2013 m. spalio 3 d., ketvirtadienis

Alabama song

Knygos aprašymas : "Gilles Leroy (g. 1958 m. Banjė) – prancūzų rašytojas, 2007 m. už dvyliktąjį savo romaną „Alabama Song“ apdovanotas Goncourt’ų premija. Gilles Leroy priverčia naujai perskaityti vieną garsiausių XX a. meilės istorijų – istoriją apie Skotą Fitzgeraldą ir jo žmoną Zeldą.

„Norėjau pagaliau atkurti teisingumą. Norėjau parodyti, kad Zelda Fitzgerald kentėjo, gyvendama greta rašytojo. Nes jau seniai esu įsitikinęs, kad žmonėms, gyvenantiems su rašytojais arba tiesiog menininkais, tenka daug iškęsti“, – teigia pats autorius.
„Alabama Song“ graudžią, įtaigią ir pamišusią savo istoriją pasakoja Zelda: moteris, visą gyvenimą praleidusi šalia garsaus rašytojo, siautusi su juo po garsiausius Niujorko, Paryžiaus, Londono salonus, ryškiausia siautulingo trečiojo dešimtmečio žvaigždė, sutrikus psichikai pragaištingai baigusi savo gyvenimą psichiatrijos ligoninėje… tokią ją pažįstame. Tačiau kokie buvo šios spinduliuojančios santuokos užkulisiai? Išlepinta aikštinga Alabamos gražuolė, miesto teisėjo dukra, galinti daryti, kas tik šauna į galvą, ir tuo besimėgaujanti. Alkoholis, regtaimas, vyrai – ir jos teisėtas vyras Skotas, ant kurio kaktos ji iš karto pamato švytint genijaus žymę – visas pašėlęs, prabangus, bohemiškas gyvenimas pamažu virsta beprasmiu šėlsmu, nervine įtampa ir skurdu. Skotas despotiškai savinasi savo gabią, tačiau pakrikusią žmoną, praeityje lieka aistringas romanas su prancūzų lakūnu, pasibaigęs priverstiniu įkalinimu, kūrybos proveržiai, troškimas rašyti – ir haliucinuojančių atsiminimų draiskanos, pasiekiančios mus iš beprotnamio; Leroy romanas painus, kaip ir Zeldos gyvenimas. Praeitis ir dabartis susipina į raizgų audinį, pro kurį tik dar skaisčiau šviečia vienos ryškiausių XX a. asmenybių veidas – aistringos, tragiškos, rafinuotos, siautulingos ir beprotiškos Zeldos."

Knygos aprašymas : Ar prieš tai žinojau, kas ta Zelda? Ne. Ar skaityčiau šią knygą dar kartą? Irgi ne. Ar Zeldos Fitzgerald asmuo mane sudomino? Šįkart, sakau taip. Jau seniai man buvo aišku, kad gyventi "su rašytojais ar tiesiog menininkais" yra tikrai sudėtinga. Jei pati/pats nesi pakankamai kvaištelėjęs, vargu bau, ar viskas klosis gerai. Šiuo atveju, Skotas ir Zelda Fitzgerald'ai buvo pakvaišę abu. Ir manau, kad būtent tai, juos, kaip porą ir pražudė. Skaitydama šią istoriją (kuri nėra remta vien tikrais faktais), pavydėjau to laisvės pojūčio, veržlumo, nors kartu ir nusivyliau tuo, kaip tai vėliau atsiliepia. Ją perskaičius, norisi nusipurtyti tas emocijas, kurias išgyvenau skaitydama. Susimąsčiau apie tai, kaip lengva viską prarasti, kaip reikia tyrinėti save, kad suprastum, kas yra teisinga, o kas ne, kuriuo keliu eiti, o kada sustoti... Ir, visgi, geriausiai šią istoriją apibūdina citata: "Sako, kad mus išskyrė mano beprotybė. Žinau, kad yra kaip tik priešingai: mūsų pamišimas mus jungė. Išskiria aiškumas."

Mano vertinimas : 8/10.

Mano pieštukas užkliuvo: "Iš jo sustingusios nugaros jutau, kad erzinu. Keista, kokia išraiškinga kartais gali būti nugara: kol veidas dar nedrįsta, surakintas sprandas jau gali pasakyti: "Aš tavęs nebemyliu."

2013 m. spalio 2 d., trečiadienis

Išlydžių zonos.

Knygos aprašymas :

"Ši knyga niūri it spalio pavakarys ir kupina tylaus pasiutimo [Marius Burokas]

„Išlydžių zonos“ – trečiasis konceptualus jaunosios kartos poeto Gyčio Norvilo (g. 1976)
eilėraščių rinkinys, kibirkščiuojantis eksperimentiniais naujų raiškos formų ir teminių laukų
išlydžiais. Aukštą poetinę įtampą jame sukuria nervingai trūkčiojančios metaforos ir archajiškų
įvaizdžių blyksniai, įelektrinantys modernios kasdienybės substanciją. Kompoziciškai vientisa ir
itin vizuali knyga vainikuoja brandžius avangardinės poetikos eksperimentus, atliktus ankstesniuose
poezijos rinkiniuose – ,,Akmen-skeltės“ (2002) ir „Skėrių pusryčiai“ (2006)."

Mano nuomonė apie šią knygą : Poezija, paliekanti daug klausimų. Pačiam sau. Apie Gytį Norvilą buvau girdėjusi, tačiau poezijos neliečiau. Palietus, supratau, kad tikrai verta.Sunku tokią poeziją ir apibūdinti. Kai kuriuos eilėraščius skaičiau keletą kartų ir dar skaityčiau. Apskritai, apie poeziją nėra ko ir tuščiažodžiauti. Paliečia/nepaliečia ir viskas. Palietė. Skaičiau, tiksliau, ryte rijau. Vos tik pasiėmiau iš bibliotekos, jau autobuse pradėjau vartyti ir skaitinėti.

Mano vertinimas: 9,5/10.

Mano pieštukas užkliuvo:

"berniuko tardymai"

- kodėl suvelti tavo plaukai?
- pasaulis suveltas, kraujuoti molio laukai

- kodėl trigubu dugnu mašinos, lagaminai, tiesos?
- į anapus reikia pernešt kontrabandą,
gličios laiko mėsos---
- ko toks prastas rimas?
-...kokios akys, toks arimas

- kodėl aš ničnieko nesuprantu?
- pragaras ir rojus sujungti vamzdžiu!
tai kodėl šaukiu, dar klausi? atsuk, debile, ausį.
atsako, dievo perlaidos nelaukiu, vaiko juokas
jau pats savaime aidas aidas ---

- o kodėl lūpas išrietęs liūdesys?
- todėl kad sapnui žiūri į dantis,
o aš stoviu ant galvos kojomis aukštyn!

"pokalbis telefonu
(trejukė)"

- kaip jauties?
- padoriai

- kvėpuoji?
- ne

- tai gal po vandeniu?
- jau nebe


"18."

tik ilgesys dar gali išgelbėti mūsų galvas ir susigalvotus (pačius tikriausius) dievus. ilgesys ne ko nors konkretaus, ne daikto ar laiko, ne moters, ilgesys pats savaime, kuris apvalo kaip žemė ilgai dirbusį peilį