Emma Donoghue "Kambarys"

Perskaičiau šią knygą vakar, tačiau vis dar sunkiai atgaunu vidinę ramybę. Ši knyga sukrečia, gerai pagriebia ir pakrato, kad paskui stovi išsižiojęs ir negali patikėti, kas su tavimi nutiko. Visą dieną galvoju nuo ko pradėti šį aprašymą, kaip perteikti tai, ką perskaičiau, ką pajaučiau. Paprastai tariant - ši knyga apie moterį, kurią pagrobia einant iš paskaitų ir uždaro sandariame kambaryje, kuriame nerasi net plyšio, ką bekalbėti apie viltį išsilaisvinti. Praėjus dviem metam nuo pagrobimo, seksualiai išnaudojama, mergina pagimdo kūdikį - berniuką, kuris ir tampa šios istorijos pasakotoju ir ašimi. Tame kambaryje moteris išgyvena septynerius savo gyvenimo metus, o berniukas nuo gimimo - penkerius. Sugalvojus puikų, nors ir kiek žiaurų, vaiko atžvilgiu, planą, jie išsigelbėja. Ir tuomet pasakojama apie adaptaciją gyvenime už Kambario durų - Anapus.

Šis siužeto papasakojimas neatskleidžia bemaž nieko, tai tik detalės, kurios nors ir yra svarbios, tačiau istorijos pagrindas - jausminis. Ką gali jausti berniukas, kuris gyvena mažame pasaulėlyje - Kambario dydžio? Iš esmės, jo pojūčiai panašūs, kaip kitų penkiamečių berniukų - jis kartais ožiuojasi, kartais žaidžia, kartais kažko nevalgo ar raukosi, nes jam tai neskanu, kartais nori žiūrėti televizorių visą dieną, jis garbina Dorą, kurią garbina daugelis kitų vaikų. Tačiau esminis skirtumas - Džekas niekuomet nebuvo lauke, jis mano, jog tai egzistuoja tik televizoriuje, jis mano, jog nėra kitų žmonių apart Mamos ir Pagrobėjo, kuris ateina naktimis, o Džekas tuo metu turi miegoti spintoje. Džekas tik girdi lovos girgždėjimą, skaičiuoja, kartais girgždesių būna beveik 300, kartais mažiau ir tada viskas nutyla. Paskui Senasis Nikas apsiauna batus ir išeina. Tuomet Mama Džeką pasiima pas save į lovą, kur jie apsikloja Pūkine ir miega. Džeko pasaulis - Kambarys ir Televizorius, kuriame rodo dalykus, kurių nėra Džeko realybėje. Ten jis mato ledus, medžius ir raudonas gražias sofas. Taigi, kaip tokiam vaikui "grįžti" į pasaulį už Kambario ribų? Juk jis tame pasaulyje nė nebuvęs. "Aš ne Kambaryje. Ar aš tebesu Aš?" . Visiškai natūralu, jog Džekui kyla toks klausimas, išties. Ar jis tebėra jis? Jis turi suvokti pasaulį beveik nuo nulio, mokytis vaikščioti apsiavęs, mokytis lipti laiptais ir pratintis prie saulės šviesos. Kaip jam suvokti, jog parduotuvėje jis negali užsimanęs pasiimti knygelės, nes už ją reikia mokėti? Juk tai nebe Kambarys... Tačiau skaičiau ir žavėjausi, kaip po truputį šis mažas žmogus prisitaikė prie pasaulio Anapus - už Kambario, nors jį dažnai ir prisimindamas."Kai buvau ketverių metų, maniau, kad viskas Televizoriuje yra tik Televizoriuje. Bet kai sukako penkeri, Mama pasakė man nemelą apie tai, kad daugelis vaizdų yra tikri, o Anapus viskas yra tikra. Dabar aš esu Anapus, bet pasirodo, kad daug kas čia nėra tikra."
Pagrobėjas - Senasis Nikas - ganėtinai vaikiška, nesubrendusi, serganti būtybė, mananti, jog viskas gali būti jo. Ir juk daug tokių žmonių realybėje, net nebūtinai pagrobėjų, tačiau ir vyrų, kurie muša savo žmonas ir laiko jas sava nuosavybe, kuria galima naudotis, kada tik prireikia.
Pradėjus skaityti erzino tai, jog pasakotojas tik penkiametis Džekas. Man trūko pačios motinos jausmų, vis slapčiomis tikėjausi, jog galbūt bus aprašyta ir jos pusė, tačiau to nebuvo. Žinoma, autorės pasirinkimas viską pateikti penkiamečio Džeko vardu suteikia istorijai daugiau dramatiškumo, kartais juoko pro ašaras.
Mama pati pameta save, neberanda savyje tos merginos, kokia ji buvo prieš ją pagrobiant. Ji pyksta ant viso pasaulio ir jai viskas atrodo neteisinga. Ji pavargsta ir nuo buvimo su vaiku visą laiką. Ir tai suvokiama, juk žmogiška norėti pabūti vienam su savo mintimis, nors kartais. "Žinau, tau reikia, kad būčiau tavo mama, bet man tuo pačiu metu reikia prisiminti, kaip būti savimi, o tai..." Žvelgti į Mamos jausmus skauda.
"Senelė sako, kad Mama galėtų nusivesti mane į zoologijos sodą, bet Mama sako, kad negali pakęsti narvų." Akivaizdu, jog gyvenimas Kambaryje sutraumuoja ir palieka gilius įspaudus, kurių laikas nepajėgus ištrinti.
Kartu ši knyga ir apie Kambarį, kuris jungia mus visus. Kai kurie gyvena savo vidiniame Kambaryje, iš kurio sunku išeiti, bet visi be išimties gyvename Kambaryje, kuriame galioja visuomenės normos, aplinkos įtaka, grožio standartai, aplinkinių nustatyti sėkmingo gyvenimo planai. Šiame Kambaryje mums taip pat dažnai pritrūksta oro.

Knygą vertinu: 8/10.

Leidykla, išleidimo metai: Alma littera, 2012.

Knygos autorė:

Emma Donoghue (g. 1969 m. spalio 24 d., Dublinas, Airija)

Kurt Vonnegut "Sveiki atvykę į beždžionyną"

Knygos aprašymas: "Tolima ateitis. Planeta perpildyta žmonių, kurie, naudodamiesi naujausiais medicinos laimėjimais, gali gyventi amžinai. Tačiau jiems uždrausta daugintis. O kad dingtų noras tuo užsiimti, jie privalo gerti „etiškas“ gimstamumą kontroliuojančias piliules, sekso malonumą padarančias beskoniu. Didžiausia ateities žmonių dorybė – savo noru atvykti į Malonios savižudybės centrą ir smagiai, be skausmo, dviejų jaunų ir žavių darbuotojų draugijoje nusižudyti. Šią idilę drumsčia ir Amerikos miestelio šerifui ramybės neduoda apylinkėse siautėjantis gangsteris Bilis Poetas, gražutėms centro darbuotojoms siuntinėjantis nešvankius eilėraštukus...

„Sveiki atvykę į beždžionyną“ ir kitos 24 novelės sudėtos į to paties pavadinimo rinkinį, yra pasak paties satyros ir juodojo humoro meistro, „privačios verslininkystės vaisius“, nes daugelis jų buvo sukurtos „parduoti“ Playboy ir kitiems leidiniams."

Mano nuomonė apie šią knygą: Tai pirmoji pažintis su šiuo autoriumi. Ir, manau, ne pats geriausias pasirinkimas pirmai pažinčiai. "Sveiki atvykę į beždžionyną" - novelių, spausdintų įvairiuose leidiniuose, rinkinys. Pradėjus skaityti nuobodžiavau, neradau nieko įdomaus ir tik paskui "įsivažiavau". Tai buvo vienintelė arba viena iš keleto knygų, kuri mane prajuokindavo arba norėdavosi draugui garsiai skaityti ištisas pastraipas. Šios novelės - odė tuštybei ir absurdui. Pažvelgta į įvairiausias situacijas pro ironijos, sarkazmo prizmę. Pavyzdžiui, kas nutiktų, jei žmonės gautų galimybę atsiskirti nuo fizinio kūno ir saugykloje laikyti kūnus, kuriuos, prireikus, būtų galima pasiskolinti? Arba, kas nutiktų, jei žmonės turėtų galimybę nusipirkti serumo "antigerasono", kuris atjaunintų ir suteiktų mažne amžiną gyvenimą (priklausomai nuo paties žmogaus, ar jis to nori, nes jei ne - išpila serumą į kriauklę arba nusižudo, palįsdamas po traukiniu), jei pusryčiams valgytų pjuvenas kiaušinių skonio ir neegzistuotų jokios ligos? Arba, kas nutiktų, jei žmonės mylėdamiesi nejaustų jokio malonumo ir jiems būtų uždrausta daugintis, jei būtų savižudybės centrai, kur atvykę, būtų be skausmo nužudomi ir tai bandytų sustabdyti "blogiukas" Bilis Poetas? Šiame novelių rinkinyje kalbama ir apie turtingųjų tuštybę bei žmones, kurie sunkiai pragyvena. Įdomios įžvalgos apie ateitį, įdomūs pastebėjai apie kompiuterius, turint omenyje, kad novelės rašytos maždaug 1950-60 metais. Nežinau, kiek per šias noveles aš pamačiau tikrosios K. Vonneguto kūrybos, kadangi kartais persmelkdavo mintis, jog šios novelės rašytos be didesnio polėkio, tiesiog norint užsidirbti. Sunku lyginti, kai neskaičiau kitų šio autoriaus knygų. Šiaip ar taip, tai buvo vienas smagesnių skaitinių pastaruoju metu, priverčiantis nuoširdžiai juoktis ir šypsotis.

Sudominusi citata: " - Vienintelis vertingas žmogaus daiktas - protas. Kodėl jis turi būti pririštas prie odos, kraujo, plaukų, mėsos, kaulų, gyslų maišo? Nenuostabu, kad žmonės nieko negali pasiekti, juk jie pasmerkti visą gyvenimą kęsti parazitą, kurį visą laiką reikia maitinti, saugoti nuo blogo oro ir mikrobų. Ir, kad ir kaip tą nesąmonę penėtum ir saugotum, ji vis vien nusidėvi!"

Knygą vertinu: 8/10

Knygos autorius:


Kurt Vonnegut (g. 1922 m. lapkričio 11 d. Indianoje - mirė 2007 m. balandžio 11 d. Niujorke)

Knyga: Paskolinta draugo.

Leidykla, išleidimo metai: Kitos knygos, 2009



p.s. kreipiuosi į tuos, kurie tyčia ar netyčia čia užklysta paskaitinėti mano rašliavų, gal galėtumėt pasidalinti nuomonėmis apie šį tinklaraštį komentaruose? Kas gerai, kas nelabai? Norėtųsi kažką pakeisti, kad knygų apžvalgos būtų patrauklesnės ir įdomesnės. :) Iš anksto dėkoju.

Debbie Macomber "Krautuvėlė Gėlių gatvėje"

Knygos aprašymas: "Gėlių gatvelėje yra mažutė krautuvėlė „Geri siūlai“, kurioje jau veikia ir mezgimo būrelis. Jos savininkei Lidijai tai svajonių išsipildymas, simbolizuojantis naują gyvenimą po sunkios ligos. Žaklina, išgyvenanti dėl atšalusių santykių su vyru ir nevykusios sūnaus santuokos, pirmoji užsirašo į mezgimo pamokas. Kerol trokšta kūdikio, vaikiška antklodėlė jai – būsimosios sėkmės ženklas. O akiplėša Aliksė mezga antklodę labdaros fondui – šitaip tikisi atidirbti teismo jai skirtas viešųjų darbų valandas.
Keturioms moterims, užsiėmusioms senu kaip pasaulis amatu, netikėtai atsiskleidžia jų pačių ir bičiulių sielos gelmės. Juk kiek daug dalykų tik moterys tegali suprasti..."

Mano nuomonė apie šią knygą: Tiesą sakant, visuomet buvau nusistačiusi prieš visokius romanus, kaip "Svajonių knygos", bet ši knyga pateko į mano akiratį sergant, kai norėjosi lengvo, atpalaiduojančio, jaukaus skaitinio. "Krautuvėlė Gėlių gatvėje" - toks skaitinys ir buvo. Tai istorija apie keturias moteris, kurios susitinka mezgimo pamokėlėse naujoje siūlų parduotuvėlėje "Geri siūlai". Lidija Hofman - krautuvėlės savininkė, sunkiai, bet lyg ir nugalėjusi kovą su vėžiu, bandanti pastatyti savo asmeninio gyvenimo pagrindus. Žaklina Donovan - turtinga, išsipuošusi poniutė, su vyru gyvenanti atskirus gyvenimus ir kuriai nepelnytai nepatinka jos besilaukianti marti Temė Li. Kerol Žirard - moteris, kuriai niekaip nepavyksta pastoti, net ir dirbtinio apvaisinimo pagalba, nors apie vaikus jie su vyru svajoja nuolatos. Aliksė Taunsend - maištaujanti prieš gyvenimą ir save, jauna mergina, išgyvenusi itin sunkią vaikystę. Taigi šios skirtingos moterys visiškai netyčia susitinka mezgimo pamokėlese, kurias veda Lidija Hofman. Iš pradžių jos sunkiai priima viena kitą, paskui užsimezga tikra, nuoširdi moteriška draugystė. Knygoje rašoma apie tai, kaip keturios visiškai skirtingos moterys gali pakeisti viena kitos gyvenimą negrįžtamai. Tai tik primena, kad kartais ta moteriška draugystė yra reikalinga kiekvienai moteriai. Nestinga ir komentarų apie mezgimą, citatų. Vyrai šios knygos veiksme nors ir dalyvauja, bet kaip asmenybės nedominuoja, nors pagrindinėms veikėjoms, žinoma, kaip įprasta tokioms knygoms, daro didžiulį poveikį. Labiausiai erzinanti veikėja buvo poniutė Žaklina, kuri visiškai be didesnio pagrindo nekenčia savo marčios, kurią visi myli ir priima. Kartais ta neapykanta marčiai labai erzina, taip ir norisi sušukti: "Poniute, atsipeikėk!". Patraukliausios veikėjos kaip ir nebuvo, visos savaip patrauklios ir kartu kažkiek erzinančios. Ši knyga puikiai tinka ligos patale, neapkrauna ir taip skaudančios galvos kažkokiais gilesniais apmąstymais. Įvykių baigtys pakankamai nuspėjamos, veikėjai spalvingi ir gana įdomūs. Nežinau ar skaitysiu tęsinį, galbūt, jei netyčia papuls į mano akiratį arba ligos patale.

Mano vertinimas: 7/10

Knygos autorė:


Debbie Macomber (gim. 1948 m. spalio 22 d. Yakima, Vašingtonas, JAV)

Knyga: Iš nuosavos bibliotekos, atiduota vienos merginos.

Leidykla, išleidimo metai: Svajonių knygos, 2008.

2016 metais (ne)skaičiau...

Kaip ir kiekvienų metų pradžioje ar pačioje pabaigoje, labai norisi apžvelgti praėjusių metų skaitinius. 2016-ieji skaitymo atžvilgiu man buvo itin sudėtingi. Perskaičiau labai mažai - 25 knygas. O 2015-aisiais metais perskaičiau beveik dvigubai daugiau - 43 knygas. Praėjusiais metais kaip niekada ilgi buvo "neskaitadieniai", kurie kartais užsitęsdavo net mėnesį. Negalėdavau net paimti į rankas knygos, arba ją paėmusi žiūrėdavau buku žvilgsniu į eilutes ir nieko neperskaitydavau. Na, visko pasitaiko, tikiuosi naujieji metai man atneš daugiau "skaitadienių".

Perskaičiau 5 lietuvių autorių knygas (kas man irgi ne itin būdinga, nes dažniausiai daugiau skaitau ir linkstu prie lietuvių autorių) ir 20 užsienio. Iš jų 12 autorių - moterų ir 13 - vyrų.

"Skaitomiausias" mėnuo buvo gruodis (perskaičiau 9 knygas), o "neskaitomiausi" mėnesiai, per kuriuos skaitydavau, bet net nesugebėdavau pabaigti buvo net 6, dievaži, visas pusė metų! Vasaris, gegužė, birželis, liepa, rugsėjis, lapkritis - šiais mėnesiais neperskaičiau nė vienos knygos, ar bent jau nepabaigiau skaityti. Liūdnoka.

Bet noriu pasidžiaugti tuo, jog daugiausiai skaičiau knygas iš savo namų bibliotekos (16 knygų), iš miesto bibliotekos ėmiau tik 8 knygas, ir 1 knygą paskolino draugas. (Todėl, net jei perskaičiau ir mažokai knygų, pasiekiau tikslą - daugiau skaityti iš nuosavos bibliotekos)

Šiaip praėjusiais metais į mano rankas pateko nemažai tokių ne itin įdomių knygų arba tokių, kurias labai ilgai ir sunkiai skaičiau. Taigi, yra tik viena knyga, kurią įvertinau 10/10:

Robert Schnakenberg "Slapti didžiųjų rašytojų gyvenimai"

Kitos knygos, kurias verta paminėti prie geriausių skaitinių:

1. Sofi Oksanen "Valymas" (8/10)
2. Torey L. Hayden "Mergaitė" (9/10)
3. Julian Barnes "Gyvenimo lygmenys" (9/10)
4. Jeffrey Eugenides "Jaunosios savižudės" (8/10)
5. Nicolai Lilin "Sibirietiškas auklėjimas" (8/10)
6. Emilija Visockaitė "Ko tu stovi?" (8/10)
7. Anonimė "Moteris Berlyne" (9/10)

Na, o pačios prasčiausios šiais metais knygos, kurios mane kiek kankino, yra:

1. Peter Høeg "Panelės Smilos sniego jausmas"
2. Werner Fuld, Thomas F. Schneider "Pasakyk, kad mane myli..."


Savo kasmetinę apžvalgą jau baigiu, tad noriu palinkėti jums ir sau tokių metų, kurie būtų ne tik kupini naujų, gerų, įdomių knygų, bet ir tokie, kurie patys būtų verti knygos!:) Tebūnie šie metai vien tik "skaitomieji", be jokių skaitymo blokų! :)