2011 m. gruodžio 23 d., penktadienis

Sofijos pasaulis

Knygos aprašymas :
„Kas tu esi?“
„Kaip atsirado pasaulis?“
Kokie bjaurūs klausimai! Iš kur tie laiškai atsirado? Tai – ne mažiau paslaptinga.
Kas išplėšė Sofiją iš kasdienybės ir paliko ją vieną su didžiosiomis Visatos paslaptimis?

„Sofijos pasaulis: romanas apie filosofijos istoriją“ – norvegų rašytojo Josteino Gaarderio (g. 1952 Osle) knyga, jau aštuoniolika metų stebinanti ir keičianti skaitytojus. Romanas apie filosofijos istoriją – ar tai įmanoma? Autorius suderino nesuderinamus dalykus: filosofijos mokslo raidą apvilko romano rūbu, sukurdamas įtraukiančią, lavinančią, mąstyti skatinančią kelionę pas didžiausius pasaulio mąstytojus.
Sofija Amundsen, įprastą gyvenimą gyvenusi mergaitė netikėtai gauna paslaptingą laišką su iš pirmo žvilgsnio paprastais, tačiau be galo klastingais klausimais apie savo, o ir kiekvieno žmogaus, būties esmę. Nuo jų ir prasideda kvapą gniaužianti kelionė per filosofijos istoriją, kurią Sofija pažįsta kartu su paslaptingu filosofu Albertu. Kelionė, kur į duris gali paskambinti Alisa iš Stebuklų šalies, kur „Lego“ kaladėlės padeda suprasti, kaip mąstė antikos filosofai, kur nulupęs bananą, gali rasti jo viduje užrašytą įspėjimą... Istorijos, filosofijos, kultūros faktai susipina su romano fabula – nepajauti, kaip nuo klausimo „kaip atsirado pasaulis?“ pereini prie „kas bus toliau?“ ir kvapą užgniaužęs stebiesi rašytojo minties posūkiais. Ne veltui su „Sofijos pasauliu“ jau užaugo nauja mąstančio jaunimo karta. Ne veltui ji ir toliau lieka viena populiariausių knygų ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje."

Mano nuomonė apie šią knygą : Šią knygą visai neseniai man rekomendavo draugė. Ir kaip tyčia, nubėgus į biblioteką turėjau labai greit išsirinkti kokias knygas pasiimt, akys užkliuvo už "Sofijos pasaulio", dar prisiminus rekomendaciją, tuoj čiupau ir nuėjau prie bibliotekininko stalo. Vos pradėjus skaityt, galvojau: "Mm, kaip įdomu.Pagaliau sužinosiu kažką dar apie filosofiją" ir taip galvojau skaitydama iki 200-ojo puslapio, buvo labai sunku atsiplėšti. Po to, ta istorija pradėjo pabosti, vis kartojasi tie patys faktai... Ir vien tas faktas, jog Sofijai 15 metų... Šiek tiek priminė tas knygas, kurias skaičiau, kai man buvo 13 metų. Tačiau, visgi, atmetus šias smulkmenas,man ši knyga patiko. Įdomiai suderinti filosofijos istorijos pasakojimas ir sunkiai suvokiamų nuotykių kupina, mergaitės istorija. Na, galbūt ši knyga ir neatsakė į man rūpimus klausimus, tačiau sužinojau daug filosofų ir jų minčių, susimąsčiau apie daugelį dalykų mano gyvenime. Nepasakyčiau, kad ši knyga yra ta, kurią perskaičius pasikeitė mano gyvenimas, bet žmonėms, besidomintiems filosofija, manau, ji turėtų visai patikti.

Mano vertinimas : 10/10. Visgi, man patinka filosofija.

Pieštukas užkliuvo :
"Ji gali sutikti su tuo, kad Dievas sukūrė Visatą. Bet kaip su pačiu Dievu? Ar jis save sukūrė iš nieko? Jos esybė tam prieštaravo. Jei Dievas sukūrė ir viena, ir antra, vargu ar jam būtų pavykę sukurti save neturint "savęs", kad galėtų kurti. Telieka viena galimybė: Dievas yra amžinas. Bet šią galimybę ji jau atmetė! Viskas turi turėti pradžią."

"Pats Sokratas tvirtino žinąs tik vieną dalyką - kad nežino nieko."

"Jei žmogaus protas būtų toks paprastas, kad mes galėtume jį perprasti, tada būtume tokie kvaili, kad vis tiek jo nesuprastume."

"What if you slept? And what if, in your dream, you went to heaven and there plucked a strange and beautiful flower? And what if, when you awoke, you had the flower in your hand? And what then?"

2011 m. gruodžio 13 d., antradienis

Depeche mode

Pamatę pavadinimą, turbūt pagalvojot "Dar viena dar vienos grupės biografija" ar kažką panašaus? Ne? Tiesą sakant, pirmą kartą pamačius šios knygos pavadinimą ir aš taip pagalvojau, bet deja! Suklydau tiek aš, tiek ir kiti pagalvoję.

Knygos aprašymas : "Ukrainiečių literatūros enfant terrible - Serhijaus Žadano romanas - trijų jaunų charkoviečių kelionė po savo miestą, ieškant dingusio draugo, kuriam jie turi pranešti apie patėvio žūtį. Posovietinis Charkovas - iš bejėgiškumo sužvėrėjusi milicija, čigonų „miestelis“ su narkotikų prekiautojais, apleistose gamyklose įsikūrę jauni trockininkai, amerikietis pamokslininkas su paauksuotu roleksu ant rankos, adrenalino pertekliaus draskomų futbolo sirgalių karai, snobiški madingų žurnalų redaktoriai ir jiems parsidavę „padorūs“ jauni karjeristai. Labai liūdnoje ir labai juokingoje knygoje maištas persipynęs su autentiška ir dažnai neviltinga kartos, kuriai priklauso ir pats autorius, patirtimi."

Mano nuomonė : Na, kaip jau minėjau, maniau, kad tai istorija apie depešus. Todėl, galutinai praradus viltį pamatyt bent kokį sąryšį su šia grupe, visgi, jau bene knygos pabaigoje buvo minimi Depeche Mode. Ir net vienos dainos žodžių nuotrupa įdėta! Šiaip pati knyga... Privertė juoktis, žavėtis, gailėtis ir...nusivilti. Taip ir likau nesupratusi pagrindiniai herojai buvo pankai, ar ne? :D Kad Marusia neva pankė, tai pavyko suprasti, bet daugiau... O mane tai taip domina. Dar negaliu neišskirt Vasios ir radijo vedėjo pokalbo apie Santą Klausą. Sujuokino, išties. Na, ši knyga kupina kurioziškų situacijų, bet deja, ji man kažkokia tolima...Visos tos ideologijos tokios man neartimos ir sunkiai suvokiamos... Sakyčiau, ši knyga man, visgi, labiau patiko, nei nepatiko... Bent jau nebuvo nuobodi. Tiesa, daug nekokių žodelių, bet kaip tokio pobūdžio knygai, gal ir pritiko.

Mano vertinimas : 8/10. Iš pradžių, buvau įvertinus 7, bet kai prisiminiau, jog ir "vienuolika minučių" įvertinau tiek, tuomet padidinau balą šiai knygai, nes ji, asmeniškai man, geresnė.

Ir ta proga, še, mažytę Depeche Mode dozę:

2011 m. gruodžio 3 d., šeštadienis

Vienuolika minučių

Knygos aprašymas : "Romanas pasakoja Marijos, jaunos provincialės brazilės, istoriją. Nuo vaikystės Marija buvo įtikinėjama, kad ji niekada neras tikros meilės. Ir iš tiesų pirmosios nekaltos meilės patirtis sudaužys jos širdį ir Marija patikės, kad meilė atneša tik kančią. Atsitiktinumas nuveda ją į Ženevą, kur ji svajoja padaryti karjerą ir būti laiminga, bet viskas baigiasi tuo, kad Marija tampa prostitute. Tačiau nors ir verčiasi prostitucija, jai nusišypso laimė - ji sutinka jauną žavų dailininką ir juodu viens kitą pamilsta. Ieškodama savęs, Marija turi pasirinkti: ar eiti tamsiu, bevaisiu seksualinių malonumų keliu, ar viskuo surizikavus atrasti savo vidinę šviesą."

Mano nuomonė : Hmmm. Na, nesu Paulo Coelho kūrybos gerbėja, nors tu ką. Nežinau, vietomis taip saldu, kad labai jau nuobodu man skaityti. Nesuprantu, apskritai, kuo daugiau knygų skaitau, tuo mažiau suprantu kas man patinka. Grįžtant prie vienuolikos minučių, tai aišku, man kaip kartais būnant užkietėjusiai romantikei, patiko knygos pabaiga. Tokia švelni graži romantika (Matyt, tokia jau nuotaika mane apnikus šiandien). Tačiau, galiu prisipažint, esu skaičiusi daug geresnių knygų apie prostituciją. Net nepasakyčiau, jog ši knyga parodo kažkokius tai viso to užkulisius. Pati istorija mano akims ir galvai, atrodo kiek kvailoka. Iš pradžių mergina aprašoma kaip kokia provincialė neišmanėlė, o padirbus prostitute jau dūsauja kokia ji intelektualė. Na, ši vieta sukėlė emociją, tenka pripažint. Tokį ironišką šypsnį. Na, kaip šeštadieniui gal ir nieko skaitalas, tačiau, kad įtraukčiau į mėgstamų knygų sąrašą tikrai ne... Vienintelė labai patikusi Coelho knyga "Nugalėtojas lieka vienas".

Mano vertinimas : 7/10.

Pieštukas užkliuvo :
"Kai sutinkame žmogų, kurį įsimylime, rodos, visas pasaulis tam pritaria. Tuo įsitikinau šiandien, per saulėlydį. Bet vos tik nutinka kas nors ne taip, nieko nebelieka. nei gervių, nei muzikos tolumoje, nei jo lūpų skonio. Kur taip staiga pradingsta visas mus supęs grožis?
Gyvenimas labai staigus: per kelias akimirkas iš dangaus nupuoli į pragarą."

Faustas (I dalis)

Knygos aprašymas: "Į „Faustą“ tilpo dangus ir žemė, visa Europos istorija nuo Homero iki Gėtės. Todėl tai kartu ir mnemoninė sistema (padedanti atsiminti). Faustas Gėtės tragedijoje – būdingas naujųjų amžių atstovas, nepasotinamas ir nerimstantis kaip mūsų laikų žmonės, mokslo ir technikos kūrėjai, kuriuos masina beribiai ateities horizontai. Ta reikšme vartojamas ir būdvardis „faustiškas“."

Mano nuomonė: Na, skaityta jau antrą kartą. Pirmą kartą skaičiau maždaug prieš metus, ir, kiek paskaičiau savo užrašus, man deja, nepatiko, tačiau, šįsyk perskaičius galiu pasakyti, kad geras kūrinys. Ypač patiko garsiai skaityti. Su ilgesiu priminė mano bandymus kažkur vaidinti... et...Gerai, nesileisiu į prisiminimus. Grįžtu prie šio kūrinio. Galbūt nebūtų tiek patikęs, jei ne įdomiai aprašyta Valpurgijos naktis. Na, turbūt šitai man labiausiai ir patiko. Visas kūrinys kupinas gerų, šiandien galimų pritaikyti, minčių. Reiks pagaliau perskaityt ir antrą dalį.

Vertinimas : 9/10.

Pieštukas užkliuvo : Tiesa, pamiršau paminėt tai, kad labai įdomu jog praėjusį sykį užkliuvo visai kitos mintys, nei šįsyk...
"Kas spindi - tą akimirka paglemžia,
O tikras menas pasilieka amžiam."

"Kai gyvą velnią pamatai,
Ir angelą įrodai."

2011 m. gruodžio 1 d., ketvirtadienis

Trys sekundės dangaus

Knygos aprašymas : "Buvęs desantininkas, tarnavęs SSSR Ginkluotųjų pajėgų dalinyje, dislokuotame buvusios VDR teritorijoje yra kankinamas nemalonios nuojautos, kad jo tarnyba vis dar nesibaigia,- jis nuolatos verčiamas tarnauti tėvynei, Dievui, moteriai, alkoholiui. Arba - gyvenimas yra didelė blaivykla, kurioje žmogus blaivinamas baime, prievarta ir pažeminimu. Tai ne autobiografinė knyga, nors autorius nevengia naudotis asmenine patirtimi."

Mano nuomonė apie šią knygą: Keista, ši knyga susilaukė daug nekokių atsiliepimų, tačiau man ji visai patiko. Na, taip, tenka sutikti, galbūt keiksmažodžių per daug. Tikrai per daug. Man patinka tokios tiesios, aiškios knygos. Tokia nepagražinta tikra istorija, parodanti pasaulį kitaip, nei rodo daugelis kitų "gerųjų" rašytojų. Parulskio kūryba, kiek teko pastebėti, yra intelektualiai tikra. Nors šioje knygoje ir buvo tam tikrų miglotų vietų, tačiau apskritai, skaitėsi gana lengvai ir greitai. Tačiau vis vien, "Prieš mirtį norisi švelnaus", bent jau kol kas, yra geriausia S. Parulskio skaityta knyga.

Mano vertinimas : 8/10.

Pieštukas užkliuvo :
"Pakanka pakilti į dangų, kad įsitikintum, kokia beprasmiška žmogaus veikla ten, apačioje - kelių, takelių, plentų raizginiai, gyvenviečių salelės, fabrikai, miestai, stadionai, bažnyčios, visa tai atrodo taip lėkšta ir nereikalinga, taip žemai, taip lėtai - nekeista, kad paukščiai į mus visuomet žiūri ne tik su nuostaba, bet ir su panieka ir negailestingai dergia mums ant galvų."

"Esu matęs daug liūdnų žmonių, jeigu žmogui ateina metas liūdėti, tai jis ir vestuvėse liūdi, ir laidotuvėse, ir parduotuvėje, dvi valandas laukdamas šlapios dešros visiškai nepaiso aplinkinių - liūdi kaip paskutinis gyvulys."