1. Rainer Maria Rilke "Duino elegijos". Šį poezijos rinkinį įvertinau 6/10. Eilės, kurios nebuvo man.
2. Christie Laume "Edita ir Teo. Vienos meilės istorija". Tragiška ir jaunatviškai graži paskutinė Editos Piaf meilės istorija. 8/10
3. Gintaras Bleizgys "Sodas". Eilėraščių rinkinys, kurį įvertinau 8/10.
4. Agnė Žagrakalytė "Klara". Tiesą sakant, ši knyga ne tik, kad nepatiko, tiesiog erzino. Kažkoks bandymas tarytum pamėgdžioti A. Škėmos "Baltą drobulę", kai mintys padrikos, viena su kita nesusijusios, kažkur vaikščiojančios skirtingomis pusėmis, tik, sakyčiau "Klara" yra grynų gryniausias nesusipratimas. Lyg ir įmanoma užčiuopti taip būdingas lietuvių literatūrai melancholijos gyslas, bet tik tiek. Nusivyliau. 2/10
5. Julian Barnes "Pabaigos jausmas". Pamenu tik tiek, jog skaityta laiku ir vietoje, tačiau daugiau nieko nepamenu. 7/10
6. Emily Bronte "Vėtrų kalnas". Pernelyg niūri ir bent jau man nuobodi knyga. Iš dalies tokios knygos man primena meksikiečių serialus, tik čia mažiau seilėjimosi, daugiau pykčio. Veikėjai atstumiantys, visiškai nekeliantys noro įžvelgti kažkokią kitą jų pusę. Nepatiko, vienas prastesnių pastarojo meto skaitinių. 1/10
7. Jolita Skablauskaitė "Liūnsargių moteris". Nuostabūs, mistiški apsakymai. Šią rašytoją laikau vasaros atradimu. 8/10
8. Marcelijus Martinaitis "Mes gyvenome". Puikiai pamenu tą jausmą, kai važiuojant autobusu, skaičiau šią knygą ir regėjau pro langą lietuviškus laukus. Viskas buvo taip nuostabiai susiję, jog kartkartėm net užimdavo kvapą. Nuostabių prisiminimų knyga, kurią tikiuosi perskaityti dar kartą. 10/10
9. Georges Bataille "Akies istorija". Knyga, kurią sunku apibūdinti. Nuo protu nesuvokiamo ištvirkimo iki... mirties ir iškreiptos, pagarbios meilės mirčiai. Šią knygą perskaityti galima per valandą, tačiau poveikis, nujaučiu, išliks mažiausiai visam vakarui. Jaučiuosi apsvaigusi ir sunku suprasti, teigiama ar labai neigiama prasme. 7/10.
Tai štai tokie skaitiniai mane lydėjo vasaros-rudens pradžios laikotarpiu. Dabar trokštu vėl grįžti prie skaitymo ir rašymo pilnu tempu. Taigi, "Didysis Getsbis".
Knygos aprašymas: "Trečias dešimtmetis, džiazo amžius: prohibicijos įstatymas, Chanel No. 5 kvepalai, pirmasis įgarsintas filmas, Peliukas Mikis, šampanas, čarlstonas ir fokstrotas iki paryčių. Anot F. Scotto Fitzgeraldo, „stebuklų, meno, pertekliaus ir satyros amžius“. I pasaulinio karo veteranas iš vidurio vakarų Nikas Karavėjus persikelia į Long Ailandą, nuvorišų pamėgtą rajoną. Šalia gyvena paslaptingas, bet nepaprastai žavingas trisdešimtmetis Džėjus Getsbis, visoje apylinkėje pagarsėjęs turtais ir pasakiškais vakarėliais. Tai, ką jis pasakoja apie save, kelia rimtų abejonių. Akivaizdu tik viena – Getsbis myli žavingąją Deizę Bjukenen, kurios prašmatni vila stovi kitapus įlankos. Kadaise Deizė, mergina iš turtingos šeimos, pažadėjo laukti į karą išvykstančio vargšo kareivio Džėjaus, bet ištekėjo už turtuolio atleto Tomo Bjukeneno. Sugrįžęs namo ir sukaupęs turtus Getsbis pasišauna bet kokia kaina ją susigrąžinti."
Mano nuomonė apie šią knygą: Taip jau nutiko, jog šią knygą skaičiau po to, kai pažiūrėjau ekranizaciją. Ekranizacija itin žavus reginys ir akims, ir širdžiai. Žinoma, skaitant Getsbį įsivaizdavau, kaip žavingąjį Leonardo DiCaprio, tačiau, negi daug ką praradau? :)) Knygos atžvilgiu buvau nusiteikusi itin skeptiškai, teko porą kartų paimti ją į rankas ir numesti į šalį, prie neskaitomų knygų. Kadangi mūsų knygų klubas išrinko skaityti šią knygą, teko prisiversti ir man. Ir, keisčiausia tai, jog likau sužavėta! Ši meilės istorija tokia tragiška, tokia graudi, jog neįmanoma nesižavėti. Ir nereikia tikėtis, jog viskas iki smulkmenų surašyta, daug daugiau slypi tarp eilučių. Arba paprasčiausiame žvilgsnio aprašyme, kuris pasako daug daugiau negu koks puslapis apie jausmus. Ši knyga aprauda visas neišsipildžiusias meiles, visus nepasakytus laiku žodžius. Labai gailėjausi Getsbio. Žinot tą jausmą, kai norėtųsi apkabinti knygos herojų ir paguosti ar patarti? Štai taip jaučiausi skaitydama apie Getsbį. O Deize kartkartėmis norėjosi bjaurėtis. Rodos, pinigų troškimas visiškai užtemdė jos sielą. O ji ir jis galėjo laimingai gyventi... Nedrįstu sakyti, jog ši istorija banali. Man ji visiškai tokia nepasirodė, apibūdinimui tiktų žodis - pažįstama. Užvertusi nubraukiau ašarą. Ir už Getsbį, ir už savo kažkada kažkaip neištartus žodžius ar nepasiteisinusį ilgesį...
Mano įvertinimas: 9,5/10.
Mano pieštukas užkliuvo:
"Ilgas buvo jo kelias iki tos melsvos vejos, ir jo svajonė buvo jau taip arti, jog jis nebegalėjo nė įsivaizduoti, kad jos nepasieks. Jis nežinojo, kad ji liko praeity, kažkur tamsiuose toliuose už miesto, kur neaprėpiami Amerikos laukai ilsisi naktyje.
Getsbis tikėjo žaliuoju žiburėliu, pašėlusia ateitimi, kuri metai po metų traukiasi nuo mūsų tolyn. Ji išsprūdo mums iš rankų anuomet, bet nesvarbu - rytoj mes bėgsime dar greičiau, ištiesime rankas dar toliau... Ir vieną gražų rytą...
Taip mes stengiamės plaukti pirmyn kovodami su srove, bet ji vis neša ir neša mūsų laivelius atgal į praeitį."
Knyga: Iš bibliotekos.
