Kęstutis Navakas "Vyno kopija"

Prisipažinsiu, esu K. Navako gerbėja, vienos mėgstamiausių knygų man - "Du lagaminai sniego" ir "Lorelei". Tačiau pirmasis K. Navako romanas "Vyno kopija" mane nuvylė. Iš šios knygos tikėjausi, jog suskaitysiu ją taip pat maloniai, kaip gurkšnočiau skanaus raudono vyno taurę. Tačiau. Deja.
Net sunku aprašyti apie ką ši knygą. Istorija prasideda mirtimi. Kažkas atsibunda numiręs ir pradeda kažko ieškoti, o ko konkrečiai, tai velnias ir težino. Viskas labai keistai susiplaka lyg ir į pasakojimą, lyg ir haliucinaciją, kažkokį keistą, iškreiptą, beprasmį sapną. Pagrindinis veikėjas nežemiškas, iš kitos realybės, nebuitiškas. Ir tai toli gražu nesuteikia jokio malonumo, jokios gelmės taip pat neaptikau. Geriausia šios knygos dalis, kaip bebūtų, autorius. Jaučiasi navakiškas stilius, navakiškų minčių pliūpsniai. Bet ar tai turėtų būti geriausia knygos dalis? Manau, ne.

Skaitydama vis galvojau, kodėl lietuvių rašytojai taip mėgsta rodyti, kiek daug jie žino, kiek kalbų moka, kiek knygų perskaitė? Tokios knygos, kuriose nėra nei frazių kitomis kalbomis išvertimo, nei kažkokių paaiškinimų, sukelia jausmą, kad rašytojas negerbia skaitytojo arba rašo tik tokiems apsiskaičiusiems ir tiek pat kalbų mokantiems. Taip jau išeina, kad kūryba kartais tampa nebe kūryba, o snobyba (suprask, snobams skirta). Beje, kažkur skaičiau, kad autorius pats ir pasakė, jog skaitytojas jam nerūpi. Bet argi taip galima? Kam tada kurti, jei tau nerūpi tie, kuriems tai skirta, kurie tai perka? Labai daug prieštaringų minčių, nes kaip minėjau įrašo pradžioje, K. Navaką labai mėgstu, bet "Vyno kopija" man atrodo kažkoks nesusipratimas. Ir dar viena galvon šovusi mintis buvo ta, kad čia gal bendra šiuolaikinių lietuvių rašytojų problema - rašyti snobams ir pamiršti skaitytojus, tuomet taip ir gaunasi, kad tokias snobybas skaito tik jų kolegos ir jos greitai užsimiršta. Šitą reiškinį pastebiu tikrai ne pirmą kartą. Dėl to liūdna. Nes šiaip jau visuomet esu ta, kuri lietuvių literatūrą gina, giria, rekomenduoja. Šitos knygos nerekomenduosiu ir apginti negaliu. Bet juk tai tik mano nuomonė, jei patinka iššūkiai - paskaitykit. Man iššūkis buvo šią knygą perskaityti, tik, kad visai nesidžiaugiu šį iššūkį įveikusi.

Dėmesio vertos citatos: "Miestas, kuriame gyveni, ilgainiui susidėvi, net visiškai pranyksta, porą dešimtmečių jį atradinėji, vis nustebdamas dėl to, ką jame randi, tačiau kiekvienu nustebimu ardai savo miestą kaip kojinę, nes vis labiau ji išmoksti, įsimeni, suneši į atminties sandėlį kvartalas po kvartalo, namas po namo, medis po medžio ir šuo po šuns, kol išmoksti ir įsimeni tiek, kad nuostabos nebelieka nė brūkšnelio, viskas tik rutina, kasdienybė, inercija, nesvarumo būklė, alėja praplaukiantys praeivių skutai, tuomet ir prisimeni, vos pakeldamas šį prisiminimą, vos atplėšdamas jį nuo savo vidinių grindų, tarsi svarmenį, jog kadaise miestas tau buvo nuolatinė nuostaba, kaip pirmoje klasėje nuolatinė nuostaba buvo daugybos lentelė."

"Naktis tuo paslaptinga, kad jos metu gali veikti tik du dalykus: arba rašyti, arba miegoti."

"Tuščiai laiko neleidi, galvojau jau eidamas alėjos link, nesuprantu, kaip galima tuščiai leisti laiką.
Kaip mano laikas gali eiti tuščiai, jeigu aš tuo metu gyvenu?"

"Bet kodėl esu asfaltas, kai turėčiau būti sparnai?"

Knygą vertinu: 6/10.

Leidykla, išleidimo metai: Tyto alba, 2016.


Knygos autorius:

Kęstutis Navakas (g. 1964 m. vasario 24 d., šeimyniškiuose, Utenos rajonas)

Jean Genet "Gėlių Dievo motina"

"Kadangi žodis "pasakiškas" vartojamas turtams apibūdinti, vadinas, visai įmanoma juo apsakyti ir skurdą."
Tai viena neįprasčiausių mano skaitytų knygų. Kuo ji neįprasta? Pirmiausia tuo, jog veikėjų čia tiek daug ir tokia daugybė juos jungiančių sąsajų, kad galiausiai tai tampa nebe taip ir svarbu. Tie veikėjai - transvestitai, homoseksualai ir nusikaltėliai. Nors, tiesa, galbūt reiktų išskirti ryškiausius šios knygos veikėjus: Šventoji, Gėlių Dievo motina ir Meilutis.

Skaitant veikėjai tampa ir paprasčiausiai belyčiais, kurie visi bendrai susisuka į didžiulį vienatvės skaudulį. Jie mylisi, vagia, žudo, parduoda savo kūną, apgauna, palieka ir sugrįžta. Ir viskas vyksta Paryžiuje, skurde ir visuomenės dugne, iš kurio nėra vilties išsikapstyti. Seksas jiems - būdas begalinei vienatvei išreikšti, akimirkai nuslopinti jos skardų balsą. Bet argi dabar ne tokia pati to reikšmė?
"Gėlių Dievo motina" - odė ne tik vienatvei, bet ir neaprėpiamam skurdui. Skurdui visomis prasmėmis, bet labiausiai - būties skurdui. Skaitydamas šį romaną tu nesieki suprasti, kas yra gera, kas yra bloga, kas teisinga, o kas - ne. Pasineri į poetišką pasakojimą, kuris teka tarytum upė, ramybės kupiną vasaros vakarą. Tai knyga, kurioje juokas gali tapti "žvaigždėtu". Rašytojas stebina savo sugebėjimu šlykščiausius dalykus - išmatas, tuštinimąsi, keisčiausius geidulius, apgaubti poetišku šydu.
Skaitant "Gėlių Dievo motina" kyla įvairiausių apmąstymų ir klausimų. Žmogus, darydamas nusikaltimą tą akimirką tarytum tampa Dievu, kurio valioje kitų likimai: daiktų - jei tai vagystė, ir žmogaus gyvybė žmogžudystės akivaizdoje. Rodos, kiekvienas vagis ar žmogžudys tą nusikalstamo veiksmo akimirką tampa trumpalaikiu Dievu, nukrentančiu po akimirkos prarajon.
"Dievo motina jį nužudė. Žudikas. Jis nepratarė nė žodžio, bet drauge su juo girdžiu jo galvoje skambant karilioną, veikiausiai iš pakalnučių varpelių, iš pavasario gėlių varpelių, iš porcelianinių, stiklinių, vandeninių bei oro varpelių. Jo galva - skambantis atžalynas. Jisai pats - kaspinais padabintos vestuvės, lekiančios klampiu pavasario keliu, jų priešaky smuikininkas, o juoduose švarkuose po apelsinmedžio pumpurą."
Negrabiais pirštais romano veikėjai, bandydami kurti santykių iliuzijas ir ieškodami sekso, pasiekia mirtį ir didžiausią pasaulyje neviltį dėl prarasto ir prarandamo laiko.

Knygą vertinu: 7/10.

Leidykla, išleidimo metai: kitos knygos, 2011.

Knygos autorius:

Jean Genet (g. 1910 m. gruodžio 19 d. - mirė 1986 m. balandžio 15 d., Paryžiuje, Prancūzijoje)

Marie Kondo "Tvarkingų namų stebuklas"

Taip jau sutapo, jog šią knygą įsigijau prieš kraustantis į kitą būstą. Galvoju, kada, jei ne dabar? Juk geriausias laikas atsikratyti daiktų - kraustantis. Šiaip nesu iš tų, kurie skaito tam tikras saviugdos knygas (juk ši irgi ne išimtis), bet "Tvarkingų namų stebuklas" sugundė idėja atsikratyti daiktų. Nes pastebėjau, kad pradėjau daiktus kaupti... Kai kurių nenaudojau daugiau nei metus, bet vis tiek juos turiu namie ir laikau nežinia kam ir kodėl. Na, juk ne aš viena tokia? A?

Taigi šioje knygoje pilna patarimų, kaip atsikratyti daiktais, kokį daiktų tvarkymo planą susidaryti. Pavyzdžiui, tvarkantis ir nusiteikus atsikratyti daiktais, pirmiausia, reiktų pradėti nuo rūbų, paskui knygos, popieriai, įvairios smulkmenos (autorė jas vadina komono) ir t.t. Autorė taip pat pataria imti kiekvieną daiktą ir savęs paklausti: "Ar jis man teikia džiaugsmą?". Jei neteikia, tuomet daiktą reiktų išmesti. Taip pat patariama, kaip lankstyti rūbus, kad jie būtų tvarkingai nugulę į stalčius ir taip nesiglamžytų.
"Tikroji dovanos prasmė - ją gauti. Dovanos - ne "daiktai", o būdas išreikšti jausmus. Pažvelgus šiuo kampu, išmesdami dovaną neturėtume jausti kaltės. Padėkokite dovanoms už džiaugsmą, kurį patyrėte jas gaudami. Žinoma, būtų idealu, jei galėtumėte su tokiu pačiu džiaugsmu jas naudoti. Bet būkite tikri, kad jums jas padovanoję žmonės nenorėtų, jog dovanas naudotumėte tik iš pareigos arba atidėtumėte jas į šalį ir kaskart jas užtikę jaustumėte kaltę. Taigi jas išmesdami pasitarnausite ir dovanojusiems žmonėms." Šis patarimas ypatingai privertė susimąstyti, ypač apie dovanos prasmę. Juk, kiek kartų esam gavę ir dovanoję įvairiausius niekučius vien tam, kad neva nuramintume sąžinę, o ne todėl, kad labai norėtume nudžiuginti artimus žmones, ieškodami kažko, kas tikrai jam reikalinga ar kelia džiaugsmą. Ir juk paskui taaaip gaila tokius niekučius išmesti... "O jei kada nors tas žmogus paklaus kur jo dovanota statulėlė, arba kodėl nesisegu prie raktų jo dovanoto pakabuko?". Tik ar dažnai išgirstame tokius klausimus? Nemanau. Todėl dabar į dovanas žiūriu atsakingiau, o į savo gautąsias - protingiau, nesigailėdama ir išmesdama ar atiduodama, kas man nereikalinga, ar jau tiesiog nebenaudojoma (vėlgi... raktų pakabutis iš Islandijos, parvežtas draugo, kurio jau ne vienerius metus nesuklijuoju... Bet laikau, nesgi kažkas man jį nupirko, galvodamas apie mane) (Šypteliu).
Vos perskaičius knygą, norisi pulti tvarkytis, tačiau pradėjus... Viskas atrodo daug sudėtingiau, nei aprašyta. Visų pirma, sudėtinga, jau vien dėl to, nes, tikriausiai, nesi toks tvarkymosi fanatikas, kaip pati autorė. Autorė, pavyzdžiui, lankydamasi pas klientus, jų namams nusilenkia, daiktus taip garbina, kad su jais net kalbasi. Kiek keista, tiesa? Nors pradėjus tvarkytis tikrai išmečiau porą maišų nereikalingų, jau net nelabai nešiojamų rūbų (sentimentai sentimentai...) ir kitų daiktų, kuriuos laikiau. (Pavyzdžiui, pakabutis ant kaklo, kurį jau kokius metus "klijuoju"...). Nors ir išmečiau kai kuriuos daiktus, tačiau knygoje pastebėjau didelį paradoksą. Autorė viską ragina išmesti, pasiruošti bent dvidešimt šiukšlių maišų, ji ragina išmesti netgi naujus rūbus, kurie kabo jūsų spintoje ir tiek. Man tai pasirodė keista jau vien dėl to, nes nemačiau niekur pasiūlymo juos kažkam atiduoti, juk yra daiktų, kurie, nors mums ir nereikalingi, kitiems suteiktų didžiulį džiaugsmą. Tuo labiau, kad šiais laikais vis populiarėja idėja dalintis daiktais, netgi maisto produktais, kas jau ateina ir į Lietuvą. Taip pat autorė ragina išmesti knygas (knygas!!), kurios stovi lentynoje, nusipirktos prieš metus ar porą metų ir, deja, dar neperskaitytos... Čia jau ne itin sutinku, kadangi pati dabar specialiai skaitau beveik tik tas knygas, kurios yra mano lentynose, o kai kurias, kurių nebeskaitysiu, ketinu parduoti, atiduoti ir t.t., bet išmesti knygas?!..
Perskaičius šią knygą lydi dvejopos mintys. Akivaizdu, gyvenimo ji nepakeitė, bet, visgi yra patarimų, kuriuos su malonumu pritaikiau savo namuose ir tai nebuvo taip labai sunku. Dabar ketinu šita knyga pasidalinti su artimiausiomis moterimis, gal jos iš šios knygos pasiims daugiau ir pritaikys daugiau patarimų saviems namams.

Knygą vertinu: 7/10.

Leidykla, išleidimo metai: Vaga, 2016.

Knygos autorė:

Marie Kondo (g. 1984-85 m. Japonija)