"Ir jie verkdavo ne dėl to, kad norėdavo gimti; jis žinojo, jog jie verkia todėl, kad gimė."
"Sidro namų taisyklės" - tai knyga, kupina liūdesio, kiekvienas herojus kenčia ir sunkiai randa laimės lašų savo būtyje. Pirmiausia prisipažinsiu, jog ši knyga man tapo vasario mėnesio kančia. Beskaitant pirmąją pusę knygos dar buvo kažkiek įdomu, paskui darėsi vis neįdomiau ir nykiau, o skaitant paskutinius šimtą puslapių, paskaičius tris puslapius, numesdavau į šalį ir net indų plovimas atrodė įdomesnis užsiėmimas nei tai, kas vyko knygoje. Paliestos temos buvo tikrai įdomios ir vertos dėmesio: abortai, našlaičių gyvenimas, taisyklių prasmė ir jų įtaka mūsų gyvenimams, pasaulio pažinimas pro savas prizmes. Temos tikrai aktualios, ir tokios bus tikriausiai dar ilgai, tačiau pati istorija pasirodė labai ištempta, buvo visiškai neįdomių, net, rodos, nereikalingų dalykų. Nors autoriaus erudicija ir atsakomybė prieš skaitytoją, pateikti kuo tikresnius faktus, domėjimasis abortų darymu, obuolių auginimu ir sidro gamyba, išties žavi ir stebina.
Taigi, knyga apie našlaitį Homerą Velzą, kuris auga Sent Klaudo prieglaudoje, jos vadovas ir už viską atsakingas žmogus - daktaras Vilburis Larčas. Šis gydytojas ne tik, kad priima gimdomus našlaičius, bet ir neteisėtai daro abortus. Augant Homerui Velzui ant pečių užkraunama našta - mokytis "Dievo darbo" - daryti abortus ir priimti gimdymus. Daktaras Larčas į jį sudeda daugybę vilčių, tačiau jis pasipriešina ir išvyksta į Vandenyno Vaizdo sodus, kur auginami obuoliai ir iš jų spaudžiamas sidras. Jis pažįsta pasaulį iš naujo, kur taisyklės visai kitokios nei prieglaudoje. Jis įsimyli ir tai tampa ramybės pražūtimi daugeliui romano herojų. Gyvenimas, kaip visuomet, sukasi ratu ir, deja, Homerui Velzui tenka vis dėlto užsiimti "Dievo darbu".
Turbūt svarbiausia tema, kuri tampa šio pasakojimo stuburu - abortai. (Tiesa, pradėjus skaityti šią knygą, ne kartą nusipurčiau, ar net užsimerkiau, nes pernelyg išsamūs abortų aprašymai kėlė šiurpą.) Ši tema aktuali buvo ir praėjusiais laikais, tokia pat aktuali ir šiandien. Apie tai kalbėti tikrai reikia ir norėtųsi, jog šią knygą paskaitytų kuo daugiau žmonių, kad suprastų, jog kartais abortas yra išeitis. Ir, kad moteris turi turėti teisę pasirinkti. Vaikas, deja, negali pasirinkti, kokioje šeimoje gimti ar kokiomis aplinkybėmis.
"Tie patys žmonės, kurie mums sako, kad privalome saugoti dar negimusių kūdikių gyvybę, - jie yra tie patys, kurie berods nebenori saugoti nieko kito, tik save, po to, kai atsitiktinai pradėtas kūdikis jau būna gimęs! Tie žmonės, kurie garsiai šneka, kad myli negimusio kūdikio sielą, - jie net nesistengia bent kiek paaukoti vargšams, padėti tiems, kurie niekam nereikalingi ar engiami! Kaip jie gali pateisinti tokį savo jaudinimąsi dėl vaisiaus ir tokį abejingumą nepageidaujamiems ir skriaudžiamiems vaikams? Jie pasmerkia kitus kančioms dėl atsitiktinio apvaisinimo; pasmerkia vargšus - tarsi vargšai būtų patys kalti, kad yra neturtingi." Ši knyga išties padeda pažvelgti giliau į našlaičio jauseną, jo bandymą gyventi, jo požiūrį į save ir aplinką ir, kartu, verčia susimąstyti apie buvimo gyvenime ir paties gyvenimo prasmę, apie tai, kiek gyvenimas naudingas tau ir kiek tu pats naudingas gyvenimui, ir, be abejo, aplinkai, kuri tave supa.
Daktaras Vilburis Larčas su Homeru Velzu elgiasi nesąžiningai - be jo sutikimo nori paversti savo paties kopija.
" - Velniai griebtų, - dar sumurmėjo sau panosėje, - paauglio nepriversi subręsti pirma laiko - negali tikėtis, kad paauglys prisiims atsakomybę už viską kaip suaugęs žmogus, kad dirbs suknistą suaugusio žmogaus darbą!", " - Tai gal jau apsigalvojai, nebenori tapti gydytoju? - Iš tiesų niekada ir nenorėjau, - tarė Homeras. - Niekada nesakiau, kad noriu." Tai primena tėvų bandymą primesti jų pačių žlugusias viltis savo vaikams. Ir taip, daktaras Larčas Homerui yra lyg tėvas, nepamainomas autoritetas, nors ir per prievartą stumiantis Homerą ne ta linkme, kuria jis norėtų. Nes, velniai rautų, Homeras dar nepažįsta gyvenimo, yra per jaunas pasirinkimams, todėl našlaičiui Vilburio Larčo įtaka yra labai stipri ir sunkiai nuginčijama. Stebina, kad Homeras randa drąsos bandymams pasipriešinti primetamam gyvenimo planui. Nors jo maištas ir trunka ne taip jau ilgai.
Keista. Kai aprašomas prieglaudos gyvenimas - užliūliuoja ramybė ir jaukumas, kurį sukuria ten dirbančios seselės. Seselė Andžela, seselė Edna bei ponia Grogan. Jos kaip motinos ar gerosios senelės tiem visiems našlaičiams. Homeras Velzas, pripratęs prie tos prieglaudos idilės stebisi pasauliu, jį tyrinėja it mažas vaikas.
"Čia, Sent Klaude, visuomenės nėra - nėra galimybės rinktis, lyginti, kas geriau ar blogiau, kuri bemaž visada būna bet kokioje visuomenėje. Čia viskas paprasčiau, nes tai, ką turi pasirinkti, arba akivaizdu, arba išvis nepriklauso nuo tavo valios. Tačiau kaip tik dėl to, kad čia beveik nėra pasirinkimo laisvės, našlaičiai taip veržiasi į visuomenę - bet kokią; kuo daugiau joje rezgama pinklių ir sklando paskalų, tuo geriau." "Sent Klaude to, kas augdavo, ir netgi kas gimdavo, niekam nereikėjo - gimimo vyksmas dažnai būdavo nutraukiamas. O dabar Homeras buvo užsiėmęs visa ko auginimu. Jam patiko gyventi Vandenyno Vaizdo soduose, nes čia viskas buvo panaudojama, viskas reikalinga."
Galėčiau apie šią knygą pasakoti dar daugybę dalykų, tačiau išskyriau tuos, kurie man pačiai kliuvo ir atrodė svarbiausi. Kaip jau ir minėjau, nors ir tematika man buvo įdomi, tačiau pati istorija nesudomino ir neįtraukė. Tai buvo pirmoji pažintis su šiuo rašytoju, tačiau, gali būti, kad ir paskutinė. Tai buvo ne mano rašytojas, ne mano knyga.
Šiaip ar taip beveik mes visi tam tikra prasme esame šio gyvenimo našlaičiai, bandantys būti naudingi, prie kažko prisišlieti, ieškantys savo vietos po saule.
Kitos dėmesį patraukusios citatos: "Kai praeina daug laiko, norisi pamatyti žmones, kurie tave pažinojo; būtent su jais norisi pasikalbėti. Kai praeina pakankamai daug laiko, būna nebesvarbu, ką jie tau padarė."
"Kas gali būti asmeniškiau už norą turėti vaiką arba jo neturėti?"
Knygą vertinu: 4/10.
Leidykla, išleidimo metai: Alma littera, 2008.
Knygos autorius:
John Irving (g. 1942 m. kovo 2 d. (75 metai), Exeter, Naujasis Hampšyras, JAV)
p.s. ir, visgi, koks įdomus sutapimas, jog būtent autoriaus gimimo dieną baigiau šią knygą skaityti.
