Mirtingumo įrodymai

Marius Povilas Elijas Martynenko į lietuvių literatūros pasaulį šviežiu oro gūsiu įskriejo staiga. Pradėjęs nuo tinklaraščio „Praeis“, 2018-aisiais persikėlė į knygos „Be penkių pasaulio pradžia“ puslapius, neilgtrukus, po metų pasirodė ir dar pora knygų: poezijos ir tekstų rinktinė „Praeis“ ir galiausiai išgrynintas poezijos, parašytos 2011-2019 metais, rinkinys „mirtingumo įrodymai“. Ne tik knygomis, bet ir savo išskirtine, vingiuota, jauno, vos 27-erių metų, gyvenimo istorija ir saviieška sužavėjo jaunąjį skaitytoją, iškrintantį iš įprastų visuomenės rėmų. „Mirtingumo įrodymai“ – išgrynintoji poezija, skambėjusi per knygos pristatymus, skaityta ir girdėta jau šen ar ten, tačiau pagaliau vienoje, aiškioje rinktinėje. Poezija žemiška, pulsuojanti jaunatviška gyvybe, tiesi, be įmantrių metaforų ar žodžių raizginių, kartais galbūt vulgari, bet juk ir gyvenimas vulgarus, o kartkartėm ir brutalokas.

Mariaus Povilo Elijaus Martynenko kūryboje išsiskiria tamsos, tylos motyvai, ieškoma ir visai nebanaliai užčiuopiama meilė, neįprastais palyginimais apsvarstomas tikėjimas. Juodu ant balto eilėraštyje „nihilizmas“ parašyta: „bet aš esu. / ir ši tamsa yra / mano, / kaip ir / aš esu / jos.“ Tačiau čia nėra grynasis nihilizmas, besiveržiantis iš kai kurių kitų, ypač vyresnių autorių kūrybos. Šiuose eilėraščiuose tamsa būna šviesi, kad ir kaip tai paradoksalu. Juk jauno žmogaus, o ir kūrėjo, gyvenime yra begalė paradoksų. Dėl to ir tamsa gali būti šviesi, nes ji dar nėra gryna, ji dar neklampina į neišbrendamą praeities prisiminimų ir nuoskaudų pelkę, dar yra vilties iš jos išbristi. Eilėraštyje „beveik aš“ persipina tamsa ir tyli viltis: „tu manęs neprisiminsi, / bet prisiminsi tą tamsą / o tai jau beveik aš“.

Mirtingumą įrodyti šiandien pravartu. Ne tam, kad žmogus gyventų baimėje, tačiau būtina gyventi parengtyje būti gyvu, kartas nuo karto prisimenant, kad amžinai toks nebūsi. Kai dabartį gali užuosti švaria uosle ir sąžine, kai dar ne kasdien kamuoja kaltės dėl praeities klaidų, tol gali projektuoti dabartį. Eilėraštyje „linijos“ pasakojama apie tai, kaip bare dažnai galima pastebėti žmones, žiūrinčius į savo rankas ir, kad yra trys žvilgsnių į rankas tipai: „kiek daug jos padarė; / kiek daug jos galėtų padaryti; / kiek daug jos būtų galėjusios padaryti. / iš visų trijų žvilgsnių paskutiniojo / neištrina joks kiekis alkoholio.“ Kol dar nereikia trinti alkoholiu svarstymo, kiek jos būtų galėjusios padaryti, tol yra viltis, tol dar galima žiūrėti, kiek rankos padaryti gali, be išpūstos pompastikos ar motyvacinių kalbų, nes juk, cituojant eilėraštį „kas ten tiksi“: „kiekvienas lavonas ant everesto kalno / kadaise buvo labai motyvuotas žmogus.“

Meilė priskiriama kasdienybės sferai, atsisakant įprastų klišių, apsuptų skraidančiais pilve drugeliais, kaip eilėraštyje „ksenofobija“: „ir myliu tave, / aišku, kad myliu. / ką dar su tavimi daryt“. Geismas primityvus, dialogo principu neatskleidžiant jokios gelmės, o juk grožis vis laviruoja ant ribos, vis dažniau praranda bet kokią gelmę : „-ką tu darai su savo geismu? / - nieko. / - o ką jis daro su tavim? / - būna labai gražu.“ Sausoka, geižena gerklę, deja, nei geismo, nei malonumo nesužadina.

Andrius Mamontovas kažkada yra ištaręs legendinę, iki šiol vis prisimenamą frazę: „Esi jaunas tol, kol dar lieka pirmų kartų.“ Dar norisi pridėti, kad esi jaunas tol, kol turi šviesą kasdienybės tamsoje. Kol turi prabangą mirtingumą įrodinėti, dar ne kasdien su juo gyvendamas. Ačiū už priminimą, Mariau Povilai Elijau Martynenko! Šiandien svarbu prisiminti, bet o jei rytoj į(si)rodinėti jau nebereikės?..

Leidykla, išleidimo metai: Tyto alba, 2019.

Knygos autorius: Marius Povilas Elijas Martynenko (g. 1993 m. Vilniuje)

(nuotr. iš: https://www.zmones.lt/naujiena/marius-povilas-elijas-martynenko-poezija-apie-tai-kas-nutylima-atvira-ir-skaudu.3831be54-9ae0-11e8-9f90-aa000054c883)

Elizabeth H. Winthrop „Paskutinė malonė“

„Bando prisiminti, kada pastarąjį kartą girdėjo lietų, bet nepavyksta. Jei tuomet būtų žinojęs, kad paskutinį kartą girdi lyjant, būtų įsidėmėjęs.“

Kiek daug kartų teko girdėti, skaityti frazes apie įsivaizdavimus, ką darytum, jei tai būtų paskutinė tavo gyvenimo diena? Kiek daug kartų galbūt ne vienas iš mūsų apie tai susimąstėme ir galvojome apie didingus dalykus, apie sugebėjimą džiaugtis šia diena ir tuo, kad gali gyventi. O jeigu ta paskutinė tavo gyvenimo diena iš tiesų būtų rytoj? Jeigu žinotum, kad ryt tavęs nebebus, nebevalgysi pusryčių, negersi kavos iš mylimiausio puodelio ir nebegalėsi apkabinti savo artimųjų? Kas būtų, jeigu iš tikrųjų..?

Kiek kainuoja meilė? Kartais netgi gyvybę. Ši istorija apie aštuoniolikmetį Vilį Džonsoną, kuris nuteisiamas mirties bausme už tai, kad jis pernelyg drąsus juodaodis, išdrįsęs įsimylėti baltąją merginą. Merginos tėvas užtinka juos besimylint ir mergina galiausiai nusižudo. Kas dėl to kaltas? Visuomenės akyse, žinoma, Vilis. Jis kaltas dėl visko: neva jis ją išprievartavo ir privedė prie savižudybės. Niekam nerūpi, kad jis ją be galo mylėjo, jaunatviška, nieko nepaisančia meile, o ji mylėjo jį. Bet tai 1943-ieji, Luizianos valstija ir tokia meilė neįmanoma. Baltoji negali mylėti juodaodžio. Eektros kėdė pakeliui, Vilis rytoj bus nebegyvas.

Skaitant šią knygą, viena mergina paklausė apie ką ji, kai jai papasakojau, kad tai žiauri, liūdna istorija, ji atsakė, jog šiaip ar taip, realiame gyvenime vyksta daug žiaurių, kartais ir žiauresnių dalykų. O juk ir ši knyga parašyta, remiantis tikrais įvykiais. Ir visgi kaip paprasta dabar įsivaizduoti, kad būčiau viską sutvarkius kitaip, kitaip pasielgusi, išgelbėjusi Vilį. Tačiau, ar tikrai būtų taip buvę? Ar baimė dėl savo artimųjų, nesurakintų man rankų ir nepadaryčiau to, ką turiu? Kiekvienas turime privilegiją gyventi, kokie mes laimingi! Niekas nekaltina žiauriu nusikaltimu, kurio nepadariau, nežinau, kada ir kaip numirsiu. Kartais taip gera to nežinoti...

Užvertus paskutinį šios knygos puslapį, kyla daugybė klausimų sau, norisi permąstyti savo vertybes. Vertas dėmesio skaitinys, rekomenduoju. Galbūt tai netaps geriausia jūsų skaityta knyga, tačiau ir nesigailėsite perskaitę.

„Seniau neabejojo, kad yra skirtumas, bet dabar, kai pats prie to prisidėjo, jis klausia savęs, ar galų gale iš tikrųjų svarbu, koks tas teisingumas – minios ar teisinis, jei galutinis rezultatas yra mirtis.“

Mano vertinimas:8/10.

Leidykla, išleidimo metai: Baltos lankos, 2019.

Knygos autorė: Elizabeth H. Winthrop (g. 1979 m., Niujorke, JAV)

(nuotr. iš: https://www.nytimes.com/2018/07/12/books/review/mercy-seat-elizabeth-h-winthrop.html)