PIKTINANČIOS IR NECENZŪRUOTOS didžiųjų rašytojų – Viljamo Šekspyro, Onorė de Balzako, Čarlzo Dikenso, Hemingvėjaus, Dž. R. R. Tolkino ir daugybės kitų – biografijos atsako į visus opius klausimus, kurių kažkada nesiryžo gvildenti jūsų literatūros mokytojai. Kas Luisą Kerolį traukė prie mažų mergaičių? Su kiek moterų (ir vyrų) iš tiesų mylėjosi Lordas Baironas? Džekas Londonas, Edgaras Alanas Po ar Dž. Keruakas – kuris iš trijulės dažniausiai kilnojo stiklelį? A. Konanas Doilis ir Agata Kristi – detektyvo karalius ir karalienė – kokios paslaptys gaubė jų asmeninius gyvenimus? Autorius su humoru atskleidžia literatūros milžinų ydas ir keistenybes, kartu skatindamas prisiminti klasika tapusius jų kūrinius."
Mano nuomonė apie šią knygą: Pamenu, jog šią knygą visiškai atsitiktinai pasigriebiau keliaudama. Nieko ypatingo nesitikėjau. Ir labai labai klydau. Vos tik ją atsiverčiau, sunkiai galėjau paleisti iš rankų, vaikščiodama kambaryje, valgydama, skaičiau ir šią knygą, nes negalėjau atsitraukti, o kažkur išėjus, vis svajojau apie tą akimirką, kai vėl galėsiu ją atsiversti. Seniai beskaičiau kažką tokio, kad jausčiausi it priklausoma. Taigi, kuo ši knyga man tokia ypatinga? Visų pirma, man tikrai patinka, kai rašytojai nuimami nuo pjedestalo. Juk įprasta juos vaizduoti kaip talento, rimtumo ir rašymo mašinas, tačiau toli gražu taip nėra. Šioje knygoje telpa viskas - nuo pačių paprasčiausių, tačiau įdomių faktų iki keisto iškrypimo. Nuo mieliausių smulkmenų iki nepamatuojamo žiaurumo. Nuo rašytojų, vartojusių narkotikus ar mėgdavusių išlenkti ne vieną taurelę iki užsidariusių namie ir bijojusių net išlįsti į lauką. Viena rašytoja rengdavosi tik balta spalva, kitas rašytojas, norėdamas palinksminti savo svečius ir žaisdamas žaidimą "netyčia" ištaškė savo žmonai smegenis, kitas buvo priklausomas nuo kavos, dar kitas buvo linkęs fotografuoti pusnuoges mergaites. Įsivaizduojat, kas būtų, jei apie mūsų lietuvių rašytojus sužinotume panašių faktų? Tiesa, skraistė jau ir nuo lietuvių rašytojų po truputį nuimama, bet ne šitaip. Juk vertėtų suparsti, kad rašytojas buvo ar yra toks pats žmogus, kaip tu, jog jis irgi turi savo silpnybių, keistų įpročių, o ne tik rašo įspūdingus romanus. Jei šių rašytojų gyvenimai nebūtų buvę tokie spalvingi, šiandien, tikriausiai, vargiai rastume ką skaityti. Labai labai rekomenduoju šią knygą. Manau, ne kartą norėsis ir nusijuokt balsu, ir krūptelt.
Mano vertinimas: 10/10!
Knyga: Iš nuosavos bibliotekos. Kainavusi 8,10 eur.
Leidykla, išleidimo metai: "Gimtasis žodis", 2013.
Mano pieštukas užkliuvo: Tiesą sakant, jis užkliuvo daug kartų ir vos ne pusė knygos nuguls į mano užrašus, bet nenoriu sugadinti viso malonumo ją skaitant, tad pasidalinsiu pora įdomių faktų:
"Nieko keista, kad Po bijojo tamsos. Išsilavinimą jis gavo kapinėse - tiesiogine prasme. Kai Po lankė internatą Anglijoje, jo klasė šliejosi prie kapinių. Norėdamas sutaupyti ir nepirkti vadovėlių, mokyklos direktorius matematikos pamokas vesdavo lauke, tarp besiilsinčių negyvėlių. Kiekvienam vaikui būdavo nurodoma išsirinkti antkapį ir apskaičiuoti mirusiojo amžių, gimimo metus atimant iš mirties metų. Toje pačioje linksmoje aplinkoje vykdavo ir gimnastikos pamokos. Pirmąją mokslo metų dieną moksleiviams būdavo padalijama po nedidelį medinį kastuvėlį. Jei tą semestrą pasimirdavo kuris nors parapijietis, vaikai būdavo siunčiami iškasti jam kapo ir šitaip įtraukiami į žvalinančius aerobikos pratimus."
"Kokie gi degalai skatino Balzako produktyvumą? Ogi tie patys, kurie milijonams amerikiečių padeda išgyventi begalines rytines darbo penkiaminutes: sena gera didelio oktaninio skaičiaus Javos kava. Nusikamavęs prancūzas per dieną išgerdavo iki penkiasdešimties puodelių tirštos, juodos turkiškos kavos. Anais laikais, kai dar nebuvo "Starbucks", tokie vartojimo mastai reikalavo nemenko išradingumo. Kai negalėdavo gauti plikytos dozės, Balzakas tiesiog pasemdavo saują pupelių ir susiversdavo tiesiai į gerklę."
