Alessandro Baricco „Misteris Gvynas“

Prieš važiuojant į Italiją praėjusių metų pabaigoje, rankiojau iš savo knygų lentynų viską, kas susiję su Italija, kas rašyta italų ir su džiaugsmu atkreipiau dėmesį į Baricco porą knygų, kurios gulėjo lentynose nejudinamos kurį laiką. Baricco myliu už „Be kraujo“, už „Šilką“, dabar jau ir už „Misterį Gvyną“, geresnio pasirinkimo metų pradžiai, tikriausiai, ir būti negalėjo. Neįprastai naujųjų metų rytą šviečiant saulei ir šildantis terasoj su kavos puodeliu rankoje, tai buvo pats jaukiausias skaitinys.

Beskaitydama daug galvojau apie tai, kad Baricco yra kaip itališkasis Murakami, arba Murakami yra japoniškasis Baricco. Įsivaizduokite, kad sugebate skristi ir skraidote ne kažkur aukštai padebesiais, bet tiesiog sklandote, vos vos pakilę nuo grindinio. Būtent tokius jausmus man sukelia tiek vieno, tiek kito kūryba. Baricco švelniai sugretina sapną ir paprasčiausią realybę, net patys banaliausi dalykai Baricco kūryboje įgauna kažkokokio magiško atspalvio ir skaitytojas įsisuka į pasakojimą, apkvaista ir nepastebi, kaip užverčia paskutinį puslapį. Ir tik kiek atsikvošėjus, pradeda narplioti, kas buvo užkoduota tarp eilučių.

„ – Vieną kartą man pasakei, kad nupiešti žmogaus portretą – tai tarsi būdas sugrąžinti jį namo. Argi ne taip?“

Niekas nenustebtų, jei kuris žmogus prisipažintų: „– Aš piešiu portretus.“ Ir visai nesvarbu jis pieštų žmonių portretus, šunų ar zebrų. Ir net nesvarbu jis tai darytų pieštuku, rubiko kubikais ar kavos pupelėmis. Sunkiai šiuolaikinį žmogų benustebinsi. Bet štai jei kas ištartų: „ – Aš rašau portretus.“ Nejučiomis suklustume ir lauktume paaiškinimo. Kaip galima rašyti portretus? Juk rašomi eilėraščiai, straipsniai, romanai, na gal CV, bet kokie dar portretai?! Susipažinkite su Džasperiu Gvynu – sėkmingu rašytoju, kuris vieną dieną nusiunčia laikraščiui laišką su pasižadėjimu daugiau nerašyti. Naivuolis. Jis stengiasi laikytis savo pažado, tačiau ne visai sėkmingai. Kaip rašytojas gali nerašyti?! Iš viso?! Taip jam gimsta kiek keistoka idėja – rašyti žmonių portretus. Jis tam ryžtasi su didžiausiu užsidegimu, nepaisant to, kad jo agentas ir vienintelis jo draugas jį ilgai atkalbinėja, jis nepasiduoda. Ieško ypatingos studijos, muzikos, lempučių ir tik, kai randa būtent tai, ko ieškojo, jis pradeda įgyvendinti savo sumanymą. Parašo 10 skirtingų žmonių portretų. Kiekvienam parodydamas pačią jo šerdį, ištraukdamas tai, kas svarbiausia, ką jis pastebi tiesiog sėdėdamas su tuo žmogumi vienoje patalpoje. Jis tai padaro taip subtiliai, kad žmogus nė nepajaučia, kaip staiga Gvyno portretas sugrąžina jį namo.

„...vienintelis dalykas, leidžiantis jiems jaustis gyviems, neišvengiamai juos palengva ir nužudo. Tėvus – vaikai, artistus – sėkmė, per aukšti kalnai – alpinistus. Knygų rašymas – Džasperį Gvyną.“

Banaliausia mintis, kuri gali ateiti į galvą perskaičius šią knygą – nagi, visas idėjas įmanoma išpildyti, net ir tas pačias keisčiausias... Pasiseks ar ne, tai niekada nebūna svarbiausia. Svarbiausia idėją jausti visa širdimi. Bet tai tik paviršinė mintis, perskaičius šią knygą, nori nenori, jauti, kaip misteris Gvynas ne tik tiems 10 žmonių parašė portretus, bet parašė ir tavo paties, skaitytojo portretą, sugrąžino tave namo. Tai viena tų knygų, kurią pasidedi į lentyną su mintimi, kad dar kada skaitysi, ypač tomis akimirkomis, kai nebetikėsi pasauliu, bus niūru ir nerasi savęs, šita istorija sugrąžins namo.

Ačiū, Baricco! Nuoširdžiai rekomenduoju!

Dėmesio verta citata: „ – Truputį užtrukau. Žinai, kai labai skubi, visada truputį užtrunki.“

Mano vertinimas: 9/10.

Leidykla, išleidimo metai: Tyto alba, 2014.

Knygos autorius: Alessandro Baricco (g. 1958 m. sausio 25 d., Turine, Italijoje)

(nuotr. iš https://www.jotdown.es/2017/08/entrevista-alessandro-baricco/)

2018 metais (ne)skaičiau...

Nors sausis jau visai įsibėgėjo ir naujųjų metų sutikimas blanksta mielu prisiminimu, tik dabar turiu galimybę atlikti smagiausią praėjusių metų knygišką apžvalgą. Nors pagal goodreads iššūkio neįveikiau (buvau nusistačiusi perskaityti 40 knygų, o neva perskaičiau tik 39), tai nėra visai tiesa, nes iš tikrųjų, pagal mano užrašus, perskaičiau 43 knygas, tačiau keletas jų buvo skaitomos ne skaitymo malonumui sužadinti, tad aš jų niekur pernelyg ir neįtraukiau.

Labai liūdna, tačiau iš visų 43 perskaitytų knygų apžvelgiau tik 26. Kasmet, maždaug vasarą, susiduriu ne tik, kad su skaitymo bloku, bet ir su rašymo bloku, kai negaliu prisiversti nieko rašyti, net ir knygos apžvalgos, o praėjus nemažai laiko nesinori rašyti bet ko, tad, 2019-aisiais pati sau pasižadu stengtis apžvelgti viską ką perskaitysiu. Taip pat skaityti daugiau klasikos, daugiau lietuvių autorių, poezijos ir tuštinti savo neskaitytų knygų biblioteką. :)


Pradėsiu nuo geriausių skaitytų knygų penketuko. Labai gaila, tačiau, praėjusieji metai man neatnešė nė vienos knygos, kurią be jokių abejonių būčiau įvertinusi 10/10, tad dalinuosi tomis, kurios įvertintos 9/10:

1. Olivier Bourdeaut „Belaukiant Bodžanglio“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017.
2. Astrida Petraitytė „Šaktarpio metas“ (1 knyga), Versus aureus, 2005.
3. A. J. Finn „Moteris lange“, Baltos lankos, 2018.
4. Liz Nugent „Išnarplioti Oliverį“, Baltos lankos, 2018.
5. Simonas Jurkevičius, Jurga Jurkevičienė, Paulius Jurkevičius „Sava Roma“, Obuolys, 2014.

Knygų, kurios vertos paminėjimo ir įvertinimo 8/10 buvo netgi 14! Pasidalinsiu, galbūt kažkam pravers ieškant įdomių skaitinių 2019-aisiais.

1. Marcelijus Martinaitis, Viktorija Daujotytė „Sugrįžęs iš gyvenimo: literatūriniai laiškai, pokalbiai“, Alma Littera, 2013.
2. Paula Hawkins „Mergina traukiny“, Baltos lankos, 2015.
3. Nuala Ellwood „Mano sesers kaulai“, Sofoklis, 2017.
4. Jurga Ivanauskaitė „Placebas“, Tyto alba, 2003.
5. Mark Haddon „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“, Tyto alba, 2004.
6. Javier Marias „Įsimylėjimai“, Alma littera, 2016.
7. Alfonso Signorini „Coco Chanel: Gyvenu tik kartą“, Obuolys, 2012.
8. Marius Povilas Elijas Martynenko „Be penkių pasaulio pradžia“, Tyto alba, 2018.
9. Valerian Tornius „Tarp šviesos ir tamsos“, Romuna, 1998.
10. Dirk Kurbjuweit „Baimė“, Baltos lankos, 2018.
11. Philippe Claudel „Brodekas“, Baltos lankos, 2018.
12. Robert Seethaler „Tabakininkas“, Baltos lankos, 2018.
13. Herbert Genzmer „Salvadoras Dali ir Gala“, Tyto alba, 1999.
14. Justinas Marcinkevičius „Viešpatie, nejaugi neprašvis?“, Versus aureus, 2016.

Ir mažiausiai patikusi, kurią įvertinau 2/10:
1. Douglas Adams „Keliautojo autostopu gidas po galaktiką“, Kitos knygos, 2016. (Matyt, mokslinė fantastika ne man, arba DAR ne man, niekaip neprisijaukinu...)


Noriu ir jums, ir netgi sau pačiai palinkėti, kad nebūtų jokių skaitymo blokų, mus pasiektų tik dėmesio vertos knygos ir kaskart skaitant knygą atrastume skaitymo malonumą!

Simonas Jurkevičius, Jurga Jurkevičienė, Paulius Jurkevičius „Sava Roma“

„Atvykę į Romą, trumpai pamirškite kasdienybę. Šiame mieste laikas tarsi sustoja. Dabartis čia srūva šalia daugiau nei 2000 metų senumo paminklų, šventovių bei tradicijų. Galbūt todėl šis miestas ir yra amžinas?“

Šią knygą gavau prieš kelionę į Italiją, iš pradžių, prisipažinsiu, žiūrėjau kiek skeptiškai, nes nesu didelė kelionių vadovų gerbėja, nors be šios skaičiau tik „Savas Paryžius“, kuri anaiptol nei man kažkaip ypatingai padėjo, nei įdomu buvo skaityti. Tačiau „Sava Roma“ pakėlė kartelę aukštyn ir parodė, kad kelionių vadovas gali būti ne tik keliaujant pravarti knyga, bet ir labai įdomus, įtraukiantis skaitinys.

Keliaujant automobiliu, laiko knygoms turime apsčiai, tad perskaityti vadovą iki Romos nebuvo sudėtinga. Skaičiau ir sugėriau į save informaciją labai godžiai. Sužinojau įvairiausių dalykų apie amžinąjį miestą ir jo apylinkes, būdama jau Romoje, restorane užsisakiau tai, kas buvo paminėta knygoje ir nenusivyliau! Taip pat bendraujant su vilos savininkais, kurioje buvome apsistoję, buvo daug lengviau suprasti apie ką kalbama, kas tie išpardavimų miesteliai, pavyzdžiui, nors gal ir nebuvo labai aktualu, bet nereikėjo kvailai vėpsoti ir apsimesti, kad suprantu apie ką kalbama, nors iš tikrųjų būčiau nė velnio nesupratusi ir po pokalbio gūglinčiausi.

Šios knygos autorių komanda (šeima) – stebinanti savo žiniomis ekspertų trijulė, kiekvienas išmano savo sritį ir labai mielai dalijasi savo patirtimis bei patarimais. Galbūt mažiausią įspūdį, visgi, paliko mados skyrius, nes man tai mažiausiai aktualu ir įdomu, kartais varčiau akis dėl tam tikrų sakinių, tačiau visumoje knyga verta dėmesio ir tų, kurie į Romą tik keliaus, bei tų, kurie jau buvo ir galbūt ne kartą, tačiau drąsiai rekomenduojama ir tiems, kurie tiesiog nori sužinoti daugiau apie amžinąjį miestą, kultūrą, madą, maistą ar istoriją. Praturtinantis vadovas, jį perskaičius, net dar nebuvus Romoje, atrodo, kad trumpam joje atsidūrei, pradedi užuosti makaronus ir jausti vyno skonį ant liežuvio.


Nors knyga išleista 2014 metais, tačiau daugelis informacijos, manau, yra nekintanti, tad nereiktų išsigąsti 5-erių prabėgusių metų ir drąsiai ją imtis su savimi į kelionę. Žinoma, galbūt kai kurios rekomenduotos vietos jau ir uždarytos, tačiau tai neturėtų labai trukdyti mėgautis nuostabiąja Roma.


Mano vertinimas: 9/10.

Leidykla, išleidimo metai: Obuolys, 2014.

Knygos autoriai: Simonas Jurkevičius, Jurga Jurkevičienė bei Paulius Jurkevičius.

(Nuotr. iš: https://www.zmones.lt/naujiena/jurkeviciu-romanas-su-italija.7fe39794-0a94-11e9-86a7-aa000054c883)