2019 m. vasario 16 d., šeštadienis

Yaa Gyasi „Auksinės šaknys“

„H beveik neprisiminė, kad buvo laisvas, ir nežinojo, ar ilgisi pačios laisvės, ar sugebėjimo prisiminti.“

„Auksinės šaknys“ – istorija apie dvi netikras seseris Efiją ir Esę, kurios gimsta skirtinguose Ganos kaimeliuose. Vieną lyg ir aplanko sėkmė, nuo kitos, deja, ji visiškai nusigręžia. Efija išteka už anglo ir gyvena Keip Kosto pilyje, o Esę įkalina tos pačios pilies požemiuose su kitais vergais ir vėliau išplukdo į Ameriką. Seserų gyvenimai labai skirtingi, tad skiriasi ir ištisų kartų likimai. Ir visa grandinė tęsiasi nuo XVIII a. iki mūsų dienų, tęsiasi, it domino kaladėlės griaudama gyvenimus vieną po kito.

Dar neteko skaityti tokios knygos, kurios pradžioje būtų nupieštas giminės medis, padedantis skaitytojui nepasiklysti tarp veikėjų giminystės ryšių bei vardų. Šeimų likimai ir visai skirtingi, ir kažkiek panašūs. Tiek vieną šeimą, tiek kitą jungia praeitis ir juodas pakabukas, vienintelis tikras, apčiuopiamas prisiminimas iš praėjusio gyvenimo, kuris nebeįmanomas. Skaitant šią istoriją vis prisimindavau „Šimtą metų vienatvės“, kurioje, nors ir kitomis aplinkybėmis, tačiau kartų likimai buvo vingiuoti, vienų tragiški, kitų mažiau, tačiau tiek vieną, tiek kitą knygą jungia vienatvė ir šeimos tragedija. „...kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga savaip.“ Taip rašė Tolstojus, tačiau manau, kad šią citatą galima pritaikyti ir šiai knygai, ir tikriausiai daugelio iš mūsų giminės medžiams. Kad ir koks tas giminės medis būtų, jame tikriausiai gausu visokiausių patirčių, įvairiausių gyvenimų karolių. Vieni gyveno laimingą gyvenimą, džiaugdamiesi tomis galimybėmis, kurias gaudavo, kitų gyvenimas baigėsi tragiškai ar netikėtai. Ir vis tiek kartos kaip upės, kartais ima ir suteka į tą pačią pasaulio jūrą. Ir, regis, nieko nepakeisi, tikriausiai, tai nepakeičiama ir taip lemta, o kartais gal ir visai ne.


„ – Baltojo žmogaus dievas toks pats, koks ir baltasis žmogus. Jis galvoja, kad yra vienintelis dievas, kaip ir baltasis galvoja, kad yra vienintelis žmogus.“

Skaitant šią istoriją vis galvojau, kad galbūt man pasisekė gimti tokiu laiku, tokioje vietoje. Kaskart knygos veikėjams susidūrus su baisiu žeminimu, nepelnyta neapykanta, pagalvodavau, ką turėjo jausti tie žmonės. Kaip galbūt dažnai jų mintyse kirbėdavo klausimas: „Kodėl?“. Juk tiek baltasis, tiek juodaodis žmogus turi tas pačias kūno dalis, jaučia tuos pačius jausmus, tačiau vieniems teko kentėti labiau ir kęsti pažeminimus, negalint net pasilikti savo gimtuosiuose namuose, o kartais negalint į juos net ir sugrįžti kažko aplankyti.

Knygą perskaičiau gan greitai, be didesnių pertraukų. Rekomenduoju žiemos skaitiniams. Įdomi, įtraukianti istorija, kartkartėmis priverčianti pasibjaurėti, supykti, kartais, regis, fiziškai sudurianti širdį. Tačiau pirmiausia ji yra apie žmogiškumą, tavo, mano, pusbrolio ar kaimyno.

„Dabar žiūrint į močiutės rankas, buvo neįmanoma atskirti, kur randai, o kur raukšlės. Visas moters kūno kraštovaizdis virtęs griuvėsiais: jauna moteris nuversta, liko štai kas.“

Mano vertinimas: 8/10.

Leidykla, išleidimo metai: Baltos lankos, 2018.

Knygos autorė: Yaa Gasi (g. 1989 m., Mamponge, Ganoje)

(nuotr. iš https://www.americanacademy.de/person/yaa-gyasi/)

2019 m. vasario 12 d., antradienis

Emma Donoghue „Stebuklas“

„Stebuklas“ – antroji šios airių rašytojos knyga, kurią skaičiau. Pirmoji, žinoma, buvo niūrusis „Kambarys“, sudrebinęs tikriausiai ne vieno skaitytojo mintis. Ir nors skaičiau tik dvi knygas, darosi akivaizdu, kad autorė išsiskiria nagrinėjamomis temomis, nors knygos ir skirtingos, tačiau jas jungia bjauriomis, neįprastomis sąlygomis augantys vaikai, jų santykis su tėvais, išskirtinis požiūris į pasaulį. O dar labiau kaskart intriguoja tai, kad knygos parašytos remiantis tikromis istorijomis.

Stebuklingoji istorija skaitytoją nukelia į 19-ojo amžiaus centrinės Airijos lygumas. Į kažkokį užmirštą kaimelį atvyksta anglė slaugė Libė, kuriai patikėta užduotis stebėti neįprastą atvejį – stebuklingą vienuolikmetę Aną, kuri jau keturis mėnesius nieko nevalgė ir minta, kaip ji pati sako, dangaus mana. Libė į tai žiūri įtartinai ir iškart pasiruošia demaskuoti šitą apgavystę, tačiau viskas daug painiau nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Ana fanatiškai tikinti mergaitė, vietoje žaislų sauganti dėžutę su Šventųjų paveikslėliais, įvairiais keistais daiktais. Ji kasdien po keliasdešimt kartų kartoja tą pačią maldelę, jos sveikata vis prastėja, tačiau Ana nepasiduoda ir net nepažvelgia į maistą. Kokia viso to paslaptis? Ar tikrai vienuolikmetei mergaitei užtenka tik kelių lašų vandens, kad ji išgyventų? O gal ji tikrai minta dangaus mana?

„Tik šitoje šalyje gali ateiti į galvą deginti vandenį.“

Kiek toli gali nuvesti žmogų fanatiškas tikėjimas? Kokiais žodžiais pasakyti tiesą, jei tavęs negirdi tie, kuriems tu atsiveri, tie, kurie turėtų visomis išgalėmis stengtis tave apsaugoti?

Kiekvienoje situacijoje būna kelios pusės, ir sveikai bei sąžiningai į situaciją pažvelgsi tik tada, kai pabandysi suvokti visas puses, tų pusių motyvus. Nors ir kaip pikta ant Anos tėvų, jų kurtumo savo vienintelės dukrelės atžvilgiu, tačiau tai vyko niūriais 1859 metais, kai tame kaimelyje tikėjimas Dievu ir fėjomis, pačiais keisčiausiais prietarais buvo jų kasdienybė. Kai žmonės augo tamsoje, nelabai įsivaizdavo, koks pasaulis dar galėtų būti, kai gyvenant kaimelio bendruomenėje, labai svarbu buvo išlaikyti dorą, darnų, stiprų šeimos paveikslą, nepaisant to, kad šeima viduje pūva. O štai Libė yra nuostabi pagrindinė herojė. Ryžtinga, kritišku žvilgsniu žvelgianti į pasaulį, moteris. Anei pasisekė, kad sutiko Libę, tačiau kiek daug tokių istorijų baigėsi itin tragiškai? Šiuo metu galima tik spėlioti.

Tokios istorijos primena vieną svarbią tiesą - būtina galvoti savo galva, būtina viską pasverti, neleisti sau pulti į vieną ar kitą kraštutinumą, nes galiausiai vis tiek lauks pražūtis.

Rekomenduoju. Tikrai neprastai sukurta istorija, sukelianti begales jausmų, nuo pasišlykštėjimo iki palengvėjimo, nuo užuojautos iki noro supurtyti vieną ar kitą veikėją. Tai nėra įprastas pasakojimas apie blogio ir gėrio kovą. Tai pasakojimas apie naivumą ir kritiško mąstymo galią.

Mano vertinimas: 8/10.

Leidykla, išleidimo metai: Baltos lankos, 2018.

Knygos autorė:Emma Donoghue (g. 1969 m. spalio 24 d., Dubline, Airijoje)


(nuotr. iš https://www.emmadonoghue.com/emma-donoghue.html)