Šimtas metų vienatvės

Knygos aprašymas : "„Šimtas metų vienatvės“– mitinio Makondo įkūrimo, klestėjimo ir žuvimo epopėja. Taip pat Makondo įkūrėjų – Buendijų giminės – didybės ir žlugimo istorija. Kitaip sakant, civilizacijos istorija. Makondas, įkurtas tarp neįžengiamų girių Pietų Amerikos platybėse, iš pradžių gyvena savo mamiškąjį laikotarpį semdamasis išminties iš čigonų. Paskui scenoje pasirodo Istorija: prasideda begaliniai karai, revoliucijos ir sukilimai, pasibaigiantys Lotynų Amerikos simbolio pulkininko Aurelijano Buendijos, nesuradusio laimės nei meilėje, nei šlovėje vienatvė. Pagaliau, drauge su bananų kompanija atėjus Civilizacijai, Makondą ir Buendijų giminę ištinka katastrofa – miestas uragano nušluojamas nuo žemės paviršiaus, o paskutinieji Buendijų palikuonys žūva susitepę kraujomaiša. Taip išsipildo Nostradamo pranašystė."

Mano nuomonė apie šią knygą : Ši knyga iš tų, kurių neperskaitysi per vieną vakarą. Kad ją suvoktum reikia laiko tarpų apmąstymams. Tai vienos šeimos šimto metų istorija. Keičiasi kartos, pamažu keičiasi ir aplinka.Galiausiai mažas, ramus, bene svajonių miestelis, bėgant laikui tiesiog išnyksta... Ir kaip rašoma knygoje : "...nes žmonių giminės, pasmerktos šimtui metų vienatvės, antrą kartą neapsireiškia šioje žemėje." Išties, ši istorija puiki, įtraukianti ir sugebanti paversti stebėtoju iš visai visai arti, bene Makondo gyventoju. Vienintelis šios knygos netgi juokingas minusas tas, kad labai lengva pasimesti tarp veikėjų, kadangi, pagal tradiciją duodami panašūs arba lygiai tokie patys vardai... Tai šiek tiek trikdo, bet beskaitant kažkaip prie to pripranti. Dar ši istorija žavi savo netikrumu, vietomis, kurios primena pasaką. Šią knygą perskaičius, gali pasikeisti ir požiūris į šeimą, savo artimuosius. Taip pat, man, kaip moteriškosios lyties atstovei, Ursulos tvirtybė atrodo pavyzdinga. O kitų moterų elgesį šioje knygoje buvo sunku suprasti... Ir apibendrintai, nors tai jau minėjau, galiu pasakyti, jog ši knyga man patiko ir manau, yra iš tų, kurias verta perskaityti.

Mano vertinimas : 9/10.

Mano pieštukas užkliuvo : "Geriausias draugas, - tais laikais mėgo kartoti pulkininkas, - miręs draugas."

"Aurelianas Buendija pagaliau ėmė suvokti, kad ramios senatvės paslaptis - tai sąžininga sąjunga su vienatve."

"Žmogus miršta ne tada, kada privalo, o kada gali."