Mano nuomonė apie šią knygą: Ilgai ši knyga mano dėmesio visiškai netraukė. Tik kažkaip netyčia ją nučiupus, važiuojant į gimtąjį miestą Kalėdoms, supratau, kad tai puikus pasirinkimas. Na, taip, gal ne kalėdinis, bet įtraukiantis ir sunkiai paleidžiantis. Visų pirma, tai - tikras dienoraštis. Vokietės, vos įkopusios į keturiasdešimtuosius savo gyvenimo metus. Ji pati viena Berlyne, be mylimojo, kuris kažkur, nežinia kur, su paklaikusiais iš baimės kaimynais, kurie karo sąlygomis tampa beširdžiais, kovojančiais už duonos kąsnį. Visų pirma, dienoraščio turinys nešokiruoja taip, kaip skelbiama knygos aprašyme, veikiau, patvirtina tai, kas ir taip suprantama. Antrojo pasaulinio karo sąlygomis gyvenant Vokietijoje - pralaimėjusioje šalyje, nori nenori atbunka jausmai, retai beklausinėji savęs apie žmogiškumą ir svajoji tik, kaip gauti duonos ar bent jau dilgėlių, kad kažkaip išgyventum. Mieste pasirodžius rusams, kas antra vokietė (na, išskyrus senas ir jaunėles, kurias sugeba paslėpti), yra prievartaujamos po begales kartų ir su daugeliu elgiamasi kaip su lėlėmis, praradusiomis bet kokias teises į žmogiškumą ar gailestį. Dienoraščio autorė yra kiek gudresnė - po kelių išprievartavimų, supranta, kad jai reikia užnugario, žmogaus, kuris suteiktų jai "tabu" statusą. Taigi, ji suranda aukštesnio rango rusų kareivį, paskui antrą ir trečią, pastariesiems išvykus, kurie jai atneša šiokio tokio maisto, nors ji jiems ir turi atsiduoti. Autorė išgyvena karo baisumus, sprendžiant iš dienoraščio gan šaltakraujiškai, kas, mano nuomone, jai ir padėjo išgyventi. Šaltakraujiškumas tokiose situacijose yra tarytum dovana, padedanti ištverti ir, galiausiai, pabusti iš baisaus košmaro. Žinoma, skaitydama, susimąsčiau apie tai, kokia šiandieninė mokslo ir technologijų pažanga paprastiems žmonėms būtų bevertė, kaip karo atveju mums nepadėtų nei tie mūsų kompiuteriai, nei išmanūs telefonai... Ir kaip bado akivaizdoje visos picos, keksai ir spurgos pasimestų prisiminimų dulkėse. Sunku ir įsivaizduoti. Žinoma, dabar tikrai nepradėsiu skaičiuoti kiekvieną savo kąsnį ar kokią pramogą ir galvoti, o vat, karo metu tai to viso nebuvo... Tiesiog džiaugiuosi, kad dabar esu šiltame bute, kuriame žybsi lemputės, kad tuoj užsiplikysiu arbatos ir pradėsiu skaityti kitą knygą.
Mano vertinimas: 9/10.
Mano pieštukas užkliuvo: "Visi degina knygas. Nykdamos ir virsdamos į dūmus jos bent suteikia mums šilumos ir išverda sriubos." Šią citatą pažymėjau tikriausiai dėl to, kaip puikiai ji atspindi tai, jog gyvuliški instiktai - elementariausias noras pavalgyti, be jokių klausimų nusveria kultūrą. Ir, kad tokiomis sąlygomis, ji tiesiog ištirpsta ore.
Knyga: Gauta knygų apsikeitimo akcijos metu.

Leidykla, išleidimo metai: Obuolys, 2009.