2021 m. sausio 21 d., ketvirtadienis

Rūta Vyšnia „Vandenynas ir Žaliamėlė“

Meditatyvi knyga. Taip ir įsivaizduoju, kad ją reiktų skaityti atsipalaidavus, atsidavus pasakojimo tėkmei, galbūt net šalia kur tekant upei, atrodo, kad tada ji atsiskleistų dar kitomis spalvomis. Tai filosofinė sakmė suaugusiesiems. Nors aš ne visai su tuo sutinku, manau, kad ji tinkama visiems, o dar ir dvikalbė, tad ją galima skaityti ir lietuvių, ir anglų kalba. Labai sunku nusakyti apie ką šis pasakojimas – apie gyvenimą kaip vandenyną, gyvenimo ciklą, būtį ir jos prasmę. Šioje sakmėje radau ir žmogaus laisvės svarstymą, saviraišką ir neaprėpiamą troškimą išsilaisvinti iš niūrios kasdienybės pančių. Sudėtinga šią sakmę nupasakoti kažkaip racionaliai, nes daugiau prasmės slypi tarp eilučių ir kiekvienam ji atsiskleidžia skirtingai. 

Vis dėlto skaitant įžvelgiau nemažai paralelių su „Mažuoju Princu“, pavyzdžiui, kad ir ši citata: „Mielas Vandenyne, tu žvelgi į pasaulį vidinėmis akimis, nes jei žiūrėtum kitaip, tau dangus šį niūrų rytą atrodytų tuščias ir tamsus, – kuždėjo Žaliamėlė“ (p. 42). Nors, žinoma, skiriasi aplinka, vandenyno gelmėmis ir daugybe simbolių, pavyzdžiui, gyvybės medžio – dažno simbolio įvairių tautų mitologijoje. Šiame kūrinyje slepiasi ir nuostabūs dainingi intarpai, turtingi garsažodžiais, tokiais kaip: lylia, lyliu, tū tū tū. O man tai artima ir labai gražu, ir iškart galima pajusti, kiek daug savos širdies autorė sudėjo į šią sakmę, užliūliuojančią turtingu, o ir praturtinančiu simbolių vandenynu.

Nors lyg ir pavyko kartkartėm žvilgtelti į tą vandenyno, gyvenimo ir ramybės gelmę, vis dėlto kažko galiausiai pritrūkau ir skaitydama šį pasakojimą labiau jaučiausi kaip po tuo ledu nardanti žuvis, bandanti pagauti saulės spindulius, tik jie lieka ten – kažkur anapus ledo. Manau, kad labiausiai ji prakalbintų ir galbūt leistų žvilgtelti giliau „Mažojo Princo“ gerbėjus, ieškančius ramybės, įkvėpimo ir paskatos pažvelgti į pasaulį kitomis akimis. Galėtų įkvėpti tuos, kurie ieško šiuo metu gyvenime šviesos, gėrio, bando atsakyti į klausimus apie savo keistumą ar išskirtinumą. 

Dėkoju autorei už padovanotą knygą ir galimybę ją perskaityti. 

Mano vertinimas: 6/10.

Leidėjas, išleidimo metai: Rūta Kotryna Vyšniauskienė, 2019.

Knygos autorė: Rūta Vyšnia (Rūta Kotryna Vyšniauskienė). 











(nuotr. Š. Kajietės iš https://www.moteris.lt/lt/veidai/g-58838-filosofine-pasaka-sukurusi-rasytoja-ruta-kotryna-vysniauskiene-zmones-sako-kad-mano-knyga-lyg-terapija) 

2021 m. sausio 4 d., pirmadienis

2020-ųjų apžvalga

Pykšt pokšt (čia skamba kokios fanfaros, na ar bent kokie fejerverkai pasirodo). Kaskart praėjusių metų knyginėj kelionėj parpūškuoju kone paskutinė. Bet vis tiek kažkaip norisi apžvelgti, įprasminti tuos praėjusius metus, kurie buvo knygiškai gana neblogi. 

Mano 2020-ųjų sąskaitoje 43 knygos. Tarp jų įveiktos dvi storulės (daugiau nei 600 puslapių) – G. Boccaccio „Dekameronas“ (oi su šia buvo reikalų, du metus bandėm lipdyt santykius) ir D. Alighieri „Dieviškoji komedija“ (pirmąkart buvau patekus tik į pragarą, o dabar pagaliau įveikiau visus tris etapus). Perskaičiau tik 3 knygas anglų kalba. 19 lietuvių autorių knygų, o likusios 24 užsienio autorių.  Negrožinės tik dvi, o ir tos pačios apie literatūrą (ups). Džiaugiuosi, jog pagaliau rimčiau ir dažniau sugrįžtu prie poezijos – perskaityta 11 poezijos rinkinių.



O dabar galima pereiti prie geriausių ir prasčiausių knygų nominacijų. (Trypiam kojom, plojam...)

Geriausios (įvertintos 5 žvaigždelėmis ir išdėstytos atsitiktine tvarka):

1. Sapfo poezijos rinktinė (vertė ir sudarė Henrikas Zabulis, leidykla „Meralas“, 2002) – skaičiau ir žavėjausi. Tikriausiai banaliau neįmanoma apibūdinti, bet skaitydama jos eiles supratau, jog jausmai per tūkstantmečius nekinta, meilė kaitino ir tuo pačiu draskė širdį ne kitaip nei dabar. O ir apie pačią Sapfo pagilinau žinias.

2. Homeras „Odisėja“ (Vaga, 1997) – negaliu patikėti, kad „Odisėja“ pagaliau puikuojasi mano geriausiųjų knygų sąraše. Kažkada bandyta skaityti, deja, buvo numesta į šalį. Gal reikėjo jai pribręsti, pagaliau turėjau progą ją giliau panagrinėt ir pažvelgti į ją visai kitomis akimis. Penelopės tvirtybė ir ištikimybė – oho! O ir labai gražiai suderėjo su prieš tai skaityta Madeline Miller „Kirkė“ (Nors Penelopė kažin ar tam pritartų). Kartais klasikų klasika puikiai gali derėti su šiuolaikine literatūra ir viena kitą papildyti.

3. Gintaras Grajauskas „Naujausių laikų istorija: vadovėlis pradedantiesiems“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004) – nelabai čia kažką ir pakomentuosi, puikus Grajausko eilėraščių rinkinys.

4. Gintaras Grajauskas „Iš klausos“ (Vaga, 2002) – sugrąžino meilę eseistikai. Sakot, neskaitėt? O kodėl???

5. Virginie Despentes „Vernonas Subutexas 1“ (Baltos lankos, 2020) – rokenrolas, ne knyga. Netgi dabar šį sąrašą sudarinėdama, jai suteikiau nebe 4, kaip prieš tai, o 5 žvaigždutes, nes supratau, kad šita knyga mano meilių meilė. Tokia, kur panardina į tą gyvenimiškąjį purvą ir dar ačiū pasakai. Visiška atgaiva rokenrolo pasiilgusiai dūšiai. \m/ 

Na, geriausiųjų tik penketukas, bet tai nereiškia, kad nebuvo daugiau gerų knygų! Dar kelios, kurias būtina paminėti:

6. Nijolė Kepenienė „Rupaus malimo“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019) – asmeniškai man labai svarbi knyga. Jos dėka mano „recenzija“ buvo pirmąkart išspausdinta kultūriniam žurnale „Durys“. Mažas mažas pirmasis žingsnis, bet labai reikšmingas ir širdin įstringantis.

7. Bernhard Schlink „Skaitovas“ (Vaga, 2000) – stipri, labai norint ir kelių valandų skaitymo reikalaujanti knyga. Savyje labai daug talpinanti ir  klausimus kelianti, į kuriuos atsakymų dar taip ir nežinau. Beje, ekranizacija su Winslet iki šiol man viena geresnių.

8. Olga Tokarczuk „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020) – apibūdint šitą knygą labai sudėtinga. Tokia klampiai šviesi, verta kiekvienos jai skirtos minutės. Na, ne veltui Tokarczuk Nobelį gavo. Įstabiai parašytas romaniškas detektyvas arba detektyviškas romanas. Tiesiog rekomenduoju.

Labai prastų knygų, kaip bebūtų keista, 2020-aisiais man į rankas nepakliuvo. Gal tik ligos patale skaityta Isabelle Miniere „Eilinė pora“ įvertinta viena žvaigždute.  Koks pavadinimas, tokia ir knyga. Neapsakomo nykumo poros gyvenimas, nuo kurio nykumo, man regis, dar papildomai kilo temperatūra. 

Ir tiek žinių. Buvo ir daugiau neblogų knygų, bet kažkodėl dabar į jas žvelgiu abejingiau, gal dar reik jas pasinešiot, kad įvertinčiau. 

Tai su tais Naujaisiais! Knygingų metų, knygingų! Linkiu kuo daugiau ypatingų istorijų.