Katherine Holubitsky „Hipių namas“

Jau ilgiau nei metus tyliai savimi džiaugiausi, nes nėjau į biblioteką. Ne kartą buvau visai netoli jos, tačiau joje nesilankiau. Norėjau skaityti knygas tik iš savo lentynų, jas „pratuštinti“. Ir staiga susidūriau su bėdele - skaitymo bloku. Niekas, ką pradėjau skaityti ir apskritai niekas iš mano lentynų manęs nesudomino, nors knygų ten yra tikrai įvairiausių. Intuityviai jaučiau, jog biblioteka bus geriausi vaistai, kurie išgydys skaitymo bloką. Ir užėjau į šalia namų esančią biblioteką. Ir atgijau, akys sužibo, kojos sulinko nuo knygų gausos ir laiminga vaikščiojau, žiūrinėjau lentynas, liečiau, skaitinėjau aprašymus ir jaučiausi it devintame danguje. Parsinešiau 5 visai nepopuliarias, net negirdėtas knygas. Skaitymo bloko kaip nebūta.
Knygos „Hipių namas“ pavadinimą kažkur lyg ir buvau girdėjusi. Aišku, vien pamačius pavadinimą iškart galima pagalvoti, kad knyga bus apie apsirūkiusius, savo fantazijų pasaulyje gyvenančius hipius, gal kokią hipių komuną. Ir ką? Ir visai įdomu, juk paauglystėj mažai ką tikro apie hipius žinojus, nešiojau sau auskarus, pakabukus su peace ženklu ir net Bitlų klausyt bandžiau. Bet ne, ši knyga ne visai apie tai.

„Sunku buvo entuziastingai pasinerti į šokį, neįdomu pasidarė pirkti muzikos įrašus ar šaunius batus, kai tavo bendraamžė buvo nužudyta taip paslaptingai ir žiauriai“

Tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimtieji. Ramiame ir mažame miestelyje Lydekupėje visi vieni kitus pažįsta, susitinka vis tose pačiose susitikimo vietose. Miestelyje gyvenatys žmonės beveik kaip šeima, rodos, vieni kitus saugo, kalbasi, bendrai sprendžia iškilusias problemas. Lydekupėje gyvena ir Dženkinsų šeima: tėvas, motina, septyniolikmetis Erikas ir trylikos metų paauglė Ema, kurios „balsą“ knygoje girdime kaip pasakotojos. Kaip įprasta to meto paaugliams, Erikas su draugais įkuria grupę, kurios repeticijos vyksta jų šeimos valdose esančioje pašiūrėje. Pašiūrė tampa įvairių jaunuolių susibūrimo vieta, viskas vyksta smagiai ir sklandžiai, kas groja, kas šiaip stebi ir klauso repeticijų, užsimezga simpatijos ir drugystės. Iki vieno ryto, kai po ilgos pertraukos, kurios metu pašiūrė stovėjo tuščia, Erikas ten nuėjęs pamato kraupų vaizdelį - prieš mėnesį miestelyje dingusios merginos Keitės Rasel kūną. Visas miestelis panyra į abejonių, baimės ir kaltinimų rūką. Mergaitės neišleidžiamos vienos iš namų, visus kausto baimė ir svarbiausias klausimas - KAS? Kas iš tokio ramaus miestelio taip galėjo pasielgti? Pradedami įtarinėti įvairiausi žmonės, į paviršių iškyla vis daugiau paslapčių, atsiranda ir daugiau aukų. Tarytum dorovės svarstyklėmis persveriamos visos vertybės, prioritetai. Susidrumsčia ne tik paauglių, bet ir suaugusiųjų ramūs gyvenimai. Iki pat paskutinių puslapių neaišku, kas tas ramybės drumstėjas.

Nors knygos aprašyme minima, jog knyga priskiriama paauglių literatūrai, skaityti visai nenuobodu ir suaugusiam. Iš pradžių, galbūt visai natūraliai kyla klausimas - kuo tokia knyga naudinga? Būtent tuo, jog ne tik paaugliams ar vaikams, bet gal net labiau suaugusiems, primena, jog kartas nuo karto savo savisaugos sistemą reiktų pasitikrinti ir perrašyti. Skaitant knygas, straipsnius ar žiūrint kokį filmą apie dingimus ar žmogžudystes dažniausiai mums atrodo, kad visa tai vyksta kažkur toli, kažkur ne ten, kur esame mes, nes mes juk gyvename saugiame burbule, kur nei mūsų artimiesiems, nei mums negali nutikti nieko panašaus. Tačiau tai netiesa.
Autorė nepamiršta ir paties istorijos laiko. Tuo metu, kai susvyruoja kažkokio nereikšmingo mažo miestelio gyventojų vertybės ir apgaulinga ramybė, kai ten nužudoma jauna mergina, kol ieškomas žudikas, pasaulyje vyksta ir kiti, pasaulį sudrebinantys įvykiai. Miršta Džimis Hendriksas, miršta Louis Armstrongas ir t.t.. Pasaulis tarytum gedi kartu su miesteliu, nors ir nežino jokios Keitės.
Karts nuo karto tokias istorijas sau priminti yra naudinga, nes tas nekaltas ir smagus tranzavimas į festivalį kada nors gali pasibaigti tragiškai, arba tas kaimynas Kazys, visuomet atrodantis toks draugiškas ir ramus, pasiūlęs pavežėti gali nuvežti visai ne ten, kur tikėjomės.
Šiaip ar taip, visai paprastai tariant, man ši knyga patiko, galima sakyti, ją perskaičiau per dieną, nes įtraukia, nėra gal kažkokia kupina giliausių pamąstymų, bet minčių sukelia ir apie saugumą, ir apie tai, kad, visgi, neįmanoma iki galo pažinti šalia esančių žmonių. Rekomenduoju.

Mano vertinimas: 8/10

Leidykla, išleidimo metai: "Gimtasis žodis", 2006.

Knygos autorė:

Katherine Holubitsky (gimė 1955 m. birželio 25 d., Toronte, Kanadoje)