atveria netikėtą pasaulio regėjimo perspektyvą."

Mano nuomonė apie šią knygą : "O perskaičius tokią knygą norisi tiesiog nusiplauti rankas. Rimtai." - citata iš alfa.lt 2006 metais patalpintos recenzijos. Tiesą pasakius, taiklus sakinys. Na, galbūt rankų ir nepuoliau plautis, tačiau man ši knyga paliko labai panašų įspūdį. Tokia nešvari. Nors pati pirmoji istorija "Medis" tikrai suteikė gerų emocijų. O visos kitos - daugiau ar mažiau nešvarios. Nešvarios ne tik jose parašytomis frazėmis ar aprašytais tuštinimosi ypatumais. Nešvarus vien tas faktas, kad nors tik ką tik užvertus knygą, aš jau sunkiai pamenu ką skaičiau. Manyje nepaliko nieko. Visiškai. Lyg nebūčiau skaičius jokios knygos. Ir nežinau kaip ją vertinti. Tik galiu drąsiai teigti, kad "Prieš mirtį norisi švelnaus" man daug labiau patiko. Ji buvo tikrai švelnesnė, o čia gavau švelnų stuktelėjimą beisbolo lazda. Sakyčiau, tikrai taiklūs pavadinimai. Taip ir nesuprantu... Man patinka Parulskis ar ne. Galbūt čia yra tas atvejis kai patinka kas antra autoriaus knyga ar kažkas panašaus. Na, bet juk negali patikti viskas, ką autorius yra parašęs. Tai būtų net pernelyg keista. Kažkoks neaiškus, išsigimęs prisitaikymas. Arba... Žodžiais neapsakomas autoriaus talentas kurti šedevrus. Aš dar tokio neatradau. Deja deja. Mano nuomone, visuose, su kūryba susijusiuose darbuose būna duobių. Nesėkmių. Ir nesvarbu tai būtų teatras, literatūra, muzika ar dailė. Negali visą laiką sektis.Grįžtant prie Parulskio, tai galiu pasakyt, kad tai nebuvo paskutinė pažintis. Stengsiuosi geriau pažinti jo kūrybą.

Mano vertinimas : 6/10.

Pieštukas užkliuvo :

"Žmonėms labai retai suteikiama galimybė susikalbėti, idealiai suprasti vienas kitą, kartais galbūt tiktai kartą per visą gyvenimą, o štai nesusikalbėjimo galimybių milijonai."

knygiški reikaliukai

Na, beskraidant knygų pasaulyje, pamaniau, jog galiu ir knygiško klausimo paklaust ar šiaip naujus knygiškus daikčiukus parodyt.

Štai mano kukli, bet jau kolekcija, tiesa, trūksta dar "Mėnulio vaikai", kurie neaišku kur pasimetę...Gal kam paskolinau, nors abejoju, na nesvarbu. Svarbiausia, kad mano lentynose be konkurencijos karaliauja J. Ivanauskaitė. O kas karaliauja Jūsų lentynose?a?:)

Ir dar vienas knygiškas daikčiukas, kurį vakar gavau. Tiksliau tariant, išsikirpau iš švediškų sausainių pakuotės. Beje, tai yra tikras skirtukas, kurį tiesiog reikėjo išsikirpti ir kaip parodyta paveikslėlyje, dėtis į knygą. Taigi :

na, kokybė ne pati geriausia, bet...

Šiaip, nesu pakvaišus dėl kempiniuko, bet šis skirtukas smagiai atrodo.

Nes aš to verta

Knygos aprašymas : "Sveiki atvykę į tolimąjį Niujorko Istsaidą, kur aš ir mano draugai pasakiškai gyvename, kartais einame į mokyklą ir nuolat linksminamės.

Susipažinkite su Liežuvautojos – pavydo ir išdavystės – pasauliu, kur viskas šiuolaikiška, gražu ir daug fantastiškiau, negu įsivaizduojate.

Dabar vasaris, ir daugelis miestų virtę šaltomis pilkomis dykynėmis. Tik ne Niujorkas. Bent jau ne mano Niujorkas. Mūsų prašymai priimti į universitetus išsiųsti. Pats laikas nuleisti garą. Svarbiausia – tuoj prasidės Mados savaitė. Turėsime daugybę progų pasipuošti ir gerai pašėlti. Tik pagalvokit: kuo ilgiau negrįšite namo, tuo greičiau prabėgs dienos. Iki pasimatymo ten!"

Mano nuomonė apie šią knygą : Taip, taip, ši knyga apie taip labai paauglių dievinamą, liežuvautojos pasaulį. Turiu prisipažinti serialas "Liežuvautoja" yra viena iš mano silpnybių savaitgaliais. Nors nesidomiu mada, nekeičiu vaikinų kasdien ir manau, jog pinigai tuština žmonių vidų, tačiau paaugliškus serialus mėgstu. Na, žinot, gražūs aktoriūkščiai į kuriuos žiūrint supranti, kad niekada tokių šalia savęs neturėsi, na, nebent, staiga netyčia itin praturtėtum ir išsikeltum kur į Ameriką. Ir aukštuomenės pasaulis, kuris erzina, tačiau kartu ir žiūri į jį kaip į tolimą pasaką. Nors serialas ir patinka, tačiau galiu pasakyti, kad tiek ši knyga, tiek ir tas pats serialas yra labai dvejopi. Blogoji pusė ta, kad, mano nuomone, mergaitėms, nepasižyminčioms turtingais tėveliais, gyvenančioms kokiame mažyčiame miestuke, kur didžiausia parduotuvė yra "maxima", nepajaučiančioms vaikinų dėmesio pertekliaus ir net neišsiskiriančioms savo išvaizda tai įvaro nepilnavertiškumo kompleksą. Juk tai taip vadinama, ar ne? Žiūri, varvina seilę ir galvoja kokios jos negražios ir koks pilkas jų neturtingas gyvenimėlis. Dar viena bloga smulkmenėlė ta, jog tokie serialai/knygos labai suvienodina paaugles. Nepastebit to? Dabar jau toks bumas vintažinių rūbelių, kad net koktu ir žiūrėti. A, taip ir masinis susidomėjimas mada, kažin kas tam padarė didžiausią įtaką... Negi ne Liežuvautoja? Galiu tik prunkštelt jei bandys kas paneigti. Žinoma, netaikau to visoms, tačiau daugeliui - tikrai taip. Taip pat, žinoma, šiandien rastume ne vieną Bleir, kuri save vadina kale ir blah blah blah... Na, o geroji pusė ta, jog pažiūrėjus tokį serialą/paskaičius knygą atsiranda tokių ryžtingų ir nuostabių merginų, kurias įkvepia dideliems darbams. Kaip: numesti svorio, prarasti nekaltybę net nesulaukus pilnametystės (pala, pala čia gerai ar blogai??), susirast turtingą vyrą, įsigyt mažytį šunelį ir nešiotis jį kokios garsios dizainerės sukurtoje rankinėje. Manau, pasiryžti kažkam, bet kokiu atveju yra gerai. Taigi, spręsti jums patinka tokio tipo knygos, ar ne. Aš liksiu neutrali. Knygos manęs nepaveikia, tačiau serialą pažiūrėt patinka, nors, deja, jis manęs neįkvepia niekaip.

Mano vertinimas : 6/10. Knygoje buvo keletas mielų personažų, kurie prašosi būt įvertinti. Tenka pripažinti, mano kaip literatūros dievintojos širdį paglostė rašantis poeziją vaikinas ir jo beveik plikagalvė mergina. Nors ir sunku buvo ją įsivaizduot juodai apsirengusią (ale pankę ar ką?), kai televizoriuj matau visai kitokią Vanesą. Na, tebūnie.

Pieštukas užkliuvo:

"Geriausias būdas sudominti vyrą - dingti." Na, nors tai ir šiek tiek iš "aš kalė" serijos, tačiau, manau, visai veiksminga.

Dabar turėčiau atsisveikint maždaug: juk žinot, kad mylit mane. ir dar pridėt tą super kvailą xoxo. muah, mažūūūčiai.

Laikas gyventi ir laikas mirti

Knygos aprašymas : "Ernstas Greberis, pagrindinis romano „Laikas gyventi ir laikas mirti“ (1945 m.) veikėjas – vokiečių armijos, kuriai vadai buvo pažadėję viešpatavimą visame pasaulyje ir kuri dabar skaičiuoja žuvusiuosius, kareivis. Trumpam paleistas atostogų, jis tik per plauką išvengia mirties ir, palikęs frontą prie Stalingrado, išvyksta į gimtinę aplankyti artimųjų. Tačiau kelionė namo didelio džiaugsmo neatneša: pakeliui jis mato vien buvusio gyvenimo griuvėsius ir karo palaužtus, išsekusius žmones. Toks pat vaizdas Ernstą pasitinka ir gimtinėje. Klaidžiodamas po griuvėsius, jis atsitiktinai sutinka vaikystės draugę Elizabetą. Šis susitikimas nuskaidrina Ernsto gyvenimą, įsižiebia meilė. Tačiau ar įmanoma šį jausmą išsaugoti ir puoselėti, kai aplink viešpatauja karo baisumai ir neišvengiamai artėja metas grįžti atgal, į frontą?"

Mano nuomonė apie šią knygą : Remarkiškai liūdna knyga. Tiesiog labai jau Remarkiška. Karas, liūdesys, neteisybė, keisčiausiomis aplinkybėmis įsižiebusi labai liūdna meilės istorija. Ir pabaiga, kokios ir tikėjausi. Lyginant su kitomis Remarko knygomis, ši nebuvo geriausia. Na, galbūt ir pačia prasčiausia nedrįsčiau jos pavadinti. Parašyta labai vaizdžiai, todėl puikiai galvoje mačiau visa, kas buvo aprašyta. Ši knyga slegia. Tik nežinia ką labiau. Galvą ar širdį. Kuo labiau skaitau apie karus, tuo mažiau suvokiu jų prasmę. Ir net manau, jog kare negali būti nugalėtojų ir pralaimėtojų. Pralaimi visi. Remarką aš mėgstu. Nuo pat pirmos skaitytos jo knygos. Man šio rašytojo knygos patinka todėl, nes jose yra ne tik liūdesys. Jos parodo, jog net žiauriausiomis sąlygomis, egzistuoja mieli stebuklai, kurie spalvina visą pilkumą ir karo tamsumą. Jo knygos įkvepia tikėti smulkmenų jėga. Ši knyga taip pat. Nors ir baigėsi tragiškai, tačiau parodė, jog egzistuoja žmogiškumas, visa nugalinti širdis ir meilės jėga. Meilė pateikta nebanaliai ir net ne šiurkščiai, kaip dabar įprasta, bet taip švelniai ir melancholiškai.

Mano vertinimas : 9/10. Kaip jau minėjau, tai nebuvo geriausia Remarko knyga.

Pieštukas užkliuvo :
"Gera kai turi cigarečių. Kartais jos net geriau nei draugai. Cigaretės nesumaišo galvos. Jos tylios ir geros."

"Naktį esi toks, koks iš tikrųjų turėtum būti, o ne toks, kokį padarė gyvenimas."

"Kai nereiški gyvenimui kažkokių pretenzijų, tai viskas, ką tik gauni yra dovana."

Kokia E.M. Remarko knyga jums, skaitytojai, atrodo geriausia? Kažkodėl nuojauta man kužda, kad tai nėra "Vakarų fronte nieko naujo"? O gal kaip tik klystu? Vis pastebiu tokį paradoksą. Kol nebuvau skaičius nė vienos Remarko knygos, težinojau tik vieną "Vakarų fronte nieko naujo", nes ir mokykloje, ir apskritai, kalbant apie Remarką ši knyga buvo minima dažniausiai, bet kai pažiūriu kitų mėgstamiausių knygų sąrašus ten puikuojasi kokia visai kita Remarko knyga.

Vilniaus Kiberpoema

Tiesą pasakius, jau esu įpusėjus kitą knygą ir tą Kiberpoemą perskaičiau jau senokai, bet vis nebuvo kada prisėsti. Ir dabar štai radus minutę, prisėdau prie kompiuterio. Bandysiu atgamint mintis, kilusias skaitant šią knygą. :)

Knygos aprašymas : "Romano autorius Nėrius Pečiūra – žinomas Lietuvoje TV ir radijo laidų žurnalistas, roko muzikantas. „Šis romanas – didelis skandalas mūsų mažame kaime. Manau, kad Lietuvoje tai pirmasis literatūrinis realybės šou. Dėl kai kurių epizodų, padėjęs ranką ant Biblijos, galiu prisiekti: taip, tai tikrai buvo.“ Mindaugas Sėjūnas"

Mano nuomonė apie šią knygą : Internete sklando daugybė nuomonių. Vėlgi galiu pasikartot, ši knyga iš tų, kuri arba patinka arba vimdo. Vidurio kaip ir nemačiau, skaitydama kitų nuomones. Man ši knyga patiko. Toks lengvas, vietomis verčiantis šypsotis skaitaliukas.Neverčianti apie kažką susimąstyt, bet tai dar nereiškia, kad tokių knygų nereikia skaityti. Kaip tik remdamasi savo patirtimi, galiu pasakyti, jog skaitant vien rimtas knygas galima ir iš proto išsikraustyt, naujų idėjų, pamąstymų perteklius neduoda ramybės, tad tokiais atvejais į rankas pasiimu kažką lengvo ir atsigaunu. O tada vėl kažką rimtesnio kramtau. Man kažkodėl patinka šios knygos autorius. Nežinau kodėl. Kažkoks smagus ir neįpareigojantis jo požiūris į pasaulį verčia ir pačią šypsotis. Negalima gi visko piešti griežtomis linijomis, kartais galima ir smagiai nuklysti. Apskritai, tai apie šią knygą nėra ką labai daug pasakoti. Na, neslėpsiu yra nešvankių dalykėlių tikrai nemažai, alkoholio vartojimo - taip pat. Tačiau apie tai skaityti nėra nieko blogo. Tikrai smagu pasijuokti iš įvairių linksmų nuotykių, kurių, manau, daugelis bent slapčia, trokštame. Vietoj žurnalo mieliau renkuosi šią knygą. tai štai.

Mano vertinimas : 10/10. Su niekuo nelyginant. Man pačiai dabar kiek keistokas toks vertinimas.

P.S. Pastebėjau, kad atsirado daugiau šių mano rašliavų skaitytojų, dėl ko man labai malonu. Tad, ką manote apie tokias knygas jūs? Ar taip pat leidžiate sau nukrypti nuo rimtumo ir paimate į rankas kokį smagų skaitaliuką atsipalaidavimui? :)

Žmogus prie lyjančio lango

Taip, didžiuliais lašais lyja už lango. Vis kapsi ir kapsi suteikdami bauginančio jaukumo vienišam mano kambariui. O gal vienišai sielai. Argi svarbu?

Knygos aprašymas : „Žmogus prie lyjančio lango“ – Jono Meko trumposios prozos rinkinys. Knygoje publikuojami 1946–1956 m. Vokietijoje ir Amerikoje rašyti tekstai. Kiekviena Meko „novelė yra akimirka. Akimirka, kurioj susikaupia didžiausia laiko suma.“


Mano nuomonė apie šią knygą : Na, kadangi sukramsnojau ją per porą dienų, tai net nespėjau prisirišti. Kažkodėl man ši knyga liūdna. Ji apie vienišumą, priverstinį išvykimą iš šalies, ilgesį, KITŲ poveikį žmogui... Kūriniai trumpi, susieti, panašių pojūčių. Pirmąjį kūrinį "Beprotybės daina" skaitydama, galvojau : "Kaip artima!". Ir man tai suteikia skaitytojo malonumą. Atrasti kažką artimo rašytojo mąstyme, jausmuose. Ir taip visą knygą. Ją skaityti buvo jauku. Nors ir liūdnai, bet tiesiog jauku. Paskutinis kūrinys "Vilkas" buvo turbūt liūdniausias ir labiausiai paveikiantis. Nors rašoma pasitelkiant metaforą. Ir ši metafora buvo tokia puiki. Tokia aiški ir tiesi,kad negalėjau nesusimąstyti ir nenuliūsti. Galbūt, atrodo, neverta skaityti knygos, kuri nuliūdina, tačiau tai netiesa. Kiekviena knyga, kuri pažadina žmogaus širdyje jausmą, yra labai gerai parašyta. Tokioje knygoje yra sudėti tikri jausmai, kuriuos skaitytojas persiima. Daugiau nėra ką rašyti apie šią knygą. Man ji patiko ir tiek.

Mano vertinimas : 9/10.

Pieštukas užkliuvo :

"Aš dažnai vaikštau vienas po kambarį ir prikaišioju pats sau, savo mintims, judesiams ir žodžiams. Aš graužiu pats save, tačiau neįstengiu pabėgti nuo savo beprotybės."

"Jūsų siela gi dažnai verkia jums besilinksminant ir džiaugias, kai jūs verkiate."

Sapnų nublokšti

Norėčiau ir aš būt nublokšta... Sapnų. Kadangi, mano gyvenimas dažnai būna susietas tarpusavy, tai šią knygą skaičiau tuo laikotarpiu, kai sapnai užėmė didelę dalį mano minčių ir vis pateikė staigmenų ir galvosūkių. Man patinka sapnai. Jie sužadina jausmus miegant. O gal sapnai antroji realybė? Ir galbūt mes visą laiką esame blaškomi sapnų?

Knygos aprašymas : "10-ties knygų autorės Jurgos Ivanauskaitės naujo romano “Sapnų nublokšti” veiksmas vyksta Neten, arba Mažojoje Šambaloje. Pro akis praplaukia daugybė po Himalajus besiblaškančių įvairiausio plauko klajūnų. Fatališkasis veikėjas Tenvaras Ošaras atlieka dievų jam skirtą misiją - ieškoti pražuvėlių ir sugrąžinti į Šambalą bent vieną lietuvį. Šiame provokuojamame romane autorė atveria slapčiausias žmogaus sielos kerteles - ironiškai, sarkastiškai, tačiau su pagaila ir supratimu."

Mano nuomonė apie šią knygą : Pirma, noriu pabrėžt, kad ši knya muzikali :) Taip, taip. Galima sakyti, kiekvienam veikėjui priskiriamas atitinkamas muzikos skonis, ir tai pažintį su veikėju padaro artimesnę. Ne vieną minėtą atlikėją ar dainą klausiausi ir tuo būdu labiau priartėjau prie šios knygos.Ši knyga įvairiapusė. Bandyta į vieną situaciją/gyvenimo tarpsnį pažvelgt daugelio veikėjų akimis. Žinoma, buvo veikėjų, kurie labiausiai prie širdies. Pavyzdžiui, Ašara, kitaip knygoje vadinama, Ara. Vos tik pradėjusi skaityti, maniau, kad šioje knygoje pagrindinė veikėja bus būtent ji, tačiau, deja, klydau... Tad skaitydama tolimesnę įvykių eigą, jos gailėjausi. Maniau, kad šioje istorijoje ji pati nekalčiausia ir labiausiai nenusipelniusi ją ištikusių nesėkmių. Taip pat, žinoma, dievų žaisliukas Tenvaras Ošaras. Skaitydama kaip jis patinka tokiai daugybei žmonių, vis mąsčiau apie tai ar man patiktų. Jo padėtis, išties, taip pat tragiška. Gyvenimo istorija graudinanti ir pykdanti. Turbūt minkščiausia veikėja Bum Bum. Ji net ir skaitant knygos žodžius man buvo minkšta. Ta, kuri viską sugeria ir yra ištiesta gelbstinti ranka. Paskaičius Umos istoriją galima tik ašaras braukti. Na, tiesą sakant, nebraukiau. Galbūt nepavyko taip gerai įsijausti. O šlykščiausias personažas buvo Dailioji Kalytė, kitaip tariant, Jazmina. Joje sudėta visa, ko aš nepateisinu ir tiesiog nekenčiu. Na, kiti personažai ne itin kuo pasižymėjo. (Visuomet išsirenku mieliausius/ią). Apskritai, ši istorija priverčia patikėti. Nežinau kuo, sunku tai paaiškinti, bet sužadina tikėjimą.Visa knyga yra kiekvieno atskiras, kartu ir bendras sapnas. Na, kaip gyvenimas. Kiekvienas žiūrime pro savus akinius, nors dažnai, išgyvename tą patį. Skaitant, norėjosi pabūvoti toje Šambaloje. Bent sapne. Tačiau, deja, deja... Nors, žinot, pagalvojau, jog kiekvienas galime susikurti savą Šambalą. Tereikia žiupsnelio sapnų, svajų ir akinių nuvalymo. Prisipažinsiu atvirai, šioje knygoje kažkas man buvo ne taip. Tad, manau, ateityje prie jos grįšiu. Kadangi ji puikuojasi mano bibliotekoj, tai bus galima padaryti bet kada.

Mano vertinimas : 7/10.

Pieštukas užkliuvo :

"Žodžiai - tai tik Tiesos išnara arba Tiesos lavonas.Numirėlio kūnas yra jau visai nebe tai, kas dar prieš kelias akimirkas gyveno. Tiesa yra gyva. Ji nuolatos kas akimirką keičias, nors visada, per amžių amžius, išlieka ta pati. Tiesa liaujasi buvus Tiesa, jei ją pasičiumpi ir laikais godžiai įsikibęs kaip neįkainojamo daikto. Tiesos negalima turėt. Žmonės klysta manydami, kad ieško Tiesos arba kad Tiesą suranda. Iš tikrųjų Tiesa ieško žmonių. Tiesa juos suranda. Arba - ne. Tiesai reikia daug vietos. Labai daug erdvės. Jei žmogus nėra tuščias, o pats savęs pilnas, Tiesa, net ir suradusi jį, niekada negalės įžengt vidun, o nusileidus į žmogų ji jame ilgam nepasilieka. Užsibūna tik mirksnį."