Miegas ir kitos moterys

Knygos aprašymas: "„Miegas ir kitos moterys“ – antras populiaraus lietuvių rašytojo Sigito Parulskio esė rinkinys. Knygą sudaro 2001–2005 spaudoje publikuotos esė. Tekstuose – kai kuriuos iš jų galima pavadinti novelėmis – praskleisdamas asmeninę patirtį Parulskis iškelia aktualius šiuolaikiniam žmogui vertybių klausimus, dekonstruoja mūsų kasdienio gyvenimo stereotipus, demaskuoja prigijusias klišes. Išlaikydamas jam būdingą (auto)ironiją, groteską ir šaržą, jis paradoksaliai atskleidžia aprašomų dalykų esmę. Esė knygoje Parulskis tampa gyvenimo mąstytoju, meno ir literatūros vertintoju."

Mano nuomonė apie šią knygą : Na, perskaičiau ją jau gana seniai, tačiau vis nebuvo laiko jos aprašyti. O ir pabaigiau ją skaityti, spaudžiama laiko. Žinoma, tai labai "Parulskiška" knyga. :) Kaip visada, vieni tekstai galbūt atrodė per tiesūs, kiti labai maloniai skaitėsi. Pavyzdžiui, iš šios knygos labiausiai įsiminė knygos paskutiniuose puslapiuiose esantys tekstai apie daiktus. O visa kita, tiesą pasakius, nelabai jau pasiliko atmintyje... Galbūt netinkamu laiku ją skaičiau, galbūt per greitai ir pernelyg atmestinai. Nors ir nėra labai įsimintina knyga, tačiau vis vien pasirašiau savo užrašuose, kad patiko. Tas Parulskio stilius jau darosi visai pažįstamas ir toks visai prie širdies man. Labai jau skystai šiandien aprašiau šią knygą, bet galbūt vis geriau negu nieko...

Mano vertinimas : 8/10.

Pieštukas užkliuvo : "Norėčiau pasiknaisioti visuose Vilniaus šiukšlių konteineriuose, turtingųjų rajonuose, vargšų, rusų, čigonų, nusikaltėlių, homoseksualistų, pedofilų, prostitučių, sifilitikų, valdininkų, politikų, norėčiau išknisti visas pasaulio šiukšliadėžes, nes tik jose galėčiau surasti patį tikriausią žmogaus buvimo prasmės arba beprasmybės įrodymą."

Trys draugai

Knygos aprašymas : „Trys draugai“ – liūdnas romanas apie draugystę ir tragišką meilę. Tai knyga apie save, sugrįžusį iš karo ir bandantį stotis ant kojų. Trys herojai – skirtingi, bet vieno likimo: jie buvę kareiviai, kuriems draugystė – vienintelis pastovus dalykas vertybių žlugimo epochoje. Jie geba jausti akimirkos žavesį, paslaptingą gyvybės šauksmą. Jų gyvenimo būdas – apsimestinai lengvas ir nerūpestingas. Nuoskaudą dėl sudaužytų gyvenimų ir karo sudarkytų likimų jie beviltiškai mėgina paskandinti alkoholyje. Bet atšiaurumas, cinizmas, skepsis ir juodasis humoras - tik uždanga, slepianti kraujuojančią sielą. Kaip tik dėl šios įžvalgos romano šlovė tokia nemirtinga."

Mano nuomonė apie šią knygą : Pagaliau vėl į rankas paėmiau Remarką! Ir tik pradėjusi skaityti šią knygą, supratau, kaip pasiilgau Jo kūrybos... Knyga, kurią apibūdinti žodžiais yra labai sunku. Tai istorija apie draugystę, gerumą ir meilę. Ir visi trys net ir atskirai yra labai stiprūs. Roberto Lokampo, Oto Kėsterio ir Gotfrydo Lenco draugystė yra tokia tvirta, kad jos nenugali net mirtis. Vos tik kuris nors iš jų papuola nelaimėn, tuoj bus padėta ir nesvarbu, kokia ta nelaimė būtų... Jei reikės pinigų - bus parduotas net pats mylimiausias ir brangiausias daiktas vien tam, kad draugas būtų išgelbėtas. Jeigu vienas iš draugų mirė - tai be jokių abejonių bus atkeršyta žudikui. Net dilgtelėjo širdį pagalvojus, kiek nedaug šiam pasaulyje yra tikrų draugų... Tokių kaip šioje knygoje - turbūt vienetai, o gal nė tiek? Šioje knygoje mane stebino ir žmonių gerumas, kokio šiandien sunku rasti. Pavyzdžiui, loterijoje laimėjus daug prizų atiduoti visai nepažįstamiem žmonėms... Man tai atrodo nepažįstama, nes matau tik atkištus į save šiandienos žmonių pirštus ir norą GAUTI, IMTI kuo daugiau, bet duoti - retai... O meilė! O meilė šioje knygoje mane pravirkdė... Žinoma, kaip būdinga Remarko kūryboje, vienas iš mylimųjų serga mirtina liga. Tačiau net ir tai nesutrukdo džiaugtis laimės akimirkomis kartu. O šiandien? Šiandien sunku džiaugtis vien tomis akimirkomis. Šiandien labai daug kur karaliauja principai. Abu mylim, bet nesam kartu, nes nė vienas nesugebam nusileisti... Negi tai ne dažna situacija? Ši knyga atveria akis, sugėdina ir parodo, kokie žmonės turėtų ar galėtų būti, kokios vertybės turėtų būti svarbiausios... Ši knyga iš tų, kurią reikia skaityti daug kartų ir iš kurios reikia mokytis lyg iš vadovėlio.

Mano vertinimas : Be abejonės, 10/10.

Pieštukas užkliuvo:
"Tiktai kvailas laimi gyvenime; protingas mato per daug kliūčių ir netenka pasitikėjimo, dar nieko nepradėjęs."

"Žinojimas išlaisvina žmogų, bet padaro jį nelaimingą."

"Bet juk be meilės žmogus - tai tik atostogaujantis lavonas."

"Paviršutiniški tik tie žmonės, kurie mano, kad jie ne tokie."

"Darbas - niūri manija. Jis visada dirbamas su iliuzija, kad ilgainiui visa pasikeis. Niekad niekas nepasikeis. Tiesiog juokinga matant, ką žmonės daro iš savo gyvenimo."

"Vienai lengviau būti, kai nieko nemyli."

"Žmonės daug piktesni nuodai nei degtinė ar tabakas."

vėlinės

Knygos aprašymas :" Adomo Mickevičiaus „Vėlinės“ – spalvingas romantizmo kūrinys, originalia forma supinantis autobiografinius elementus, įsimylėjėlio ir kalinio išgyvenimus, antgamtines jėgas, mesianistinę pranašystę."

Mano nuomonė apie šią knygą : Tikrai puikus kūrinys. Skaičiau ir visai nenuobodžiavau. Na taip, rodos, poemą skaityti gana sudėtinga, tačiau ši teikė daugiau malonumo nei nuobodulio. Ypač žinant tai, jog rašytojas sudėjo savo širdį ir istoriją į šį kūrinį. Žinoma, labiausiai širdį kliudė Gustavo meilė. Jo jausmų kova. Apskritai, tai priminė ir Gėtės "Faustą" (pvz. velnio gundymai) ir Šekspyro "Hamletą" (pvz. vidinė Gustavo kova tarp meilės ir noro keršyti). Tiesą sakant, sunku komentuoti tokio pobūdžio kūrinį. Galiu pasakyti tik tiek, kad tikrai vertas dėmesio ir taip pat, pažadinantis begales jausmų ir klausimų.

Mano vertinimas : 9/10.

Pieštukas užkliuvo :
" Kasdien pilki veidai ir abejingi žmonės -
Man lieka tik knyga, vienatvė ir svajonės."

"Ir kam gi tu davei man širdį, Visagali?
Jos nepažįsta nieks, nes nieks suprast negali.
Bet žemėje kur nors širdis privalo plakti,
Kuri ten be manęs nerimsta dieną naktį! "