2022 m. liepos 18 d., pirmadienis

Ignas Šeinius „Rinktiniai raštai, 1 t.“

 

Igno Šeiniaus (tikroji pavardė Jurkūnas, 1889–1959) lietuviui skaitytojui turbūt išsamiai pristatinėti jau nebereikia. Gal tik pristatysiu porą įdomesnių faktų. Faktas nr. 1: Šeinius greitai rašė, pavyzdžiui, romaną „Kuprelis“ parašė būdamas dvidešimt vienerių ir užtruko tik keletą mėnesių. Faktas nr. 2: pakartotinai leisdamas kūrinius, visuomet juos taisydavo, tas pats „Kuprelis“, sakoma, betaisant beveik visai perkurtas. Jeigu ne visiems, tai bent jau daugumai dar mokykloje reikėjo minėtąjį „Kuprelį“ perskaityti. Aš taip pat ne išimtis. Šįkart pakartotinai skaityti reikėjo jau universitete ir kartu su dėstytoju pasijuokėm iš keistos mano minties, kad „Kuprelis“ man susisiejo su F. Scott Fitzgerald „Didžiuoju Getsbiu“. Žinau žinau, ką čia lietuvišką malūnininką Kuprelį lyginsi su Getsbiu... Bet man jie susisiejo būtent Deizės (ne)meile Getsbiui ir Gundės (ne)meile mūsų Kupreliui. Čia galima būtų ginčytis, ar jos tikrai mylėjo, ar šiaip buvo neapsisprendusios. Bet šįkart aš apie tai daugiau nesiplėsiu. „Kuprelį“ reikėjo skaityti dar praėjusių metų pavasarį, bet kadangi esu knyginė mazochistė ir nenumetu pradėtų skaityti knygų, taip nutiko ir su Igno Šeiniaus rinktinių raštų 1-uoju tomu... Ir tik šiandien užverčiau paskutinį puslapį! 

Apie įvairiausius rinktinius raštus kalbėti man dažniausiai nesinori, nenoriu labai plėstis ir aptarinėti kiekvieno kūrinio, bet šįkart užsimaniau pasidalinti keliais pastebėjimais. Pirmąjį kūrinį – romaną „Kuprelis“ jau aptariau ir daugiau nesiplėsiu, bet būtent iš šių raštų išskirčiau dar vieną apysaką (tiksliau tik dvi pirmąsias jos dalis, nes autorius, deja, apysakos rašyti nebaigė) – „Vasaros vaišės“. Pačiai netikėtai tai buvo skanus saldainiukas vasaros vakarui, kai vienu ypu perskaitai ir užplūsta jaukumo banga. Kalbant apie bangas... Apysaka „Bangos siaučia“ man buvo visiškas nesusipratimas, išvargino, kėlė žiovulį ir erzino tiek Onos nuolatinis trizniojimas myli tą, myli aną, to nebemyli, myli vėl tą, tiek ir džentelmenų skystumas. Taip ir norėjos sakyt: atsipeikėk, moterie, susiimk pagaliau! Ironiška tai, kad būtent šita apysaka, pasak paties autoriaus: „Rodos, bus geriausias iš mano dalykų“ (p. 650). Gerbiamas autoriau, nemanau. Kietasis Vaižgantas irgi taip nemanė: „Net Vaižgantui atrodė, kad ir pavadinimas netikęs („Kas atsitinka su Ona, tai ne bangos siaučia, o ji pati po bangas braido“), ir kūrinio „kalba baisiai netaisyklinga ir pasišiaušęs stilius“ (p. 650). Kuo toliau, tuo labiau Vaižgantas ir jo kritika man patinka. Kiti kūriniai ir kūrinėliai man nepaliko didesnio įspūdžio, gal tik „Ateities filologai“ man sukėlė ironišką šypsnį. Autorius akivaizdžiai išreiškė savo nepasitenkinimą kalbininkais, užkietėjusiais filologais ir mažais filologėliais. Tai suraitė kūrinėlį apie tai, kaip filologai susirinkę žodžius iš lietuvių kalbos žodyno, juos braukia, meta ir didžiuojasi tokį darbą nuveikę: „ – Bet užtatai, – girias filologai, kitas į kitą žiūrėdami, – iš dvidešimts penkių tūkstančių tiktai pusę tūkstančio žodžių padarėme. Ir koks tai dabar neregėtas lengvumas. Visi vienon kišenėn įtelpa!“ (p. 637). Visus sinonimus jie ištrynė (o kam čia reikia „eiti, bėgti, lėkti, važiuoti, joti, skristi, dūlinti, rėplioti, rioglinti? Gražiausiai visus tuos daiktus vienu žodžiu pakeisti: eiti. Viskas, kas nestovi vietoje, eina. Puikiausiai galima pasakyti: žmogus ant arklio eina. Paukštis, varna ant oro eina. <...> – Žmogus, prancūzas, lenkas, rusas, totorius, žydas, karaimas – vienas žmogus! Kam čia toji tautų variacija? Tai bus visuomeniškai pasaulius sulyginantis žodis – žmogus“ (p. 636).  O ko norėti, jei paties autoriaus požiūris į filologus buvo šitoks: „Kalba sunku reguliuoti įsakymais ar filologų dekretais. Jai reikia leisti rutuliotis savarankiškai. Kalbos formavimuisi daugiau reikšmės turi rašytojai negu geriausi kalbininkai. <....> Aš <...> niekuomet neleisiu, kad filologas mechanikas, kuris žiūri į kalbą, o ne klausos jos, „taisytų“ mano rašinius. Verčiau visai nerašysiu, bet niekuomet nei principe nesutiksiu, kad Lietuvos kalviai, nors ir šaltkalviais save vadintų, „mokintų“ rašytojus kalbos jautriu ir jausmingumu groti. Ne filologai sutvėrė pasaulio kalbas, ne jų uždavinys jas ir „koreguoti“ (p. 647). Čia jau leidžiu sau ir asmeniškai, kaip per žingsnį filologė, šiek tiek įsižeisti. Bet šios mintys tikriausiai būtų neblogas pagrindas ilgai diskusijai ir nežinau ar įmanoma šiame ginče rasti tiesą. Nors iš tikrųjų problemos nesikeičia, tenka ir dabar pastebėti rašytojų pasipiktinimą redaktorių darbu, nuolatinius dviejų kalbininkų stovyklų ginčus dėl įvairių žodžių, skolinių vartojimo ir dar visokiausių smagybių.

Apskritai raštų skaitymas yra labai keistas pomėgis. Turbūt dar niekad taip nebuvo, kad visi kūriniai priblokštų, dažniau atrodo, kad kai kurie kūriniai, deja, jau paseno ir naudingi yra tik platesniam autoriaus darbų pažinimui, bet literatūrine prasme jie jau nebėra kažkokie didingi ir būtini. Lygiai taip dabar ir su Šeinium nutiko. Be mano minėtųjų „Kuprelio“ ir „Vasaros vaišių“ (na, sąlyginai dėl to iškreipto smagumo ir susireikšminimo „Ateities filologų“ taip pat), kiti kūriniai praplaukė paviršiumi, kai kurie kėlė nuobodulį, kiti priminė gimnazisto rašinėlius dienorašty. Skaitysiu kada nors antrąjį tomą, nes ten slepiasi garsusis (neseniai vėl perleistas) „Siegfred Immerselbe atsijaunina“. Tik tai bus negreit, nes esu persisotinusi senąja lietuvių literatūra ir, prisipažįstu, kiek pavargusi nuo jos. Ir vis tiek taip gera atrasti senas knygas ir net jei raštuose tik vienas ar pora kūrinių įstringa į širdį, tai jau buvo verta mano laiko.

 Leidykla, išleidimo metai: Vaga, 1989.

Redaktorė: D. Linčiuvienė. 

Mano vertinimas: 3,5 žvaigždelės iš 5 (arba 6,5 iš 10). 

 

2022 m. liepos 10 d., sekmadienis

Kate Atkinson „Anapus fotografijų“

Kate Atkinson (g. 1951 m. gruodžio 20 d.)  – britų autorė, rašanti romanus, pjeses ir apsakymus. Lietuvos skaitytojams turbūt labiausiai žinomos knygos – „Gyvenimas po gyvenimo“ (Tyto alba, 2014) ir „Griuvėsių dievas“ (Tyto alba, 2016). Vis dėlto šįkart norisi pakalbėti apie apskritai pirmąjį autorės romaną „Anapus fotografijų“, Lietuvoje išleistą Alma littera leidyklos 1999-aisiais. Šis romanas Atkinson pelnė Whitebread first novel ir Book of the Year apdovanojimus 1995 m. (Dabar šis apdovanojimas vadinamas Costa Book Awards). 

(Euan Myles nuotr. iš: https://literature.britishcouncil.org/writer/kate-atkinson)

„Anapus fotografijų“ – kelių kartų šeimos istorija su kaitaliojamomis laiko linijomis, kurios atskirtos gana organiškai ir visai nesipainioja tarpusavyje. Žaismingas, kandus, (savi)ironiškas autorės stilius sukuria išskirtinę romano atmosferą. Skaityti smagu, įdomu ir kartu jauti, kad netuščia, kad kažkuo pildaisi. Šiame romane šaipomasi iš britų įpročių, manierų, moterų „moteriškumo“ primetimo ir tuščios puikybės (o dievai, kaipgi aš dabar pirksiu pyragėlius iš krautuvės, ką kiti pagalvos, juk aš turiu būti puiki šeimininkė...). Vis dėlto romane nemažai ir šeimos dramų, karo tragizmo, dažnai beprasmiškai užgesusių gyvybių, tam tikrų, tarytum užprogramuotų pasikartojimų. Pavyzdžiui, it užprogramuotas nesugebėjimas išsirinkti tinkamo vyro (mylėjau kažkada tą, bet jis žuvo/išvyko/tapo abejingu, tai tiks ir tas kitas, o kai tas kitas pasirodys visai prastas – susirinksiu daiktus ir pabėgsiu).


Tai išskirtinė istorija, kuri turėtų patikti ir rimtesnę literatūrą graužiantiems, ir tiesiog mėgstantiems šeimos pasakojimus. Šioje istorijoje ne įvykis veja įvykį, o jausmas, gilus, prasmingas, sujudinantis skaitytojo sąmonėje jausmų ežerą (perfrazuojant gražią autorės metaforą: „...ir kai mes einame atgal namo, viskas yra vėl kaip visada, ir bedugnis mano vienišumo ežeras sugrįžta į savo vietą“ (p. 232). Kartkartėmis ir balsu norisi kvatotis. Autorė pasirenka keistą, galbūt, atrodytų, nereikšmingą momentą, kai vaikiškose abėcėlės kortelėse trūksta raidžių (kitaip tariant – jų yra tik po vieną), kur norint sudėlioti „Čia yra katiniukas“, pavyksta sudėlioti tik „Č yr katnius", „Čia yra šuniukas“, pavyksta tik „Či yr šunkas" ir aš (tikiu, gal ir kitas skaitytojas) jau prunkšteliu. Šeimos dramos ir komiškos situacijos pasakojamos mergaitės, o paskui paauglės bei suaugusios moters Rubi lūpomis. Knygos atmosfera man primena Sue Townsend „Slaptas Adriano Moulo dienoraštis. Adriano Moulo brendimo kančios“ (kurią skaičiau gėdingai vėlai, jau visai nebe paauglė, bet patyriau nemenką malonumą). Tad, jeigu paauglystėje patiko Adrianas Moulas, manau, kad suaugus turėtų patikti ir Kate Atkinson „Anapus fotografijų“.

Pora smagiausių ironiškų momentų:

„Banti pastarosiomis dienomis išglebusi, gula į lovą pavojingai dažnai be jokios akivaizdžios priežasties, vien dėl to, kad „nesijaučia gerai“. Ji pradėjo keistai nemoteriškai kalbėti, tai pašiurpindavo tetą Gladisę. Pavyzdžiui, kartą aptikau ją vonios kambaryje keliaklupsčiomis įnirtingai, iš visų jėgų, šveičiančią klozetą ir buvau liudininkė, kaip ji nutraukė šią meditaciją, atsiraitojo rankoves ir piktai tarė: „Nesuprantu, kodėl namui reikia žmonos – tai man reikia žmonos!“ Kas toliau? Reikalavimas balsuoti?“ (p. 199).

„Šią depresiją atsveria neįprastas Patricijos energingumas, kaip ji man sako, kylantis iš bohemiškų sekso džiaugsmų, kuriuos ji atrado drauge su Hovardu. Per šį naują hobį ji užmiršta pasirengti savo B lygiui ir liūdnai sužlunga.“ (p. 203)

Ir kiek visgi istorijų slepiasi anapus fotografijų. Kiek džiaugsmo ir tragedijų, kiek suvaidintų jausmų ir apsimestinės meilės... Ir nors banaliai sakoma, kad grožis išgelbės pasaulį, aš tikiu, kad savąjį pasaulį su visomis dramomis ir tragedijomis mes galime išgelbėti (sau) tik humoru ir ironija, nes kitaip atsidursime prie beprotybės slenksčio.

Mano vertinimas: stiprios 4 žvaigždelės iš 5. 

2022 m. sausio 3 d., pirmadienis

2021-ųjų knyginė apžvalga

Pykšt pokšt, mirgu margu, plumpt ir nudardėjo į praeitį 2021-ieji metai. Šie metai buvo visokie. Vienomis dienomis skaičiau kaip išprotėjusi, kai kuriomis visai neatsiverčiau knygos, buvo ir tokių dienų, kai grieždama dantimis skaičiau tai, ką reikėjo ir nebūtinai man tai patiko. Bet kokiu atveju, kai galvoju apie praėjusius metus, suprantu, kad perskaičiau nemažai puikių knygų ir jų dėka ūgtelėjau (haha). Naiviai svajojau metų pradžioje, kad perskaitysiu 45 knygas. Mhm. Perskaičiau vos (net!) 39. Vis dėlto, nors iššūkio ir neįveikiau, bet labai to nesureikšminu. Laikas pereiti prie skaičiukų ir pavadinimukų...

Skaičiukai:

Nors buvau prisižadėjusi daugiau skaityti anglų kalba, visgi perskaičiau tik 2 knygeles (abi itin plonos). Lietuvių autorių – 24 knygos. Užsienio autorių – 15. Moterų autorių 12, o vyrų 27 (šią persvarą bandysiu išlyginti 2022-aisiais). Metų knyga storulė – Motiejus Kazimieras Sarbievijus „Lemties žaidimai“ (691 p.), metų ploniausioji – Mike Jones „Dyslexia Explained: Without the Need for Too Many Words“ (48 p.).

Pavadinimukai:

Metų geriausios, įvertintos 5 žvaigždelėmis arba 10/10:

Denis Johnson „Jėzaus sūnus“ (leidykla RARA, 2021, iš anglų kalbos vertė Marius Burokas). Gyvenimo paribių, net gyvenimiškų kelkraščių knyga, persmelkta beprasmybės ir absurdiško juoko, keistai hipnotizuojanti nuostabiais palyginimais ir taupiuose sakiniuose sutalpinta tyliąja gyvenimo prasme. Rekomenduoju. Ypač tiems, kurie nebijo gyvenimiškojo purvo ir sugeba pro tą purvą pastebėti šviesą.

Gintaras Grajauskas „Eilėraščiai savo kailiu“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008). Skaityta antrąkart, bet tokia pat nuostabi. Kai poezijoj visiškai ištirpsti ir vis linksi galvą, kaip teisingai, kaip gerai smogta! Rekomenduoju tiems, kurie dievina poeziją (nors jie tikriausiai jau visi perskaitę) ir gal net labiau tiems, kurie galvoja, kad nesupranta ar nemėgsta poezijos. Tikiu, kad pamėgsit.

Vanda Juknaitė „Kalbasi susitikę“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020). Knyga, skatinanti pabūti tyloje su savimi ir įsiklausyti į savąjį vidinį šulinį, ir galbūt iš naujo prisišaukti savas vertybes. Nuostabūs, gilūs ir vertingi pokalbiai su įvairiausių profesijų žmonėmis. Labai rekomenduoju.

Gintaras Grajauskas „Kaip viskas buvo“ (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2020) . Šiuos eilėraščius atrinko Virginija Cibarauskė iš įvairiausių G. G. poezijos rinkinių ir laikotarpių. Nelabai yra ką ir komentuoti – verta atsiversti ir net paklausyti (pridėti paties Gintaro Grajausko įskaitytų eilėraščių CD).

Merkelis Račkauskas „Užrašai: Dvidešimt metų (1885-1905) Žemaitijos užkampy“ (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008). Memuarai, kurie vargu ar gali palikti abejingų, skaičiau kai kurias vietas ir balsu kvatojau, skambinau močiutei ir pasakojau, kaip anekdotus. Sužinojau įdomių faktų apie įvairiausias svarbias Lietuvai Merkelio Račkausko sutiktas asmenybes: Juozą Tumą-Vaižgantą, Antaną Baranauską, Šatrijos Raganą, Maironį, Povilą Višinskį, Joną Jablonskį, Sofiją Kymantaitę-Čiurlionienę bei apskritai tų metų gyvenimą ir kartais itin skurdžią žmonių buitį. Žodžiu, labai smagūs, informatyvūs ir vertingi memuarai. Verta perskaityti.

Frydrichas Nyčė „Antikristas“ (Apostrofa, 2009, iš vokiečių kalbos vertė Linas Rybelis). Nors sukėlė nemažai diskusijų paskaitose, pati supratau, jog tai visiškai mano knyga. Net pati negaliu patikėti, bet perskaičiau su didžiausiu malonumu per kelias valandas. Skaičiau ir linksėjau galvą, nes supratau, kad šioje knygoje surašyti atsakymai apie tikėjimą apskritai, kuriuos galbūt kažkur giliai nujaučiau. Skaitysiu dar ne kartą.

Naoki Higashida „Kodėl taip mėgstu šokinėti. Vieno berniuko šauksmas autizmo tyloje“ (Kitos knygos, 2015, iš anglų kalbos vertė Eglė Naujokaitytė). Išskirtinė knyga apie autizmą, kurios autorius – trylikametis Naoki Higashida. Čia atvirai atsakoma į svarbiausius klausimus apie tai, kas yra autizmas ir kaip jaučiasi tie, kurie turi šį sutrikimą. Būtina ją perskaityti.

Metų prasčiausių išskirti negaliu, nes vos vieną knygą įvertinau 2 žvaigždelėmis iš 5. Tai Antano Klemento eilėraščių rinkinys „Žemaitiška giesmelė“ (Vaga, 1972), bet ir tai neapsiverčia liežuvis (na, gal labiau pirštai) ją labai nuvertinti. Svarbu lietuvių (tiksliau gal žemaičių) literatūros kontekste, bet šiandien ji neatrodo itin artima, gili ar labai aktuali.

Tokia šių metų knyginė apžvalga. Linkiu sau ir kitiems 2022-aisiais perskaityti kuo daugiau įsimintinų knygų!