2015 m. balandžio 26 d., sekmadienis

Nežinomybė

Knygos aprašymas: "Romane autorius gilinasi į emigracijos ir sugrįžimo, nostalgijos ir šaknų praradimo, atminties ir užmaršties temas. "Nežinomybė" - paradoksali, iš esmės autobiografinė knyga, atskleidžianti emigracijos tragizmą ir tam tikrą prieštaringumą: ar sugrįžimas apskritai įmanomas?"

Mano nuomonė apie šią knygą: Atrodo, emigracija šiandien įprastas reiškinys. Niekas pernelyg ir nesusimąsto, kaip jaučiasi tie, kurie paliko savo šalį ir išvažiavo svetur. Kai emigrantai grįžta, būna, pasižiūri į jų pasikeitusius įpročius ir pagalvoji, oho, koks išpuikimas. Ir, išties, ar labai įdomu klausytis emigranto pasakojimo api gyvenimą svetur? Pirmas dešimt minučių taip, paskui tiesiog atsibosta. Taip pat, kaip ir emigrantui, vargu bau, ar patinka girdėti seniai pamirštas istorijas apie miglotai prisimenamus arba neprisimenamus žmones. Tai štai, visa tai ši knyga ir parodo trijų emigrantų akimis. Pirmoji - Irena, išvykusi iš savo tėvynės Čekijos dėl okupacijos. Išgyvena Prancūzijoje dvidešimt metų ir pagaliau ryžtasi bent trumpam grįžti į tėvynę. Ir ką ji randa? Vitrinose - nemadingos suknios. Buvusios draugės maukia alų, o ne prancūzišką, brangų vyną, kurį ji įprato gurkšnoti Prancūzijoje. Ar kas nors klausia, kaip ji gyvena? Ne. Niekam tai neįdomu. Jos meilužis Gustavas, švedas, palikęs savo šalį, kad būtų kuo toliau nuo savo nenorinčios skirtis žmonos. Jis pasaulį regi kiek kitaip, paviršutiniškai. Jam gerai visur, svarbiausia rasti moterį, kuri neįpareigotų savo asmenybe ir tiesiog rūpintųsi Gustavu. Ir galiausiai Žozefas, negalintis susitaikyti su savo žmonos mirtimi ir vis gyvenantis tarytum su ja, tarytum laukdamas jos mosto įeiti į jų namus. Visi trys veikėjai lyg ir jungiami emigracijos, tačiau labai skirtingi su labai skirtingais vidiniais pasauliais. Visai šalia pradvelkia, lyg vasarinis vėjelis dar viena - Milados istorija. Ji ne emigrantė, tiesiog išgyvenusi itin liūdną meilės dramą. Knygoje itin nagrinėjamas prisiminimų klausimas. Ar jie išlieka? Ar atmintis talpi saugykla? Ir kur mūsų tėvynė? Kur mūsų dabartis, praeitis? Ar įmanoma dabarties ir praeities sueitis?

Mano vertinimas: 6/10.

Knyga: Iš bibliotekos.

Baden Badeno nebus

Knygos aprašymas: "Baden badeno nebus - trečia Undinės Radzevičiūtės knyga po juodojo humoro ir absurdo mini romanų Strekaza ir Frankburgas. Tai keistos istorijos apie žmones, kurių jūs nesutiksite gatvėje, o jeigu ir sutiksite, jie tų istorijų niekada jums nepapasakos... Naujoji knyga Baden Badeno nebus atveria dar vieną šios talentingos kūrėjos briauną - mokėjimą pasakoti istorijas. Knygoje išlieka įprastas Undinės Radzevičiūtės stilius, įmanomas pavadinti "akupunktūrine proza" - preciziški sakinių dūriai, taupus ir asketiškas kalbėjimas ir itin subtilus humoras."

Mano nuomonė apie šią knygą: Ilgai dvejojau skaityti šią knygą ar ne. Kartas nuo karto akys vis užkliūdavo už šio pavadinimo, tačiau pasiimti ir perskaityti nesiryžau. Tik dabar, išgirdusi apie tai, jog ši rašytoja gavo ES literatūros premiją, net susigėdau, jog dar taip ir neteko nieko skaityti. Nors norėjau pirma perskaityti "Žuvys ir drakonai", deja, bibliotekoje jos neradau, tad griebiau šią mažytę ir skanią "Baden Badeno nebus". Šioje knygoje yra 16 šmaikščių, keistų mini istorijų. Kiekviena istorija įdomi ir įdomi savaip. Kai kurie motyvai šiek tiek kartojasi, kaip tarkime, pirštai, rankos, tačiau iš esmės istorijos skirtingos. Labiausiai įstrigusios istorijos - "Grafo žmona" ir "Valteris Šulcas". Pirmoji įstrigo dėl melancholijos ir liūdesio, kurie smelkte persmelkia. O antroji įstrigo įdomiomis mintimis apie knygas ir, žinoma, labai keistu pasiūlymu - kad V. Šulcas parduotų odą ir taptų... ištatuiruotu knygos viršeliu. Skaitant šią knygą, pagalvojau, kad Undinė Radzevičiūtė yra tarytum lietuviškasis A. Baricco. Abu stebina istorijų unikalumu, veikėjų neįtikėtinu neįprastumu ir kažkokia tvyrančia visur magija.

Mano vertinimas: 7/10.

Mano pieštukas užkliuvo:
"Vis dar pasitaiko žmonių, kurių gyvenimą pakeitė knygos.
Giunteris pažinojo net du vyrus, nukentėjusius nuo Nabokovo “Lolitos”.
Vienas pagal ją netgi gyveno, o kitas tik labai to norėjo.
Taip pat jis pažinojo vieną protingą moterį, į klausimą, kokio tipo vyrai jai patinka, atsakančią: „Kaip Šerlokas Holmsas.“ Kai jos klausdavo: „Kaip kuris?“ – ji atsakydavo: „Kaip bet kuris.“
Giunteris žinojo, kad Rusijoje nuolat pasitaiko žmonių, bandančių gyventi pagal Dostojevskį. Ir jiems baigiasi blogiausiai.
Kodėl gyvenimas pagal geriausio rašytojo geriausius kūrinius baigiasi blogiausiai?
Stebėdamas gyvenimą Giunteris įsitikino, kad įtaką gyvenimui turi ne tik pripažinti šedevrai, bet ir beveik nepastebėti kūriniai.
O kartais netgi knygos viršeliai."

"O pasaulyje nėra pavojingesnių žmonių už tuos, iš kurių atimamos iliuzijos."

Knyga: Iš bibliotekos.

Silva Rerum II

Knygos aprašymas: "Silva rerum II – antrasis šios autorės romanas, tęsiantis Norvaišų šeimos istoriją. Tai pasakojimas apie 1707–1710 metus. Karas, maras, badas, besaikė prabanga ir mirtinas alkis, švedų ir rusų kareiviai, žydai gydytojai, olandai kortuotojai, turkės sugulovės, prancūzės damos, užsispyrę žemaičiai ir ironiški vilniečiai, bevardis vienuolis, palaidojęs daugiau nei dvidešimt tūkstančių maro aukų, ir, žinoma, dar viena bajoriškos Norvaišų giminės karta. Tai – tarsi tikras „atminties detektyvas“, iš kurio bus galima sužinoti, kaip susiklostė ankstesnės kartos narių likimai, nors kai kurie jų yra tokie, kad panorus juos įrašyti į silva rerum – iš kartos į kartą perduodamą bajorų „šeimos knygą“ – ima drebėti ranka... Ar toks buvo visagalio Viešpaties planas? O gal visagalis tėra aklas atsitiktinumas?"

Mano nuomonė apie šią knygą: Pirmoji "Silva Rerum" dalis man paliko išties didesnį, giliau įsirėžusį įspūdį. Pirmoji, rodos, tryško gaivalingumu, įvairiais likimo vingiais, šelmiškumu ir jaunyste, o štai antroji - duoklė senatvei, sentimentams ir mirčiai. Maras, badas, skurdas, švedai, rusai, išdavystės, praeities apraudojimai. Tarp viso šito šiek tiek pasigedau daugiau gyvasties. Žinoma, karo, maro ar bado laikotarpiu, šito tikėtis yra absurdiška, bet vis dėlto? Be abejonės, autorė išlieka tokia pat talentinga ir analogų neturinti mūsų literatūroje. Iš pradžių, sunku buvo įsijausti į istoriją, sakiniai atrodė pernelyg ilgi, ištempti, tačiau, paskui, įsiskaičius, tokie sakiniai atrodo netgi daug mielesni už įprastus, dažniausiai, trumpokus sakinius. Dabar nenustygstu vietoje, kaip noriu perskaityti trečiąją šios istorijos dalį.

Mano vertinimas: 8/10.

Knyga: nuosava.

2015 m. balandžio 23 d., ketvirtadienis

Poetas ir prostitutė.

Knygos aprašymas: "Nepaprasta lietuvio poeto ir rusės prostitutės istorija. "Bet kas tai yra meilė? Tai žvėris, kurio nesuprasi, nepagausi, neužmuši. Jis miršta pats. Mirtis ir meilė - visada kartu."

Mano nuomonė apie šią knygą: Kai norisi kažko lengvo ir patrakusio - tokia knyga puikiai tinka. Rodos, kaip ir nieko ypatingo - istorija apie išgerti mėgstantį poetą, kuris leidžiasi į nuotykį - išvažiuoja Rusijon, susipažįsta su prostitutėmis ir vieną įsimyli. Tada utopiškai vystosi jų meilės istorija, kuri galiausiai baigiasi, vos ne kaip Romeo ir Džuljetos. :)) Naktinis, neįpareigojantis pernelyg nugrimzti į apmąstymus, skaitinys. Skaičiau ir gyvai įsivaizdavau tokio poeto, menininko gyvenimą tuometinėje Lietuvoje. O ir ko ne gyvenimas? Gyveni sau pas mamą, rašai karts nuo karto, susirandi turtingą draugą, kuris supažindina su turtingu gyvenimu, rodos, sėdėk ir žvenk, tik atsiranda knygoje ir niūresnių epizodų. Daugiau nelabai ką ir yra pridurti.

Mano vertinimas: 6/10.

Knyga: Nuosava.
Knygos kaina: 0,90 eur. Pirkta komise.

Mano pieštukas užkliuvo: " Ruduo. Aš bijojau rudens kaip meilės. Taip jaunuolis aistringai trokšta meilės, bet kai ji ateina, jis bijo prarasti protą. Iš meilės. Jis bijo likti it musę kandęs. O ruduo visada mane apgaudavo. Jis žadėdavo man raudoną vyną ir aistringą meilę, o aš visada likdavau su tuščiu buteliu šaltame vėjyje. Ir tuščio butelio švilpesys vėjyje man primindavo mano ištuštėjusią sielą. Gal aš pats buvau kaltas, bet juk ruduo visada stipresnis už poetą ir, vadinasi, tai jis kaltas dėl visko!"




2015 m. balandžio 10 d., penktadienis

Kolekcionierius

Knygos aprašymas: "1963 m. išėjęs romanas “Kolekcionierius” tapo bestseleriu, o 1965 m. pagal jį buvo pastatytas Williamo Wylerio filmas.
Meno akademijos studentę Mirandą, kuri įkūnija kūrėjui būtiną vidinę laisvę, emocinį gyvybingumą, pagrobia atsitiktinai praturtėjęs klerkas Frederikas Klegas. Jos sąmonėje Klegas transformuojasi į Kalibatą – bjaurumo ir išsigimimo simbolį. Trys romano dalys – tai dviejų veikėjų pasakojimai apie save, jų vidiniai monnologai, atskleidžiantys dvi diametraliai priešingas gyvenimo pozicijas: Klego egoizmą, vidutiniškumą ir Mirandos dvasinę harmoniją, dorovinę tvirtybę ir intelektą. Nelaisvėje Miranda suvokia gyvenimo, meilės ir neapykantos esmę ir įsitikina, kad didžiausia vertybė – tai gebėjimas giliai jausti ir mylėti gyvenimą..."

Mano nuomonė apie šią knygą: Tai trečioji knyga, skaityta su skaitytojų klubu. Išties, puikus romanas, sukėlęs dviprasmiškus jausmus ir labai daug įvairiausių minčių. Pirmiausia, nesuprantu, kaip Mirandą galima apibūtinti kaip kažkokią atseit intelektualę, aš temačiau tik negudrią, pataikaujančią vyresniam vyrui, mergiščią, kuri neva labai daug nusimano apie meną. Nejaugi? Ar tokio "kreivo, šleivo" paveikslo glostymas ir bučiavimas atrodo kaip intelektualės elgesys? Nemanau. Taip pat, manau, jei ji būtų buvusi tokia protinga ir gudri, būtų sugalvojusi daug išradingesnių būdų pabėgti. Man jos buvo gaila tik iš žmogiškosios pusės. Juk kiekvienas žmogus turi teisę į laisvę, tad taip ją pagrobti ir uždaryti išties - bjauru ir nesąžininga. Šiuo atveju, pagrobėjas Frederikas man pasirodė daug gudresnis, blaiviai mąstantis vaikinas. Galbūt jis ir neapsimetinėjo išmanąs meną, bet du dalykus išmanė puikiai - drugių kolekcionavimą ir pagrobimo meną, kuris buvo išties kūrybingas ir iki smulkmenų apgalvotas. Dažnai gailėjausi pagrobėjo, baisiausia, kad jis tenorėjo tik būti mylimas ir kurį laiką buvo pasipūtėlės pseudomenininkės auka. Aukos ir "šeimininko" santykis man labai priminė knygą "Lolita", netgi "šeimininkų" mintys vos ne identiškos, nors situacijos ir skiriasi, bet vis dėlto... Nesinori leistis į visiškas smulkmenas ir kalbėt apie pabaigą, juk, vis dėlto, gal dar kas neskaitęs ir norės perskaityti. Tiesiog norisi pasakyti, kad kolekcionierius bet kokiu atveju išlieka kolekcionierium. Manau, tai viena tų knygų, kurią reikia perskaityti tikram skaitytojui.

Mano vertinimas: 8,5/10.

Mano pieštukas užkliuvo: "-Mes buvom nuogi vienas priešais kitą. Mes negalim būti dar labiau vienas nuo kito nutolę."

Knyga: Iš bibliotekos.

2015 m. balandžio 9 d., ketvirtadienis

Kišeninis moterų atlasas.

Knygos aprašymas: "„Kišeninis moterų atlasas“ – tai ironiškas ir kandus, bet labai tikroviškas epas, vaizduojantis nelengvą moterų gyvenimą patriarchalinių normų užvaldytoje visuomenėje. Kartu tai ir nuoširdus, atjautos kupinas pasakojimas apie sulaužytus keturių paprastų žmonių likimus. Turgaus prekeivė alkoholikė Manka, buvusi Varšuvos sukilimo ryšininkė Marija, moteriško būdo auksarankis konditerininkas Marijonas ir maištaujanti paauglė Marysia gyvena tame pačiame Varšuvos rajono name ir klaidžioja tomis pačiomis gatvėmis. Graudžios šių personažų, įkūnijančių keturias kartas, gyvenimo istorijos susilieja į painų ir prieštaravimų draskomą šių dienų visuomenės portretą.

Žvelgdama iš feministinių pozicijų, autorė įtaigiai parodo, kaip primesti socialiniai vaidmenys (motinos, namų šeimininkės, „tikro vyro“, turgaus pardavėjos, mergaitės-princesės) žlugdo laisvės trokštančias asmenybes, pasmerkia jas dvasiniam skurdui ir nužmogėjimui. Sodrus gatvės žodynas, gyvi personažai, autentiški pykčio bei nevilties protrūkiai verčia susimąstyti apie svarbiausius šiandienos Rytų Europos skaudulius."

Mano nuomonė apie šią knygą: Sunku apibūdinti įspūdį, kurį paliko ši knyga. Viena vertus, nepaliko lyg ir jokio. Kita vertus, paliko kažkokį kartų prieskonį. Šioje knygoje yra keturios, trys apie Marijas ir viena apie vyrą nepritapėlį - Marijoną, istorijos. Turginės, ryšininkės, padirbinės ir princesės. Visos istorijos savitai stiprios. Pirmoji tarytum apie nešsipildžiusį moteriškumą, norą turėti šeimą, aplinkos priespaudą. Antroji apie moterį, iškentusią karo žiaurumus, dabar vos begalinčią paeiti, taip pat neturinčią nieko artimo ir gyvenančią praeitimi. Trečioji apie auksarankį vyrą, kuris neturi šeimos, gyvena vienas, visiems padeda yra labai kruoštus ir viską, ko kas bepaprašytų, padarysiąs, viskas būtų kaip ir gerai, jeigu ne tai, kad aplinkiniai įtarinėja jį turintį keistų potraukių, nors taip nėra. Ketvirtoji istorija apie mergaitę, apsėstą milžiniško noro kažką griauti, deginti, maištauti, kažkam kenkti, tačiau labiausiai, pasirodo, jai reikėtų paprasčiausios draugės. Tačiau, kad ir kokios jautrios ir stiprios istorijos būtų, joms kažko tiesiog trūksta. Kai pradedi skaityti, rodos, įdomu, ir intriguoja, tačiau po kelių puslapių pradeda kelti nuobodulį. Žinoma, susimąstai ir apie tai, kokie žmonės, galbūt, gyvena tavo name ir ką jie patiria, tačiau autorės ironija kartais buvo, rodos, ne laiku ir ne vietoje, net mane, kaip skaitytoją ir piktino, ir žeidė. Žodžiu, niūri knyga, kurios antrą kartą neskaityčiau.

Mano vertinimas: 2/10.

Knyga: Nuosava.

Knygos kaina: 1,45 eur.

2015 m. balandžio 3 d., penktadienis

Nepakeliama būties lengvybė.

Knygos aprašymas: "Aišku viena: priešybė sunkumas – lengvybė yra slaptingiausia ir daugiausia reikšmių turinti priešybė.“

Šis Milano Kunderos romanas - labiau negu - kiti yra apie meilę. Tomas ir Tereza. Ar tempti ant pečių praeities naštą, kaip daro Tereza, ar vietoje jos rinktis būties lengvybę kaip Tomas ir Sabina, jo draugė ir meilužė, kuri vienintelė supranta šį mėgstantį vilioti gydytoją? Jis tyrinėja moteris, tarsi skalpeliu pjaustytų kokį medicinos tyrimo objektą. Nežinia, kas lengviau pakeliama. Paradoksų meistras Kundera siūlo į viską pažvelgti skirtingų veikėjų akimis. Netgi šuo Kareninas turi teisę į savo skyrių knygoje. Tačiau netrukus toks netikrumo persmelktas veikėjų judėjimas pasirodo esąs ir dialektinis svarstymas, svyruojantis tarp mąstymo ir poetinės beprotybės – ir naštą, ir lengvybę pasirinkti vienodai sunku..."

Mano nuomonė apie šią knygą: Vis dar jaučiuosi it apsvaigusi nuo to malonumo, kokį suteikė šis romanas. Slyste slydau žodžiais, negalėjau atsiplėšti. Veiksmas aprašomas ne itin nuosekliai, išmėtytai, tačiau nuo to tik dar įdomiau. Pamąstymai apie gyvenimą, santykius, būtį, nebanalūs, neįkyrūs. Knygos herojai vienas už kitą spalvingesni, įtaigūs, labai gyvi. Mergišius chirrugas Tomas. Įdomiausia tai, jog beskaitydama pradėjau suprasti jo trauką moterims, net ir turint mylimąją, juk "Tomas sakydavo: mylėtis su moterimi ir miegoti su moterimi - ne tik dvi skirtingos, bet beveik priešingos aistros. Meilė - tai ne noras mylėtis (šis noras siejasi su nesuskaičiuojama daugybe moterų), o noras kartu miegoti (šis noras siejasi tik su viena moterimi)." Tomo poligamija atrodė ganėtinai simpatiška, nors apskritai to netoleruoju, tačiau Tomas turėjo tarytum kokį talentą - išsirankioti gyvenime įdomiausias moteris ir paversti jas savo trumpalaikėmis damomis. Vienintelė ilgalaikė, verta Tomo meilės buvo Tereza. Tereza - pavydi, sieliškai šiek tiek sužalota moteris. Šešių atsitiktinumų dėka ji atsiranda Tomo gyvenime ir iš jo nepasitraukia iki pat mirties. Sabina - Tomo meilužė, simpatiška menininkė, trokštanti gyvenime išdavysčių. Francas - deja, tikriausiai pati nykiausia knygos persona. Aš jį vis ir įsivaizdavau kaip nuobodylą kerėplą. Ir, galiausiai, šuo Kareninas - vienas mieliausių, liūdniausiai gyvenimą baigusių, personažų. Skaitant apie šunelio kančias, norėjosi ir ašarą nubraukti, taip labai jo pagailo. Niekada nejaučiau didelės simpatijos šunims, tačiau paskaičiusi apie šį, netgi pamaniau, kad kada nors galbūt ir norėčiau turėti šunį, kuriam, be abejo, duočiau savo mėgstamo personažo vardą. Vis dėlto, perskaičius šią knygą būtis neatrodo sietina su lengvybe, su nepakėlimu - tikrai. Nuostabi istorija, ir nebūtinai apie meilę - tiesiog apie žmogų ir jo egzistenciją. "Nepakeliama būties lengvybė" tiesiog būtina perskaityti mažiausiai kartą.

Mano vertinimas: 10/10.

Mano pieštukas užkliuvo: "Neįmanoma patikrinti, kuris sprendimas geresnis, nes nėra su kuo lyginti. Žmogus viską išgyvena pirmą kartą ir be jokio pasiruošimo. Tarsi aktorius vaidintų scenoje be repeticijų. Bet ko gi vertas toksai gyvenimas, jei jau pirmas bandymas gyventi ir yra tikrasis gyvenimas? Todėl gyvenimas visada panašus į škicą. Bet net ir škicas nėra tikslus žodis, nes škicas visada yra kažkieno apmatai, ruoša paveikslui, tuo tarpu škicas, kuris yra mūsų gyvenimas, nėra ruoša, tai apmatai be paveikslo."

"Ten, kur kalba širdis, netinka proto pastabos. Kičo imperiją valdo širdies diktatūra."

"Žmogaus laikas ne ratu sukasi, o vis bėga pirmyn. Štai kur priežastis, kodėl žmogus negali būti laimingas, nes laimė yra pasikartojimų ilgesys."

Kai Nyčė verkė.

Knygos aprašymas: "Frydrichas Nyčė ir Jozefas Brojeris niekada nebuvo susitikę. Ir, žinoma, psichoterapija atsirado ne iš jų pokalbių. Tačiau pagrindinių veikėjų gyvenimas grįstas faktais, o svarbiausi romano dėmenys: Brojerio dvasinės kančios, Nyčės neviltis, Ana O., Lu Solomė, Froido santykiai su Brojeriu, gimstanti psichoterapija – tikrai buvo 1882 metų istorija."

Mano nuomonė apie šią knygą: Pirmoji pažintis su šiuo rašytoju, ir spėju, paskutinė. Visą knygą nuobodžiavau, norėjau ją greičiau perskaityti tik dėl to, kad galėčiau į rankas paimti kitą. Neįdomūs, ištęsti pokalbiai, aptarinėjami jau net ir įgrisę klausimai. Šios knygos Nyčė pasirodė itin arogantiškas, silpnas žmogus. Gydytojas Brojeris - taip pat silpnavalis, kuriam apsuka galvą keistoji pacientė Berta. Lu Salomė - dar viena arogantiška koketė. Nė vienas knygos veikėjas manęs nesudomino. Dialogai man pasirodė nereikalingai ištęsti, nuobodūs, gvildenantys tą patį per tą patį. Iki šiol keista, kad šią knygą man šitaip rekomendavo, o ją perskaičius pajaučiau tik palengvėjimą, kad pagaliau galiu griebti kitą knygą. Vienas nuobodžiausių skaitinių apskritai.

Mano vertinimas: 4/10.

Mano pieštukas užkliuvo: "Pamąstykite, daktare Brojeri, kodėl visi didieji filosofai yra niūrūs? Pamąstykite, kas yra saugūs, patenkinti, visuomet linksmi? Atsakysiu jums: tik tie, kurių akys apsiblaususios - paprasti žmonės ir vaikai!"