Vytautas Stankus „iš veidrodžio, už“

Beklampodama šiuose eilėraščiuose nusikėliau į snieguotą lauką kur pamiškėj, kur išvaikščiojau savo nemigą, sukdama ratus ir išėjau, o atsigręžus pamačiau purviną ratą ir savo žingsnius, nežinia, gal palikusius žymes ne tik snieguotam lauke, bet ir širdyje (gal ir ne tik savo). Toks vaizdinys visai pelnytai mane lydėjo, nes šie eilėraščiai – klampūs, kupini sniego, purvo, mirties, meilės ir ilgesio, bet galiausiai vis tiek sugrąžinantys į širdies namus.

2

aš norėčiau kad mudu nubudę

viens į kitą alsuotume tyliai

alsuotume tyliai kol lyja

tingėtume keltis kol lietūs

nuplauna sudegusį miestą

tik ilgesį miesto palieka

kai virš mūsų susiglaudžia sienos

(12 p.)

Kartkartėm ir pavargdavau klaidžiodama šiuose eilėraščiuose, kovodavau su struktūra, kol atsiverčiau 113 puslapį, kur mane pasitiko „budėjimas“ ir viskas aplinkui nutirpo. Pradėjau niūniuot kartu su Razausku ir staiga vėl atsidūriau bemiegėj nakty dvyliktoj klasėj. Labai aiškiai atsimenu, o ir pajaučiu, kaip sėdėjau anuomet naktį, klausiaus Razausko ir bandžiau klijuoti sudaužytą širdį, atrodė, tai niekuomet nesibaigs ir ašaros liejos upeliais, o dar reikėjo ruoštis visokiems bandomiesiems egzaminams. Taip lietuvių bandomajam visai netikėtai nugulė ir Vytauto Stankaus eilės, skambėjusios Razausko balsu. Ir viskas buvo gerai. Širdies gal tada ir nesuklijavau, prireikė daugiau laiko, bet žinau, kad Razauskas ir Stankus anuomet man padėjo išbūti. Išbūti, kai viskas aplinkui dūžta ir skauda, kartais ir oro pritrūksta. Kokia vis dėlto poezija yra galinga. Vien radusi „pabudimą“ žemai lenkiu galvą ir tykiai tykiai bemiegę naktį, po septynerių metų ištariu „ačiū“.

budėjimas

tavo skruostų duobutėse ošia

iš blakstienų pražydusios liepos

ir dvi saulės – tik mėlynos mėlynos

ant palangės šešėlį palieka

tavo kaklo duobutėje luotas –

mažas lašas užklojantis dangų

o danguj visos žvaigždės nušluotos

ir jų dulkės prilipę prie rankų

tavo pilvo duobutėje – rytas

tyliai švinta virš kambario rodos

miego langas vos vos pradarytas

ten už jo švelniai lyjantis sodas

tavo sapno duobutėje rūkas –

mažas perlas ištirpęs, tik lašas

kuriame miega jūros arkliukas

išgalvojęs tave ir užrašęs

(113 p.) 

Mano vertinimas: 8/10. 

Leidykla, išleidimo metai: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014.

Knygos redaktorius: Donaldas Kajokas.

Knygos autorius: Vytautas Stankus (g. 1984 m. lapkričio 8 d., Mosėdyje)

(nuotr. Sigito Kancevyčiaus, iš: https://www.bernardinai.lt/2014-07-30-vytautas-stankus-laiskai-kuriu-nera-patys-svarbiausi/)

Marguerite Duras „Tarkvinijos arkliukai“

„Vieną dieną, kai viskas įkyrės arba kai jis persistengs, aš išeisiu kaip dvidešimtmetė. – Ir sužnabždėjo: –Nevalia to pamiršti, visada reikia išeiti, lyg būtum dvidešimties.“ (23 p.)

Kartais pavargstu nuo knygų, kurias ne noriu, o reikia skaityti. Tada nejučiomis pradedu žvalgytis į savo lentynas ir akys užkliūva už kokių spalvingų viršelių, žadančių pabėgimą nuo rimtos, sudėtingos kasdienybės. Kažkodėl gal trečiąkart į tą mano radarą pakliūva Marguerite Duras knygos. Ir trečiąkart įsitikinu, kad kažkokie mūsų laukai su šia prancūzų autore nesueina, niekaip neužmezgu prasmingo dialogo.

„Tarkvinijos arkliukai“ – lyg ir atostogų romanas, nunešantis į Italijos kokį tai kaimelį, alinamą beprotiško karščio. Draugų grupelė atostogauja ten jau ne pirmus metus, tik šįkart atostogos visiškai nedžiuginančios. Kalnuose, šalia kaimelio, žūsta išminuotojas ir atkeliavę jo senučiukai tėvai niekaip nesutinka pasirašyti mirties liudijimo. O grupelė draugų tarytum darosi pramogą sau ir pateisinimą savo bereikšmėms atostogoms – vis keliauja pas senučiukus ir neša jiems maisto. Nepamenu, ar esu skaičiusi apie tokias nykias atostogas. Rytas prasideda neišsimiegojus, šalta kava, maudynės, mažiausiai trys Bitter Campari, cigaretės, kažkokios neaiškios meilės, nuolatiniai barniai ir dūsavimai, tada tas pats maistas viešbutyje kasdien, padūsavimai, senelių aplankymas, kažkoks neaiškus pergulėjimas pakrūmėj, dar kokie trys Bitter Campari, susipykimas su vaiko aukle, nes ji nuolat priešgyniauja prižiūrimo vaiko tėvams, tada vėl Bitter Campari, cigaretė, pazyzimai, lietaus tikėjimasis ir bandymas miegot... tada vėl viskas iš naujo.

Visiškai nykus romanas, kurio pagrindinės minties net nepavyksta suvokti. Nei ten apie meilę, nei ten apie atostogas, toks apie nieką. Tik pavadinčiau jį dialogų romanu, nes čia labai daug pokalbių, tik, kad jie beprasmiai, nykūs. Niekada nenorėčiau pakliūt į tokias atostogas, su tokiais nykiais, nuobodžiais žmonėmis. Jau geriau tada atostogaut vienai. Neradau nė vieno įdomaus personažo, nė vieno kabliuko, tik kažkokį mykimą myli-nemyli, nori-nenori. Gal tik vienintelis pliusas – tas mažas grybšnis Italijos ir vasaros. Turiu nuojautą, kad tas žuvęs išminuotojas galbūt buvo koks gilesnis simbolis, kurio aš neiššifravau, bet, jeigu atvirai, man net nebuvo įdomu tai daryti.

Dažniausiai knygose įžvelgiu kažkokią savitą prasmę, pasiimu kažką daugiau nei vien tik jos siužeto vingius, tačiau šįkart galiu nebent, kaip tie atostogautojai dejavo dėl savo atostogų, padejuot prisiminus juos. Nors ką čia, perskaičiau ir pamiršiu.

Mano vertinimas: 5/10

Leidykla, išleidimo metai: Alma littera, 2001.

Vertėja: iš prancūzų kalbos vertė Alina Kiliesaitė.

Knygos autorė: Marguerite Duras (g. 1914 m. balandžio 4 d. Pietų Vietname - m. 1996 m. kovo 3 d. Paryžiuje, Prancūzijoje)

(nuotr. iš: https://www.discoverwalks.com/blog/paris/top-10-interesting-facts-about-the-french-writer-marguerite-duras/)

Michelle McNamara „Išnyksiu tamsoje“

Nesu dažna tokio pobūdžio knygų skaitytoja, tačiau, pačios nuostabai, nuo šios knygos negalėjau atsitraukti, jau nuo pat pirmųjų puslapių įsitraukiau į šią istoriją ir galiausiai vieną vienišą naktį nenuėjau miegoti tol, kol nepabaigiau jos skaityti. Na, žinoma, po to laukė visiškai bemiegė naktis, kai kiekvienas krepštelėjimas tamsoje audrino mano vaizduotę ir kaskart priminė ką tik užverstą knygą. Savijauta gal ir nebuvo pati maloniausia, tačiau kaskart pažiūrėjus true crime filmukus, serialus ar perskaičius tokią knygą, pagalvoju, kad gal ir gerai kartais perkrauti savo savisaugos sistemas, nes kaip patogiai ir jaukiai mes gyvenam, visai pamiršę, kad kartais gal reiktų pasisaugoti (jokiu būdu ne perdėtai!).

Skaitant tokią knygą nori nenori susimąstai, kaip kažkam liguistai svarbu valdyti, spręsti kito žmogaus likimą. Nulemti jis gyvens, ar ne. Kai skaitai fikciją, visiškai kitaip į kūrinį ir reaguoji. Bet kai skaitai tikrą istoriją, kaip ši, negali patikėti, kokie žiaurūs kartais būna žmonės. Kaip gaila tų nekaltų suluošintų likimų. Kaip gaila skyrybų dėl šito padaro sukeltų traumų, gaila neišsipildžiusių svajonių. Ir kone visada sakau, kad tai, kas vyksta realybėje, tamsoje, yra daug žiauriau už grožinę literatūrą. 

Vis dėlto pažvelgus iš kitos pusės, man gaila ir dar vienos šio žudiko aukos – knygos autorės Michelle McNamara. Viena vertus, jos tyrimas nemenkai prisidėjo prie žudiko sugavimo, ji laiku vis pajudindavo vieną ar kitą bylos kabliuką. Tačiau kaina, kurią ji sumokėjo, mano nuomone, per didelė. Netgi panašu į fanatizmą, kai niekas kitas aplinkui nesvarbu, nei dukrelė, nei vyras, nei pačios sveikata, tik ši byla. Deja, vaistai ir nuovargis taip ją nualino, kad ji nesulaukė netgi žudiko demaskavimo ir sugavimo dienos. O gaila... Kita vertus, tyliai žavėjausi Michelle McNamaros užsispyrimu ir ryžtu. Juk tai nebuvo nei tiesiogiai su ja susiję, nei jos darbas. Bet ji nepasidavė iki paskutinės savo gyvenimo dienos. Bet kaip rasti tą aukso viduriuką, kaip nepakenkti sau?..

Man šios knygos sukeltų jausmų tikriausiai užteks mažiausiai metams. Bet buvo verta juos sužadinti. Seniai jaučiau ir tokį įsitraukimą į istoriją, kai negali paleisti knygos iš rankų, ir tokį siaubą bei pasišlykštėjimą. Ar ji verta perskaitymo? Be abejonės!

Mano vertinimas: 8/10.

Leidykla, išleidimo metai: Baltos lankos, 2019.

Knygos autorė: Michelle McNamara (g. 1970 balandžio 14 d., Ouk Parke, Ilinojuje, JAV - m. 2016 m. balandžio 21 d. Los Andžele, Kalifornijoje, JAV)

(nuotr. iš: https://www.marieclaire.com/culture/a32957172/what-happened-to-michelle-mcnamara/) 

Clarice Lispector „Arti laukinės širdies“

„Akimirksniai ir toliau laša pritvinkę, vos nukrenta vienas, jau palengva kaupiasi kitas, veidas blyškus ir mažytis. Staiga ir akimirksniai baigiasi. Belaikybė teka mano sienomis, apgaulinga ir akla. Pamažu susitvenkia į tamsų, tykų ežerą ir aš šaukiu: gyvenau!“ (179 p.)

Žoana – jauna moteris, bandanti kabintis į gyvenimą visais pojūčiais, bandanti suvokti kiekvieno daikto ir reiškinio vietą pasaulyje ir sąmonėje. Ne išimtis ir ji pati – įsiraizgiusi į keistų santykių su vyru Otavijumi verpetą, bando suvokti savo vietą pasaulyje, gyvenime, amžinybėje. Kiek amžinybėje vietos atsiranda, kai nebelieka tavęs? Tai kelionė į Žoanos sąmonės srautą.

Ši knyga – nebanalus iššūkis. Prieš paimant ją į rankas, privalu išlaisvinti mintis iš buities gniaužtų ir atsiduoti būčiai, pasirengti ją klausti. Paviršiumi praplaukti nepavyks, autorė nusineš gilyn į (pa)sąmonės šulinį. Tame šulinyje išnyks laiko nuovoka, aptirps tai, kas buvo suvokta ir klausta anksčiau.

Skaitant norisi žymėtis citatas kas antrame puslapyje, kaskart abejojant, ar supratai tą mintį? Kaskart norint perskaityti dar ir dar kartą, nes randi ten užslėptą pats save, savo nemigos nakties susimąstymus, tik gal ne tokius genialius, kaip Lispector, bet ji – tarytum, visa, ko bijai ir visa, ką taip norisi pažinti, įprasminantis balsas.

„Štai kas man dabar toptelėjo: kažin, ar tikėjimas būsimąja egzistencija kyla ne iš pastebėjimo, kad šis gyvenimas praeina mūsų nepalietęs.“ (178 p.)

Knyga tikrai nuostabi, tačiau po pirmo perskaitymo aš pati jaučiu, kad nesugebėsiu jos tinkamai įvertinti. Tokias knygas reikia skaityti keliskart, kad susivoktumei ir skaityti reikia absoliučioje ramybėje bei vienumoje, kitaip įmanoma netekti pusės jos prasmės. Jai apibūdinti net nereikia atskirų žodžių, pakaktų kelių citatų, kad tie, kuriems ji skirta, kaipmat užsimanytų ją perskaityti. 

Mano vertinimas: 8,5/10.

Leidykla, išleidimo metai: Baltos lankos, 2020.

Knygos autorė: Clarice Lispector (g. 1920 gruodžio 10d., Ukrainoje - m. 1977 gruodžio 9 d., Rio de Žaneire, Brazilijoje)

(nuotr. iš: https://www.todamateria.com.br/vida-e-obra-de-clarice-lispector/) 

Jurga Tumasonytė „Remontas“

Jurga Tumasonytė – jauna rašytoja, visai neseniai, 2020-ųjų pradžioje, gavusi bendravardės Jurgos Ivanauskaitės literatūrinę premiją už apsakymų knygą „Undinės“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Šiemet lietuvių skaitytojams pristatė ir įstabiu pačios portretu puoštą „Remontą“, galėjusį paremontuoti ir skaitytojo sielą. Bet ar pavyko?

„Atrodo, kad sulig nauja vaikų karta stengiamės dar labiau juos saugoti, rūpintis psichologine raida, organizuotis suaugusiųjų savigalbos grupeles, – išsikalbėti, kodėl kartais norisi aprėkti ar net, neduok Dieve, trenkti vaikui. Artėjame prie tobulo vaikų ir tėvų, bei kitų suaugusiųjų, santykių modelio. Su siaubu pagalvoju apie tas kartas, kurios liko už nugaros, – kas nutiks mums, kuriuos augino ne taip, kaip reikia? Jau nekalbu apie sugniuždytąją tėvų ar senelių kartą.“ (147 p.)

Nors knygos paviršius daug žadantis ir traukiantis akį, turinys, deja, išlieka dvilypis. Paviršiuje plaukioja pagrindiniai veikėjai, kuriantys destruktyvius tarpusavio santykius, kartais nesuprantantys nei ko nori iš pasaulio patys, nei ko pasaulis ar artimieji nori iš jų. Užčiuopiama detektyvinė linija, kai dingsta charizmatiškoji, socialiniuose tinkluose nardanti Eglė, pakliuvusi į destruktyvų santykių su kitais veikėjais tinklą. Kaltų ieškoma palaipsniui ir tai visgi nėra svarbiausias knygos motyvas. Vis dėlto, kaip sufleruoja pats šios knygos pavadinimas, svarbiausia čia remontas ir sutrūkinėjęs santykių, ypač tarp skirtingų kartų, tinkas. Ypatingas dėmesys skiriamas jaunos moters santykiams su nuolat nepatenkinta motina. Ar sukandusi dantis, kenčianti savo likimą, motina gali užauginti laimingą dukrą, sugebėsiančią kurti sveikus santykius? Jeigu motina sudūžta vos gimus dukteriai, ar pernelyg besistengdama nesudaužyti ir paremontuoti, nesudaužys ir dukters savasties?

„Jai nebesinorėjo tėvo prisilietimų – nesijautė savimi, o tik objektu, kūnu, padedančiu gyventi mažam kūdikėliui. Šis objektas-kūnas turėjo išmokti gyventi dėl kito žmogaus. Kęsdama vienatvę bei nuovargį, ji kartodavo sau, kad tai ne veltui. Reikėtų pratintis aukoti save netgi dar smarkiau, nes juk motinos meilė turi būti beribė kaip jūra, susiliejanti su horizontu. Aštriabriaunės kriauklės, akmenys, į kuriuos įsipjovė kulną per povestuvinę kelionę Jaltoje, tėra lašeliai vandens begalybėje. Nepaisant svarbaus ir reikalingo darbo, kurį dėl manęs atliko, ji dažnai jausdavosi kaip mėšlo krūva. Kasdien kabindavo šakėmis pradvokusias nuoskaudas ir kraudavo jas į kaugę. Tik kitaip nei tikrasis mėšlas, pavasarį išbarstomas kaip trąša laukuose, mamos sukaupta krūva nevirsdavo niekuo naudingu.“ (231 p.)

Juk kartais gailimės vonią pakeitę dušo kabina, ar dušo kabiną – vonia. Lygiai taip pat tenka gailėtis užslopinus kito žmogaus savastį, nenatūraliai primetant svetimą jo prigimčiai. Ne viskas, pamatyta interjero dizaino žurnaluose, tinka ir senam, iki skausmo visiems pažįstamam, sovietmečio išplanavimo butui. Ne visur išgriovus sieną staiga pasidarys erdviau ar šviesiau. Kartais net atvirkščiai – jausiesi it uždarytas vienutėje, kai sienos ir vienatvė dusins, netgi jei kambarys bus madingo skandinaviško stiliaus. Ar ne taip ir su žmogaus siela? Patys kartais prisibijome ją remontuoti, tačiau kiek daug aplinkui trainiojasi tų, kurie progai pasitaikius, iškart puola remontuoti svetimas. Remontuojam svetimas sielas nežinodami ir nenujausdami, kad remontas nebus kokybiškas ir anksčiau ar vėliau atsiras įtrūkių, pradės byrėti tinkas, pareikalaudamas ne vienos aukos. 

Nors autorė lyg ir bando po paviršutiniško pasakojimo tapetu paslėpti gilesnes duobes, tačiau neišvengia ir klaidų. Pasirinkdama vienus veikėjus įvardinti pravardėmis, kitiems suteikia vardus. Pravardės išlieka ne visai motyvuotos, ypač ką tik perskaičius Olgos Tokarczuk romaną „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“ ir palyginus pravardžių prasmę, „Remonte“ esančios atrodo prėskos ir nebūtinai reikalingos.  Regis, pravardėmis parodomas tų knygos veikėjų nuotolis, nustūmimas į istorijos užribį ir tik artimiausi žmonės turi vardus. Tačiau net ir jie supainiojami. Viename sakinyje Eglė rūko balkone, kitame jau Agnė grįžta parūkiusi. Tada jau neaišku, kuriame knygos kūrimo etape ir kas susipainiojo: 

„Kol Bičas kažką pasakojo Adomui, o Eglė rūkė balkone, serviravau stalą  – primygtinai paprašiusi netrukdyti ir palikti mane virtuvėje vieną, mat retai gaminu, todėl bijau, kad užsiplepėjusi ką nors pamiršiu, sriuba nepavyks ir taip toliau. <...> Parūkiusi Agnė man padėjo atnešti maistą, Adomas visiems įpylė imbierinio alaus.“ (167 p.)

Tai kuri rūkė? Agnė ar Eglė? Regis, visai nesvarbi smulkmena, bet iškart ardanti pasakojimo tinklą ir skaitymo malonumą. 

Deja, net ir išdavystė šioje knygoje absoliučiai nuspėjama ir neįdomi. Knygai baigiantis tikiesi kažko įspūdingo, kaži kokios įdomesnės atomazgos, o gauni tik banalų neištikimybės faktą. Kaip skaitytoja tik gūžtelėjau pečiais ir abejingai užverčiau paskutinius knygos puslapius. Pasakojimas galbūt ir pretenduoja į žaismingą, detektyvo prieskoniais gardintą romaną, bet galiausiai jam pritrūksta kibirkšties arba geresnės kokybės tinko (kas žino?). Ne iki galo vykęs bandymas remontuoti sielą. Ant viršelio esantis švitrinis popierius lyg ir kėsinasi pasiekti skaitytojo šerdį, bet nutrina per mažai. Kad atliktum kokybišką remontą, reikia pirma išgriauti, nuplėšti, kažką nudaužyti. Sielos pirma neapdaužęs, jos ir nesuremontuosi. Šiame romane siela nei sudaužyta, nei pilnai suremontuota. Trumpalaikis remontas, kurį netrukus teks pakartoti.

Mano vertinimas: 6/10.

Leidykla, išleidimo metai: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020.

Knygos autorė: Jurga Tumasonytė (g. 1988 m., birželio 22 d., Kaune)

(nuotr. M. Penkutės, iš: https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1181195/jurga-tumasonyte-remonto-reikia-visoms-sergancioms-sieloms)

Virginie Despentes „Vernonas Subutexas“ (1 dalis)

 „Gyvenimas dažnai būna kaip dviejų kėlinių varžybos: pirmam kėliny tave užliūliuoja, įtikina, kad valdai situaciją, o antram, prigavę jau atsipalaidavusį ir užleidusį gynybą, iš naujo šoka ant tavęs ir subaladoja kaip paskutinį obuolį.“ (11 p.)

Prieš trejus metus, kone tomis pačiomis spalio dienomis, teko lankytis Paryžiuje. Nuo pat pradžių norėjau, kad kelionė būtų kitokia, kad tai nebūtų vien eifeliai, arkos ir luvrai, norėjosi atrasti išskirtinių, savų vietų. Taip beklaidžiodami netikėtai atsidūrėm pankiškam bare su labai savita atmosfera. Jau einant į jį pamatėm tokį vaizdelį: gatvės viduryje ištempta baro kėdė, ant jos sėdi vaikinukas, kurio galvos plaukus skuta skiauterėta mergina. Iškart suspurdėjo širdis, nujautėm, kad gerą ir įdomią vietą išsirinkom. Įėjom, užsisakėm gėrimus ir šnekučiuodamiesi stebėjom aplinką. Taip besėdint žmonių bare vis daugėjo, ore sklandė prancūziški pasisveikinimo bučinukai, šalia mūsų prisėdo kokių šešiasdešimties metų moteris su kaukole rankoj ir klausinėjo „Būti ar nebūti?“, visiškai nekreipdama dėmesio į tai, kas dedasi aplinkui. Tada pagalvojau, kad visa tai prancūziška to baro kasdienybė ir dar nė nenutuokiau, kad knyga „Vernonas Subutexas“ mane iškart nuneš vėl į tą barą ir atmosferą. Būtent tokia marga publika, ta paprastai (ne tik „Emily in Paris“ puošniais sijonais nusaldinta) prancūziška ir išskirtinė aplinka man ir yra ši knyga. 

Nuo pat pirmųjų puslapių „Vernonas Subutexas“ sužavi rokenroliška, laisva atmosfera ir šnekamąja kalba, vos pradėjęs skaityti ieškai savo aplinkoje vernonų ir prunkšti iš atitikimų. Autorė iškart užmeta kabliuką, sukurdama daugialypį pagrindinį veikėją Vernoną Subutexą, ji paleidžia jį it gidą skaitytojams po margaspalvį Paryžių ir jo užkaborius. Tik tas gidas atsipalaidavęs, besikeikiantis ir visiškai nebandantis įtikti. Vernono abejingumas bei nuoširdumas ir glumina, ir žavi. Pavyzdžiui, jis konsultantei, kuri tvarko jo bedarbio išmokos gavimo popierius, lyg tarp kitko užsimena, jog bedarbio išmoką išleidžia tokiems dalykams, kaip „The Stooges“ koncui ar 100 eurų pralošia lošdamas pokerį. Žinoma, ta konsultantė jį išbraukia iš išmokos gavėjų sąrašo. Ir kaltas čia visai ne Vernonas, o konsultantė ir, savaime suprantama, sistema, kurioje ji dirba. Vernoną norisi pažinoti, iškart įsivaizduoji, kiek daug jis galėtų papasakoti apie muziką, žmones, patį gyvenimą ir jo purvą. Knyga muzikali, kone kas antram puslapy norisi sustoti ir pasiklausyti aprašytų grupių, kai kurie pavadinimai žinomi, kai kurie visai negirdėti, bet atveria labai įvairiapusį muzikos pasaulį.

Ir vis dėlto ši knyga nėra vien „Sex, Drugs and Rock‘n‘Roll“ (nors to tikrai čia nemažai ir mano rokenrolišką sielą tai užvežė labiausiai).  Kartu su Vernonu keliavom apačion, kartu sėdėjom gatvėj gurgiančiais pilvais ir už kiekvieno kampo laukiančiais, ne visada smagiais, nuotykiais. Kažkada Vernonas buvo visai „sėkmingas“ vyrukas. Turėjo savo muzikos įrašų parduotuvę „Revolveris“, kurioje nuo pardavėjo pakilo iki savininko. Tik pradirbus ten daugiau nei pusę gyvenimo, staiga viskas pradėjo ristis žemyn. Muzikos įrašų niekam nebereikia, kaip ir parduotuvės ar net paties Vernono. Taip jo gyvenimo pamatai pradeda byrėti, jis netenka nuomojamo buto, prisimena visus buvusius draugus ir miega tai pas vieną, tai pas kitą. Bėga nuo vienos moters jaukaus sparnelio, prie kitos, taip vis sukeldamas konfliktines situacijas ir gailestį ar net pasišlykštėjimą. Ką iš tiesų reiškia pasiekti dugną? Ar apskritai egzistuoja dugnas? Gal mes tik nevalingai ir nebūtinai sąžiningai surikiuojam visą gyvenimą į laiptelius ir stalčiukus, net nesusimąstydami, kad tai darome klaidingai? Vernonas man yra puikiausias pavyzdys to, kaip dažnai mes klystame, skirstydami žmones į sėkmingus ir nesėkmingus, į vertingus ir kažkodėl mažiau vertus. Galbūt gyvenime neįmanoma pasiekti dugno. Galbūt dugnas yra tik mirtis ir nebūtis, kai žmogaus tikrai nebelieka. 

Galiausiai jau nuo pat pradžių įsivažiavus į šmaikštų, ironišką ir tiesmuką Vernono pasaulį, skrendant knygų puslapiais ir pakliuvus į įvairiausio plauko veikėjų voratinklį, pasiilgau paties Vernono, kuris ištirpo toje veikėjų minioje. Kaip tas voras, kuris nusiaudžia voratinklį, prisineša ten pilna vabzdžių ir pats išeina į kitus medžioklės plotus, palikęs tas aukas kapanotis pačioms, kol bus suėstos, Vernonas tyliai prižada tau rokenrolą su purvo ir melancholijos intarpais ir įvilioja į tą voratinklį, kurio centre paslaptingos mirusio draugo įrašytos kasetės, neatsakydamas nė į vieną klausimą, palieka kapanotis vieną. Tikiuosi, kad ta veikėjų vaivorykštė pasiteisins kitose šios istorijos dalyse, kurių vertimo laukiu turbūt labiau nei Kalėdų ar gimtadienio.

Žinau, kad šią knygą galiu rekomenduoti ne visiems. Bet jei jums nesvetimas rokenrolas, nesiraukot skaitydami apie nuolat tūsinančią, besikeikiančią ir margą chebrą ar nebijot kryčio veidu į purvą, tai ši knyga bus kaip tik jums. Šviesiai purvina pasaka suaugusiems. Ar pabaiga laiminga? Nežinia, kitos dalys parodys.

P.S. Turbūt pirmąkart nuoširdžiai džiaugiuosi ir noriu pagirti vertėjo darbą, jei ne vertėjas Paulius Jevsejevas ir jo sprendimai, ši knyga, tikiu, būtų praradusi bent pusę savo rokenrolo. 

Kitos patikusios citatos: „Tik pasenę suprantam, kad gyvenimo dėsnius tiksliausiai apibūdina pasakymas „eina nafig, nu ir greit laikas eina“. (10 p.)

„Nuo to laiko, kai atsirado „Zadig & Voltaire“ ir ėmė darytis babkes iš skudurynų mados, ubagystė nebeatrodo poetiška, nors ligi tol kelis dešimtmečius būtent ubagystė įteisindavo menininką, autentišką žmogų, kuris nusprendė neparduot sielos. Šiandien net ir roko scenoje pralaimėtojai turi mirt.“ (24 p.)

Mano vertinimas: 8/10.

Leidykla, išleidimo metai: Baltos lankos, 2020.

Knygos autorė:  Virginie Despentes (g. 1969 m. birželio 13 d., Nansi, Prancūzijoje)

(nuotr. iš https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/prancuze-rasytoja-virginie-despentes-mano-karta-pralaimejo-286-1359890) 

Justinas Marcinkevičius „Vienintelė žemė“

Ruduo – tinkamiausias laikas poezijai. Kai jaukiai susisupi savam minčių guoly, už lango krapnoja lietus ir atsiduodi poezijos burtams. Taip, kaip neįsivaizduoju rudens be poezijos, lygiai taip pat neįsivaizduoju lietuvių poezijos be Justino Marcinkevičiaus. Nors yra daugybė poetų, kasmet išleidžiami nauji eilėraščių rinkiniai, internete sklando geros ir nebūtinai vertos dėmesio poezijos debesys. Tik J. Marcinkevičius man yra tarytum poezijos Prometėjas, nuleidęs poezijos eilutes iš prasmių aukštybių ir žmonėms pasibeldęs į širdis. Norint suprasti jo eiles, nereikia nei įmantrių žodynų, nei nuolat šalia įjungto interneto, bandant iššifruoti dieviškus simbolius. Ji tokia žmogiška, tokia artima, kad skaitant nuolat randi dalelę savęs. Rinkinyje „Vienintelė žemė“ ne kartą subtiliai klausiama žmogaus, pačios būties ir likimo. Ieškoma atsakymų jų neprimetant, suartinamas žmogus ir gamta, su skauduliu, persisunkiančiu tarp eilučių, svarstoma gyvenimo prasmė. 

Ir aš neįsivaizduoju humaniškesnio poeto, taip sugebančio prisiirti iki pačios skaitytojo šerdies. Klausti ir glausti medį, žemę, mylimąjį ir artimą, neklausti, kodėl, bet suvokti savo žemišką mirtingumą, išmokti ištarti sudie, kai tam laikas ir pa(si)sveikinti, kai reikia. 

Jeigu žmogui nepavyksta prisijaukinti poezijos, tikriausiai dar neteko skaityti Marcinkevičiaus eilėraščių. Kaskart, kai suskausta sieloje, kai nebesinori tikėti nei gyvenimu, nei supančiu pasauliu, kai pamiršti, kam ir kodėl esi, kai nebeprisimeni lietaus kvapo ar nebejauti pirštų galiukais medžio žievės – šio poeto eilutės padeda susirinkti save iš naujo. 

***

Sudie, sudie – aš jau kalbu ne tau.
Kieno ranka atgręžtų tavo veidą
į mėnesienos gedulingą šviesą,
kur plyti mūsų šešėliuota žemė,
kur aklą žvaigždę patekant matau.
Sudie, sudie – aš jau kalbu ne tau.
 
Tenai, aukštai, kur jau nėra kaltų,
kur skleidžiasi galaktika kaip žiedas –
ką reiškia mūsų žodžiai, mintys, gestai,
kas renka mūsų ašaras ir juoką,
kas ištaria „sudie“ – gal aš, gal tu –
tenai, aukštai, kur jau nėra kaltų.
 
Deja, sudie! Sudie, nes gyvenai.
Auksiniai pelenai nuo mūsų sielų
į dangų byra – kuo dabar pridengsim
nuogybę savo? Laidoja mus kūnas.
Tušti tie maldai sudėti delnai.
Deja, sudie... Sudie, nes gyvenai.
 

1982

 

***

Vis ieškau panašumo su medžiu
ir su savim.
Ir pats savęs meldžiu:
mielasis, 
niekam saulės neužstok!
Gyvenimas
kiekviename kitoks.
Kiekvienas –
tai ir vienas,
ir visi.
Kiekviename –
buvai arba esi.
Kiekvienas –
ir kartu,
ir atskirai.
Nelaužk savęs –
man skauda,
ką darai!

1981

 

„Žmogaus variantas“

 

Kaip medį žmogų lenkia.
Jis lūžta arba linksta.
Kada jam buvo lengva?
Kada jam buvo linksma?
 
Vieni jį matė piktą,
kiti jį matė liūdną,
parduotą arba pirktą
sukaustytą galiūną,
 
kurs tik per sapną regi
sparnuotą savo tėvą –
ugnies ir laisvės vagį –
prikaltą Prometėją.
 
Ir pats nubudęs kala
idėją, duoną, meną:
Sizifas, kurs į kalną
ne sykį rita melą.
 
Gyvenimas jo pinas
tarp balto ir tarp juodo...
– – – – – – – – – – – – –
Būties tarpeklis pilnas
pamišėliško juoko.

1981

 

 Mano vertinimas: 8/10.

 Leidykla, išleidimo metai: Vaga, 1983.

Knygos autorius: Justinas Marcinkevičius (g. 1930 m. kovo 10 d., Važatkiemyje, Prienų valsčiuje – m. 2011 m. vasario 16 d., Vilniuje)

(Algimanto Aleksandravičiaus nuotr. iš: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/justinas-marcinkevicius-koki-ji-prisimename-286-926790) 

Vilė Vėl „Kaip gyveni, Silva“

Kai pradedu skaityti knygą, niekuomet neskaitau kitų žmonių atsiliepimų, bijau, kad kitų žmonių pastebėjimai man paliks įspaudą pasąmonėj ir paskui negalėsiu sukurti su ta knyga savito santykio, negalėsiu švariai jos į(si)vertinti. Ši knyga taip pat ne išimtis. Skaičiau, varčiau akis ir tik užvertusi knygą paskaitinėjau komentarus, kurie mane nustebino. Man ši knyga buvo viena prastesnių, kitiems ji taip patiko, kad net svajojo sužinoti, kas nutiko po to. Ir, kai nuomonės taip išsiskiria, kaskart tyliai savęs klausiu, ar aš nesugebėjau kažko toje knygoje įžvelgti, ar vis dėlto ji tikrai nėra verta dėmesio. Nežinau, bet neapgaudinėju savęs ir nuomonės bei santykio su knyga pakeisti negaliu. 

 Aš labai mėgstu lietuvių literatūrą, man patinka ir klampi melancholija, sudiržusios motinos rankos, ir gyvenimai po klevu. Tačiau romanas „Kaip gyveni, Silva“ man pasirodė labai prėskas, niūrus, turbūt visa, kas gali blogiausio nutikti žmogui, į šį romaną ir sudėta, raizgant herojus į niūrų, silpnais pasakojimo siūlais tvirtinamą voratinklį. Čia ir nesusikalbėjimas su savo vaikais, ir nėščia paauglė, kuriai netikėtai (aha!) gimsta tamsaus gymio vaikas, žodžiu, byranti šeimos istorija. Dialogai nenatūralūs, keliantys prunkštelėjimą. Jei tai būtų vertimas – galbūt dar būtų galima atleisti, tačiau šiuo atveju, atrodo, kad arba dialogams skirta per mažai laiko, arba jie tiesiog parašyti atmestinai... Pavyzdžiui, negalėjau nevartyti akių skaitydama šitokį pokalbį: 

– Ar aš ką nors ne taip pasakiau?

– Man įspyrė. 

– Kas? 

– Atrodo, aš esu nėščia. 

 Ką? Aš galbūt neturiu net teisės vertinti, kai man niekas dar niekad nespyrė, bet man sunku suvokti, kaip suaugusi moteris, turinti jau nebe mažus tris vaikus, pastebi, jog yra nėščia, tik, kai jai įspiria... Ir tokių perliukų ten nemažai. O juk dialogai dažnai yra svarbus istorijos komponentas, kas būtų Remarkas be dialogų, kurie taip dažnai cituojami? Sunku vertinti autorės kūrybą apskritai iš vieno, o ir pirmojo, kūrinio. Šįkart, manau, šis blynas buvo prisvilęs. Mačiau, kad po to autorė linko link paauglių literatūros, įdomu, kokios problemos tose knygose kankina paauglius, gal kada ir perskaitysiu. 

 Nesu linkusi šios knygos rekomenduoti. Net ir galvodama apie įvairaus skonio skaitytojus. Keista, goodreads mačiau neblogą atsiliepimą, tačiau pati pagirti šios istorijos negaliu. Tiesa, pati istorija padėjo pabėgti nuo tuo metu skaitytos antikinės literatūros, tik pabėgimas nebuvo kokybiškas. Deja, tekstas nepatrauklus, išsiskiriantis nebent visomis įmanomomis lietuviškomis klišėmis, dėl kurių dažnas skaitytojas lietuvių literatūrą linčiuoja ir praeina nė nepastebėdamas. 

 Mano vertinimas: 4/10. 

  

 Leidykla, išleidimo metai: Charibdė, 2011. 

 Knygos autorė: Vilė Vėl (tikr. Vilija Dailidienė) (g. 1953 m. spalio 28, Vilniuje)

(nuotr. iš https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/rasytoja-vile-vel-rasydama-vaikams-greziasi-i-socialines-problemas-286-265844)

Julius Keleras „pažadink“

Poeziją skaitau nuo ankstyvos paauglystės. Vienais tarpsniais skaitau vieną poezijos rinkinį po kito, kitais neatsiverčiu jokio eilėraščio pusmetį ar ištisus metus, bet daugiau ar mažiau poezija mane lydi visur. Dažnai tiesiog tam tikrose situacijose mintyse pabunda kokio nors eilėraščio eilutė, kartais net nepamenu autoriaus, bet kartoju ją ir suprantu, kad būtent ta eilutė tą akimirką man labiausiai ir reikalinga. Vis dar naiviai tikiu ir leidžiu sau prabangą eilėraštį vertinti intymiai, perleisti jį per vidinius šulinius ir tada pasiimti iš jo tai, kas artimiausia man, ar ką aš įsivaizduoju suprantanti taip, kaip man tuo metu to reikia.

EROTINIS

tavo krūtys kvepia miegu, žaibais ir šermukšniais;
mes sapnuojam viens kitą atvirom akim, kaip ką tik
gerai įsidegusios anglys šviesiam židiny, kaip ką
tik nežinia iš kur atskriejęs vaiko riksmas, – jis aptiko
pakalnutę prie šiukšlyno tvoros, kur jau niekas nevaikšto

meile, kas tu esi? ilgesingas vijoklis,
peržengęs leidžiamą ribą, trapus kūno ženklas
ant pagalvės krašto, pašiurpęs nuo vėjo lengvatikis
ežeras; tavo krūtys kvepia bangų viršūnėm iš tolimo
sapno, kurio beveik neatsimenu, raudonu vasaros vynu

žinau, tu guli ankštam trobesy, aplink siūbuojant
rugiams, tavo nugara teka saulė, ir viskas buvo lemta –
kaip sambrėška, kurią bandėm sustabdyti, nuleidę
užuolaidas, kaip santėma kurios pilni vis tiek
liko vakaro indai

Šįkart į mano rankas pakliuvo Juliaus Kelero poezijos rinkinys „pažadink“. Su Juliaus Kelero poezija susitinku gana epizodiškai. Esu Skaičiusi „Dviese apie meilę“ (kur Julius Keleras eiliuoja apie meilę kartu su Barbara Gruszka-Zych), rinkinį „Vėliau, gerokai vėliau“, karts nuo karto pamatau kokį eilėraštį feisbuke. Kartais trukteliu pečiais ir perverčiu puslapį ar

„praskrolinu“ žemyn, kartais stabteliu ir įsiskaitau. Būtent toks santykis buvo ir su šiuo rinkiniu „pažadink“. Kartais verčiau puslapius neradusi savęs, kartais stabtelėjau ir žymėjausi eilutes. Man Julius Keleras yra kasdienybės ir jausmų stebėtojas. Mane stebina tuo, kokiu kampu jis tą kasdienybę (pa)stebi. Jis ne tik rašo eiles, jis ir fotografuoja, dažnai nustebindamas mane nuotraukų paprastumu ir tuo neįprastu kampu, kuriuo pažiūri į, regis, visai nereikšmingus dalykus, taip suteikdamas jiems reikšmę. Lygiai taip pat yra su jo poezija. Jis nestato daugiaaukščių prasmių pilių, mintį perteikia švariai, pasirinkdamas žemiškus simbolius ir taip netikėtai prasibraunantis pro skaitytojo sąmonę. Radau jo poezijoje meilę (o kokia poezija be jos?!) moteriai ir meilę Vilniui, ir jos neišsipildymo atgarsių, ir nuoskaudų dėl liūdnų Lietuvos istorijos akimirkų. Radau ir ilgesį, ir skaitytų kūrinių atgarsius, o kur dar vynas ir ruduo? Ir darkart supratau, ko visgi, J.K. poezijoje man pritrūksta. Kartais man jo eilėraščiai regisi tokie pat juodai balti, kaip kelios šiame rinkinyje panaudotos nuotraukos. Pritrūksta kažkokios ugnies, kuri susišauktų su manąja. Galbūt kitam rinkinyje rasiu daugiau progų vidiniams susišaukimams? Nepasiduodu.


ORFĖJO PĖDSAKAIS

kasnakt tave sapnuoju, ir už ką man ši bausmė
skirta aš nežinau: jau viskas taip toli kaip
Halio kometa, kurios iš tikro aš ir nemačiau,
tačiau regėjau pėdsaką plente, kurį išdaužė
lapkričio lašai, pajutę: kalasi žolė, ir jai skaudžiau

tačiau ir tu sapnuoji dar mane turbūt: lyg svetimą,
bet žinomą legendą be aiškaus finalo, ir tau dar
lenkia galvą ašarų medus, atminus, kaip duris
pradaro prisiminimų vėjas, pats žiauriausias Dievas,
išmokęs mirksniui atstatyt sugriautus ir išniekintus namus

tačiau išmokau tamsoje prabust: nors sapno krantas aukštas,
jau retai prabyla suvedžiotas kraujas, tu lieki
tik įrašų delne, dienoraščio raide, sausa peteliške
virš prirakintos valties, kurios irkluotojas užmigo,
taip ir nesulaukęs pažadėto šalčio

Mano vertinimas: 6/10. (vertinu pagal tuos asmeninius susišaukimus)

Leidykla, išleidimo metai: Naujoji Romuva, 2008.

Knygos autorius: Julius Keleras (g. 1961 m. kovo 3 d. Vilniuje)

(nuotr. iš https://www.bernardinai.lt/2014-02-17-julius-keleras-atsako-i-vilniaus-sv-kristoforo-gimnazijos-moksleiviu-klausimyna/)

Homeras „Odisėja“

Kažkada, gal prieš šešerius metus, reikėjo skaityti „Odisėją“, pamenu, paskaičiau keletą giesmių ir numečiau, sukandusi dantis galvojau: „Koks nuobodus turi būt, kad sugebėtum visą ją perskaityt?!“. Kokia buvau jauna ir naivi, nesugebėdama įvertinti tokio kūrinio! Dėkoju visiems dievams už pasikartojusią progą perskaityti ir pažiūrėti į jį visai kitomis akimis. Galėčiau tikriausiai valandų valandas kalbėti ir rašyti apie tai, koks svarbus yra šis Homero kūrinys, kiek jame išminties, kiek jis svarbus visai literatūrai, bet nemanau, kad verta pernelyg išsiplėsti. Tik nuoširdžiai džiaugiuosi, kad šiuolaikiniai autoriai prikelia mitus bei antikinę literatūrą ir apraizgydami įmantriausiais žodžių raizginiais sukuria ypatingus kūrinius. Pavyzdžiui, skaitydama Madeline Miller „Kirkė“ vis aikčiojau iš susižavėjimo ir noro vėl atsiversti Homero „Odisėją“, kurioje, žinoma, ieškojau Kirkės pėdsakų. Dabar galvodama apie abi šias knygas, žaviuosi tuo, kaip įstabiai jos viena kitą man papildė ir kaip šiuolaikinė literatūra mane paskatino atsisukti į antiką. (Žinoma, gal nebūčiau taip greitai priėjusi prie „Odisėjos“, jei ne „antikinės literatūros“ paskaita, kuri man padėjo į kūrinį pažvelgti visai kitomis akimis.) Tad, kodėl manau, kad verta atsiversti „Odisėją“ ir ką aš joje radau?

Skaitydama „Odisėją“ ir ieškodama Kirkės, vis dėlto pastebėjau ir kokią daugybę sluoksnių turi šis kūrinys. Taip, žinoma, tai sugrįžimo į gimtąją Itakę iš Trojos karo poema. Tačiau tai pats akivaizdžiausias „Odisėjos“ apibūdinimas, apie kurį jau net nebesinori kalbėti. Man ši epinė poema yra ne tik apie namų ilgesį ir sugrįžimą, aš joje radau ir šeimos tragediją, ir

neapsakomo atsidavimo bei ištikimybės liudijimą. Daugelis ne kartą esame girdėję apie ištikimybės simbolį Penelopę. Man atrodo, ištikimybė yra blankiausia savybė, priskirta šiai ypatingai moteriai. Man ji beatodairiško atsidavimo simbolis, paaukojusi gražiausius savo jaunystės metus ir vaisingumą dėl mylimo vyro. Vis klausiau savęs, ar sugebėčiau taip? O tu? Laukti dvidešimt metų vyro, kuris net nežinai, ar vis dar gyvas? Tačiau Penelopė laukė ir apgaule ausdama tylios vilties audinį, jį vis ardydama ir ausdama iš naujo, įaudė į jį ir savo moterystę bei galimybę susilaukti daugiau vaikų. Beausdama ji nusiaudė stebuklą – mylimojo sugrįžimą it dovaną už atsidavimą, išmintį ir ištikimybę. Ir štai šalia savo numylėtosios Kirkės portreto statau ir Penelopę, žemiškais kerais užbūrusią savąjį likimą. „Odisėja“ man ne tik nuotykių kupina poema apie tvirtąjį ir išmintingąjį Odisėją, man tai istorija ir apie laukiančiųjų tragediją. Išvykti ir kovoti su įvairiausiomis negandomis visuomet yra sunku, tačiau ar ne taip pat sunku yra ir laukti, nežinant, ko sulauksi? Žemiškieji laukiančių vargai mane palietė ne ką mažiau, nei dieviški Odisėjo išbandymai.

Tokiame didingame herojiniame epe gali slypėti daug daugiau liūdesio, nei galima būtų pagalvoti. Šis kūrinys turi tokią daugybę sluoksnių, kad kiekvienam atskirai būtų galima parašyti daugybę knygų. Viena aišku, Homero „Odisėja“ bus gyva dar ilgai, vis prisikels įvairiausiais pavidalais: ekranizacijomis, dailės kūriniais ar spektakliais. Jokios vilionės, jokie pasiūlyti turtai Odisėjui neatpirko Namų. Jokie lotosų žiedai jam neišrovė Tėvynės ilgesio. Juk nėra stipresnės varomosios jėgos už ilgesį? Gal tai ir buvo Odisėjo stiprybė, neleidusi sustoti ir suklupti?

Mano vertinimas: 9/10.

Leidykla, išleidimo metai: Vaga, 1997.

Knygos autorius: Homeras (VIII a. p.m.e.)

(nuotr. iš: http://www.enciklopedija.lt/homeras/)

Bonnie-Sue Hitchcock „The Smell of Other People's Houses“

"I've realised over time that houses with moms in them do tend to smell better." (24 p.)

Šįkart noriu pakalbėti apie Young Adult (kitaip – jaunimo, paauglių) literatūrą. Sąlyginai neseniai teko skaityti Bonnie-Sue Hitchcock knygą „The Smell of Other People's Houses“. Patraukė ji mane labai paprastai – simpatiškas viršelis, įdomus pavadinimas ir Aliaska, apie kurią nelabai ką teko skaityti. Žinoma, apskritai, skaityti anglų kalba pravartu. Pati istorija nelabai kuo ir išsiskiria. Keturi jaunuoliai, sutrikę savo gyvenime, kai kurie užaugę be tėvų, kai kurių tėvai alkoholikai ir aplinkui vien skurdas. Vieni bėga iš namų, kiti pasilieka. Kažkas po pirmojo karto pastoja, kažkas įsimyli... Ir, žinoma, visų likimai vienaip ar kitaip persipina. Nelabai kažką giliau ir pakapstysi. Jeigu man būtų trylika ar keturiolika, tikiu, ši knyga tikrai labiau paliestų. O dabar įžvelgiu tokius pliusus: minimalias, bet šiokias tokias žinias apie Aliaską, pirmąkart perskaičiau apie jų keistą desertą „Akutuq“, dar vieną knygą skaitytą anglų kalba. Ir sukeltus prisiminimus. Juk iš tiesų kiekvieno namai turi savitą kvapą. Man Namus primena močiutės kepamų blynų kvapas arba vakarinės mėtų arbatos, už lango siaučiant liūčiai. Kažkam kitam namų kvapas galbūt asocijuojasi su alkoholiu, nuolat skilndančiu iš tėvų kambario ar virtuvės. Kažkam su mamos firminiu pyragu. Taip jau yra, vis dėlto svarbiausias namų kvapas tikriausiai ir asocijuojasi su tėvų namais, vaikyste ar paauglyste. Paskui namus ir jų kvapą kuriame patys...

Apie knygą pasakoti šįkart nematau didelės prasmės, kaip jau ir minėjau, joje nėra labai išskirtinės istorijos, daugelis perskaityta kitose paaugliškose knygose ar matytos filmuose. Saitydama šią knygą jau suaugusi, nusikėliau į savo paauglystės skaitinių prisiminimus. Ypatingai atsimenu tą keistą lūžį, kai bibliotekoje, imdama vaikiškas knygas, kokių vienuolikos ar dvylikos pradėjau nedrąsiai žvilgčioti į vyresniųjų lentynas. Pirmiausia prisimenu knygas tokias kaip „Bučiniai, sumaištis, stovykla“, Hortense Ullrich knygas irgi turbūt perskaičiau visas, kokias tik rasdavau bibliotekos lentynose:„Įsimylėsi, jei nesitikėsi“,„Nevalia bučiuoti raganų“ ar „1000 priežasčių nekentėti dėl meilės“ ir taip toliau... Kokia nuraudusi aš eidavau link bibliotekininko ir jas nedrąsiai pasiimdavau! Kaip man tada įdomu buvo skaityti apie vaikiškas pirmąsias meiles, juk ir pačios širdyje kartais nubusdavo kokia simpatija. Dar vėliau, žinoma, skaičiau „Beveik suaugę“ serijos knygas: „Heroinas“, „Kendė“, „Eiprilės meilė“, „Mėjos angelas“ ar „Atskalūno laiškai“. Alpėjau nuo knygos „Falling in love“, užėmusi kvapą skaičiau Tim Bowler „Apokalipsė“ ir svajojau apie beprotišką meilę, kaip Federico Moccia knygoje „Trys metrai virš dangaus“. Tada vis dažniau pradėjau žvalgytis jau nebe į "Beveik suaugę“ seriją, o į suaugusiųjų lentynas. Atradau Remarką, Kamiu, Bukovskį, Ivanauskaitę, Selindžerį, Parulskį, Meką ar Murakamį. Su godumu ir didžiausiu alkiu stačiau literatūros sienas, regis, apsaugančias nuo viso likusio pasaulio. Ir dabar esu laiminga, kad paauglystėję daug skaičiau, naiviai tikiu, kad tai, ką perskaičiau būtent paauglystėje, mane apsaugojo nuo daugelio negandų, jau net nekalbu apie pabėgimą knygose nuo paaugliškų problemų ir pirmųjų skaudulių. Knygos apie narkotikus ir jų žalą, apie pirmuosius kartus ar paauglių nėštumą, apie netikusius draugus, keistas kompanijas ir savęs ieškojimą. Žinoma, nuo nelaimingos meilės ir tos knygos neapsaugos, juk meilė yra loterija, kurioje niekuomet nežinai, ar ištrauksi laimingą bilietą ar sudaužytą širdį. Dabar žiūrėdama į paauglius, šokančius miesto centre ir filmuojančius tiktokus, susimąstau apie savo paauglystę. Žinoma, ne visuomet buvau įkišusi nosį į knygas, turėjau ir draugų, krėsdavom keisčiausius dalykus, kalbėdavomės su geriausia drauge valandų valandas apie pirmąsias simpatijas ir kaip tos mūsų simpatijos į mus pažvelgė ar nusišypsojo, o jei dar bent žodį ištarė! Ir galiausiai vis tiek nuoširdžiai džiaugiuosi, kad tiktokų dar tada nekūrėm ir telefonų paskirtis buvo ne visai tokia, kaip šiandien. Ir tikiu, kad šiandien taip pat ne viena paauglė yra įkišusi nosį tarp knygos puslapių ir rausta skaitydama apie pirmuosius bučinius. Aš tikiu, kad tai bent dalimi apsaugos nuo lemtingųjų paauglystės klaidų. Kiekvienas bėgo ar bėga nuo paauglystės problemų savais būdais. Aš kovojau ir kartais slėpiausi nuo jų knygų pasaulyje.

Mano vertinimas: 6/10

Leidykla, išleidimo metai: Faber&Faber, 2016.

Knygos autorė: Bonnie-Sue Hitchcock (g. 1965 Ferbankse, Aliaskoje, JAV)

(nuotr. iš http://www.newsminer.com/news/alaska_news/author-returns-to-sitka-releases-new-book/article_dc904946-dd89-11e5-ae5f-9f2c173b83b3.html)

Dalia Zabielaitė „Nuo Prousto iki Beigbederio: egzistencija romano tinkluose“

Seniai seniai, dar tais laikais, kai galėdavo uosti skaitytų knygų kvapą ir klaidžioti tarp bibliotekos lentynų, ši knyga netyčia patraukė mano dėmesį. Neretas prieš kelionę pavarto kokios Romos ar Paryžiaus vadovą, ieškodamas lankytinų vietų, restoranų ar parduotuvių. Čia taip pat vadovas, tik padedantis nepasiklysti XX a. romano tinkle ir slepiantis savyje ne vieną pažįstamą pavardę. Tarp šios knygos puslapių paslėptas ir Kundera, Grassas, Baricco, Murakami ar net Coelho. Bent pusė juk tikrai girdėta? Supažindinama ne tik su atoriaus gyvenimu ir jo peripetijomis, bet ir su jo kūriniuose slypinčiais klausimais, prasmės ieškojimu bei žmogumi to laikmečio pinklėse. Šis vadovas primena ne tik populiariausias lankytinas vietas, bet paima skaitytoją už rankos ir veda nepastebėtais skersgatviais, kuriuose slepiasi daug daugiau, nei galėtum pagalvoti. Kartais galbūt norisi nesutikti su autore, mintyse ir pasiginčiji, kartais apima žiovulys, kai tema pernelyg plėtojama ar kartojama. Tačiau atsiveria tikrai vertas dėmesio XX a. romano vaizdas.

Prisipažįstu, nemėgstu Paulo Coelho. Net paauglystėj skaitydama kelias jo knygas, nujaučiau, kad kažkas su juo ne taip, tik galbūt negalėjau to apčiuopti. Ir manyje gyvenantis velniūkštis džiūgavo, besirankiodamas argumentus, kodėl iš šio rašytojo knygų nėra tokios didelės naudos. Tad tiesiog pasidalinsiu citata:

„Tai turint galvoje, belieka klausti: ar bestseleriais tampanti populiarioji literatūra, siekianti naujai transformuoti į dvasios tuštumą nugrimzdusio skaitytojo gyvenimą, tikrai neiškreipia esminių, iš transcendentinio matmens kylančių reikalavimų, kurie paprastai keliami autentiškai žmogaus būčiai? Ar pragmatiškai orientuoti estetiniai principai, įtvirtinantys religinį sinkretizmą ir moralinį reliatyvizmą, yra tie principai, kurie iš tiesų formuoja į transcendencijos matmenį orientuotą ir autentišką žmogaus gyvenimą? Užuot pateikus vienareikšmį atsakymą, save kaip šių bestselerių skaitytoją, norėtųsi provokuoti autoriaus mėgstamos Biblijos žodžiais: „[a]teis toks laikas, kai žmonės [...] pasidavę savo įgeidžiams, susivadins sau mokytojų krūvą, kad tie dūzgentų ausyse; jie nukreips ausis nuo tiesos, o atvers pasakoms“ (2 Tim 4,1-5). Tiesai ar savo įgeidžiams, išminties pamokoms ar pseudoreliginiams kerams atsivers bestselerių skaitytojas – priklausys ir nuo jo paties.“ (157 psl.)


Viena aišku – po šios knygos mano norimų perskaityti knygų sąrašas gerokai nutįso į begalybę. Ši knyga patiks tiems, kurie į literatūrą mėgsta pažvelgti gilėliau, kurie mėgsta pasiknaisioti po simbolius ir tarp eilučių. Kurie, kaip ir aš, su malonumu skaito straipsnius apie literatūrą. Kuriems smalsu žinoti kontekstą ir kartais galvodami apie skaitomą knygą negali užmigti. Leiskitės į ekskursiją po XX a. užsienio romano pasaulį. Kartais nustebsite, grožėsitės, kartais aplankys žiovulys, bet grįšite iš šios ekskursijos bent mažumėlę praturtėję ir pasiryžę šturmuoti artimiausią biblioteką.

Mano vertinimas: 8/10.

Leidykla, išleidimo metai: Aidai, 2006.

Knygos autorė: Dalia Zabielaitė

Sapfo

„... Kartu su jais išgarsėjo ir Sapfo, – kažkoks nuostabus dalykas, nes mes nežinome, kad per tą laiką, kiek siekia atmintis, būtų iškilusi kokia nors kita moteris, galinti su ja bent truputėlį rungtis poezijoje...“
(Strabo, XIII, 2,2-3 c. 617)

Turbūt daugelis žmonių su antikine literatūra sieja Homero vardą ir, žinoma, garsiuosius jo kūrinius „Odisėja“ ir „Iliada“, dar kas girdėję ar skaitę antikines tragedijas (dažnu atveju ir priverstinai). Gaila, kad tarp Antikos autorių dažnai pasiklysta ir yra primirštama Sapfo. Teigiama, jog Sapfo galimai gimė apie 640 m. pr. Kr., Lesbo saloje. Turėjo mergaičių mokyklą, kurioje mergaitės buvo mokomos šokių, muzikos, gražaus elgesio. Sapfo buvo pirmoji poetė sudrebinusi nusistovėjusias poezijos formas, ji pirmoji pradėjo rašyti intymią poeziją, atskleisdama joje savo giliausius jausmus, kartais galbūt juos ir sutirštindama. Deja, manoma, kad Sapfo dėl nelaimingos meilės ją suvedžiojusiam Faonui, nušoko nuo Leukatės uolos. Per tiek tūkstančių metų apie ją sklandė nemažai legendų, paskalų, kažkas apie jos gyvenimą atsiliepė dviprasmiškai, vienaip ar antraip vertino jos ryšį su mokyklos mergaitėmis. Ir visai nenuostabu, juk per šitiek laiko faktai, tikrosios žinios po truputį vis nutrupa į praeitį ir šiandienos žmogui jau neįmanoma patvirtinti ar paneigti, kaip buvo iš tiesų.

Man pavydžioji gamta

neparūpino didelio grožio,
savo gabumais todėl
grožį atsverti turiu.
Aš nedidukė esu,
bet aprėpia šalis tolimiausias
mano šlovė, nes pati
vardo didybę kuriu.

Sapfo knygelę pastebėjau netyčia slampinėdama bibliotekoje, jos vardą buvau girdėjusi, tačiau ką ir kaip ji rašė – neturėjau nė žalio supratimo. Atsivertusi nustebau. Jos poezija mane nunešė į nelaimingos meilės prisiminimus, joje radau pavydą, pyktį, ilgesį, aistrą ir panieką. Priminė man moteriškos draugystės šilumą ir gylį. Šiai poezijai jau ne vienas tūkstantis metų, tačiau šiandien ji vis dar aktuali. Žinoma, priklausomai nuo to, kaip į ją pažvelgs šiandienos viskuo pertekęs skaitytojas. Jei ieškosite įmantrių metaforų ar palyginimų, šito galbūt čia ir nerasite, tačiau rasite tyrą ir gryną praeityje ištirpusių jausmų liudijimą.

Čia, o gražuoli, atbėk ir prigluski
prie mano krūtinės!
Ne, neprašau pamylėt,
leisti mylėti prašau!
Kol aš rašau,
iš akių man liejasi ašarų rasos, –
va, pažiūrėki, kokie
drėksta sumirkę klanai!
Jeigu nusprendei išeit,
Mandagiau gal galėjai išeiti
ir pasakyti bent tiek:
„Lesbo mergaite, sudie!“

Ir mūsų meilės skausmai bei vienatvė nusitęsia voratinklio gija į praeitį, šimtais, tūkstančiais metų. Nes jeigu ir yra kas nekintamo – tai meilės skauduliai ir triuškinantis vienatvės dvelksmas. Gera jausti, kad šiandienos vienatvė ir tai, kas likę žmogiško visuomet mus jungs su praeitimi. Kol gyvas žmogus – tol gyvi jausmai ir tol mes esame susieti. Galime paguosti save, kad nesame nei vieninteliai, nei vieniši šioje liūdnoje meilės kovoje nei praeities, nei dabarties perspektyvoje.

Leidykla, išleidimo metai: Meralas, 2002 m.

Mirtingumo įrodymai

Marius Povilas Elijas Martynenko į lietuvių literatūros pasaulį šviežiu oro gūsiu įskriejo staiga. Pradėjęs nuo tinklaraščio „Praeis“, 2018-aisiais persikėlė į knygos „Be penkių pasaulio pradžia“ puslapius, neilgtrukus, po metų pasirodė ir dar pora knygų: poezijos ir tekstų rinktinė „Praeis“ ir galiausiai išgrynintas poezijos, parašytos 2011-2019 metais, rinkinys „mirtingumo įrodymai“. Ne tik knygomis, bet ir savo išskirtine, vingiuota, jauno, vos 27-erių metų, gyvenimo istorija ir saviieška sužavėjo jaunąjį skaitytoją, iškrintantį iš įprastų visuomenės rėmų. „Mirtingumo įrodymai“ – išgrynintoji poezija, skambėjusi per knygos pristatymus, skaityta ir girdėta jau šen ar ten, tačiau pagaliau vienoje, aiškioje rinktinėje. Poezija žemiška, pulsuojanti jaunatviška gyvybe, tiesi, be įmantrių metaforų ar žodžių raizginių, kartais galbūt vulgari, bet juk ir gyvenimas vulgarus, o kartkartėm ir brutalokas.

Mariaus Povilo Elijaus Martynenko kūryboje išsiskiria tamsos, tylos motyvai, ieškoma ir visai nebanaliai užčiuopiama meilė, neįprastais palyginimais apsvarstomas tikėjimas. Juodu ant balto eilėraštyje „nihilizmas“ parašyta: „bet aš esu. / ir ši tamsa yra / mano, / kaip ir / aš esu / jos.“ Tačiau čia nėra grynasis nihilizmas, besiveržiantis iš kai kurių kitų, ypač vyresnių autorių kūrybos. Šiuose eilėraščiuose tamsa būna šviesi, kad ir kaip tai paradoksalu. Juk jauno žmogaus, o ir kūrėjo, gyvenime yra begalė paradoksų. Dėl to ir tamsa gali būti šviesi, nes ji dar nėra gryna, ji dar neklampina į neišbrendamą praeities prisiminimų ir nuoskaudų pelkę, dar yra vilties iš jos išbristi. Eilėraštyje „beveik aš“ persipina tamsa ir tyli viltis: „tu manęs neprisiminsi, / bet prisiminsi tą tamsą / o tai jau beveik aš“.

Mirtingumą įrodyti šiandien pravartu. Ne tam, kad žmogus gyventų baimėje, tačiau būtina gyventi parengtyje būti gyvu, kartas nuo karto prisimenant, kad amžinai toks nebūsi. Kai dabartį gali užuosti švaria uosle ir sąžine, kai dar ne kasdien kamuoja kaltės dėl praeities klaidų, tol gali projektuoti dabartį. Eilėraštyje „linijos“ pasakojama apie tai, kaip bare dažnai galima pastebėti žmones, žiūrinčius į savo rankas ir, kad yra trys žvilgsnių į rankas tipai: „kiek daug jos padarė; / kiek daug jos galėtų padaryti; / kiek daug jos būtų galėjusios padaryti. / iš visų trijų žvilgsnių paskutiniojo / neištrina joks kiekis alkoholio.“ Kol dar nereikia trinti alkoholiu svarstymo, kiek jos būtų galėjusios padaryti, tol yra viltis, tol dar galima žiūrėti, kiek rankos padaryti gali, be išpūstos pompastikos ar motyvacinių kalbų, nes juk, cituojant eilėraštį „kas ten tiksi“: „kiekvienas lavonas ant everesto kalno / kadaise buvo labai motyvuotas žmogus.“

Meilė priskiriama kasdienybės sferai, atsisakant įprastų klišių, apsuptų skraidančiais pilve drugeliais, kaip eilėraštyje „ksenofobija“: „ir myliu tave, / aišku, kad myliu. / ką dar su tavimi daryt“. Geismas primityvus, dialogo principu neatskleidžiant jokios gelmės, o juk grožis vis laviruoja ant ribos, vis dažniau praranda bet kokią gelmę : „-ką tu darai su savo geismu? / - nieko. / - o ką jis daro su tavim? / - būna labai gražu.“ Sausoka, geižena gerklę, deja, nei geismo, nei malonumo nesužadina.

Andrius Mamontovas kažkada yra ištaręs legendinę, iki šiol vis prisimenamą frazę: „Esi jaunas tol, kol dar lieka pirmų kartų.“ Dar norisi pridėti, kad esi jaunas tol, kol turi šviesą kasdienybės tamsoje. Kol turi prabangą mirtingumą įrodinėti, dar ne kasdien su juo gyvendamas. Ačiū už priminimą, Mariau Povilai Elijau Martynenko! Šiandien svarbu prisiminti, bet o jei rytoj į(si)rodinėti jau nebereikės?..

Leidykla, išleidimo metai: Tyto alba, 2019.

Knygos autorius: Marius Povilas Elijas Martynenko (g. 1993 m. Vilniuje)

(nuotr. iš: https://www.zmones.lt/naujiena/marius-povilas-elijas-martynenko-poezija-apie-tai-kas-nutylima-atvira-ir-skaudu.3831be54-9ae0-11e8-9f90-aa000054c883)

Elizabeth H. Winthrop „Paskutinė malonė“

„Bando prisiminti, kada pastarąjį kartą girdėjo lietų, bet nepavyksta. Jei tuomet būtų žinojęs, kad paskutinį kartą girdi lyjant, būtų įsidėmėjęs.“

Kiek daug kartų teko girdėti, skaityti frazes apie įsivaizdavimus, ką darytum, jei tai būtų paskutinė tavo gyvenimo diena? Kiek daug kartų galbūt ne vienas iš mūsų apie tai susimąstėme ir galvojome apie didingus dalykus, apie sugebėjimą džiaugtis šia diena ir tuo, kad gali gyventi. O jeigu ta paskutinė tavo gyvenimo diena iš tiesų būtų rytoj? Jeigu žinotum, kad ryt tavęs nebebus, nebevalgysi pusryčių, negersi kavos iš mylimiausio puodelio ir nebegalėsi apkabinti savo artimųjų? Kas būtų, jeigu iš tikrųjų..?

Kiek kainuoja meilė? Kartais netgi gyvybę. Ši istorija apie aštuoniolikmetį Vilį Džonsoną, kuris nuteisiamas mirties bausme už tai, kad jis pernelyg drąsus juodaodis, išdrįsęs įsimylėti baltąją merginą. Merginos tėvas užtinka juos besimylint ir mergina galiausiai nusižudo. Kas dėl to kaltas? Visuomenės akyse, žinoma, Vilis. Jis kaltas dėl visko: neva jis ją išprievartavo ir privedė prie savižudybės. Niekam nerūpi, kad jis ją be galo mylėjo, jaunatviška, nieko nepaisančia meile, o ji mylėjo jį. Bet tai 1943-ieji, Luizianos valstija ir tokia meilė neįmanoma. Baltoji negali mylėti juodaodžio. Eektros kėdė pakeliui, Vilis rytoj bus nebegyvas.

Skaitant šią knygą, viena mergina paklausė apie ką ji, kai jai papasakojau, kad tai žiauri, liūdna istorija, ji atsakė, jog šiaip ar taip, realiame gyvenime vyksta daug žiaurių, kartais ir žiauresnių dalykų. O juk ir ši knyga parašyta, remiantis tikrais įvykiais. Ir visgi kaip paprasta dabar įsivaizduoti, kad būčiau viską sutvarkius kitaip, kitaip pasielgusi, išgelbėjusi Vilį. Tačiau, ar tikrai būtų taip buvę? Ar baimė dėl savo artimųjų, nesurakintų man rankų ir nepadaryčiau to, ką turiu? Kiekvienas turime privilegiją gyventi, kokie mes laimingi! Niekas nekaltina žiauriu nusikaltimu, kurio nepadariau, nežinau, kada ir kaip numirsiu. Kartais taip gera to nežinoti...

Užvertus paskutinį šios knygos puslapį, kyla daugybė klausimų sau, norisi permąstyti savo vertybes. Vertas dėmesio skaitinys, rekomenduoju. Galbūt tai netaps geriausia jūsų skaityta knyga, tačiau ir nesigailėsite perskaitę.

„Seniau neabejojo, kad yra skirtumas, bet dabar, kai pats prie to prisidėjo, jis klausia savęs, ar galų gale iš tikrųjų svarbu, koks tas teisingumas – minios ar teisinis, jei galutinis rezultatas yra mirtis.“

Mano vertinimas:8/10.

Leidykla, išleidimo metai: Baltos lankos, 2019.

Knygos autorė: Elizabeth H. Winthrop (g. 1979 m., Niujorke, JAV)

(nuotr. iš: https://www.nytimes.com/2018/07/12/books/review/mercy-seat-elizabeth-h-winthrop.html)

Hazel Gaynor „The Girl from the Savoy“

"Hope!" I laugh. "Hope is a dangerous thing, darling. It is usually followed by disappointment and too much gin." (p. 36)

1923-iųjų Londonas. Kavinėse sėdi prašmatniai išsipustę vyrai ir moterys, prie vakarinės arbatėlės ar kokio kokteilio smilksta cigaretės, fone groja The Savoy Orpheans. Visiškai netikėtai šioje melancholiško džiaugsmo atmosferoje persipina keturių žmonių likimai. Pirmoji ir pagrindinė - Dolė. Jauna kambarinė, išvykusi iš provincijos į Londoną ieškoti vietos po šia saule. Ji dirba išskirtiniame, garsiame viešbutyje ir svajoja vieną dieną išgarsėti. Sekmadieniais su drauge ji eina šokti, pamiršdama visas savo negandas. Dolė tikra svajoklė, tad visai nenuostabu, kad vieną itin lietingą dieną netyčia atsitrenkia į Perį, jauną vaikiną, sužeistą Pirmojo pasaulinio karo metu ir trokštantį tapti garsiu kompozitoriumi. Jiems susidūrus, iš Perio rankų iškrinta šūsnis lapų su natomis, kuriuos Dolė išsaugo nė nenutuokdama, kad tai jai nuties kelią į kitokį gyvenimą. O tuo keliu ją ves Perio sesuo, tikra scenos pažiba Loreta May. Tačiau ar įžengus į kitokį gyvenimą praeitis nebeegzistuoja? Dolė į Londoną atsivežė ne vieną paslaptį. Ji paliko savo mylimąjį Tedį, kuris iš Pirmojo pasaulinio karo grįžo sužalotas, praradęs atmintį, visiškai pamiršęs, kaip jiedu mylėjo vienas kitą ir kiek bendrų ateities planų sugriuvo. Visų likimus suluošino karas. Ar įmanoma po jo atsigauti? Ar trumpi, smagūs pabėgimai pasišokti gali pavirsti tavo kasdienybe, jei esi paprasta kambarinė, kurios niekas, šiukštu, negali pastebėti?

Regis, paprasta, banali istorija, kurioje persipina meilė ir karo nuoskaudos. Tačiau tai ne visai tiesa. Ši istorija apie viltį surinkti gyvenimo šukes ir pasistatyti iš jų sau ateitį. Ją skaitant girdi tą 20-ųjų muziką, jauti tą svaiginančią atmosferą, kartais net atrodo, kad užuodi prabangius kvepalus ir akys merkiasi nuo akinančių scenos šviesų. Tuometiniame Londone gyveno labai daug jaunų merginų, svajojusių užlipti ant scenos. Jos taupydavo paskutinius pinigus, kad tik galėtų išvysti savo mylimąsias žvaigždes, užvirdavo įnirtinga kova tarp norinčiųjų patekti į salę. Vykdavo perklausos, jų metu prodiuseriai ieškodavo „Choro mergaičių“, kurios dainuodavo kartu su žvaigždėmis. Kartais pasisekdavo ir kuri nors choro mergaitė pati sužibėdavo ne scenos pakraštyje, o priekyje.

Knygos pabaigoje yra pridėti ir autorės komentarai, pasakojimas, kaip ši istorija buvo parašyta. Viskas iki smulkiausių detalių išnagrinėta, vartyti archyvai, skaityti to meto laikraščiai, domėtasi to laiko moterų likimais. Paminėta nemažai to laikmečio garsių dizainerių, scenos žvaigždžių, pridėtas netgi dainų sąrašas, kurių rašytoja klausėsi, kurdama šią istoriją. Įdomiausia tai, kad pačios dramatiškiausios vietos ir yra tikros istorijos. Bet juk toks gyvenimas ir yra, negi ne?

Deja, šios airių rašytojos knygų į lietuvių kalbą išversta nėra, bet visai rekomenduoju netyčia kur aptikus perskaityti. Visiškai netikėta, maloni pažintis su prieš tai negirdėta autore. Tai nėra kažkoks daug klausimų keliantis veikalas, tačiau gražus, įkvepiantis pasakojimas, kai norisi kažko lengvesnio, bet ne visai bukinančio. Sužinojau keletą įdomių dalykėlių apie aprašytą laikmetį, kurį laiką gyvenau Dolės gyvenimą ir vis norėdavau pagauti minutėlę paskaityti.

Dar viena įdomi citata: "... it seems to me that children are like marriages. They are often better imagined than experienced." (p. 120)

Mano vertinimas: 8/10.

Leidykla, išleidimo metai: William Morrow, 2016.

Knygos autorė: Hazel Gaynor

(nuotr. iš: https://www.leinsterleader.ie/news/features/274637/best-selling-hazel-gaynor-talks-fairy-hoaxes-in-new-book.html)