Valentina

Knygos aprašymas : "Antano Vaičiulaičio "Valentiną" dažnas skaitysime kaip jaukų, gražų pirmosios meilės laišką - naiviai išmintingą, nes tas jausmas visada pro bet kokias gyvenimo praktikos bjaurastis švyti kaip brangakmenis, padedantis jei ne pakilti iš kokios gyvenimo klampynės, tai nors guostis, kad ne visada buvo taip. Pirmąkart pajustas vyro ir moters traukos laukas yra tai, ką pamato "Valentinos" Antanas, prisiminęs kadaise sutiktą mergaitę rausva suknele, ties krūtine laikančia sugniaužtą nosinuką..."

Mano nuomonė apie šią knygą : Tiesą sakant, šis romanas buvo knygoje "Linksmam būti yra sunkiausia", tačiau niekaip negalėjau prisiversti skaityti toje knygoje esančių apsakymų... Nors šiaip stengiuosi nenumesti į šalį nepabaigtų knygų, tačiau dar daug ką reikia ir noriu perskaityti, tad iš Antano Vaičiulaičio kūrybos pasitenkinsiu "Valentina". Toks gana glaustas kūrinys, netuščiažodžiaujama, viskas, atrodo, tiesiai ir vietomis gal net kiek paviršutiniškai, tačiau iš tiesų, daug kas nutylima ir tiesiog pasakoma tarp eilučių... Gana liūdnas romanas, su netikėta pabaiga. Asmeniškai man, nepatiko Antano elgesys. Turbūt labiausiai man nepatiko jo nesupratingumas Valentinos atžvilgiu, ypač pačioje pabaigoje... O ten jis buvo labai nenuoširdus. Mąstė ir suprato vieną, o pasielgė priešingai, nes jam atrodė, kad taip reikia...Nors kai suprato klydęs, jau buvo per vėlu... Labai gyvenimiškas, pamokantis kūrinys. Juk labai dažnai mes pasiklystam tarp principų ir širdies balso... Pasirenkam neteisingai ir skaudinam kitus žmones, o kai suvokiam savo klaidas, dažnai, būna tiesiog per vėlu... Šis romanas privertė mane rimtai susimąstyti apie savo elgesį su kitais žmonėmis. Iš gyvenimo grįžtam prie knygos:) Manau, jog Antanas per mažai stengėsi dėl Valentinos...Žinoma, nesakau, kad jis turėjo kalnus versti, ypač pamąsčius apie tuometinę padėtį ir žmonių mąstymą, tačiau vis vien manau, jog jis galėjo labiau pasistengti, ypač todėl, nes daug tikėjosi iš Valentinos... Norėdamas kažką gauti - duok.Tokia va mano nuomonė apie kūrinį, tiksliau, apie Antaną. O jei apie visą kūrinį... Galiu pasakyti, jog jis visai įdomus ir tikrai verta jį perskaityti.

Mano vertinimas : 8/10.

Pieštukas užkliuvo : "Tikras gyvenimas yra tada, kai tau visi uostai atviri, kai nežinai, kur nakvosi, nors kelionės galas aiškus, pragariškai aiškus : visi prie vienų vartų atsidursim. Bet kelionėje duokim sau truputį laisvės ir netikėtumo."

"Kartais vienatvė slegia sunkiau už akmenį."

"Kiekviena laimė turi pavojų."

narkašas

Knygos aprašymas : "„Narkašas“ (Junky) – raktinis skandalingojo amerikiečių rašytojo Williamo S. Burroughso romanas: kelias į pagrindinį rašytojo kūrinį “Nuogus pusryčius” (Naked Lunch). Iki šiol itin mielai visame pasaulyje skaitoma, gan paprastai parašyta knyga, pirmąsyk išleista 1953 m., buvo pirmoji pokario literatūrinė bomba, sėkmingai sprogusi po oficialiosios kultūros pastatu epochoje, kuri buvo pasiryžusi nesutaikomai ir neretai isteriškai kovoti prieš narkotikus."

Mano nuomonė apie šią knygą : Kodėl susidomėjau tokia knyga? Pirmiausia, todėl, nes pamačiau, jog išleido "kitos knygos", nes pastebėjau viršelį, kurį parengė "vario burnos". Argi galėjau taip ramiai praeiti ir nepasiimti šitos knygos? Deja, deja. Pasiėmiau ir perskaičiau. Mielai panaktinėjau su ja. Tačiau sušukt, jog tai puiki, atimanti žadą knyga apie narkotikus, negaliu. Taip, tai tikras gyvenimas, taip tai geriau už "heroiną", taip taip taip... Bet, visgi, tikėjausi kažko daugiau. Galbūt daugiau gilinimosi į pačią būseną. Supratau tik viena : būti narkomanu NUOBODU. Tiesiog BEPRASMIŠKA. Priklausyti nuo kažkokių vaistų, laužytis, kentėti dėl akimirkos (galbūt) geros būsenos, kuri net netikra? Atrodyti baisiai, šlykštėtis savimi? Kam to reikia? Atsisakyti savo LAISVĖS, kai gali jaustis gerai, kai gali normaliai valgyti ir tiesiog normaliai gyventi nepriklausomas nuo vaistų? O ne! Ši knyga puikiai parodo narkotikų blogąją pusę ir labai atgraso tai išmėginti. Nė akimirką nenorėjau atsidurti narkomanų, aprašomų šioje knygoje, kailyje. Nė akimirką. Ir, visgi, šiai knygai kažko trūko... O ko? Atsakyti sunku.

Mano vertinimas : 7/10.

Svetimas. Krytis

Knygos aprašymas : "Knygą sudaro du vieno žymiausių XX a. rašytojų humanistų ir egzistencializmo filosofų A. Kamiu (1913 - 1960) romanai ir kalbos, pasakytos 1957 m. Švedijoje Nobelio premijos gavimo proga. Romane "Svetimas" (1942) pagrindinio herojaus Merso paveikslu rašytojas atskleidžia žmogaus egzistencijos absurdiškumą, jo vienišumą priešiškame pasaulyje. "Krytis" (1956) - bene sudėtingiausias ir prieštaringiausias rašytojo romanas. Jis sukomponuotas tarsi dialogo forma, nors iš esmės tai monologas - išpažintis, tarpais pertraukiama kreipimosi į tylintį klausytoją. Garsus Paryžiaus advokatas Klamansas prisipažįsta esąs niekšas ir renkasi dviprasmišką atgailaujančio teisėjo egzistenciją. Per panieką žmonėms Klamansas pamažu sunaikina save kaip asmenybę."

Mano nuomonė apie šią knygą: Pastaruoju metu, prisipažinsiu, aplankė mane kažkoks neskaitymo laikotarpis. Tiesiog negaliu susikaupti. Negaliu skaityti. Nors, rodos, po truputį tai praeina. Šią Kamiu knygą skaičiau neįtikėtinai ilgai (vertinant mano supratimu) - beveik visą mėnesį. Ir toli gražu, netvirtinu, kad buvo taip nuobodu skaityti. Priešingai - mėgavausi. Tik po mažą kąsnelį. Pirmojo romano "Svetimo" man patiko pirmoji pusė. Taip jaukiai prasidėjęs pasakojimas leido atsipalaiduoti, tačiau antroji pusė vertė mąstyti, ypač klausiau savęs: "O kaip aš elgčiausi?" Ir galvojau galvojau... Priėjau tokią išvadą, kad Merso poelgis man sunkiai suvokiamas. Ar buvo verta? Perskaičius šį kūrinį pagalvojau, jog kartais pasaulis (ar vertėtų sakyti, visuomenė) atrodo toks priešiškas ir netgi antžmogiškas... Dabar aprašinėjant supratau, kad šiam romanui apibūdinti tiktų būsena: "Šauki šauki ir niekas tavęs negirdi." Gaila, tačiau, bent jau aš, labai dažnai taip jaučiuosi... Tačiau, kad ir kaip man pačiai būtų keista, labiau patiko antrasis kūrinys "Krytis". Pagaliau istorija apie krytį iš "aukšto", o ne atvirkščiai. Nejaugi reikia labai žemai kristi, jog suvoktum save? Juk taip sunku pripažinti savąjį "AŠ" ar tiesiog meilę sau. Nors tai taip akivaizdu... Klamansas tai sugebėjo tik po nemalonių nutikimų, tik "kritęs". Nors tas krytis mano akimis atrodo net kiek dirbtinis. Noriu pasakyti, nukrito tik iš visuomenės primetamų normų, aukštumų rėmo. Ir tik nukritęs tapo panašesnis į žmogų. Dar kartą įsitikinau, jog pinigai, gera padėtis "visuomenėje" dar nėra laimė... Tai tik tuštybė, kurioje skendėdamas nepasieksi pilnatvės. Bet kartu tenka pripažinti ir tai, kad šiandien neturėdamas pinigų kišenėje, taip pat nesijausi laimingas. Ypač tuo įsitikinau pradėjusi savarankišką gyvenimą. Ir apibendrinant noriu pasakyti, jog knyga gera. Suteikianti peno apmąstymams, reikalaujanti susikaupimo.

Mano vertinimas : "Svetimas" - 8. "Krytis" - 9. Taigi, visa knyga 9/10.

Pieštukas užkliuvo : "Vienintelis menininkas realistas būtų Dievas, jei jis yra. Kiti menininkai jokiu būdu nebus ištikimi realybei."

"Krytis":

"Kai dėl savo profesijos ar iš pašaukimo daug mąstai apie žmogaus prigimtį, kartais pasijunti besiilgįs primatų. Tie bent neturi slaptų minčių."

"Toks jau yra žmogus, mielas pone, toji dviveidė esybė : jinai myli, tik mylėdama save."

"Jūs žinote, kas yra žavesys? Gebėti pajusti, kaip tau sako "taip", nors tu ničnieko neklausei."

"Vieni šaukia: "Mylėk mane!" Kiti: "Nemylėk manęs!" O tam tikra žmonių padermė, pati blogiausia ir nelaimingiausia, reikalauja: "Nemylėk manęs, bet būk ištikimas!"