Net nežinau į kokius rėmus reiktų įsprausti šią knygą, bandant apie ją papasakoti. Šioje knygoje rasite 13 skyrelių, kurie visi tiek pat panašūs, kiek skirtingi. O visa sukasi apie merginą nuo paauglystės laikų iki dvidešimt vienerių, mergina tokia ne iš kelmo spirta, keliauja, rodos, bet kur, vos tik įgrįsta ta pati aplinka. Atsiduria Belgijoje, Anglijoje, Italijoje. Šoka naktiniuose klubuose ir bendrauja su kitomis šokėjomis, taupo pinigus vaidybos studijoms Vilniuje. Regis, nieko nuostabaus, nieko naujo, bet vos pradėjusi skaityti įsimylėjau kalbą, palyginimus, poetinį žodžių žaismą. Netgi savistatą ir savidestrukciją.
Tai sielos atsišaukimas sakiniuose. Būna knygų, kurios įkvepia ir ši – būtent tokia. Su bohemiškais prieskoniais, kitokiu žvilgsniu į pasaulį, kitokia pasaulio pajauta.
„Naktimis rašydavau, tačiau tai nebuvo panašu nei į įnirtingą kovą su savimi, nei į aklą mūšį su pasauliu. Tebesu kitoje sienos pusėje, įvykiai atsikartoja, veidai mano veidu praslenka lyg šešėliai, palikdami atsuktą nugarą krentančio pasaulio varžtams. Kiekvienas žemės tinklas pažadina kitas paslaptis, skirtingus pulsavimus, jie kai kada panašūs, kai kada parbloškiantys veidu į smėlį, tačiau niekada nepriverčiantys mirtinai išsigąsti savęs.“
Esu iš tų, kurie dievina lietuvių literatūrą ir širdis labiausiai prie jos linksta. Daugelis baidosi lietuvių autorių kūrinių dėl slegiančios atmosferos, virkavimų, skundų ir rūpintojėlio pozos. Tačiau aš labiau prisibijau imti šiuolaikinius lietuvių autorius, nes pastebiu, kad kartais labai norisi išsišokti, parašyti tai, ko pats neišjauti, kad būtų kuo įmantriau, parodyti, kiek autorių, kur skaitei, tačiau tai dažnai būna nenatūralu, pritempta ir palieka kartėlį. Šįkart, su „Siera“ buvo atvirkščiai – labai graži kalba, kurios joks vertimas neatstotų, primena dienoraštį, tačiau turtingą įdomių apmąstymų. Kadangi kabliuką sugavau, teks domėtis ir laukti, galbūt kada pasirodysiančios kitos šios autorės knygos. Kai siela atsišaukia...
Rekomenduoju tiems, kuriems patiko Mariaus Povilo Elijaus Martynenko „Be penkių pasaulio pradžia“, kažkodėl esu įsitikinusi, kad ir „Siera“ patiks.
Kitos dėmesio vertos citatos:
„Akimirkos išnyksta, lieka tik atmintis – ir ar ne ji yra laikas? Kartūs prisiminimai brangesni dėl neišdildomos galios, leidžia mums paaugti kaip medžiams miško tankmėje ir, kaip jiems saulė suteikia šuolį link dangaus, taip skausmas mumyse išraižo raukšles veide, į jas žiūrint vėliau sakoma – tikiu jo gyvenimu, tikiu jo balsu, nes jo skausmas tiesai akis atvėrė.“
„...nešti skalbinius į rūsį, laukti kol iš jų išsiskalbs nesusipratimai ir praeitis.“
Mano vertinimas: 9/10.
Leidykla, išleidimo metai: Vaga, 2018.
