A.J. Finn „Moteris lange“

Pirmiausia, turbūt, derėtų prisipažinti, kad nesu gerai susipažinusi su trilerio žanru. Tikriausiai galėčiau ant rankų pirštų suskaičiuoti trilerius, kuriuos yra tekę skaityti. Ir nežinau, ar šis komentaras leis pasitikėti mano apžvalga, ar tik numosite ranka ir pagalvosite: „Ai, ką ji išmano.“ Žinoma, rinksitės jūs.


„Mano protas – pelkė, gili ir sūroka, tiesa ir melas čia susimaišo.“

Turbūt jau ne kartą teko girdėti šios knygos pavadinimą, o ir, kai pasidomėjau, pasirodo, statomas ir filmas su Amy Adams. Ir tikriausiai knygyne praeiti pro tokį akį traukiantį viršelį, jo neapžiūrėjus iš arčiau, sunkiai įmanoma. Apie ką ši istorija? Apie Aną Foks, buvusią vaikų psichologę ir vis dar trokštančią, kad žmonės ją vadintų „Daktare Foks“, nors aplinkiniams tai suvokti kiek sudėtinga, nes... nes ji jau dešimt mėnesių gyvena užsidariusi savo namuose, vienui viena, prietemoje, kasdien maukia vyną ir vaistais kovoja su agorafobija bei panikos priepuoliais, žiūri senus, dažniausiai, nespalvotus filmus ir kartais tiesiog stebi, ant palangės pasidėjusi fotoaparatą, kaimynų gyvenimą. Štai mūsų pagrindinė knygos herojė. Skamba kiek nuobodokai? Galbūt primena „Mergina traukiny“? Tačiau tai dar ne viskas. Į jų gatvę atsikrausto Raselų šeima, kuri iškart patraukia Anos ir jos objektyvo dėmesį. Iš pirmo žvilgsnio Raselai visiškai normali šeima, primenanti Anai jos praeitį. Vyras, žmona ir paauglys jų sūnus. Tobula idilė. Tačiau vieną vakarą Anos objektyvas pastebi kraupų įvykį, kuris apverčia visų knygos herojų gyvenimą. Ypač Anos.

Pats istorijos pristatymas iškart atskleidžia, kad knygoje dedasi įdomūs dalykėliai, jau vien pagrindinė herojė Ana ko verta! Ir aš taip iš pradžių galvojau, pernelyg daug iš knygos nesitikėdama, tačiau klydau. Nepaisant knygos svorio, negalėjau jos palikti namie, visur su savimi ją nešiojausi ir godžiai skaičiau kiekvieną puslapį. Man taip įdomu buvo sužinoti, kaip sekasi Anai, kartkartėmis jaučiausi taip it mes būtume artimos draugės ir troškau jai padėti, jos klausytis. Ana – sielvarto iškamuota moteris, negalinti atsitiesti ir atrasti su pačia savimi ryšį, todėl ji pasinėrusi į filmų ir vyno pasaulį, manydama, kad taip bus lengviau. Tačiau nepaisant pačią užklupusių bėdų, ji bendrauja viename forume, kur užsiregistruoja žmonės, susidūrę su agorafobija ar ją išgyvenantys, jiems padeda, pataria, išklauso, taip tarsi kovodama ir su savąja. Mane sužavėjo autoriaus talentas sukurti tokį ryškų, savitą sielvartaujančios ir beveik viską gyvenime praradusios moters portretą. Galbūt kažkas sakytų, oi ką čia, negi sunku aprašyti kažkokią išpuikusią alkoholikę... Man asmeniškai Ana Foks – vienas įdomiausių sielvartaujančių personažų, su kuriais pastaruoju metu teko susidurti.

Kodėl tiek daug kalbu apie Aną ir beveik nė žodžio neparašau apie Raselų šeimą? Todėl, kad nenoriu atskleisti, kas nutinka ir kaip baigiasi knyga. Ir galbūt todėl, kad Anos kova su savo baimėmis, sielvartu ir įvykiais kaimynystėje ir yra šios istorijos pagrindas.

Ši istorija man parodė ir priminė, kaip lengva apgauti ir tampyti save už virvučių, kai net protas su tavimi žaidžia, o su juo, tuo tarpu, žaidžia sielvartas. Kas gali patikėti vyne paskendusios ir namie užsidariusios moters liudijimais? Ypač, kai istorija yra daug painesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio? Žmonės dažnai peikia abejingumą, tačiau, kai esi neabejingas, kaip mūsų herojė Ana Foks, niekas į tai nežiūri patikliai ir numoja ranka. Dažnai kartojame sau, kad nereikia kištis į svetimą gyvenimą, tačiau kartais tai gali išnarplioti pačią painiausią paslaptį ir užkirsti kelią blogiui.

Ką su žmogumi gali padaryti sielvartas? Kur jo ribos? Ar galime teisti kitą, nežinodami jo tikrosios istorijos?

Kaip jau minėjau įrašo pradžioje, nesu skaičiusi daug trilerių, man šis žanras pakankamai naujas, tačiau jau jaučiu, kaip „Moteris lange“ tapo viena geriausių šiais metais skaitytų knygų.

Mano vertinimas: 9/10.

Leidykla, išleidimo metai: Baltos lankos, 2018.

Knygos autorius: A.J. Finn

(nuotr. iš: https://twitter.com/ajfinnbooks)

P.S. Taurėje ne Anos vynas, tiesiog juodųjų serbentų sultys. :)

Philippe Claudel „Brodekas“

„Nujaučiu, kad aš nesukurtas savo gyvenimui. Noriu pasakyti, mano gyvenimas iš visų pusių lipa per kraštus, jis nesukirptas tokiam žmogui kaip aš, visko jame per daug, per daug įvykių, per daug kančių, per daug negandų. Gal tai mano kaltė? Gal aš pats nemoku būti žmogumi? Nemoku imti ir palikti, atrinkti. Ar galbūt tai kaltė šito amžiaus, kuriame gyvenu, – jis lyg didžiulis piltuvas, į kurį sugarma dienų perteklius, visa, kas pjauna, dreskia, traiško ir kerta. Kartais jaučiu, kad mano galva tuoj tuoj sprogs kaip katilas, prikimštas parako.“

Šią knygą skaičiau ilgai, turbūt ilgiau nei mėnesį. Netgi teko sulaukti nuostabos ir pastebėjimo, kad ilgai skaitau tą pačią knygą. O ilgai skaičius ir pagaliau perskaičius, daviau ją draugei, nes kaip tik turėjau kuprinėje ir jai pradėjus skaityti, sulaukiau komentaro, kad šita knyga nesąmonė ir greičiau ją pasiimčiau. Pasiėmiau ir pagaliau prisėdau ją apžvelgti.

Istorija apie Brodeką, kuris gyvena kažkur ir kažkuriame laike. Plonomis linijomis autorius apibrėžia, kad prieš tai buvusiame laike vyko Antrasis pasaulinis karas ir Brodekas buvo koncentracijos stovykloje, nes jis žydas. Grįžęs į gimtąjį kaimą, randa daug skausmo ir skylių kaimo žmonių sielose, savo mylimosios taip pat. Tačiau net tokiomis aplinkybėmis jis nepraranda žmogiškumo ir savo gebėjimų. Istorija prasideda tuo, kad kaime nužudomas Anderer – svetimas, atvykėlis iš nežinia kur. Jis nužudomas vien todėl, nes buvo kitoks, kitaip elgėsi, kitaip matė ir pastebėjo pasaulį, ir net kitaip rengėsi, nei tie, kurie gyveno Brodeko kaime. Kadangi Brodekas turėjo talentą rašyti, jam patikėta užduotis parašyti raportą apie tą žiaurią naktį, kai smuklėje kaimo vyrai nužudė Anderer. Istorija vystoma lėtai, Brodekas vis nuklysta į savo prisiminimus apie koncentracijos stovyklą ir pasakoja apie Anderer nuo jo atvykimo dienos iki jo mirties. Kaimo vyrai jį tikrina ir stebi, Brodekas tetrokšta išlikti teisingas, nuraminti savo sąžinę ir tarytum atsiprašyti už abejingumą.

„Brodekas“ tai knyga ne į paplūdimį prie jūros vežtis, tai kaip tik knyga rudeniui, kai užsikaiti arbatos puodelį, vienumoje skaitai ir apmąstai kiekvieną skyrių, kiekvieną užslėptą mintį. Ši knyga lėta, klampi, slogi ir tamsi, todėl jai reikia laiko. Ilgai mąsčiau ir ją perskaičiusi, tyliai klausiau savęs apie ką būtent ji buvo. Mąstant paviršiais, norėtųsi pasakyti, kad lyg ir apie kaltę, kaltųjų ieškojimą, tačiau atvirkščiai – ši knyga apie žmogiškumą, kurį sunkiausia išlaikyti gyvenant tarp kitų žmonių. Žmonės pernelyg daug laiko praleidžia ieškodami kaltų, nors tuo tarpu, vertėtų įsikibti į žmogiškumą savyje ir, pirmiausia, išlaikyti jį. Brodekas nėra tas švarus gerietis be nuodėmių, jis taip pat padaro kai ką, dėl ko gailisi ir peikia save visą gyvenimą, tačiau jis net iškentęs koncentracijos stovyklos žiaurumą ir savo kaimelio išniekinimą, sugeba atskirti grynąjį gėrį nuo žiaurumo, kaltę nuo nekaltumo ir gyvenimo absurdą.

„O aš mačiau tuos žmones, kurie veikė žinodami, kad jie ne vieni, kad gali nugrimzti, ištirpti masėje, kuri juos sujungia ir pranoksta, sudarytoje iš daugybės veidų, sukirptų pagal vieną pavyzdį. Visada gali tarti sau, kad kaltas tas, kuris juos patraukia, kursto, šokdina pagal savo dūdelę, ir kad minia nesuvokia savo veiksmų, savo ateities ir krypties. Tai netiesa. Tiesa yra tai, kad minia jau savaime yra pabaisa. Ji pati sukuria save – milžinišką kūną, sudarytą iš daugybės kitų sąmoningų kūnų. Ir dar žinau, kad laimingos minios nebūna. Kad nėra taikios minios. Ir net už juoko, šypsenų, muzikos, refrenų slypi kraujas, kuris užverda, kuris nerimsta, kunkuliuoja ir eina iš proto taip šėldamas, įtrauktas į savo paties verpetą.“

Skaitytojas nežino, kur tas Brodeko gimtasis kaimas, tačiau kiekvienas gali rasti savo kaimą ar miestą jame. Kaip dažnai būna niekinami, pašiepiami kitokie, nei mes? Tie, kurie neatitinka įprasto gyvenimo, įprastos uniformos ir taisyklių? Galbūt jų ir nepuola žudyti, tačiau plaka žodžių rykštėmis, kurios palieka ne ką mažesnes žaizdas. Brodeko raportas priverčia įsiklausyti į save ir savęs nebyliai paklausti, ar būtum pasipriešinęs akivaizdžiai neteisybei, ypač, jei tas pasipriešinimas galėtų kainuoti tavo paties gyvybę? Ar būtum tiesiog susiliejęs su įtūžusia, neadekvačiai besielgiančia minia? Ir nesvarbu, kad ir kiek kartų savęs to klaustum, ar, kad ir kaip bandytum pažiūrėti į šitą situaciją, atsakymą rasti pernelyg sunku. Kiekvienas, tikiu, galvojame, kad esame teisingi, nuoširdūs, gailestingi ir mokame atskirti pikta nuo gero, bet ar tikrai?..

Knygą rekomenduoju tokiam skaitytojui, kuriam, visų pirma, patinka kiek niūresnė, lėtesnė literatūra, kuris nebijo iškelti sau sudėtingesnius klausimus ir nebijo suvokti, kad pasaulis nėra vien gražus ir teisingas. Ir ypač tam, kuriam patiko „Stouneris“.

Šiai knygai netinka apibūdinimas „Man patiko“, prie jos netinka net ir „mėgstamiausia“, nes ji priverčia į pasaulį ir save pažvelgti kitaip, kartais kelia šleikštulį, kartais norisi verkti ar nusukti nuo jos akis ir ją paslėpti kuo giliau, tačiau ji verta kiekvienos valandos ar minutės, kai ją skaičiau.

„Dar jaunas, tačiau, kai mąstau apie savo gyvenimą, jis man atrodo kaip butelis, į kurį būtum norėjęs sutalpinti daugiau, negu jame yra vietos. Ar taip atsitinka kiekvieno žmogaus gyvenime, ar aš gimiau tokioje epochoje, kuri nutrina visas ribas ir kerta likimus kaip kortas didžiajame atsitiktinumo žaidime?“


Kitos patikusios citatos: „Pavadinimai – labai keistas dalykas. Kartais nieko apie juos nežinai, nors nuolat juos kartoji. Kaip ir žmonės, kuriuos susitinki metų metus, bet jų taip ir nepažįsti, ir vieną dieną mūsų akyse jie atsiskleidžia taip, kaip niekad nebūtum iš jų tikėjęsis.“

„Nors, tiesą sakant, ar mirti iš nežinojimo, ar po daugybės žmonių, vėl atgavusių laisvę, kojomis, nėra jokio skirtumo. Užmerki akis – ir nieko nebėr. O mirtis niekada nėra sunki. Jai nesvarbu, ar tu esi herojus, ar vergas. Ji ryja tai, ką gauna.“




Mano vertinimas: 8/10

Leidykla, išleidimo metai: Baltos lankos, 2018.

Knygos autorius: Philippe Claudel (g. 1962 vasario 2 d., Dombasle-sur-Meurthe, Prancūzija)

(nuotr. Edouard Janssens)