Igno Šeiniaus (tikroji pavardė Jurkūnas, 1889–1959) lietuviui skaitytojui turbūt išsamiai pristatinėti jau nebereikia. Gal tik pristatysiu porą įdomesnių faktų. Faktas nr. 1: Šeinius greitai rašė, pavyzdžiui, romaną „Kuprelis“ parašė būdamas dvidešimt vienerių ir užtruko tik keletą mėnesių. Faktas nr. 2: pakartotinai leisdamas kūrinius, visuomet juos taisydavo, tas pats „Kuprelis“, sakoma, betaisant beveik visai perkurtas. Jeigu ne visiems, tai bent jau daugumai dar mokykloje reikėjo minėtąjį „Kuprelį“ perskaityti. Aš taip pat ne išimtis. Šįkart pakartotinai skaityti reikėjo jau universitete ir kartu su dėstytoju pasijuokėm iš keistos mano minties, kad „Kuprelis“ man susisiejo su F. Scott Fitzgerald „Didžiuoju Getsbiu“. Žinau žinau, ką čia lietuvišką malūnininką Kuprelį lyginsi su Getsbiu... Bet man jie susisiejo būtent Deizės (ne)meile Getsbiui ir Gundės (ne)meile mūsų Kupreliui. Čia galima būtų ginčytis, ar jos tikrai mylėjo, ar šiaip buvo neapsisprendusios. Bet šįkart aš apie tai daugiau nesiplėsiu. „Kuprelį“ reikėjo skaityti dar praėjusių metų pavasarį, bet kadangi esu knyginė mazochistė ir nenumetu pradėtų skaityti knygų, taip nutiko ir su Igno Šeiniaus rinktinių raštų 1-uoju tomu... Ir tik šiandien užverčiau paskutinį puslapį!
Apie įvairiausius
rinktinius raštus kalbėti man dažniausiai nesinori, nenoriu labai plėstis ir
aptarinėti kiekvieno kūrinio, bet šįkart užsimaniau pasidalinti keliais
pastebėjimais. Pirmąjį kūrinį – romaną „Kuprelis“ jau aptariau ir daugiau
nesiplėsiu, bet būtent iš šių raštų išskirčiau dar vieną apysaką (tiksliau tik
dvi pirmąsias jos dalis, nes autorius, deja, apysakos rašyti nebaigė) –
„Vasaros vaišės“. Pačiai netikėtai tai buvo skanus saldainiukas vasaros
vakarui, kai vienu ypu perskaitai ir užplūsta jaukumo banga. Kalbant apie
bangas... Apysaka „Bangos siaučia“ man buvo visiškas nesusipratimas, išvargino,
kėlė žiovulį ir erzino tiek Onos nuolatinis trizniojimas myli tą, myli aną, to
nebemyli, myli vėl tą, tiek ir džentelmenų skystumas. Taip ir norėjos sakyt:
atsipeikėk, moterie, susiimk pagaliau! Ironiška tai, kad būtent šita apysaka,
pasak paties autoriaus: „Rodos, bus geriausias iš mano dalykų“ (p. 650).
Gerbiamas autoriau, nemanau. Kietasis Vaižgantas irgi taip nemanė: „Net
Vaižgantui atrodė, kad ir pavadinimas netikęs („Kas atsitinka su Ona, tai ne
bangos siaučia, o ji pati po bangas braido“), ir kūrinio „kalba baisiai
netaisyklinga ir pasišiaušęs stilius“ (p. 650). Kuo toliau, tuo labiau
Vaižgantas ir jo kritika man patinka. Kiti kūriniai ir kūrinėliai man nepaliko
didesnio įspūdžio, gal tik „Ateities filologai“ man sukėlė ironišką šypsnį.
Autorius akivaizdžiai išreiškė savo nepasitenkinimą kalbininkais,
užkietėjusiais filologais ir mažais filologėliais. Tai suraitė kūrinėlį apie
tai, kaip filologai susirinkę žodžius iš lietuvių kalbos žodyno, juos braukia,
meta ir didžiuojasi tokį darbą nuveikę: „ – Bet užtatai, – girias filologai,
kitas į kitą žiūrėdami, – iš dvidešimts penkių tūkstančių tiktai pusę
tūkstančio žodžių padarėme. Ir koks tai dabar neregėtas lengvumas. Visi vienon
kišenėn įtelpa!“ (p. 637). Visus sinonimus jie ištrynė (o kam čia reikia „eiti,
bėgti, lėkti, važiuoti, joti, skristi, dūlinti, rėplioti, rioglinti? Gražiausiai
visus tuos daiktus vienu žodžiu pakeisti: eiti. Viskas, kas nestovi vietoje,
eina. Puikiausiai galima pasakyti: žmogus ant arklio eina. Paukštis, varna ant
oro eina. <...> – Žmogus, prancūzas, lenkas, rusas, totorius,
žydas, karaimas – vienas žmogus! Kam čia toji tautų variacija? Tai bus
visuomeniškai pasaulius sulyginantis žodis – žmogus“ (p. 636). O ko norėti, jei paties autoriaus požiūris į
filologus buvo šitoks: „Kalba sunku reguliuoti įsakymais ar filologų dekretais.
Jai reikia leisti rutuliotis savarankiškai. Kalbos formavimuisi daugiau
reikšmės turi rašytojai negu geriausi kalbininkai. <....> Aš <...>
niekuomet neleisiu, kad filologas mechanikas, kuris žiūri į kalbą, o ne klausos
jos, „taisytų“ mano rašinius. Verčiau visai nerašysiu, bet niekuomet nei
principe nesutiksiu, kad Lietuvos kalviai, nors ir šaltkalviais save vadintų,
„mokintų“ rašytojus kalbos jautriu ir jausmingumu groti. Ne filologai sutvėrė
pasaulio kalbas, ne jų uždavinys jas ir „koreguoti“ (p. 647). Čia jau leidžiu
sau ir asmeniškai, kaip per žingsnį filologė, šiek tiek įsižeisti. Bet šios
mintys tikriausiai būtų neblogas pagrindas ilgai diskusijai ir nežinau ar
įmanoma šiame ginče rasti tiesą. Nors iš tikrųjų problemos nesikeičia, tenka ir
dabar pastebėti rašytojų pasipiktinimą redaktorių darbu, nuolatinius dviejų
kalbininkų stovyklų ginčus dėl įvairių žodžių, skolinių vartojimo ir dar
visokiausių smagybių.
Apskritai raštų skaitymas
yra labai keistas pomėgis. Turbūt dar niekad taip nebuvo, kad visi kūriniai
priblokštų, dažniau atrodo, kad kai kurie kūriniai, deja, jau paseno ir
naudingi yra tik platesniam autoriaus darbų pažinimui, bet literatūrine prasme
jie jau nebėra kažkokie didingi ir būtini. Lygiai taip dabar ir su Šeinium nutiko.
Be mano minėtųjų „Kuprelio“ ir „Vasaros vaišių“ (na, sąlyginai dėl to iškreipto
smagumo ir susireikšminimo „Ateities filologų“ taip pat), kiti kūriniai
praplaukė paviršiumi, kai kurie kėlė nuobodulį, kiti priminė gimnazisto
rašinėlius dienorašty. Skaitysiu kada nors antrąjį tomą, nes ten slepiasi
garsusis (neseniai vėl perleistas) „Siegfred Immerselbe atsijaunina“. Tik tai
bus negreit, nes esu persisotinusi senąja lietuvių literatūra ir, prisipažįstu,
kiek pavargusi nuo jos. Ir vis tiek taip gera atrasti senas knygas ir net jei
raštuose tik vienas ar pora kūrinių įstringa į širdį, tai jau buvo verta mano
laiko.