Sename dvare

Knygos aprašymas: "Sename dvare" - autobiografinio pobūdžio pasakojimas apie XIX a. antrosios pusės Lietuvos dvarą. Tai atskirų epizodų, scenų, personažų, pergyvenimų rinkinys, kurį į meninę visumą jungia 8 metų mergaitės Irutės asmuo, jos santykiai su motina ir motinos dienoraštis."

Mano nuomonė apie šią knygą : Drąsiai galiu teigti, kad visai be reikalo pamirštam lietuvių literatūrą. Ir ypač ankstesniąją, kurios daugelis baidosi iš tolo. Kuo labiau skaitau privalomus kūrinius (et, gėda truputį!), tuo labiau džiaugiuosi, kad esu lietuvė. Rimtai:). Širdžiai malonu ir gera skaityti puikiai, nuoširdžiai, artimai parašytus kūrinius. "Sename dvare" - ne išimtis. Labai jautrus, švelnus, netgi jaukus kūrinys, nunešantis į seną Lietuvos dvarą. Neneigsiu, tai gana moteriškas kūrinys. Moteriškas tuo sentimentalizmu, tuo puikiu, netgi kiek graudinančiu Mamatės paveikslu. Nors, tiesa, nevertėtų stebėtis, visgi šitai parašė - Šatrijos Ragana (kitaip - Marija Pečkauskaitė). Nuoširdžiai galiu pasakyti, jog džiaugiuosi, kad knyga "Sename dvare" yra įtraukta į privalomosios literatūros sąrašus. Nes gali būti, jog kitaip nebūčiau drįsus paimti ją į rankas. O paėmiau ir džiaugiuosi tai padariusi! Ir netgi tikiuosi, kad pratęsiu pažintį su Šatrijos Raganos kūryba ir vėliau. P.S. Jei kada man teks tapti mama, labai norėčiau būti panašia į Mamatę. Tai nuostabus pavyzdys.

Mano vertinimas : 9/10. Ko pritrūko iki dešimties - sunku pasakyti...

Mano pieštukas užkliuvo : "Žinot, vaikeliai: gėlės - tai žemės šypsena iš džiaugsmo, kad ją Dievas sutvėrė ir didiems dalykams paskyrė. Bežiūrint į ją, ima šypsotis ir žmogaus siela. O nuo tos šypsenos, kaip ledas nuo saulės, nyksta viskas, kas sieloje pikta ir bjauru."

Ir, kad pinasi mano abi aistros tarpusavy - fotografija ir literatūra,o ir rašytojos slapyvardis Šatrijos Ragana, ta proga pasidalinsiu nuotrauka, kuri fotogarfuota ant Šatrijos kalno:

Doriforė

Knygos aprašymas : "Doriforas („Ietininkas”) – viena garsiausių senovės Graikijos skulptoriaus Polikleito skulptūrų, geriausia marmurinė jos kopija saugoma Neapolio muziejuje. Romane ši skulptūra atgyja virtusi moterimi, jos kūno bronza akina ir traukia, o ietį metančiosios judesiai pilni meilės ir mirties geismo.

„...tu panaši į Nikę, tik apkarpytais sparnais, velniam tau sparnai, tu nekvepi plunksnomis ir pienu, tu kvepi prakaitu ir sperma, neleidau jai nusiprausti, iš karto, kai tik grįžome iš stadiono, puoliau ją kaip skalikas, pasakojau jai apie metikus, apie stadioną, pilną antikos ir monstrų, ir vėl puoliau, kritau, kritom abu, po kelis sykius, smigom kaip ietis į dirvožemį, kaip ietis kvepėjom prakaitu ir žeme, ji šaukė, beveik taip pat, kaip išmesdama ietį, kimiai ir trumpai riktelėdama, kelis sykius iš eilės, ir nuo tos akimirkos geidžiau jos kasdien, ir dienos be jos man atrodė našta.“

Mano nuomonė apie šią knygą : Tik pradėjus skaityt šią knygą, suvokiau kaip buvau pasiilgus S. Parulskio kūrybos! Tai taip gaivu mano sielai. Na, žinoma, kaip beveik jau įprasta, šioje knygoje neapsieita be mirties, alkoholio, sekso... Bet tai neatsiejama nuo Parulskio kūrybos, bent aš tą pastebėjau. Tai viena geresnių jo knygų mano akimis žiūrint. Labai įdomu tai kaip vyras perteikia moters paveikslą. Ir gaunasi jį pateikt gana ryškiai. O į vyro vidinį pasaulį įleidžiama tiek, kiek reikalinga, jog geriau jį suprastum. Pasirodo, ir vyras, neištikimas savo žmonai ir gulintis su kita jų lovoje, gali būti labai žmogiškas. :) Sugeba net žmonos ilgėtis, kuri, rodos, nublanksta prieš šviežią, puikių linijų meilužę. Viskas savose vietose, malonu skaityti. Bene kaip visada. Kuo toliau, tuo vis labiau ir labiau žaviuosi Parulskiu.

Mano vertinimas : 9/10.

Rekomenduoju

Paukšteliai. Erotika

Knygos aprašymas : "Prancūzija nuo senų laikų turi rafinuotos, elegantiškos erotinės literatūros tradiciją. Kai pradėjau rašyti užsakovui, maniau, kad čia [Amerikoje] ji taip pat egzistuoja, bet klydau. Viskas, ką teko skaityti, tebuvo antrarūšių rašytojų sukurptas šlamštas. Atrodo, nė vienas geras rašytojas net nebandė rašyti erotikos.

Subūriau poetus ir mes visi kūrėme nuostabią erotiką. Nors iš mūsų primygtinai reikalavo gašlybių, negalėjome suvaldyti aistringos poezijos šėlsmo. Erotikos rašymas mums rodė kelią į šventumą, o ne į nuodėmę.

Homoseksualai rašė tarsi jie būtų moterys. Drovieji rašė apie orgijas. Frigidiškos moterys - apie beprotišką aistrą. Patys lyriškiausieji pasinėrė į kūnišką pasitenkinimą, patys tyriausieji atsidavė perversijų tyrinėjimui."

Mano nuomonė apie šią knygą : Hmmm. Visai neseniai kažkokioje knygoje radau parašytą vardą ir pavardę : Anaïs Nin. Pasidomėjau kas tai per žmogus. Pasirodo tai prancūzų kilmės rašytoja ir labai įdomi asmenybė. Tad visai netikėtai pamačiusi bibliotekoje jos knygą, griebiau nė neabejodama. Prisipažinsiu, šia knyga nusivyliau. Tai erotinių fantazijų, potyrių rinkinys. Vienur pernelyg subtilu, kitur per atvira. Perskaičiau ir tiek... Nesukėlė visiškai jokios emocijos. Na, taip. Šaunu, kad bene visų istorijų veikėjai menininkai, ar toje erdvėje besisukiojantys žmonės... Bet daugiau nieko. Ir pati nesupratau ko aš iš šitos knygos tikėjausi. Na, bet kokiu atveju, tai tikrai ne ta knyga, kurią skaityčiau dar kartą ar, kurią būtų galima cituoti... Nors, visgi, pati Anaïs Nin man vis dar labai įdomi.

Mano vertinimas : 6/10

Šimtas plaukų šepečio glamonių prieš miegą

Knygos aprašymas : "Skandalingas, šokiruojantis, intriguojantis šešiolikmetės romanas dienoraštis, kuriam ji nuoširdžia, autentiška ir nevilties bei ilgesio kupina intonacija pasakoja savo erotinių išgyvenimų odisėjos istoriją.

Katanija. Sicilija. Naktis. Šešiolikmetė dienoraščiui išlieja pirmuosius erotinius išgyvenimus. Paaugliško kūno metamorfozė, troškimas tyros meilės, kurią sugauti taip sunku...Iliuzija ją rasti daugybėje lovų, daugybėje kūnų, naivumas, paslaptys, skausmas, pažeminimas.

Po pirmojo karto ji įsitikina, kad vyrai nenori esmės, nenori sielos. Sicilijos Lolita leidžiasi į odisėją tamsiu ir purvinu tuneliu, save atiduoda bet kam, kas paprašo, vildamasi, kad bent vienas jai pažvelgs į akis..."

Mano nuomonė apie šią knygą : Paskaičius atsiliepimus internete, netgi perskaičius aprašymą, atrodo, jog tai turėtų būti kažkas šokiruojančio, kažkas tokio, kad šlykštėsiuos, išsižiosiu ir panašiai... Bet, deja, galiu pasakyti, kad tai dar vienas, dar vienos mergaitės dienoraštis, kuriame nieko ypatingo... Taip, vyrų elgesys su ja - pasibjaurėtinas. Bet ir ji pati ne iš kelmo spirta. Netgi drįsčiau teigti, kad pati nusprendė paversti save neva auka, kuri tokia nelaiminga, tokia nusivylusi meile... Bet ei! Jai taigi niekas neliepė lakstyti paskui kiekvieną, kuris jai kažką pasiūlo. O kadangi ji tai pasirinko pati... Nieko gilaus, nieko pamokančio, nieko tokio, kas ilgiau išliktų atmintyje šioje knygoje neradau. Tiesa, ir pabaiga mane net nuvylė. Tokia lėkšta.

Mano vertinimas : 6/10

Beje, kartais pasitaiko, kad knygos mane įkvepia ne tik rašyti, bet ir fotografuoti, tad keista, tačiau ir ši knyga, nors ir ne visai man patikusi, mane "įkvėpė", štai rezultatas :

Eilėraščiai

Mano nuomonė apie šią knygą : Kaip, kad užrašuose pasižymėjau - Brandūs ir tokie TIKRI eilėraščiai. Manau, tai daug ką jau ir pasako... Puikus poezijos gurkšnis. Galiu netgi išduoti paslaptį, jog garsiai skaitomi tie eilėraščiai pasidaro dar skanesni :) Apie Henriką Radauską sunku ką ir pasakyti. Manau/tikiuosi/galbūt net neabejoju, kad dauguma tikrai žinote šio poeto talentą. Tad, ka daugiau bepridursi.

Primenu/supažindinu :

LUNATIKĖ

Ji stovėjo aukščiausiam bokšte
Ir kalbėjo su mėnuliu.
Jai tarp rankų skleidėsi puokštė
Fosforinių miego gėlių.

Žemėj rėkė našlys, jos vyras,
Žemėj springo našlaičių malda.
Mėnuo buvo šaltas ir tyras
Ir liepsnojo - kaip visada.

Žalios žvaigždės kvepėjo kaip rūtos,
Švelnios gelmės ją šaukė vardu,
Visą erdvę užliejo putos,
Sukapotos aukso kardu.

Mėnuo ją pripildė lyg indą,
Ir nualpus, plaukais palaidais,
Ji blyškia kometa suspindo
Ir nuskrido elektros laidais.

Be kraujo

Knygos aprašymas : "Kaip ir garsiajame „Šilke“, autorius neaprėpiamą gyvenimą sutalpino į keletą žodžių ir gestų, o herojams sukūrė kritinę situaciją, kurioje atsiskleidė jų esmė.

Naujausia vieno žymiausių šiuolaikinių italų autorių A. Baricco knyga „Be kraujo“, pasirodžiusi 2002 m., – rūsti dviveiksmė baladė su vesterno elementais. Keturi ginkluoti vyrai atvažiuoja į Mato Rucho sodybą ir žvėriškai nužudo Manuelį Roką bei jo mažametį sūnų. Gyva lieka tik Nina. Po kelių dvidešimtmečių ji susiranda vieną iš žudikų..."

Mano nuomonė apie šią knygą : Na, nors pažintį su šiuo autoriumi pradėjau anksčiau, tačiau ši knyga yra kaip ir pirmoji, kurią skaičiau. Na, nepaisant "Homeras, Iliada", nes, visgi, paties Baricco ten nelabai ir užuosi... O va "Be kraujo"... Čia kažkas, ką perskaitai vienu prisėdimu ir su tokiu didžiuliu pasimėgavimu! Tas rašytojo stilius užburia. Skaitai ir išnyksti kažkur visai kitoj erdvėj. Knygos pasaulio erdvėj.Man regis, iš pirmo sakinio įsimylėjau Alessandro Baricco stilių. Dažiaugiuosi, kad atradau ir tikrai rekomenduoju!

Mano vertinimas : 10/10!

Mano pieštukas užkliuvo : "Nina atsimerkė ir pagalvojo : nejudėk, tu laiminga."

"Vyras atsakė, kad norint turėti vaikų, reikia tikėti pasauliu."

"- Mes stengiamės pragyventi vieną gyvenimą, tačiau žmonės jame įžvelgia tūkstančius kitų, todėl mes neišvengiamai skaudiname save ir kitus."

"Tada pagalvojo : net jei nesuprantame gyvenimo prasmės, pereiname jį tikriausiai turėdami vienintelį troškimą - grįžti į mus pagimdžiusį pragarą ir apsigyventi šalia to, kuris kažkada mus iš jo išgelbėjo."

Kaukiantis malūnininkas

Knygos aprašymas : „Kaukiantis malūnininkas“ (1981) – aštuntas Paasilinnos romanas, išverstas į daugiau kaip 20 užsienio kalbų, pagal jį pastatytas to paties pavadinimo vaidybinis filmas. Pagrindinis romano veikėjas Gunaras Hutunenas – „sutrikusios motorikos, bet auksinių rankų“ keistuolis. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui jis atvyksta į kaimelį Suomijos šiaurėje, ten nusiperka ir naujam gyvenimui prikelia seniai nebenaudojamą malūną. Žemdirbystės būrelio patarėjos – mylimosios – padedamas užveisia daržovių, mala avižinius miltus, tetervino sparnu apsišluoja namus, tad, regis, gyventų kaip „normalus“ žmogus... Jei ne keistas Gunaro būdas, išskiriantis jį iš tenykščių: vis neištveria neužkaukęs – tai mėgdžiodamas laukinius gyvūnus ir linksmindamas miestelio gyventojus, tai iš vienatvės, tai sėkmę įtvirtindamas, tai negalėdamas neprisidėti prie bažnytinių giesmių..."


Mano nuomonė apie šią knygą : Neslėpsiu, buvo ir nuobodulio skaitant šią knygą...Ir pasibjaurėjimo tam tikrais veikėjais, bet apskritai, knyga tokia vidutiniška. Pagrindinis veikėjas Gunaras Hutunenas man visai patiko. Ir, išties, kiti žmonės pasirodė dar didesni bepročiai, nei laikė jį. Tikėjausi kažko daugiau iš šios knygos, bet, visgi, negaliu pasakyti, jog nusivyliau labai. Perskaičiau. Padėjau. Jau ir pamirštu po truputį... Neturiu daugiau ko pridurti.


Mano vertinimas : 7/10


Mano pieštukas užkliuvo : "Pirmiausia sukyla poreikis staugti. Galvą spaudžia, telieka viską garsiai išlieti. Galbūt ne dėl kokios nors labai įkyrios būsenos, tiesiog iš vienatvės kaukti norisi. Visada padeda. Keletą kartų stūgtelėjus palengvėja."