Anonimė (arba Marta Hillers) "Moteris Berlyne"

Knygos aprašymas: "Anonimės pasirašytas dienoraštis ilgai keliavo Vakarų Berlyne iš rankų į rankas kaip 1959 m. Švedijoje vokiečių kalba išleistos knygelės fotokopija. Tai didelė ir labai nepatogi sensacija. Viskas, kas čia aprašyta, yra tikra. Jūs daugiau niekuomet nežiūrėsite į Antrojo Pasaulinio karo baigtį taip pat. Jūs iš naujo perkainosite, kas yra laimėtojai, pralaimėtojai ir tikrosios aukos. Tik dabar, iš naujo perleidus knygą, pribrendo laikas atviram ir nuodugniam šio teksto vertinimui."

Mano nuomonė apie šią knygą: Ilgai ši knyga mano dėmesio visiškai netraukė. Tik kažkaip netyčia ją nučiupus, važiuojant į gimtąjį miestą Kalėdoms, supratau, kad tai puikus pasirinkimas. Na, taip, gal ne kalėdinis, bet įtraukiantis ir sunkiai paleidžiantis. Visų pirma, tai - tikras dienoraštis. Vokietės, vos įkopusios į keturiasdešimtuosius savo gyvenimo metus. Ji pati viena Berlyne, be mylimojo, kuris kažkur, nežinia kur, su paklaikusiais iš baimės kaimynais, kurie karo sąlygomis tampa beširdžiais, kovojančiais už duonos kąsnį. Visų pirma, dienoraščio turinys nešokiruoja taip, kaip skelbiama knygos aprašyme, veikiau, patvirtina tai, kas ir taip suprantama. Antrojo pasaulinio karo sąlygomis gyvenant Vokietijoje - pralaimėjusioje šalyje, nori nenori atbunka jausmai, retai beklausinėji savęs apie žmogiškumą ir svajoji tik, kaip gauti duonos ar bent jau dilgėlių, kad kažkaip išgyventum. Mieste pasirodžius rusams, kas antra vokietė (na, išskyrus senas ir jaunėles, kurias sugeba paslėpti), yra prievartaujamos po begales kartų ir su daugeliu elgiamasi kaip su lėlėmis, praradusiomis bet kokias teises į žmogiškumą ar gailestį. Dienoraščio autorė yra kiek gudresnė - po kelių išprievartavimų, supranta, kad jai reikia užnugario, žmogaus, kuris suteiktų jai "tabu" statusą. Taigi, ji suranda aukštesnio rango rusų kareivį, paskui antrą ir trečią, pastariesiems išvykus, kurie jai atneša šiokio tokio maisto, nors ji jiems ir turi atsiduoti. Autorė išgyvena karo baisumus, sprendžiant iš dienoraščio gan šaltakraujiškai, kas, mano nuomone, jai ir padėjo išgyventi. Šaltakraujiškumas tokiose situacijose yra tarytum dovana, padedanti ištverti ir, galiausiai, pabusti iš baisaus košmaro. Žinoma, skaitydama, susimąsčiau apie tai, kokia šiandieninė mokslo ir technologijų pažanga paprastiems žmonėms būtų bevertė, kaip karo atveju mums nepadėtų nei tie mūsų kompiuteriai, nei išmanūs telefonai... Ir kaip bado akivaizdoje visos picos, keksai ir spurgos pasimestų prisiminimų dulkėse. Sunku ir įsivaizduoti. Žinoma, dabar tikrai nepradėsiu skaičiuoti kiekvieną savo kąsnį ar kokią pramogą ir galvoti, o vat, karo metu tai to viso nebuvo... Tiesiog džiaugiuosi, kad dabar esu šiltame bute, kuriame žybsi lemputės, kad tuoj užsiplikysiu arbatos ir pradėsiu skaityti kitą knygą.

Mano vertinimas: 9/10.

Mano pieštukas užkliuvo: "Visi degina knygas. Nykdamos ir virsdamos į dūmus jos bent suteikia mums šilumos ir išverda sriubos." Šią citatą pažymėjau tikriausiai dėl to, kaip puikiai ji atspindi tai, jog gyvuliški instiktai - elementariausias noras pavalgyti, be jokių klausimų nusveria kultūrą. Ir, kad tokiomis sąlygomis, ji tiesiog ištirpsta ore.

Knyga: Gauta knygų apsikeitimo akcijos metu.

Leidykla, išleidimo metai: Obuolys, 2009.

Lia Celi "Neklusnusis angelas... Marlene Dietrich legenda"

Knygos aprašymas: "Knygoje „Neklusnusis angelas: Marlene Dietrich legenda" pasakojama kaip vienu plunksnos brūkštelėjimu dienoraštyje mergaitė iš Berlyno sukuria savo vardą, savo likimą.

Po dvidešimties metų graži studentė, išaugusi audringoje Veimaro laikų Vokietijoje, tampa Holivudo karaliene. Bet visada tik ji pati kurs savo gyvenimą - nuo Beverli Hils prabangos iki Antrojo pasaulinio karo kovos dainų. Tik ji pati pavers save neblėstančiu mitu."

Mano nuomonė apie šią knygą: Tai tikriausiai jau trečioji knyga, kurią skaitau apie šią ypatingąją moterį. Ir ji vis atrodo tokia pati spalvinga ir įdomi. "Neklusnusis angelas... Marlene Dietrich legenda" skaitosi itin lengvai, yra viso labo 108 puslapių knygelė. Taigi, kaip atsirado Marlene Dietrich? O, pasirodo, labai paprastai, tiesiog susigalvojusi skambesnį vardą "Marlene". Ji visuomet buvo karštakošė, sugebanti sugundyti, viliokė, maištaujanti prieš savo motiną. Na, jei nebūtų maištavusi, šiandien, tikriausiai, nieko apie Marlene Dietrich ir nebūtume girdėję. Iš pradžių ji filmavosi reklamose, paskui, parodžiusi savo apnuogintas kojas, buvo priimta į teatrą ir viskas kaip reikiant įsisiūbavo, nepaisant visų nesklandumų, įvairiausių nesutarimų su kitais žmonėmis, ji vis tiek siekė to, ko norėjo. Išskyrus tai, kad turėjo išvykti iš savo gimtosios Vokietijos, kadangi nepritarė Hitlerio valdymui ir, juolab, nesirengė niekam padlaižiauti. Ji skynėsi kelią į šlovę, tik ar tikrai buvo laiminga? Sunku pasakyti. Ji vienu metu sugebėdavo apsukti galvas keletui vyrų ir priversti juos patikėti, jog kiekvienas iš jų yra tas vienintelis. Beje, ji visą tą laiką buvo ir ištekėjusi, bet jie su vyru mielai ėjo skirtingais meilės keliais. Marlene Dietrich buvo stipri, regis, sunkiai palaužiama asmenybė, bet kartu ir lipo per kitų žmonių galvas, bei jausmus. Tai, tikriausiai, vienas tiesiausių kelių kopti viršun.

Mano vertinimas: 8/10.

Knyga: Iš nuosavos bibliotekos, gauta dovanų.

Leidykla, išleidimo metai: Gimtasis žodis, 2007.

Giedrė Kazlauskaitė "Singerstraum"

Knygos aprašymas: "Poezijos rinkinių „Heterų dainos" (2008) ir „Meninos" (2014) autorės trečia poezijos knyga. Poetė atsiriboja nuo dvasingo giedojimo ir skambių žodžių, pasikliauja konkrečių patirčių, būsenų bei vaizdų perėjimu į poezijos kalbą ir sukuria ypatingą tikrumo įspūdį.

Žinojau, kad tai bus ritmiška, mokys silabotonikos; Singer beveik matematikė. Reikėjo siūti karnavalui, iš pradžių raganos apsiaustą, paskui apsiūti lėles, tada kompensuoti stygių spintoje. Aštuntoje klasėje gyvenau bendrabutyje greta vyresnių muzikančių kambario; kažkuri iš jų nuo pat ryto, pagrojusi gamas, imdavo skambinti Liszto Liebestraum. Tuo metu ir tame kambaryje formavausi kaip į nieką nepanašus padaras, mintąs Goethe's „Faustu", operų libretais ir svajomis. Dabar man jau tarsi ir nieko nereiškia tas patetiškas kūrinys. Svajoju ne tiek apie meilę, kiek apie vienatvės, mąstymo, meditacijų laiką, kurį padeda atrasti siuvimo mašina. Todėl Singerstraum.

Šita knyga žymi ir išsivadavimą iš savo prigimtinės sėslybės. Vis dėlto kuo daugiau keliauju, kuo globaliau esu priversta mąstyti, kuo daugiau kalbos zonų patiriu – tuo svarbesnės man tampa vaikystės erdvės, gimtinė; tuo labiau pasitikiu savo tapatybe – esu lietuvė, rytų europietė. Maža to, rašau eilėraščius – paradoksalu, skelbiu savo mažai kam aktualias asmenines patirtis. Keliauju kaip tik dėl jų; jie yra priežastis, kodėl man pavyksta pamatyti pasaulio. Simboliškai grįžtu į praėjusio amžiaus pradžią, tarpukarį, pirmąją Nepriklausomybę, kai lietuvių inteligentai važiavo lavintis į Vakarus."

Mano nuomonė apie šią knygą: Šią knygą laimėjau birželio mėnesį, tačiau tik dabar akys užkliuvo už jos, kai norėjosi grįžt prie poezijos. Nujaučiu, kad tai šiuo metu nebuvo geriausias pasirinkimas, nes poezijos neskaičiau jau gerus metus. Visų pirma, eilėraščiai, esantys knygoje "Singerstraum", man pasirodė pernelyg proziški. Na, ne, nesu iš tų žmonių, kurie sako, jog eilėraščiai turi turėti rimą. Bet ritmą, manau, kad taip. Sunku nustatyti tą ribą tarp poezijos ir prozos, ypač šiuolaikinėje poezijoje, kai kartais eilėraštis atrodo, kaip minčių kratinys, tiesiog patirtis, istorija. Šie eilėraščiai mane palietė tik dalinai, išskyriau vos keletą, kurie man priminė mano pačios patirtis, virptelėjo vidinės stygos. Pavyzdžiui, iš galvos neiškrenta šios eilutės iš eilėraščio "Kapų lankymas": "Tavo amžiaus mergaitė, tuo metu ketverių, / vardu Eglutė, sunkvežimyje žuvo; žiūrėk, kokia didelė / jau eglė čia auga." Šios eilutės ypatingai suvirpina ir norom nenorom priverčia stabtelt. Manau, reiktų prie šio rinkinio grįžti, apskritai grįžus prie poezijos, gal jau primiršau ir kaip ją skaityti? Beje, įdomus momentas buvo toks, kai vos paėmus šią knygą skaityti vieną rytą, paskui įsijungus "Labas rytas, Lietuva" laidą, kaip tik kalbėjo pati autorė apie šią knygą ir buvo kalbama apie tai, kaip "Singerstraum" "dalyvauja" Metų knygos rinkimuose. Ar balsuosiu? Sunku pasakyti, neskaičiau dar kitų.

Mano vertinimas: 5/10.

Knyga: iš nuosavos bibliotekos, laimėta kažkuriame konkurse.

Leidykla, išleidimo metai: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.

Werner Fuld, Thomas F. Schneider "Pasakyk, kad mane myli..."

Tik užrašyta meilės istorija nesibaigia ir pretenduoja į nemirtingumą, bei prisiminimą tų, kurie joje nedalyvavo.



Knygos aprašymas: "Ėrichą Mariją Remarką ir Marleną Dytrich daug metų siejo ypatingas meilės ryšys. Abu garsenybės susitiko 1937 m. Venecijos krantinėje, užsimezgė aistringas romanas. Painių tarpusavio santykių juodu galutinai taip niekada ir nenutraukė. Šioje knygoje pirmą kartą viešai publikuojami jaudinantys Remarko laiškai Marlenai ir nedaugelis iš jos gautų atsakymų.
„Tai buvo drama – užtat dabar turime gražiausius, aistringiausius, liūdniausius meilės laiškus. Tai buvo paskutinė didžioji dvidešimto amžiaus meilės istorija, milžiniška melo ir saviapgaulės kupina iliuzija, nutvieksta bengališkos Remarko žodžių ugnies, ir jis niekados nebuvo toks didis rašytojas, koks buvo šituose intymiuose laiškuose savo ledinei mylimajai.“
Verneris Fuldas

„Meilės laiškai nepalieka neatsakytų klausimų apie intymųjį intermezzo.“
Münchner Merkur "

Mano nuomonė apie šią knygą: Paauglystėje labai mėgau Remarko kūrybą, perskaičiau didžiąją dalį jo kūrinių, kuriuos radau savo gimtojo miestelio bibliotekoje. Ir iki šiol, kaip vieną mėgstamiausių knygų, pasakau Remarko "Trys draugai", ji išties padėjo susidėlioti tuomet savo prioritetus, suprasti daugelį dalykų. Tačiau po kokių penkerių metų grįžusi prie Remarko, tik laiškų forma, supratau, kad jis yra vienas tų autorių, kur perskaičius savęs ieškojimo laikotarpiu (žinoma, savęs ieškome mažne visą gyvenimą, bet, šiuo atveju, omenyje turiu paauglystę, kai savęs ieškome ar apsimetame tą darantys, intensyviausiai), geriau vėliau prie jo negrįžti, nenorint sugadinti prieš tai susidariusio įspūdžio. Apie Marleną Dietrich pastaruoju metu taip pat dažnai skaitau. Tiesiog tai gaunasi natūraliai, nebandant ieškoti jos specialiai. Tai štai, kas nutinka, kai ypatingasis Remarkas įsimyli tokią kvapą gniaužusią moterį, kaip Marlena Dietrich? Lengva nuspėti, nutinka taip, kad Remarkas gerokai suvaikėja. Man šie laiškai iki vidurio knygos atrodė labai vaikiški, reikalaujantys vaikiško dėmesio, netgi priminė vaiką, trokštantį motinos. Ir tai manęs nežavėjo. Taip, žinoma, daugelis žmonių įsimylėję suvaikėja, bet šitas suvaikėjimas buvo kažkoks desperatiškas, erzinantis. Ir kaip dažnai nutinka, tik meilės istorijai pašlijus, laiškai tampa jausmingesni, įdomesni. Tiesa, gaila, jog šioje knygoje M. Dietrich laiškų beveik nėra, vos keletas. (O taip yra todėl, nes Remarko žmona, kažkuri gražuolė aktorė, iš pavydo tuos laiškus sudegino...). Iš šios knygos daugiausiai galima sužinoti apie Remarką, kuo jis sirgo, kur keliavo, koks buvo įsimylėjęs. O štai Marlena lieka paslaptimi. (Nors, tiesa, knygoje, kurią vėliau aprašysiu, skaičiau, jog Marlena Dietrich buvo labai gudri ir apsukri moteris, kuri sugebėdavo vienu metu apsukti galvas keletui vyrų ir priversti juos patikėti, jog jie vieninteliai...). Taigi, knygos išsijuosus nerekomenduoju, nebent norėtųsi pažvelgt į intymųjį, jausminį Remarko gyvenimą (tik atsargiai, kad nebūtų taip, kaip man, kad kiek nusivilsite).

Mano vertinimas:/ 4/10.

Knyga: Iš nuosavos bibliotekos, kainavusi 3,07 eur.

Leidykla, išleidimo metai : Gimtasis žodis, 2013.

Michael Cunningham "Tos valandos"

Knygos aprašymas: "Tai sudėtinga ir trapi trijų moterų jausmų, vidinių prieštaravimų, meilės, vilties ir nevilties istorija. Tai pasakojimas apie pastangas užčiuopti prasmę ir sugebėti gyventi. Kodėl jaunai, protingai ir talentingai, taip jautriai išgyvenančiai sielvartą, džiaugsmą ir svajojančiai būti kur nors kitur bei veikti ką kita moteriai tenka tokios paprastos ir iš esmės kvailos kasdienės pareigos? Kodėl taip graužia nepasitenkinimas savimi, vyru, šeima? Kodėl toks stiprus troškimas pabėgti nuo viso to, nors ir trumpam?..
Trys pasakojimai, trys moterys, trys likimai, siejami garsiojo Virdžinijos Vulf romano „Ponia Delovėj“. Simboliškai paskutinę Virdžinijos Vulf gyvenimo dieną pradėtas pasakojimas krypsta prie šių dienų Niujorke gyvenančios Klarisos ir talentingo poeto, graužiamo nepagydomos ligos. 1923-iaisiais Virdžinija Vulf, biografiškai tiksliai ir labai tikroviškai atkurta knygoje, rašo apie ponią Delovėj, o 1949-aisiais Lora Braun skaito šį romaną ir iš paskutiniųjų stengiasi prisitaikyti prie idealios namų šeimininkės gyvenimo. Bet gal veikėjus sieja daugiau nei Virdžinijos Vulf knyga?.."

Mano nuomonė apie šią knygą: Paėmusi šią knygą į rankas, žinoma, iškart pastebėjau viršelį - išskirtinai gražus. Tai knyga, pirmiausia, apie valandas, keičiančias mūsų visų gyvenimus, o tik paskui apie tris moteris. Joje aprašomos moterys - Virdžinija Vulf, Lora Braun ir Klarisa, draugo vadinama ponia Delovėj. Šias visas moteris sieja būtent V. Vulf knyga "Ponia Delovėj", pirmoji yra jos rašytoja, antroji kiek nusivylusi namų šeimininkė, skaitanti šią knygą, na ir trečioji, gyvenanti gyvenimą, kaip tikra ponia Delovėj. (Tiesa, dar neskaičiau "Ponia Delovėj", dėl ko, spėju, kad praradau dalį šios istorijos ypatingumo). Virdžinijos Vulf gyvenimas aprašytas, kaip pats autorius rašo, tiksliausiai ir jis yra realus, remiantis įvairiomis istorijomis iš V. Vulf gyvenimo, ir tyrinėjimo. Tačiau, kad ir kaip tiksliai aprašyta šios rašytojos svarbiausia ir dramatiškiausia diena, man asmeniškai, pritrūko jausminio tyrumo, tikrumo, jos gyvenimas ir diena pasirodė pernelyg tikslinga, pernelyg sustyguota. O, rodos, nykiausios herojės - Loros Braun, gyvenimo diena ir jausenos aprašytos įdomiausiai, tikriausiai, jos pozicija atskleidė daugiausiai jausmų, kuriuos nesunku atpažinti ir susimąstyti apie tai, kaip puikiai suprantu šią moterį. Na, o štai, viena spalvingiausių herojų Klarisa, mano nuomone, aprašyta kiek per glaustai. Jaunystėje ji įsivėlė į nuotykį su dviem vyrais, kurių vieną mylėjo ji, o kitą mylėjo jos mylimasis. Ir vienas bučinys apvertė gyvenimą visiems trims. Kai aprašoma ta ypatinga jos gyvenimo diena, jau po daugelio metų, po šio bučinio, ji gyvena su moterimi ir augina dukrą, kurios tėvas - nežinia kas. Galop viskas susiklosto šių trijų moterų gyvenime visiškai netikėtai. (O to nenoriu atskleisti, nes pati knygos gale tikrai stebėjausi ir mintyse šūkčiojau: "O tu matai kaip!"). Nekantrauju šį vakarą pažiūrėti ir šios knygos ekranizaciją, kuri, kiek domėjausi, taip pat verta dėmesio ne mažiau, nei knyga. Trumpai apie šią knygą galėčiau pasakyti taip, jog, rodos, nujauti, kad herojai itin spalvingi, bet kai kurie, kaip minėjau, neišbaigti, ar neatitinkantys lūkesčių.

Mano pieštukas užkliuvo (Tiesa, pieštuku aš nepasižymiu iš tikro šių citatų, tiesiog pasižymiu lapeliais:D): "Mes rengiam pobūvius, paliekam šeimas ir gyvenam vieniši Kanadoje, kamuojamės rašydami knygas, kurios, nepaisant mūsų talento ir begalinių pastangų, nepaisant pačių didžiausių vilčių, nepakeičia pasaulio. Gyvenam savo gyvenimus, kažką darom, paskui miegam - visa tai taip paprasta ir kasdieniška. Kai kurie iššoka pro langą, nusiskandina ar prisiryja tablečių, kur kas daugiau miršta atsitiktinai, o daugelį mūsų - didžiąją daugumą - sugraužia kokia nors liga arba, jeigu pasiseka, pats laikas. Yra tik viena paguoda: viena kita valanda, kai mūsų gyvenimas, nepaisant visų negandų, netikėtai pražysta ir dovanoja mums viską, ko mes kada troškome, nors visi, išskyrus vaikus (ir gal netgi jie), žino, kad po šių valandų neišvengiamai ateis kitos, kur kas tamsesnės ir daug sunkesnės. Ir vis dėlto mes džiaugiamės miestu, rytu, mes viliamės, labiau už viską, turėti daugiau to paties."

Mano vertinimas: 8/10.

Knyga: Iš nuosavos bibliotekos, kainavusi 3.95 eur.

Leidykla, išleidimo metai: Sofoklis, 2015.

"Ko tu stovi? Pokalbiai apie Lietuvos roko kultūrą" (parengė Emilija Visockaitė)

Knygos aprašymas: "Roko muzika niekada negimė iš pinigų ir paramos. Priešingai – ji atsirasdavo ten, kur sunkiausia, didžiausias nedarbas, neteisinga valdžia, vienatvė ir susvetimėjimas. Šias sąlygas Lietuva suteikti gali. Tačiau roko kultūros vystymąsi reikia remti kaip ir bet kurią kitą jaunimo iniciatyvą, skatinančią kūrybingumą, užimtumą, tarptautinius ryšius.

Roko pakilimai visada susiję su socialiniais, maištingais judėjimais, visuomenės krizėmis ir protestais. Rokas yra visuomenės būsenų veidrodis. Roko muzikos situacija atspindi šalies demokratijos lygį. Rokas visada skambėdavo ten, kur žmonės susivienydavo ko nors siekdami ir turėdavo aiškią socialinę poziciją, nuomonę, kurią drėbdavo į veidą neteisybei. Rokas skatina individualybę, mąstymą ir yra pagrindinis ginklas kovoje su masine kultūra, fasadinėmis vertybėmis, vartotojiškumu. Roko kultūra reiškia aktyvią pilietinę visuomenę. Jos nebuvimas – abejingumą.

Maištas prasideda nuo klausimo.

Emilija Visockaitė"

Mano nuomonė apie šią knygą: Įdomi, informatyvi knyga apie Roko kultūrą Lietuvoje. Visų pirma, šiek tiek gaila, kad ji į mano rankas pateko kiek vėlokai, visgi ji išleista 2010, o per tuos šešerius metus, mano nuomone, tikrai daug kas pakito. Atsirado naujų erdvių, galimybių, kai kurių dalykų, kurie aprašyti, deja, jau ir nebeliko. Šioje knygoje galima rasti ne tik jau seniausiai iširusių grupių veiklos aprašymus ir jų nuotraukas, bet ir pajusti roko klausytojų vienybę, kuri, bent jau man atrodo, šiek tiek išblėsusi. Taip, dabar vyksta vasarą daugybė festivalių, tik spėk rinktis, į kurį keliauti, vyksta nemažai koncertų (ypač Vilniuje ar Kaune), tačiau tos vienybės, anksčiau jungusios visus, mažėja, spėju, todėl, kad ir požiūris, ir laisvė klausyti viską, ko tik širdis geidžia, ir, žinoma, vis didėjantis susvetimėjimas daro tam didžiulę įtaką. Sužinojau daugybę grupių, kurių net pavadinimų gyvenime nesu girdėjusi. Dar labiau žavi roko kultūros pradžia Lietuvoje, gūdžiame Sovietmetyje, rodos, pasiausdavo jaunimas taip, kad dabartiniai "pasiautimai" atrodo net juokingai. Smagu, kad šioje knygoje aprašomos ne tik grupės, bet ir įvairūs buvę ir esantys leidiniai, interneto svetainės, ir netgi įtraukiami klausytojų komentarai, straipsnių ištraukos, kas itin pagyvina istorijas. Žodžiu, tikram roko gerbėjui, šitą knygą privalu perskaityti. Juk smagu žinoti nuo ko viskas prasidėjo, ir, kiek jau viskas pajudėję į priekį. Kai savaitgaliais nežinai į kurį miestą trenktis, kai yra nemažai alternatyvių barų, vyksta įvairiausi koncertai nuo užsienio žvaigždžių iki įvairiausių Lietuvos grupių.

Mano pieštukas užkliuvo: "Provincijoje žmonės neperka gitarų. Jie nusiperka mašiną, įsijungia "Russkoje radio" ir pasiima hantelius. Pagrindinė mūsų kultūra - sportuoju, turiu mašiną, turiu mergą, kuri man negraži, bet mano draugams graži. Tai joks čia ne rokas" L. Čereškevičius

Mano vertinimas: 8/10.

Knyga: Iš nuosavos bibliotekos. (Kaip tyčia, nusipirkta, būnant "Roko naktyse":)))

Leidykla, išleidimo metai: Versus aureus, 2010.

Charles Baudelaire "Paryžiaus splinas"

Knygos aprašymas: "Pirmuosius „Paryžiaus splino“ eilėraščius proza Baudelaire paskelbė 1857-aisiais. Kaip poezijoje, prozoje Baudelaire lieka ištikimas tai pačiai netaisyklingumo (kartais net šlykštumo) estetikai. Nusileisdamas į kraštutinybių pragarus, jis pasiekia labai aukštą, tiesiog niekam neprilygstamą tyrumo ir nekaltumo laipsnį."

Mano nuomonė apie knygą: Šioje knygoje sutalpinta 50 proziškų eilėraščių. Ar tiksliau - 50 poetiškos prozos kūrinių. Pirmiausia, pradėjusi skaityti, iškart pastebėjau, jog vertė A. Nyka-Niliūnas. Vis priminė Nykos-Niliūno dienoraščių fragmentus (o dienoraščiuose, kaip tik vieną citatą iš šios verčiamos knygos pirmąkart ir perskaičiau). Na, sunku būtų paneigti, jog vertėjo indėlis verčiamoje knygoje irgi nemažas. "Paryžiaus splinas" buvo pirmoji pažintis su Charles Baudelaire. Žinoma, tai vienas tų autorių, kurių pavardę tikrai žinai, bet tiesiog dar neteko skaityti. Negaliu sakyti, jog likau itin sužavėta. Galbūt, nors ir be galo gerbiu ir dievinu A. Nykos-Niliūno kūrybą, jei mokėčiau prancūzų kalbą ir būčiau skaičiusi originalo kalba, susižavėjimas būtų didesnis. Arba, jei būčiau bent jau buvusi Paryžiuje (deja, tokia laimė dar neaplankė), arba, jei būčiau gyvenusi daug anksčiau. Arba, arba, arba... Žinoma, buvo tokių minčių, kai stabteldavau ir susimąstydavau, tačiau daugiausia, skaitydama šią knygą, tiesiog verčiau puslapį po puslapio pernelyg neįsijausdama. Kartkartėmis atrodė (tai tikriausiai pasirodys šventvagiška ar aš pasirodysiu kvailele, neišmanančia LITERATŪROS), bet kartkartėmis atrodė, jog tai vienas tų rašytojų, kurie nori pasirodyti itin išprusę ir kiša savo išprusimą reikia nereikia, kalbėdami, apie, atrodo, visiškai paprastus ir kasdienius dalykus. Nors, atrodo, anksčiau tai buvo itin "madinga". Vis dėlto, manau, kad klasika turi ir dominti, joje turi atrasti kažką pritaikomo šiandieniniam pasauliui, šiandienos sau. Šioje knygoje tokio "pritaikomumo" radau mažokai, bet, visgi pavyko rasti keletą pavyzdžių. Pavyzdžiui, skaitydama apie tai, kaip elgetą reikia primušti iki tokio lygio, kad jis trenktų atgal ir parodytų, jog yra žmogus ir norėtų "stotis ant kojų" tikrai tam nepritariau arba kaip išsipusčiusi poniutė pasišlykštėjo alkanos šeimos akimis, žiūrinčiomis į restoraną pro langą ir prašė juos nuvyti lauk. Abejingumas, svetimumo jausmas, vienatvė, ir, žinoma, meilė, buvo ir bus aktualu visais laikais. Kol kas padedu šią knygą atgal į lentyną ir galbūt kada nors ją išsitraukusi, rasiu daugiau to, ko tikėjausi šįkart, ir, deja, neradau.

Mano pieštukas užkliuvo: "Pasižadėjome, kad visos mūsų mintys bus bendros mums abiems ir kad mūsų dvi sielos nuo šiol bus viena; - svajonė, kurioje galų gale nėra nieko originalu, išskyrus tai, kad, svajota visų, niekieno nebuvo įgyvendinta."

Mano vertinimas: 7/10.

Knyga: iš nuosavos bibliotekos, kainavusi 2 eurus.

Leidykla, išleidimo metai : Baltos lankos, 2001

"Nepaprastos istorijos iš praeities"

Knygos aprašymas:" Kodėl Rusijos caras Ivanas IV buvo pramintas Rūsčiuoju? Ar Erodas iš tikrųjų įsakė išžudyti visus Betliejaus vaikus? Kodėl buvo siūloma paskendusį laivą „Estonia" užlieti betonu ir daugiau niekada jo nejudinti? Kuri kilminga moteris buvo užgauliojama dėl savo bjaurumo ir kas atsitiko paskutiniam Kinijos imperatoriui Pu I?

Šioje informatyvioje, įdomioje knygoje jus lydės pasakojimai apie keistus įvykius, kovas dėl valdžios, paslaptingus dingimus ir stebuklingus susitikimus, niekšus, menininkus, nuostabias moteris ir likimo posūkius. Sužinosite, kaip randasi legendos ir kaip nuslepiama istorinė tiesa."

Mano nuomonė apie šią knygą: Prisipažinsiu, mano santykis su istorija buvo itin komplikuotas. Taip jau nutiko, kad mano buvusi istorijos mokytoja mano norą domėtis istorija buvo gerokai numarinusi. Ir tik dabar, kai jau praėjo keletas metų po mokyklos baigimo, vėl atgijo meilė pačiai istorijai, įdomiems faktams, istorijos paslaptims. Tad šitaip ši knyga ir pakliuvo man į rankas. Šioje knygoje aprėpiamos įdomiausios temos nuo Erodo valdymo iki Da Vinci išradimų, nuo maištingų moterų ar dvigubų agenčių iki įvairiausių pasaulį ištikusių katastrofų. Ją skaitydamas sužinai labai įdomių faktų, vieni girdėti kažkur, bet sunkiai išlikę atmintyje, su kitais susipažįstama pirmąkart. Tad rekomenduoju tiems, kurie domisi istorija ir tiems, kurie, galbūt, kaip aš, buvote praradę norą ja domėtis. Tai tikrai nėra viena tų knygų, kurią perskaitai vienu prisėdimu, nes tiesiog pavargsti nuo informacijos, ir ilgainiui ji pradeda maišytis. Bet pasiėmus arbatos puodelį pavartyt kasdien ir perskaityt bent po skyrių ar straipsnį - pats tas. :)

Mano vertinimas: 7/10.

Knyga: Nusipirkta knygų mugėje Klaipėdoje, kainavusi 5 eurus.

Leidykla, išleidimo metai: Alma littera, 2012.

Nicolai Lilin "Sibirietiškas auklėjimas"

Knygos aprašymas: "Ginčijamame, nepripažintame regione tarp Moldovos ir Ukrainos, Padniestrėje, gyvena glaudi „garbingų nusikaltėlių“ grupė, kilusi iš Stalino ten ištremtų nusikaltėlių. Joje laikomasi griežtų ritualizuotų pagarbos ir ištikimybės kanonų. Tatuiruotės ten pasakoja žmogaus gyvenimą, vaikas nuo mažiausių dienų svajoja apie savo pirmąjį durklą piką, „garbingieji“ ginklai griežtai atskiriami nuo „nuodėmingųjų“, pinigai leidžiami dviem dalykams – ginklams ir ikonoms, o mentai ir kiti sistemos pakalikai visuotinai neapkenčiami. Nepaklūstantys jokiai valdžiai, nepriklausantys visuomenei, kaip mes ją suprantame, žmonės su begaline aistra ir brutalia jėga puoselėja pagarbą senoliams, ištikimybę tiesai ir savo laisvę."

Mano nuomonė apie šią knygą: Ši knyga į mano rankas pateko todėl, nes mūsų skaitytojų klubas ją išrinko. Iš pradžių labai spyriojausi ją skaityti, atrodė, jog visiškai manęs nesudomins. Tačiau klydau. Darėsi vis įdomiau ir įdomiau. Ši istorija yra apie Sibiro urkų bendruomenę, kurioje galioja saviti, visuomenės normoms prieštaraujantys, įstatymai. Nepaisant to, jog jie daro begales nusikaltimų, yra itin tikintys, gerbiantys ne tik vyresniuosius, bet ir neįgalius žmones, juos vadindami "Dievo siųstaisiais", dalijasi sukaupta išmintimi su vaikais ir palaiko sunkiai apsakomus glaudžius ryšius tarpusavyje, trumpai tariant yra kaip didelė šeima. Istoriją pasakoja vaikas, paskui jau paauglys, Nikolajus, kitaip "Kolima". Pasakojama viskas - nuo santykių su draugais iki kalėjime prievartaujamų berniukų. Iš esmės, pati idėja pateisinti "garbingumu" tai, jog jie žudo, mušasi, lieja kitų rajonų paauglių ar suaugusiųjų kraują, daro savo teismus, "mentus" laiko visiškais šunimis, man nėra itin patraukli, nepateisinu tokių dalykų. Tačiau pati istorija skaitosi patraukliai, kai į ją žiūri, kaip į istoriją. Nežinia, kiek iš tikrųjų ji yra tikra, kiek išgalvota ar "pagražinta", aš ją skaičiau kaip įdomią, kitokią istoriją. Vis dėlto, manau, kad bene visos istorijos knygose yra tiek pat tikros, kiek ir netikros. Manding, neįmanoma parašyti visiškos tiesos. Skaitydama "Sibirietišką auklėjimą" kartais bodėdavausi, kartais stebėdavausi, o skaitydama apie berniukų prievartą, kuri buvo aprašyta tikrai išsamiai, tikrąja šio žodžio prasme, šlykštėjausi ir nusukdavau akis. Vis susimąstydavau apie tai, kaip jausdavosi tie kiti, kitų rajonų vaikai, ką jie mąstė, kokie galbūt buvo jų nusistatymai. Čia buvo teisūs tik tie Sibiro urkų bendruomenės atstovai. Ar šitą knygą skaityčiau dar kartą? Tikriausiai, ne. Ar rekomenduočiau? Galbūt. Daugelis sakė, kad filmas geresnis, bet aš visiškai su tuo nesutinku. Filme nebuvo atskleista nė pusė šios knygos turinio.

Mano vertinimas: 8/10.

Knyga: Paskolinta draugo.

Leidykla, išleidimo metai: Obuolys, 2016 (Tai antroji pataisyta laida)