2017 m. kovo 31 d., penktadienis

"Pati svarbiausia knyga svarbiausiai vietai"

Taip jau nutiko, kad prieš keletą metų pirmąkart "paprotavusi" protų mūšyje, aš susirgau protų mūšių liga ir dabar jau keletą metų juose dalyvauju beveik kiekvieną savaitę. Bedalyvaudama juose, vis dažniau pajuntu, jog norisi domėtis viskuo plačiau, negu tai dariau prieš tai. Kartais pagaunu save skaitančią straipsnius ar faktus, kurie šiaip niekada anksčiau manęs nedomino. Protų mūšiai turi labai gerą savybę - jie lavina, praplečia akiratį. Tad taip susidomėjau ir knygyne padėta "Pati svarbiausia knyga svarbiausiai vietai". Anksčiau į tokias įvairiausių faktų, primenančias vaikystėje vartytas enciklopedijas, knygas net nekreipdavau dėmesio. Tačiau pastaruoju metu vis dažniau paskaitau kažką panašaus, kad prisiminčiau, kas užmiršta ar sužinočiau naujų dalykų. (Išduosiu paslaptį, kaip tik tą dieną, kai užverčiau šią knygą, ėjau į protų mūšį, kuriame buvo net du klausimai iš šitos knygos. Todėl, mano nuomone, ją paskaitinėti visai verta)
"Pati svarbiausia knyga svarbiausiai vietai" pirmiausia sužavi savo labai patogiu formatu ir paprastumu. Viršelis tarytum skelbia, kad ją galima skaityti gulint vonioje ar atsisėdus tualete. Na, čia, žinot, jei telefonas išsikrovęs ar gaiviklio etiketė skaityta jau tūkstančius kartų. Iš pradžių skaitosi smagiai, paskui faktai pradeda kartotis, atsiranda kažkokių neišbaigtų ar tokių, kur remiamasi biblijos tiesomis (kas man niekaip nesisieja su faktais apskritai). Arba kam reikalingas toks faktas: "Šiame sakinyje yra keturiasdešimt keturios raidės."?? Tikriausiai kažkas jau pakartojęs keletą kartų vieną faktą, nebenorėjo kartotis ir taip priartėjo prie 1000-ojo fakto. Nors geriau jau tada būtų parašę didžiausios pasaulyje krūtinės dydį, tai jau būtų įdomiau, nei kiek sakinyje raidžių. Tuo labiau, kai knygos viršelis skelbia, jog joje slepiasi "1000 neįtikėtinų faktų, kurie net nešautų į galvą".
Žmonėms, kuriems įdomu, kokioje šalyje yra Mikės Pūkuotuko gatvė, kuo ypatinga vasario 29-oji Airijai arba kaip vadinasi aštriausias pasaulio pipiras, šią knygą paskaitinėti visai rekomenduoju, bet jei jūs jau tai žinote ir niekada neketinate pamiršti, tuomet, greičiausiai, ši knyga jums bus per silpna. Tai tikrai netaps kažkokia gyvenimo knyga, bet vietoj žurnalo "Žmonės" naudingiau pakrutins smegenis ir galėsit draugus nustebinti kokiu perskaitytu faktu prie alaus bokalo ar arbatos puodelio.

Knygą vertinu: 6/10.

Leidykla, išleidimo metai: Alma littera, 2013.

2017 m. kovo 15 d., trečiadienis

Kobo Abe "Moteris smėlynuose. Svetimas veidas"

"Moteris smėlynuose. Svetimas veidas" labai ilgai gulėjo lentynoje, nusipirkta komise. Tik kažkuomet visai netyčia ją prisiminiau, kai reikėjo pasiūlyt knygas knygų klubui. Ir pagaliau perskaičiau. Ir vis dar sunkiai rankioju žodžius, galinčius šias istorijas apibūdinti. Ši knyga mane taip prislėgė savo niūria nuotaika ir, kartu, taip įtraukė, kad paskui sunku buvo išklimpti. Kaip tyčia, pradėjau ją skaityti autobuse į Nidą ir priešais sėdinti moteris tuo pat metu skaitė Kobo Abe "Žmogus-dėžė". Dievaži, matyt, buvo lemta ją skaityti kaip tik tuo metu.

"Moteris smlėynuose"

"VIENĄ rugpjūčio dieną dingo žmogus." Štai taip prasideda ši istorija. Dingsta atostogauti išvykęs, maždaug trisdešimtmetis entomologas. Beieškodamas naujų vabzdžių, jis užklysta į užmirštą, laike įstrigusį kaimelį smėlynuose. Deja, juo pasinaudojama ir jis tarytum įkalinamas su viena moterimi namelyje, rodos, paskendusiame smėlyje. Ar jam pavyksta iš smėlio gniaužtų ištrūkti nesakysiu, nes taip atimsiu visą malonumą dar šios istorijos neskaičiusiems. Tiesą sakant, skaitant, norėjosi litrais gerti vandenį, nes, rodėsi, kad ne tik burna pilna smėlio, bet jo kupini ir tarpupirščiai. Rodos, trūksta oro ir skaitant net prasideda klaustrofobija. Dar niekuomet neteko skaityti knygos, kuri taip įklampina ir prikausto ne kažkokia ypatingai įdomia istorija ar siužetu, bet sunkiai apsakomu niūrumu. Pagrindinis knygos veikėjas primena Sizifą, ridenantį savo akmenį, nors šiuo atveju tai smėlis. Ir nors mes gyvename ne smėlio apsuptame mažame kaimelyje, tačiau kiekvienas kasam savo smėlį, bandydami nežinia ką nugalėti, apsisaugoti, sukurti harmoniją, kasame tuštybę, beprasmiškumą, laiką pilnomis saujomis. Šioje istorijoje stebina tarytum belaikė erdvė, visiškai kitoks gyvenimas, nei mums įprasta. Galiausiai tarp smėlio pajunti kažkokią neaiškią ramybę ir žmogaus bejėgiškumą prieš gamtą. Tik čia anapus smėlio - tuštybės kupinas, apraizgytas ne visai aiškiomis taisyklėmis, gyvenimas.

"PRASLINKO daugel monotoniškų smėlio naktų ir savaičių."

"Kai jis išsikabins į paviršių, visa, kas čia buvo, pavirs mažomis gėlytėmis, sudžiovintomis atminimui tarp užrašų knygutės puslapių... Ir nuodingosios, ir vabzdžiaėdės - visos jos pavirs plonomis, bemaž permatomomis spalvoto popieriaus skiautelėmis; gurkšnodamas namie arbatą, jis laikys jas prieš šviesą ir mielai pasakos apie visa, kas su jomis susiję."

"Žiūrėdamas į skardžio kraštą, blankiai nušviestą mėnulio, žmogus pagalvojo, kad tokia būsena, kada jautiesi, lyg viduje tau viskas būtų išdegę, tėra tiktai pavydas. Pavydas viskam, kas palikta viršuje, - gatvėms, tramvajams, šviesoforams sankryžose, reklamai ant telefono stulpų, nudvėsusioms katėms, vaistinėms, kur pardavinėjamos cigaretės. Ir kaip smėlis suėdė namo sienas iš vidaus ir stulpus - lygiai taip pavydas sugraužė žmogui vidurius ir pavertė jį tuščiu puodu, paliktu ant degančios viryklės. Puodas smarkiai kaista. Karštis darosi nepakenčiamas, ir galimas dalykas, kad beregint puodas išsilydys. Dar nesušvitus vilčiai, iškyla klausimas: kaip įveikti šią akimirką ir ar reikia ją įveikti?"



"Svetimas veidas"

O štai ši istorija yra apie žmogų, visiškai sužalotu veidu ir turintį visuomet vaikščioti su tvarsčiais. Po nelaimės, kaip dažnai nutinka, jo santykiai su žmona visiškai atšąla, jis pats užsidaro savame kiaute ir, rodos, nieko ypatingo iš gyvenimo nebesitiki. Ir staiga sugalvoja "pasiskolinti" kito žmogaus veidą. Kas nutinka tuomet? Atrodo, apsiverčia šio žmogaus gyvenimas. Bet taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio.

Ši istorija man net labiau patiko už "Moterį smėlynuose". Ji buvo dar niūresnė, bet puikiai joje parodoma veido, išvaizdos reikšmė žmogaus gyvenime. Ir, drįstu teigti, šiandien veidas turi dar didesnę reikšmę gyvenimo kokybei, nei turėjo tuo laiku, kai ši istorija buvo parašyta.

"Noriu, kad tu įsivaizduotum - tai labai lengva, - koks aš buvau apgailėtinas, lyg benamis šuo, kai jaučiau, jog vien tuo, kad gyvenu, keliu visiems aplinkiniams pasišlykštėjimą. Beviltiška vienatvė, atsispindinti seno, dvesiančio šuns akyse. Neviltis, girdima bėgių skambesyje, kai gūdžią naktį remontuojamas kelias. Aš visas buvau sukaustytas, nes supratau, kad nors ir kokią išraišką stengčiausi suteikti savo veidui po tvarsčiais ir juodais akiniais, mano pašnekovas jos nepamatys."

Veido ir vidinio "aš" priešprieša. Ar užsidėjęs, pasiskolinęs svetimą veidą tapsi kitu? Ar teisinga yra tai, jog žmogaus vertė ir gerumas matuojamas išore, o ne tuo, kas žmogus yra iš tikrųjų? Kas ji būtų tamsoje, kur veido nematytume? Ši istorija sukelia daugybę prieštaringų minčių, kurios dar ilgam neduoda ramybės. Kiekvienas nori būti gražus, tačiau, nesusimąsto apie tai, jog grožis dingsta, jis kinta, dėvisi, nes toks jau mūsų kūnas ir nieko čia nepadarysi, bet tik tai, ką mes galėtume padaryti, vedami ne "gražaus veido", o mūsų savybių ar talentų, gali gyvuoti daug ilgiau nei mūsų išorės grožis. Šioje istorijoje taip pat didelį vaidmenį atlieka ir paprasčiausias nepasitikėjimas savimi, kuris labai greitai persiduoda ir kitiems žmonėms, kurie tave patį pradeda vertinti kitaip.

Rekomenduoju perskaityti abi istorijas, nes abi paliečia ir verčia daug ką pergalvoti.


Knygą vertinu: 8/10.

Leidykla, išleidimo metai: Vaga, 1987.

Knygos autorius:

Kobo Abė (g. 1924 m. kovo 7 d. - mirė 1993 m. sausio 22 d., Tokijuje, Japonijoje)

2017 m. kovo 2 d., ketvirtadienis

John Irving "Sidro namų taisyklės"

"Ir jie verkdavo ne dėl to, kad norėdavo gimti; jis žinojo, jog jie verkia todėl, kad gimė."

"Sidro namų taisyklės" - tai knyga, kupina liūdesio, kiekvienas herojus kenčia ir sunkiai randa laimės lašų savo būtyje. Pirmiausia prisipažinsiu, jog ši knyga man tapo vasario mėnesio kančia. Beskaitant pirmąją pusę knygos dar buvo kažkiek įdomu, paskui darėsi vis neįdomiau ir nykiau, o skaitant paskutinius šimtą puslapių, paskaičius tris puslapius, numesdavau į šalį ir net indų plovimas atrodė įdomesnis užsiėmimas nei tai, kas vyko knygoje. Paliestos temos buvo tikrai įdomios ir vertos dėmesio: abortai, našlaičių gyvenimas, taisyklių prasmė ir jų įtaka mūsų gyvenimams, pasaulio pažinimas pro savas prizmes. Temos tikrai aktualios, ir tokios bus tikriausiai dar ilgai, tačiau pati istorija pasirodė labai ištempta, buvo visiškai neįdomių, net, rodos, nereikalingų dalykų. Nors autoriaus erudicija ir atsakomybė prieš skaitytoją, pateikti kuo tikresnius faktus, domėjimasis abortų darymu, obuolių auginimu ir sidro gamyba, išties žavi ir stebina.
Taigi, knyga apie našlaitį Homerą Velzą, kuris auga Sent Klaudo prieglaudoje, jos vadovas ir už viską atsakingas žmogus - daktaras Vilburis Larčas. Šis gydytojas ne tik, kad priima gimdomus našlaičius, bet ir neteisėtai daro abortus. Augant Homerui Velzui ant pečių užkraunama našta - mokytis "Dievo darbo" - daryti abortus ir priimti gimdymus. Daktaras Larčas į jį sudeda daugybę vilčių, tačiau jis pasipriešina ir išvyksta į Vandenyno Vaizdo sodus, kur auginami obuoliai ir iš jų spaudžiamas sidras. Jis pažįsta pasaulį iš naujo, kur taisyklės visai kitokios nei prieglaudoje. Jis įsimyli ir tai tampa ramybės pražūtimi daugeliui romano herojų. Gyvenimas, kaip visuomet, sukasi ratu ir, deja, Homerui Velzui tenka vis dėlto užsiimti "Dievo darbu".
Turbūt svarbiausia tema, kuri tampa šio pasakojimo stuburu - abortai. (Tiesa, pradėjus skaityti šią knygą, ne kartą nusipurčiau, ar net užsimerkiau, nes pernelyg išsamūs abortų aprašymai kėlė šiurpą.) Ši tema aktuali buvo ir praėjusiais laikais, tokia pat aktuali ir šiandien. Apie tai kalbėti tikrai reikia ir norėtųsi, jog šią knygą paskaitytų kuo daugiau žmonių, kad suprastų, jog kartais abortas yra išeitis. Ir, kad moteris turi turėti teisę pasirinkti. Vaikas, deja, negali pasirinkti, kokioje šeimoje gimti ar kokiomis aplinkybėmis. "Tie patys žmonės, kurie mums sako, kad privalome saugoti dar negimusių kūdikių gyvybę, - jie yra tie patys, kurie berods nebenori saugoti nieko kito, tik save, po to, kai atsitiktinai pradėtas kūdikis jau būna gimęs! Tie žmonės, kurie garsiai šneka, kad myli negimusio kūdikio sielą, - jie net nesistengia bent kiek paaukoti vargšams, padėti tiems, kurie niekam nereikalingi ar engiami! Kaip jie gali pateisinti tokį savo jaudinimąsi dėl vaisiaus ir tokį abejingumą nepageidaujamiems ir skriaudžiamiems vaikams? Jie pasmerkia kitus kančioms dėl atsitiktinio apvaisinimo; pasmerkia vargšus - tarsi vargšai būtų patys kalti, kad yra neturtingi." Ši knyga išties padeda pažvelgti giliau į našlaičio jauseną, jo bandymą gyventi, jo požiūrį į save ir aplinką ir, kartu, verčia susimąstyti apie buvimo gyvenime ir paties gyvenimo prasmę, apie tai, kiek gyvenimas naudingas tau ir kiek tu pats naudingas gyvenimui, ir, be abejo, aplinkai, kuri tave supa.
Daktaras Vilburis Larčas su Homeru Velzu elgiasi nesąžiningai - be jo sutikimo nori paversti savo paties kopija. " - Velniai griebtų, - dar sumurmėjo sau panosėje, - paauglio nepriversi subręsti pirma laiko - negali tikėtis, kad paauglys prisiims atsakomybę už viską kaip suaugęs žmogus, kad dirbs suknistą suaugusio žmogaus darbą!", " - Tai gal jau apsigalvojai, nebenori tapti gydytoju? - Iš tiesų niekada ir nenorėjau, - tarė Homeras. - Niekada nesakiau, kad noriu." Tai primena tėvų bandymą primesti jų pačių žlugusias viltis savo vaikams. Ir taip, daktaras Larčas Homerui yra lyg tėvas, nepamainomas autoritetas, nors ir per prievartą stumiantis Homerą ne ta linkme, kuria jis norėtų. Nes, velniai rautų, Homeras dar nepažįsta gyvenimo, yra per jaunas pasirinkimams, todėl našlaičiui Vilburio Larčo įtaka yra labai stipri ir sunkiai nuginčijama. Stebina, kad Homeras randa drąsos bandymams pasipriešinti primetamam gyvenimo planui. Nors jo maištas ir trunka ne taip jau ilgai.
Keista. Kai aprašomas prieglaudos gyvenimas - užliūliuoja ramybė ir jaukumas, kurį sukuria ten dirbančios seselės. Seselė Andžela, seselė Edna bei ponia Grogan. Jos kaip motinos ar gerosios senelės tiem visiems našlaičiams. Homeras Velzas, pripratęs prie tos prieglaudos idilės stebisi pasauliu, jį tyrinėja it mažas vaikas. "Čia, Sent Klaude, visuomenės nėra - nėra galimybės rinktis, lyginti, kas geriau ar blogiau, kuri bemaž visada būna bet kokioje visuomenėje. Čia viskas paprasčiau, nes tai, ką turi pasirinkti, arba akivaizdu, arba išvis nepriklauso nuo tavo valios. Tačiau kaip tik dėl to, kad čia beveik nėra pasirinkimo laisvės, našlaičiai taip veržiasi į visuomenę - bet kokią; kuo daugiau joje rezgama pinklių ir sklando paskalų, tuo geriau." "Sent Klaude to, kas augdavo, ir netgi kas gimdavo, niekam nereikėjo - gimimo vyksmas dažnai būdavo nutraukiamas. O dabar Homeras buvo užsiėmęs visa ko auginimu. Jam patiko gyventi Vandenyno Vaizdo soduose, nes čia viskas buvo panaudojama, viskas reikalinga."

Galėčiau apie šią knygą pasakoti dar daugybę dalykų, tačiau išskyriau tuos, kurie man pačiai kliuvo ir atrodė svarbiausi. Kaip jau ir minėjau, nors ir tematika man buvo įdomi, tačiau pati istorija nesudomino ir neįtraukė. Tai buvo pirmoji pažintis su šiuo rašytoju, tačiau, gali būti, kad ir paskutinė. Tai buvo ne mano rašytojas, ne mano knyga.
Šiaip ar taip beveik mes visi tam tikra prasme esame šio gyvenimo našlaičiai, bandantys būti naudingi, prie kažko prisišlieti, ieškantys savo vietos po saule.

Kitos dėmesį patraukusios citatos: "Kai praeina daug laiko, norisi pamatyti žmones, kurie tave pažinojo; būtent su jais norisi pasikalbėti. Kai praeina pakankamai daug laiko, būna nebesvarbu, ką jie tau padarė."

"Kas gali būti asmeniškiau už norą turėti vaiką arba jo neturėti?"

Knygą vertinu: 4/10.

Leidykla, išleidimo metai: Alma littera, 2008.

Knygos autorius:
John Irving (g. 1942 m. kovo 2 d. (75 metai), Exeter, Naujasis Hampšyras, JAV)
p.s. ir, visgi, koks įdomus sutapimas, jog būtent autoriaus gimimo dieną baigiau šią knygą skaityti.