Pykšt pokšt, mirgu margu, plumpt ir nudardėjo į praeitį 2021-ieji metai. Šie metai buvo visokie. Vienomis dienomis skaičiau kaip išprotėjusi, kai kuriomis visai neatsiverčiau knygos, buvo ir tokių dienų, kai grieždama dantimis skaičiau tai, ką reikėjo ir nebūtinai man tai patiko. Bet kokiu atveju, kai galvoju apie praėjusius metus, suprantu, kad perskaičiau nemažai puikių knygų ir jų dėka ūgtelėjau (haha). Naiviai svajojau metų pradžioje, kad perskaitysiu 45 knygas. Mhm. Perskaičiau vos (net!) 39. Vis dėlto, nors iššūkio ir neįveikiau, bet labai to nesureikšminu. Laikas pereiti prie skaičiukų ir pavadinimukų...
Skaičiukai:
Nors buvau prisižadėjusi daugiau skaityti anglų kalba,
visgi perskaičiau tik 2 knygeles (abi itin plonos). Lietuvių autorių – 24
knygos. Užsienio autorių – 15. Moterų autorių 12, o vyrų 27 (šią persvarą
bandysiu išlyginti 2022-aisiais). Metų knyga storulė – Motiejus Kazimieras
Sarbievijus „Lemties žaidimai“ (691 p.), metų ploniausioji – Mike Jones „Dyslexia
Explained: Without the Need for Too Many Words“ (48 p.).
Pavadinimukai:
Metų geriausios, įvertintos 5 žvaigždelėmis arba 10/10:
Denis Johnson „Jėzaus sūnus“ (leidykla RARA, 2021, iš anglų kalbos vertė Marius Burokas). Gyvenimo paribių, net gyvenimiškų kelkraščių knyga, persmelkta beprasmybės ir absurdiško juoko, keistai hipnotizuojanti nuostabiais palyginimais ir taupiuose sakiniuose sutalpinta tyliąja gyvenimo prasme. Rekomenduoju. Ypač tiems, kurie nebijo gyvenimiškojo purvo ir sugeba pro tą purvą pastebėti šviesą.
Gintaras Grajauskas „Eilėraščiai savo kailiu“ (Lietuvos
rašytojų sąjungos leidykla, 2008). Skaityta antrąkart, bet tokia pat nuostabi.
Kai poezijoj visiškai ištirpsti ir vis linksi galvą, kaip teisingai, kaip gerai
smogta! Rekomenduoju tiems, kurie dievina poeziją (nors jie tikriausiai jau
visi perskaitę) ir gal net labiau tiems, kurie galvoja, kad nesupranta ar
nemėgsta poezijos. Tikiu, kad pamėgsit.
Vanda Juknaitė „Kalbasi susitikę“ (Lietuvos rašytojų
sąjungos leidykla, 2020). Knyga, skatinanti pabūti tyloje su savimi ir
įsiklausyti į savąjį vidinį šulinį, ir galbūt iš naujo prisišaukti savas
vertybes. Nuostabūs, gilūs ir vertingi pokalbiai su įvairiausių profesijų
žmonėmis. Labai
rekomenduoju.
Gintaras Grajauskas „Kaip viskas buvo“ (Lietuvių literatūros
ir tautosakos institutas, 2020) . Šiuos eilėraščius atrinko Virginija
Cibarauskė iš įvairiausių G. G. poezijos rinkinių ir laikotarpių. Nelabai yra
ką ir komentuoti – verta atsiversti ir net paklausyti (pridėti paties Gintaro
Grajausko įskaitytų eilėraščių CD).
Frydrichas Nyčė „Antikristas“ (Apostrofa, 2009, iš
vokiečių kalbos vertė Linas Rybelis). Nors sukėlė nemažai diskusijų paskaitose, pati
supratau, jog tai visiškai mano knyga. Net pati negaliu patikėti, bet
perskaičiau su didžiausiu malonumu per kelias valandas. Skaičiau ir linksėjau
galvą, nes supratau, kad šioje knygoje surašyti atsakymai apie tikėjimą apskritai,
kuriuos galbūt kažkur giliai nujaučiau. Skaitysiu dar ne kartą.
Naoki Higashida „Kodėl taip mėgstu šokinėti. Vieno
berniuko šauksmas autizmo tyloje“ (Kitos knygos, 2015, iš anglų kalbos vertė
Eglė Naujokaitytė). Išskirtinė knyga apie autizmą, kurios autorius –
trylikametis Naoki Higashida. Čia atvirai atsakoma į svarbiausius klausimus
apie tai, kas yra autizmas ir kaip jaučiasi tie, kurie turi šį sutrikimą.
Būtina ją perskaityti.
Metų prasčiausių išskirti negaliu, nes vos vieną knygą
įvertinau 2 žvaigždelėmis iš 5. Tai Antano Klemento eilėraščių rinkinys „Žemaitiška
giesmelė“ (Vaga, 1972), bet ir tai neapsiverčia liežuvis (na, gal labiau
pirštai) ją labai nuvertinti. Svarbu lietuvių (tiksliau gal žemaičių)
literatūros kontekste, bet šiandien ji neatrodo itin artima, gili ar labai
aktuali.
Tokia šių metų knyginė apžvalga. Linkiu
sau ir kitiems 2022-aisiais perskaityti kuo daugiau įsimintinų knygų!
