„Norėjau pagaliau atkurti teisingumą. Norėjau parodyti, kad Zelda Fitzgerald kentėjo, gyvendama greta rašytojo. Nes jau seniai esu įsitikinęs, kad žmonėms, gyvenantiems su rašytojais arba tiesiog menininkais, tenka daug iškęsti“, – teigia pats autorius.
„Alabama Song“ graudžią, įtaigią ir pamišusią savo istoriją pasakoja Zelda: moteris, visą gyvenimą praleidusi šalia garsaus rašytojo, siautusi su juo po garsiausius Niujorko, Paryžiaus, Londono salonus, ryškiausia siautulingo trečiojo dešimtmečio žvaigždė, sutrikus psichikai pragaištingai baigusi savo gyvenimą psichiatrijos ligoninėje… tokią ją pažįstame. Tačiau kokie buvo šios spinduliuojančios santuokos užkulisiai? Išlepinta aikštinga Alabamos gražuolė, miesto teisėjo dukra, galinti daryti, kas tik šauna į galvą, ir tuo besimėgaujanti. Alkoholis, regtaimas, vyrai – ir jos teisėtas vyras Skotas, ant kurio kaktos ji iš karto pamato švytint genijaus žymę – visas pašėlęs, prabangus, bohemiškas gyvenimas pamažu virsta beprasmiu šėlsmu, nervine įtampa ir skurdu. Skotas despotiškai savinasi savo gabią, tačiau pakrikusią žmoną, praeityje lieka aistringas romanas su prancūzų lakūnu, pasibaigęs priverstiniu įkalinimu, kūrybos proveržiai, troškimas rašyti – ir haliucinuojančių atsiminimų draiskanos, pasiekiančios mus iš beprotnamio; Leroy romanas painus, kaip ir Zeldos gyvenimas. Praeitis ir dabartis susipina į raizgų audinį, pro kurį tik dar skaisčiau šviečia vienos ryškiausių XX a. asmenybių veidas – aistringos, tragiškos, rafinuotos, siautulingos ir beprotiškos Zeldos."
Knygos aprašymas : Ar prieš tai žinojau, kas ta Zelda? Ne. Ar skaityčiau šią knygą dar kartą? Irgi ne. Ar Zeldos Fitzgerald asmuo mane sudomino? Šįkart, sakau taip. Jau seniai man buvo aišku, kad gyventi "su rašytojais ar tiesiog menininkais" yra tikrai sudėtinga. Jei pati/pats nesi pakankamai kvaištelėjęs, vargu bau, ar viskas klosis gerai. Šiuo atveju, Skotas ir Zelda Fitzgerald'ai buvo pakvaišę abu. Ir manau, kad būtent tai, juos, kaip porą ir pražudė. Skaitydama šią istoriją (kuri nėra remta vien tikrais faktais), pavydėjau to laisvės pojūčio, veržlumo, nors kartu ir nusivyliau tuo, kaip tai vėliau atsiliepia. Ją perskaičius, norisi nusipurtyti tas emocijas, kurias išgyvenau skaitydama. Susimąsčiau apie tai, kaip lengva viską prarasti, kaip reikia tyrinėti save, kad suprastum, kas yra teisinga, o kas ne, kuriuo keliu eiti, o kada sustoti... Ir, visgi, geriausiai šią istoriją apibūdina citata: "Sako, kad mus išskyrė mano beprotybė. Žinau, kad yra kaip tik priešingai: mūsų pamišimas mus jungė. Išskiria aiškumas."
Mano vertinimas : 8/10.
Mano pieštukas užkliuvo: "Iš jo sustingusios nugaros jutau, kad erzinu. Keista, kokia išraiškinga kartais gali būti nugara: kol veidas dar nedrįsta, surakintas sprandas jau gali pasakyti: "Aš tavęs nebemyliu."
