idMYRIS – tai vieta, kur saulės spinduliai kasdien vis kitokios spalvos, kur žmonės, pamiršę Užmirštų Reikalų prievartą ir neapykantą, sulipdė savo gyvenimus iš arbūzų cukraus ir leidosi į begalinius kaip svajonės kelius... Knygos pasakotojo, Margaretos ir Polinos meilės trikampis baigiasi tragiškai, bet arbūzų cukruje, rodos, nebeliko emocijų, o iš nuobodulio, pavydo ir neapykantos kuriami mitai.
Arbūzų cukrus, statybinė bendruomenės medžiaga – ne tik fizinė medžiaga, bet ir dvasinė būsena. Tai medžiaga, iš kurios gaminamos lentos ir langai, bet drauge tai – ir produktas, iš kurio gimsta gyvenimo būdas. Jos natūralumas, saldumas, gaivumas ir neribotos galimybės (iš arbūzų cukraus galima gaminti net stiklą) yra gero gyvenimo metafora ir byloja apie visišką susiliejimą su gamta."
Mano nuomonė apie šią knygą : Gardus kąsnelis. Jau ilgėjausi kažko tokio įdomaus (keistąja prasme). Buvo šioje knygoje ir su logika besikertančių nukrypimų ir primityvokų detalių, bet man labai patiko. Skaičiau ir mėgavausi, norėjosi dar. Tokios knygos, kaip "arbūzų cukruje" man visad pažadina svajones. Tai viena tų knygų, kurias labai sunku apibūdinti. Patinka arba ne ir tiek. Man patiko. Patiko dėl istorijoje tvyrančios laisvės, dėl įdomios laiko sampratos, dėl paprastumo... Ji taip lengvai skaitėsi, kad būčiau perskaičius ir per dieną, bet vis kitų reikalų išlįsdavo, tad perskaičiau per tris. Man tai sava knyga, kurią galėčiau rekomenduot tik švelniai pakvaišusiam žmogui:) Tokiam kaip aš. Bet kokiu atveju, labai džiaugiuosi, kad ją nusipirkau. Manau, dar kada paimsiu į rankas, kad palyginčiau savo kvaištelėjimo lygį pagal amžių.:)
Mano vertinimas : 10/10. Sava.
Pieštukas užkliuvo :
"Pirmadienis: raudoni arbūzai.
Antradienis: aukso spalvos arbūzai.
Trečiadienis: pilki arbūzai.
Ketvirtadienis: juodi begarsiai arbūzai.
Penktadienis: balti arbūzai.
Šeštadienis: mėlyni arbūzai.
Sekmadienis: rudi arbūzai."
"Rankos - labai šaunus daiktas, ypač sugrįžusios po meilės glamonių."
