Julian Barnes "Gyvenimo lygmenys"

Knygos aprašymas: "Knygą „Gyvenimo lygmenys“ Julianas Barnesas parašė po savo mylimos žmonos mirties. Ją skaitant nepalieka įspūdis, kad rašytojas staiga pasirodo nuogas, beginklis, nusimetęs įprastinę mistifikuotojo kaukę.

Pasakojimas apie netektį toks skaudžiai autentiškas, kad nejučia norisi nusigręžti, kaip nesąmoningai nuo nelaimės ištiktojo gręžėsi buvę draugai. Juk netektis vienaip ar kitaip liečia kiekvieną iš mūsų.

Tačiau kūriny esama ir kito, metaforiško, būdingo šiam autoriui lygmens – tai spalvingos istorijos apie XIX a. oro balionų skrydžius, prancūzų fotografo Nadaro nuotraukas ir oreivio pulkininko Fredo Barnabio meilę garsiajai Sarai Bernar. Pasak J. Barneso, sudėję tuos du, regis, nieko bendro neturinčius lygmenis į daiktą, išvysime kažką nauja..."

Mano nuomonė apie šią knygą: Paėmusi ją į rankas ir pradėjusi skaityti, šiek tiek nusivyliau. Pradžioje buvo pasakojamos kelios istorijos apie skrydžius oro balionu, įmantrias meilės istorijas. Ir tik priėjusi prie paties rašytojo išgyvenimų, aprašant savo žmonos mirtį, supratau, jog visa tai itin glaudžiai susiję. Juk meilė, panašiai, kaip skrydis oro balionu - lyg ir pavojinga, lyg ir suteikia ypatingą laimės ir didybės pojūtį. Iš pirmosios knygos dalies sužinojau apie žymų fotografą, apie Saros Bernar gyvenimą. Ir visa tai priėmiau tikrąja prasme, kaip trečias asmuo, kuriam kažkas pasakoja kažką skaitęs ar girdėjęs. O štai priėjusi paties rašytojo išgyvenimus, jaučiausi it žiūrėdama pro rakto skylutę ir negalėdama nuo jos pasitraukti, nors ir norėjosi. Kai žmogus numiršta, jis jau nieko nejaučia, o kaip jaustis tam, kuris mirusįjį be galo mylėjo? Kaip jam bendrauti su aplinkiniais? Kaip bendrauti su buitimi? Kaip nenusižudyti? Atrodo, juk viską įmanoma išgyventi, ištverti. Tik abejoju ar įmanoma pamiršti mirusią meilę, kuriai atidavei pusę savo gyvenimo. Bent jau mylinčių artimųjų dėka, jie išlieka gyvi. Gyvi sapnuose, prisiminimuose, buitiniuose pokalbiuose (kai kalbi lyg su nematomu draugu). Skausmo šioje istorijoje labai daug ir skaitant norisi palikti rašytoją vieną. Na, kad vienas iškęstų, nesinori jo guosti, nes nerasčiau paguodos žodžių. Nedrįsčiau sakyti: "Viskas bus gerai.", nes juk tai taip abstraktu. Juk gerai gali ir nebebūti, arba atvirkščiai, didžiulis gėris dar gali nustebinti, bet mylimos žmonos jau nebebus... Jokia paguoda ar nuoširdi, ar apsimestinė ji būtų, mylimosios nebeprikels.

Mano pieštukas užkliuvo: "Bet jeigu stovėjimas ant žemės neapsaugo tavęs nuo skausmo, verčiau būti aukštai virš debesų."

"Gal pasaulis vystosi ne bręsdamas, bet išgyvendamas nuolatinę paauglystę, kupiną jaudinančių atradimų."

"Ir tai, kas atimama, yra nepalyginamai daugiau nei ankstesnė suma. Gal matematiškai tai ir neįmanoma, bet emociškai įmanoma."

Mano vertinimas: 9/10

Knyga: iš nuosavos bibliotekos, neseniai pirkta už 9,99 eur.

Leidykla, išleidimo metai: Baltos lankos, 2015 m.

Torey L. Hayden "Mergaitė"

Knygos aprašymas: "Šešiametė Šeila nekalbėjo, neverkė, o jos akys liepsnojo neapykanta visam pasauliui. Motinos palikta greitkelio pakelėje, koneveikiama alkoholiko tėvo, patyrusi košmarišką seksualinę prievartą Šeila patenka į protiškai atsilikusiųjų klasę po to, kai panaudoja smurtą prieš kitą vaiką.

Visiems atrodo, kad Šeila - amžiams prarastas vaikas. Visiems, išskyrus mokytoją Tori Heiden.

Tori deda visas pastangas, siekdama prasiskverbti į Šeilos sielą, grąžinti užguitą vaiką iš jos slapto košmaro atgal į gyvenimą, nes po nuožmiu įniršiu Tori pastebi mergaitės talento kibirkštis. Kartu jos leidžiasi į nuostabią kelionę, kurioje Šeilai nušvinta naujas, kupinas meilės pasaulis."

Mano nuomonė apie šią knygą:Pati istorija, rodos, nėra nei nauja, nei labai stebinanti, bet tai, kaip viskas baigiasi, kaip sunkiai pasiekiamas galutinis rezultatas, žavi ir nepaleidžia, neperskaičius paskutinio puslapio. Ši istorija apie šešiametę mergaitę, vardu Šeila. Ji, deja, yra nepelnytai nuskriausta likimo: pamesta motinos, prižiūrima alkoholiko tėvo, kuris jai suklydus, ją muša, o kur dar ją taip žiauriai nuskriaudęs, dėdė Džeris... Ši mergaitė patenka į "bepročių" klasę, kitaip tariant, į klasę, kurioje mokomi specialių poreikių turintys vaikai, susiduriantys su emocinėmis ir ne tik, problemomis. Jų mokytoja - psichologijos mokslus krimtusi, Tori. Ji stengiasi, kaip įmanydama, kad vaikai klasėje jaustųsi saugūs ir gerbiami. Taip pat stengiasi ir su Šeila, tačiau su ja daug sunkiau. Galiausiai, Tori ir Šeila prisiriša viena prie kitos, kaip lapė ir Mažasis princas. Tai istorija apie tai, kaip žmogiškas, nuoširdus rūpestis, gali pakeisti net labiausiai sutraumuotą žmogų. Rodos, kartais gal ir matome tokius vaikus, panašius į Šeilą, tik lyg stengiamės jų nematyti, nereaguoti, nesuprantame, ką jie patiria, kokias kančias jiems teko iškęsti. Ir nusisukam, nes taip lengviausia. Neįpareigodami savęs sustoti ir susimąstyti. Tad džiaugiuosi, jog perskaičiau šią knygą, o ypač džiaugiuosi tuo, jog ji verčia mane mąstyti apie tai, jog ne visi vaikai dabar laimingi maigo kompiuteriukų mygtukus ar džiaugiasi, jog jiems mama skaito pasaką. Jaučiuosi, it gerklėje būtų įstrigęs gniužulas, kurio negaliu nuryti.

Mano vertinimas: 9/10

Knyga: iš bibliotekos.

Leidykla, išleidimo metai: Jotema, 2010 m.

Sofi Oksanen "Valymas"

Knygos aprašymas: "Sofi Oksanen knygoje "Valymas" atskleidžia dviejų kartų moterų istoriją, kuri užbūrė daugelį pasaulio skaitytojų. Matyt, ne veltui ji išversta į 26 kalbas.
Įtempto siužeto romane subtiliai pasakojama atsikuriančios Estijos, neseniai paskelbusios nepriklausomybę, istorija, parodomas šalies pokaris, komunistinė praeitis ir laukinio kapitalizmo apraiškos. Gvildenamos meilės, smurto, bejėgiškumo temos, ieškoma ištakų praeityje.
Vieną dieną Alydės Trū namų kieme atsiranda dvidešimtmetė rusė Zara - prekybos žmonėmis auka - ir smarkiai sutrikdo vienišos namų šeimininkės gyvenimą. Alydės Trū sąžinę slegia pokario metų išdavystė, į kurią ją pastūmėjo beviltiška, tragiškai pasibaigusi meilė sesers vyrui. Ta jaunystės klaida nulėmė ne tik visos Alydės šeimos, bet ir tolesnių kartų gyvenimą. Pamažu aiškėja, jog abiejų moterų likimai neatskiriamai susipynę nuo seno.
Šiurpinamai pažįstamas ir artimas pasakojimas apie Estijos žmonių likimus, negrįžtamai įsipainiojusius Sovietų Sąjungos - net ir buvusios - gyvenimo taisyklių voratinklyje."

Mano nuomonė apie šią knygą: Labai stipri istorija. Perskaičiau prieš porą dienų, bet vis negaliu atsigauti. Kyla kažkoks keistas noras vėl ją atsiversti, lyg vis tikėčiaus, jog dar ne viską perskaičiau. Gyvenu šioje istorijoje ir vis ką nors prisimenu. Tai istorija apie meilę, ištikimybę, išdavystę, šeimą, prioritetus, sunkų laikmetį ir pasirinkimų pasekmes. Sunkiai nuspėjama įvykių eiga tik dar labiau įtraukė į pasakojimą.
Viskas prasideda nuo to, kaip vieniša senolė Alydė savo kieme randa Zarą. Pasakojimas vystosi peršokant iš vieno laikmečio į kitą, iš Estijos į Rusiją. Žavėjausi autorės sugebėjimu į tokį įtemptą pasakojimą įpinti paprasčiausių buities detalių, kurie liudija to meto Estijos ir apskritai to laikmečio, istoriją. Tarkim, kaip degtine šildydavosi kojas arba, kaip balindavo dantis anglimi, apie kojinaičių svarbą, kuri man pasirodė itin simboliška. Skaitant apie seseris Alydę ir Ingelę, jaučiau didžiulį svetimumą. Rodos, seserys būna artimesnės, nuoširdžiau kalbasi, dirba kartu. Tačiau čia atvirkščiai, rodos, lyg ne seserys, o konkurentės visose gyvenimo srityse. Ar meilė gali taip apakinti žmogų, jog jis ryžtųsi tokiai žiauriai išdavystei? Ar aplinkybės taip lengvai priverčia žmogų žudyti? Klausimai, į kuriuos nesugebu atsakyti. Laikotarpis buvo žiaurus, tokie pat žiaurūs buvo ir žmonės. Gyvenant laisvoje Lietuvoje, žinoma, lengva svarstyti šiuos klausimus, tačiau, kaip buvo iš tikrųjų, liudija tik pavienių žmonių atsiminimai. Taip ir čia. Kas žino, kaip tokiomis aplinkybėmis būčiau pasielgusi aš, ar kas kitas. "Valymas" ir šiurpinanti, ir priverčianti susimąstyti apie gyvenimą, knyga. Labai rekomenduoju.

Mano vertinimas: 8/10.

Knyga: iš bibliotekos.

Leidykla, išleidimo metai: Versus Aureus, 2010 m.