Marlena

Knygos aprašymas: "Praėjus beveik aštuoniolikai mėnesių po Marlenos Dietrich mirties į Berlyną atgabentos 25 tonos jos daiktų. Nuo jų ir pradedama pasakoti – keliaujama atgal į spindinčius žvaigždės metus. Mažoje raudonoje užrašų knygutėje rastos kelios lenkiškos pavardės autorę Angeliką Kuźniak skatino patyrinėti paskutiniuosius Marlenos Dietrich koncertinius metus ir, žinoma, tai, kas vyko tada, kai uždanga nusileido paskutinį kartą. Marlena koncertavo Lenkijoje 1964 ir 1966 metais. Tokio ryškumo žvaigždės koncertai to meto Lenkijoje buvo retas ir didelis įvykis. Publikai nė motais, kad žvaigždei jau per šešiasdešimt, kad po sunkele ji velkasi specialų liekninantį triko ir leidžia save fotografuoti tik iš vienos pusės. Ji buvo sutikta su meile – kaip žmogus, pasipriešinęs fašizmui. O daugelis vokiečių ir toliau ją laikė išdavike."

Mano nuomonė apie šią knygą: Prisipažinsiu, pradėjus skaityti kiek erzino ta archyvinė medžiaga, jos detalus aprašinėjimas. Maniau, kad taip nieko ir nesužinosiu apie garsiąją Marleną. Ir klydau, beskaitant, vis labiau įsitraukiau į Marlenos gyvenimą, jos charakterio bruožus. Labiausiai nustebino moters stiprybė, atsparumas, sugebėjimas planuoti viską iki smulkmenų, sugebėjimas valdyti savo laiką. Prieš šią knygą apie Marlene Dietrich gal kažką kažkur ir buvau girdėjusi, tačiau, jeigu būtų kas nors manęs paklausęs, kas ji tokia buvo, nebūčiau atsakius. Dabar žinau, kad tai buvo stipri moteris, sugebėjusi išlikti tvirta prieš Hitlerį, sugebėjusi blaiviai vertinti Vokietijos padėtį, savo padėtį kaip vokietės. Šioje knygoje ryškiai jaučiama žvaigždės Marlenos ir motinos, senelės, mylimosios, draugės Marlenos priešprieša. Žvaigždė Marlena šioje knygoje atrodė tikrai arogantiška, pernelyg smulkmeniška, reikli, tuo pačiu ir gracinga, be galo charizmatiška asmenybė. Kita vertus, jeigu ji nebūtų tokia buvusi, gal šiandien niekas apie ją nieko ir nežinotų. Dabar norisi pažiūrėti filmus, kuriuose ji vaidino. Įodmu, visgi, kokia ta Marlena buvo aktorė.

Mano vertinimas: 8/10.


O viena garsiausių jos dainų, štai čia:

https://www.youtube.com/watch?v=qPUMAFhfRHk

Princesė Eliza

Knygos aprašymas: Pasaka apie princesę Elizą iš Bavarijos.

Mano nuomonė apie šią knygą: "Princesė Eliza" tai pasaka apie Bavarijos princesę, kuri elgiasi visai ne kaip princesė. Jodinėja, rūpinasi miško gyvūnais, mėgsta žvejoti ir krėsti įvairias išdaigas. Žinoma, kaip įprasta, ji sutinka imperatorių, kuris ją įsimyli ir veda. Tik vienas bet, imperatorių mylį Elizos sesuo ir ji yra jam pažadėta, tačiau jis pasirenka Elizą. Mano vaikystės pasaka, kurią mėgdavau skaityti. Neseniai vėl ją pamačius, aplankė nostalgija ir perskaičiau dar kartą. Viksas būtų, kaip ir įprasta pasakoms, princesė susiranda savąjį princą ar tai kokį kitą titulą užimantį žmogų ir laimingai gyvena, bet tas faktas, kad ji nuvilioja sesers mylimąjį... Ir sesuo nėra, kaip įprasta, kokios piktos pamotės mylimoji dukrelė. Vaikystėje niekad nebūčiau apie tai susimąsčiusi, bet dabar perskaičius šią pasaką, pasirodė, lyg ji neštų žinią, kad jei kažko nori, gali lipti per kitų, net sau artimiausių žmonių galvas, kad tai pasiektum. Nemanau, kad šitai turėtų būti rašoma pasakose.

Mano vertinimas: 5/10.

Jaunojo Verterio kančios

Knygos aprašymas: " Epistoliarinis Gėtės romanas, išleistas 1774 metais.Romanas buvo vienas svarbesnių vokiečių Audros ir veržimosi judėjimo kūrinių, padaręs įtaką vėlesnės Romantizmo literatūros formavimuisi. Šis romanas Gėtę pavertė Švietimo amžiaus įžymybe. Romano kultinis statusas jaunimo tarpe išpopuliarino kūrinyje aprašytą Verterio aprangos stilių ir net paskatino savižudybes pagrindinio veikėjo pavyzdžiu."

Mano nuomonė apie šią knygą: Džiaugiuosi, kad pirmoji pažintis su Gėte buvo "Faustas", džiaugiuosi, kad nesugalvojau skaityti "Jaunojo Verterio kančių". Nepamenu, kada taip smarkiai nusivyliau mėgstamu rašytoju. Atrodo, lyg "Jaunojo Verterio kančias" ir "Faustą" būtų rašę du visiškai skirtingi žmonės. Seniai beskaičiau kažką tokio lėkšto. Verteris - apsiseilėjęs vaikiškas vyras, bandantis pretenduoti į intelektualų jaunuolį. Net bjauru skaityti, kaip žmogus gali šitaip suskysti dėl svetimos moters. Vos pirmą kartą ją pamatęs, Verteris suskysta ir nebeatsileidžia, kol galiausiai visiškai pasiduoda. Ir kur čia tas knygos grožis? Genialusis "Faustas" ir apsiseilėjęs Verteris yra visiškai nesulyginami personažai. Dra kartą įsitikinau, jog yra labai daug pervertintų knygų."Jaunojo Verterio kančios" - viena iš jų.Verteris - žmogaus degradacijos pavyzdys. Tie visi sapaliojimai apie tokią neva nerealią meilę man kėlė pasibjaurėjimą ir, žinoma, nuobodulį. Jau geriau žiūrėti Santą Barbarą.

Mano vertinimas: 2/10.

Mano pieštukas užkliuvo: "Juk viskas pasauly tik akių dūmimas, ir kvailys yra tas, kas kitų verčiamas, o ne iš aistros ar būtino poreikio dirba, siekdamas pinigų, garbės ar dar ko nors."

"Ak, jūs išminčiai! - sušukau šypsodamasis. - Aistra! Girtumas! Pamišimas! Jūs tokie ramūs, tokie abejingi, jūs, dorieji žmonės! Jūs smerkiat girtuoklį, bjauritės pamišėliu, einate pro šalį kaip tas levitas ir dėkojate dievui kaip tas fariziejus, kad jis nepadarė jūsų tokiais kaip vienas iš jų. Aš ne kartą buvau girtas, mano aistros visada buvo netoli pamišimo, ir aš nesigraužiu nei dėl vieno, nei dėl kito, nes, kiek leido mano protas, suvokiau, kodėl visi nepaprasti žmonės, kurie nuveikia didelius, iš pažiūros neįmanomus darbus, nuo seniausių laikų apšaukiami girtuokliais ir pamišėliais."

O 2014 metais perskaičiau...

Ir pagaliau ramia širdimi galiu apžvelgti 2014 metus. Perskaičiau mažokai, viso labo 29 knygas. Širdis liūdi pagalvojus, jog 2013 metais perskaičiau 46 knygas. Tad 2015 pati sau žadu, kad daugiau skaitysiu ir stengsiuosi vėl atrasti tai, kas mane žavi.

Taigi, pradėsiu nuo teigiamų dalykų. Knygos, kurias rekomenduočiau (įvertinau 10 balų):

1. Kęstutis Navakas "Lorelei"
2. Rimvydas Stankevičius "Laužiu antspaudą"
3. Vaiva Grainytė "Pekino dienoraščiai"
4. Astrida Petraitytė "Helė"
5. Sigitas Parulskis "Mano tikėjimo iltys"
6. "Jurga" (sudarė Dovilė Želčiūtė)
7. Antoine de Saint-Exupéry "Mažasis Princas"
8. J. V. Gėtė "Faustas"


Kitos knygos, kurias išskirčiau, kaip vertas dėmesio:

1. Gabriel Garcia Marquez "Prisiminimai apie mano liūdnąsias kekšes"
2. Jean-Paul Sartre "Šleikštulys"
3. Gintaras Grajauskas "Eilėraščiai savu kailiu"
4. Susan Sellers "Vanesa ir Virdžinija"
5. Edmundas Malūkas "Šiukšlyno žmonės"
6. Šekspyras "Hamletas"

Knyginiai nusivylimai. (Arba knygos įvertintos 1-4 balų.):

1. Knut Hamsun "Viktorija"
2. Dovilė Želčiūtė "Džuljetos suknelė"
3. Aidas Marčėnas "Tuščia jo"
4. Daniel Defo "Robinzonas Kruzas"

Tai tiek mano knygiškų džiaugsmų ir nusivylimų 2014 metais. O pagaliau atėjusiais 2015 metais pati tikiuosi ir linkiu knygų mylėtojams kuo daugiau atradimų, kuo daugiau skaitymo džiaugsmo! Juk skaityti taip gera.:)

Žemyna ir jos mitinis pasaulis

Knygos aprašymas: "Žemyna – dirva ar tiesiog velėna – tai ne tik reali, materiali žemė. Tikima joje esant mistiškos jėgos, ypatingos energijos, įsiliejančios į gyvą būtybę. Ši galia duoda pradžią gyvybei ir ją ritmingai bei nuolatos regeneruoja.
Gimimas, branda, mirtis ir atgimimas – dėsningi, cikliškai pasikartojantys vyksmai, apimantys visą žemiškąją kūriniją.
Įsivaizduota, kad tarp mitinio pasaulio sferų, ypač tarp antžeminės srities ir požemio, yra nepertraukiamas ryšys – gyvybės formų cirkuliacija, žemiškajai gyvybei vis atgimstant nauja forma.
Chtoninių kuriamųjų galių raiškos viršūnė – javų žydėjimas, tapęs apskritai žemiškojo vitališkumo klestėjimo simboliu."

Mano nuomonė apie šią knygą: Prisipažinsiu, šita knyga 2014 metais man buvo didžiausias iššūkis. Tikriausiai apskritai, ne tik 2014 metais tai buvo ilgiausiai mano skaitytas kūrinys. Puslapių skaičius - 502. Mano skaitymo laikas - pusė metų. Aš be galo žaviuosi pagonybe, lietuvių dievybėmis, man įdomus jų garbinimas, šventės ir apskritai, mitologija. Tad pamačiusi šią knygą drąsiai ją pagriebiau. "Žemyna ir jos mitinis pasaulis" ne šiaip koks grožinis romanas, o mokslinis darbas apie Žemyną, visas jos galimas atmainas, visas šventes, kurioms ji galėjo daryti įtaką ir visą jos veikimo sferą. Per šią knygą artimiau susipažinau su pagoniškąja Lietuva, žmonėmis, tikėjusiais Žemynos galia ir jai aukojusiais. Tai tokia specifinė knyga, kad sunku ją ir aprašyti. Jaučiuosi praturtėjusi žiniomis ir vis žiūriu į krūvą citatų, kurias perrašysiu iš jos. Mitinis pasaulis man tapo dar artimesnis ir įdomesnis.

Mano vertinimas: 8/10

Robinzonas Kruzas

Knygos aprašymas: "Jaunasis Kruzas ištroškęs nuotykių palieka tėvo namus ir išplaukia į nežinomybę. Patyręs šiurpių nuotykių ir sudužus laivui jis atsiduria negyvenamoje saloje. Čia išgyventi jis gali pasikliaudamas vien savo žiniomis ir jėgomis. Robinzonas Kruzas tyrinėja salą, išmoksta medžioti, prasimanyti maisto, susikuria namus, prisijaukina laukinių gyvūnų, kovoja su atplaukiančiais kanibalais ir skaičiuoja dienas...
Jo draugais tampa išgelbėtas laukinis žmogus ir papūga. Praleidęs saloje ilgus metus, Robinzonas Kruzas grįžta namo.
Tai vienas pirmųjų ir garsiausių nuotykių romanų pasaulyje. Jis sukurtas remiantis tikra istorija."

Mano nuomonė apie šią knygą: Vėlgi, kūrinys, kurį privalėjau perskaityti. Niekada nesižavėjau nuotykine literatūra. Gal todėl, kad nebuvau tas vaikas, kuris tik ir ieško progos įsikart į aukščiausią medį ar svajotų apiplaukt pasaulį. Galbūt buvo vietų, kai net aš skaičiau susidomėjusi, tačiau tokių vietų šioje knygoje man buvo vos kelios. Pernelyg utopiškai palankios sąlygos klostėsi Robinzonui tiek plaukiojant, tiek saloje, tiek ir grįžus iš jos. Kažkaip išmokau knygų nevertinti pagal laikotarpį, kada jos rašytos. Yra kūrinių, kurie kad ir kada parašyti, tačiau vis dar aktualūs, vis dar virpina šio 21 a. žmogų, tačiau yra ir tokių, kurie sustabarėję knygų sąrašuose ir nežinia kodėl. Na, "Robinzoną Kruzą" knygų sąrašuose dar pateisinu, nes, išties, istorija apie negyvenamą salą, apie galimybes ten išgyventi ir panašiai yra apstu ir tikriausiai, pagrindinis kūrinys, visa tai įkvepiantis yra būtent "Robinzonas Kruzas".

Mano vertinimas: 4/10

Faustas 1 dalis

Knygos aprašymas: ""Į „Faustą“ tilpo dangus ir žemė, visa Europos istorija nuo Homero iki Gėtės. Todėl tai kartu ir mnemoninė sistema (padedanti atsiminti). Faustas Gėtės tragedijoje – būdingas naujųjų amžių atstovas, nepasotinamas ir nerimstantis kaip mūsų laikų žmonės, mokslo ir technikos kūrėjai, kuriuos masina beribiai ateities horizontai. Ta reikšme vartojamas ir būdvardis „faustiškas“."

Mano nuomonė apie šią knygą: Ir vėl. Skaitytas trečią kartą ir sužavėjęs dar labiau, nei praėjusius du kartus. Pirmiausia aplankė mintis, kad Gėtės "Faustas" man panašus į H. Hesse "Stepių Vilką". Abi istorijos pasakoja apie vienišą laba išsilavinusį vyrą, kuris jaučia vidinę kovą ir staiga sutinka moterį, kuri viską apverčia. Šįkart apie Faustą. Inetelektualas, pardavęs savo sielą Mefistofeliui už palaimos akimirką. Pagaliau Faustas atsitraukia nuo taip įkyrėjusių knygų, išlenda iš savo niūraus kambario ir įsimyli. Įsimyli jauną merginą, ją suvedžioja ir istorija baigiasi tragiškai. Stebėjausi Fausto, kaip tokio išsilavinusio vyro, vaikiškumu meilės reikaluose. Iš pradžių jis visiškai pameta galvą, paskui nusispjauna į merginą ir palieka ją vieną su nelaimėmis. Nužudo jos brolį, Margarita paskandina jų su Faustu kūdikį, nužudo motiną ir yra pasmerkiama visuomenės. O Faustui į visa tai nusispjaut, jis su Mefistofeliu išskrenda pasigrožėti Valpurgijos naktimi. Nors ir grįžta, vedamas kaltės, vaduoti Margaritos, tačiau, deja, tai jam nepavyksta ir jo poelgiai manęs neįtikina. Manau, jog Faustą tiesiog sužavėjo Margaritos jaunystė, o Margaritą Fausto išsilavinimas. Tačiau tokia jaunystė ir toks išsilavinimas tikrai ne pati geriausia sąjunga. Tad istorija ir baigiasi tragiškai. Pikta ant Fausto, iš dalies, gaila Margaritos, tačiau jos vaikiškas naivumas ir erzina. Pats žaviausias veikėjas man yra Mefistofelis. Ir pati žaviausia knygos vieta - Valpurgijos nakties aprašymas. Bet kokiu atveju, "Faustas" yra genialus kūrinys, kurį, kaip ir anksčiau minėtą "Hamletą", privalu perskaityti. Rekomenduoju, be abejonės. Ir, manau, pati dar skaitysiu su malonumu.

Mano vertinimas: 10/10.

"Bet kokį nuostabų randu aš dvasiai peną
Kokia man gyslom šiluma srovena,
Kada šnekuosi vienas su knyga!"

"Šimtai romanų moko mus:
Nuskintas vaisius tik tada skanus,
Kai jo pasiekt iš karto negali tu;"

"Kas vargo neragavo - laimės nepajus."

Mažasis princas:)

Knygos aprašymas: "Antoine de Saint-Exupéry, prancūzų rašytojas ir lakūnas, gimė 1900 m. Lione. Būdamas dvylikos metų, pirmą kartą pakilo į orą lėktuvu, ir šis įvykis nulėmė jo likimą: jis tapo profesionaliu lakūnu. Savo ir draugų skrydžius, dangaus ir žemės keliones jis aprašė knygose Pietų paštas (1929), Naktinis skrydis (1931), Žemė, žmonių planeta (1939), Karo lakūnas (1942) ir kt. Šios knygos išverstos į pagrindines pasaulio kalbas, taip pat į lietuvių kalbą.
Antrojo pasaulinio karo metais rašytojas tarnavo karo žvalgybos aviacijoje. 1943 m. parašė Mažąjį princą, atnešusį jam neblėstančią šlovę. Tai klasika tapusi alegorinė pasaka, iki šiol žavinti viso pasaulio vaikus ir suaugusius žmones. A. de S.-Exupéry moko mus išminties nemoralizuodamas ir nenusileisdamas iki sentimentalumo. Tai knyga apie berniuką iš kitos planetos, apie jo tarpplanetines keliones ir sykiu išmintingas pasakojimas apie žmogaus lemtį.
Rašytojas žuvo 1944 m. liepos 31 d. vykdydamas karinę užduotį."

Mano nuomonė apie šią knygą: Mažąjį Princą, tikriausiai, daugelis skaitė vaikystėje. Aš vaikystėje jo neskaičiau, nepateko jis man į rankas. Ne kartą esu sulaukusi ir klausimo: "Tai kas tu per skaitytoja, jei "Mažojo Princo" nesi skaičiusi??!", ne kartą teko sulaukti ir rekomendacijų, kurios man vis atrodydavo banalios, maniau, kad niekad negalėčiau pamėgti "Mažojo Princo", juk pasakos išėjo kartu su vaikyste... Ir klydau! Galiausiai, viena draugė įnirtingai man bandė jį rekomenduoti ir davė, kad perskaityčiau. Ir ką gi, manau, kad tai viena geriausių kada nors skaitytų knygų. Tikrai.:) Net pačiai keista, juk man jau beveik 21 metai, o aš šypsojausi ir net nubraukiau ašarą skaitydama Mažajį Princą. Tai viena tų pasakų, kur privalu skaityti kiekvienam suaugusiam. Tam, kad suprastų tikrąjį gyvenimą, meilės ir draugystės prasmę. Reikėtų ją turėti šalia lovos ir kas vakarą vis paskaitinėti, kad iš naujo patikėtum gyvenimu. Kam visų tų vienuolių su ferariais, jeigu yra Mažasis Princas.:)) Būtinai ją nusipirksiu ir laikysiu savo vaikams. Tegu jie būna tie, kuriems nereiks parausti, kad vaikystėje neskaitė "Mažojo Princo". Nors jį skaityti niekad nevėlu!

Mano vertinimas: 10/10!

"Visi suaugusieji iš pradžių buvo vaikai. (Tik nedaugelis tai atsimena)."

Ir daug kitų nuostabių citatų, kurias, tikiu, daugelis ir taip žinote. :)

Hamletas

Knygos aprašymas: "Hamletas - Viljamo Šekspyro tragedija, viena žymiausių jo pjesių, parašyta 1600–1601 m. Tai yra ir ilgiausia Šekspyro pjesė - joje yra 4042 eilutės ir 29551 žodis. Pjesėje vaizduojamas taurus humanistas, tragiškai vienišas kovoje prieš visuomeninį blogį. Hamletas – filosofinio pobūdžio drama, kadangi joje keliami būties (egzistenciniai) klausimai."

Mano nuomonė apie šią knygą: Geriausiai mano nuomonę apibendndrina sakinys iš mano užrašų: "Trečią kartą skaitytas ir vis toks pats geras "Hamletas". Taip, skaitytas jau trečia kartą. Pirmąjį kartą skaičiau kokių 16-os, antrąjį kartą skaičiau 2011 metais ir mano nuomonė šičia: http://skanauszodzio.blogspot.com/2011/10/hamletas.html . Ir trečiąjį kartą skaičiau dabar, jau studijuodama universitete. Skaičiau ir dar skaityčiau! Pastebiu, jog kaskart skaitydama randu vis naujų spalvų, jausmų, susižaviu vis naujais charakteriais. Pavyzdžiui, šįkart man pasirodė įdomus moterų - Ofelijos ir Hamleto motinos pasauliai. Hamleto motina buvo stipri moteris ar papučiama vėjo parsidavėlė? Ji mylėjo Hamleto tėvą ar savanoriškai išdavė jį ir nužudė? Galų gale, ne kartą susikirto nuomonės auditorijoje, kai nagrinėjome Hamleto ir Ofelijos jausmus. Aš manau, kad Hamletas mylėjo Ofeliją, kitos manė priešingai. Hamleto jausminės audros man atrodė labai žmogiškos, tikriausiai, nė vienas dramos veikėjas nebuvo toks žmogiškas, kaip Hamletas. Rodos, per žingsnį nuo beprotybės, bet ir aštraus proto. Kas nepasiklystų savo jausmuose, mirus gerbiamam ir mylimam tėvui, ir motinai ištekėjus už tėvo brolio? Manau, kad Hamletas yra geriausia mano skaityta drama ir nežinau kitos tokios dramos, kuri sukeltų tiek jausmų mano širdyje. "Hamletas" yra tas kūrinys, kurį būtina perskaityti.

Mano vertinimas: 9/10.

Tylos matavimo vienetai

Knygos aprašymas : "1996 m. debiutavęs poetas trečiame eilėraščių rinkinyje kalba apie žmogaus vienatvę, buvimą bendruomenėje, namų ir gamtos rate, įspūdingai bendrina konkrečias būsenas. Klasikinėmis ir laisvomis lyrikos formomis, meninės kalbos aistra išreiškia mūsų laiko egzistencines įtampas ir harmonijos ilgesį."

Mano nuomonė apie šią knygą: Su šiuo aprašymu stengsiuosi neišsiplėsti, nes perskaičiau, pasirodo, dar spalio mėnesį (?!) ir pažiūrėjus į knygos pavadinimą man nelabai ir ateina kokių ypatingesnių minčių. R. Stankevičiaus poeziją tikrai labai mėgstu, skaitau su malonumu. Tik šita knyga, persisunkusi tikėjimu dievu, man buvo tolimesnė, nei kitos jo knygos. Nors, kaip tyčia, perskaičius šitą knygą, teko pabuvoti kitos R. Stankevičiaus knygos pristatyme. Apie tikėjimą dievu buvo kalbėta nemažai, tačiau taip gyvai ir nuoširdžiai seniai bemačiau ką kalbant.

Mano vertinimas: 6/10

Mano pieštukas užkliuvo:

Visa tiesa apie mirusiuosius

Jie šypsosi, tuokiasi,
groja akordeonais,
ypač dažnai mėgsta tarnauti
kariuomenėje,
sėdėti išsipuošę prie stalo...

Kokia beprotybė duoti jiems
į rankas šautuvus,
leisti glėbiuose laikyti vaikus,
gerti degtinę...

Aš žinau, jie tyčia taip daro.
O paskui stovi būriais savo prieblandoj,
varto sau albumus su mumis,
susigūžusiais, baugščiai dirsčiojančiais per petį,
tyčia alsuoja į veidus
ir tyliai krizena: „Memento“...

Sunki diena

Viskas turėtų būt paprasta –
jei esat gražuolė,
duše Jus būtinai nužudys maniakas
(iš kur jie žino tikslų laiką,
kada visos gražuolės maudosi?).

Jei esi policininkas
ir naktį –
net jei tai vyktų pirmą kartą po metų –
mylies su brangiausia gyvenimo moterim
(nesvarbu, žmona ji ar meilužė),
tą naktį tau suskambės telefonas,
paskelbsiantis būtent tą vienintelę
priežastį, dėl kurios tuojau pat
turėsi išvažiuot –
į tamsą, į lietų, pilnomis ausimis
priekaištų „Tau visada šitaip“.

Jei esi pavargęs pamišęs poetas,
anksčiau ar vėliau nušausi
mikroautobuso vairuotoją,
klykaudamas indėniškus šūkius
sėsi už vairo
(pamiršęs, jog dar nėra tekę vairuot)
ir nuo policijos žiburėlių bandysi
pabėgti tik todėl, kad taip reikia,
kad taip rodo filmuose,
kad šitie tipiniai poelgiai
tau buvo kalami
motinos pienu į putlius žandukus,
mokykline liniuote per nagus,
su „Laba diena“ kaimyną sutikus,
su „Išnešk šiukšles“,
su „Sapnuok mane šiąnakt, brangusis...“

Mikroautobusas pats renkasi posūkius,
tu labiau bijai keleivių,
susispietusių gale,
siaubo iškreiptais veidais,
ramindamas bandai jiems kažką
aiškinti apie atsarginius išėjimus:
„Pasukti rankeną, ištraukti juostą, išstumti stiklą“.
Jų tai neguodžia – suprantama,
jų krepšiuose salotos, šoninės,
pikti žodžiai sutuoktiniams,
piktas seksas nakčiai,
rūpestis dėl vaikų, jau seniai
virtęs pakantumu –
kupini krepšiai –
duokdie, kad jie išsibarstytų,
kai gelbės šiuos žmones.

Čia aš –
Hey, čia aš!..

Neapsimesiu bepročiu ir nesakysiu,
kad nesigailiu to, ką padariau –
vairas jau man vėl tiktai vairas,
o mikroautobusiukas toks pats,
kokiu kas vakarą važinėjau iš darbo.
Viskas aplinkui vėl gražu ir
vilioja gyvent.

Tik žiburėliai artyn.
Filmas tebesisuka.
Esu jį matęs,
esu tūkstančius kartų jį matęs.
Ir puikiausiai žinau jo pabaigą.
Tik į titrus niekada
nesusiprotėjau žvilgtelėti.

Įdomu, kas vaidino manąjį personažą?
Įdomu, ką jis veikia po darbo?
Kam, atidavęs mane
kruvinų stiklų ir suglamžyto
metalo šlamėjimui, užsako jautienos kepsnį?
Po vyno gurkšnio
kam jis leidžia paliest lūpomis
savo smilkinį ir kam
apie mane,
apie visa tai
paprastai taria:

„Velniškai sunki
Šiandien buvo darbo diena“.

Rašytojų žmonos ir mūzos

Pagaliau/Deja, šventės jau prabėgo ir tik dabar turiu daugiau laiko sau, kad galėčiau atiduot skolą praėjusiems metams. Jiems besibaigiant, perskaičiau nemažai knygų ir nespėjau aprašyti. O taip knieti greičiau padaryti 2014 metų knyginę apžvalgą! Tad, nusitveru kavos puodelį ir kimbu į darbą!

Knygos aprašymas: "Šioje knygoje pasakojamos 25 garsių rašytojų, Nobelio premijos laureatų, meilės istorijos. Šalia kūrėjų čia iškyla moterys, įkvėpusios literatūros šedevrus. Vienos kūrėjams liko ištikimos visą gyvenimą, kitos, sužibusios labai trumpai ir sukėlusios audras sielose, paliko juos, kamuojamus amžino ilgesio."

Mano nuomonė apie šią knygą: Mane visuomet domino (vis dar domina) mūzos. Nagi, kas įkvepia vyrus rašyti? Svajoti? Ką jie pamilsta taip, jog kankinasi bene visą gyvenimą? Ši knyga galbūt ir bando atsakyti į šituos klausimus, tačiau ją perskaičius aiškiau nepasidaro. Vis dėlto, 25 istorijas sutalpinti į vieną knygą gana sudėtinga, todėl faktai gana sausoki. Kartais net susidaro įspūdis, kad parašyta lyg apie pirkinių sąrašą: tokią ir tokią dieną jis sutiko tą, paskui, būdamas vedęs jis jau įsimylėjo šitą... Smagu, rodos, paskaityti apie rašytojų meilės gyvenimus, paskaityti jų požiūrius į meilę ir santykius. Tačiau, kita vertus, nusivyliau. Ne pačia knyga, o rašytojais. Jų tuštybe, arogancija, jau tuometiniu vartotojišku požiūriu į moterį, jų neištikimybe ir nepagarba. Ryškiausias nusivylimo pavyzdys - Ernest Hemingway. Sunku patikėti tokia rašytojo arogancija. Bent jau paauglystėje, labai mėgdavau rašytojus kažkaip romantizuoti. Žinot, tas įspūdis, kad jie tik rašo ir niekas jiems nesvarbu, gyvena gana skurdžiai ir yra beviltiškai kažką įsimylėję, dažniausiai, be atsako. Nė velnio! Nors būta ir įvairių istorijų, tačiau daugelis šioje knygoje aprašytų rašytojų, buvo viso labo arogancijos perpildyti. Manė, jog vien tai, kad jie rašo, jiems suteikia galimybę turėti bet kurią moterį. Šoka nuo vienos prie kitos, neapsisprendžia, myli, palieka, susiranda kitą. Susidarė toks įspūdis, kad meilė, moterys, santykiai, jiems viso labo žaidimas, kuris tampa medžiaga naujai knygai. Ir vis tiek įdomiausia meilės istorija - Jean-Paul Sartre ir Simone de Beauvoir. Vienintelė istorija, kur taip jaučiama stipri sąjunga tarp vyro ir moters, net nesusietų santuokos saitais. Net ir meilės saitais galbūt nesusieti, greičiau atsidavimu ir pagarba vienas kitam. Blaškydamiesi svetimuose glėbiuose ir pasakodami vienas kitam naujus meilės nuotykius, išbuvo kartu visą gyvenimą. Perskaičius šią knygą, vienais rašytojais susižavėjau, kitais nusivyliau, bet taip ir neatsakiau sau į klausimą, ką rašytojui reiškia mūza. Nors pačią knygą visai rekomenduočiau, įdomi pažintis su rašytojais.

Mano vertinimas: 8/10.

Mano pieštukas užkliuvo:

"Nėra pasaulyje moters, kurios nevertėtų pamilti!" Hermann Hesse

"Meilė yra žiauri" Knut Hamsun

"Tai, kas vadinama meile, yra tremtis ir retos žinutės iš tėvynės." S. Beckett

"Kūnas - tai mažiausia, ką gali duoti moteris vyrui." R. Rolland

"Tik per savo meilę jai suvokiau esąs ir pradėjau iš tikrųjų gyventi." A. Gide

"Moters jėga stipresnė už vyro, ypač tuomet, kai moters širdyje - meilė." J. Steinbeck

"Rašytoju tapau, kad suviliočiau moteris." J. P. Sartre

"J. P. Sartre'as ir S. de Beauvoir susidomėjimas vienas kitu labai greit virto meile. Ypač po to, kai užsimiršusi ji atsidavė jam tiesiog bibliotekos salėje tarp knygų lentynų."