2015 m. balandžio 3 d., penktadienis

Nepakeliama būties lengvybė.

Knygos aprašymas: "Aišku viena: priešybė sunkumas – lengvybė yra slaptingiausia ir daugiausia reikšmių turinti priešybė.“

Šis Milano Kunderos romanas - labiau negu - kiti yra apie meilę. Tomas ir Tereza. Ar tempti ant pečių praeities naštą, kaip daro Tereza, ar vietoje jos rinktis būties lengvybę kaip Tomas ir Sabina, jo draugė ir meilužė, kuri vienintelė supranta šį mėgstantį vilioti gydytoją? Jis tyrinėja moteris, tarsi skalpeliu pjaustytų kokį medicinos tyrimo objektą. Nežinia, kas lengviau pakeliama. Paradoksų meistras Kundera siūlo į viską pažvelgti skirtingų veikėjų akimis. Netgi šuo Kareninas turi teisę į savo skyrių knygoje. Tačiau netrukus toks netikrumo persmelktas veikėjų judėjimas pasirodo esąs ir dialektinis svarstymas, svyruojantis tarp mąstymo ir poetinės beprotybės – ir naštą, ir lengvybę pasirinkti vienodai sunku..."

Mano nuomonė apie šią knygą: Vis dar jaučiuosi it apsvaigusi nuo to malonumo, kokį suteikė šis romanas. Slyste slydau žodžiais, negalėjau atsiplėšti. Veiksmas aprašomas ne itin nuosekliai, išmėtytai, tačiau nuo to tik dar įdomiau. Pamąstymai apie gyvenimą, santykius, būtį, nebanalūs, neįkyrūs. Knygos herojai vienas už kitą spalvingesni, įtaigūs, labai gyvi. Mergišius chirrugas Tomas. Įdomiausia tai, jog beskaitydama pradėjau suprasti jo trauką moterims, net ir turint mylimąją, juk "Tomas sakydavo: mylėtis su moterimi ir miegoti su moterimi - ne tik dvi skirtingos, bet beveik priešingos aistros. Meilė - tai ne noras mylėtis (šis noras siejasi su nesuskaičiuojama daugybe moterų), o noras kartu miegoti (šis noras siejasi tik su viena moterimi)." Tomo poligamija atrodė ganėtinai simpatiška, nors apskritai to netoleruoju, tačiau Tomas turėjo tarytum kokį talentą - išsirankioti gyvenime įdomiausias moteris ir paversti jas savo trumpalaikėmis damomis. Vienintelė ilgalaikė, verta Tomo meilės buvo Tereza. Tereza - pavydi, sieliškai šiek tiek sužalota moteris. Šešių atsitiktinumų dėka ji atsiranda Tomo gyvenime ir iš jo nepasitraukia iki pat mirties. Sabina - Tomo meilužė, simpatiška menininkė, trokštanti gyvenime išdavysčių. Francas - deja, tikriausiai pati nykiausia knygos persona. Aš jį vis ir įsivaizdavau kaip nuobodylą kerėplą. Ir, galiausiai, šuo Kareninas - vienas mieliausių, liūdniausiai gyvenimą baigusių, personažų. Skaitant apie šunelio kančias, norėjosi ir ašarą nubraukti, taip labai jo pagailo. Niekada nejaučiau didelės simpatijos šunims, tačiau paskaičiusi apie šį, netgi pamaniau, kad kada nors galbūt ir norėčiau turėti šunį, kuriam, be abejo, duočiau savo mėgstamo personažo vardą. Vis dėlto, perskaičius šią knygą būtis neatrodo sietina su lengvybe, su nepakėlimu - tikrai. Nuostabi istorija, ir nebūtinai apie meilę - tiesiog apie žmogų ir jo egzistenciją. "Nepakeliama būties lengvybė" tiesiog būtina perskaityti mažiausiai kartą.

Mano vertinimas: 10/10.

Mano pieštukas užkliuvo: "Neįmanoma patikrinti, kuris sprendimas geresnis, nes nėra su kuo lyginti. Žmogus viską išgyvena pirmą kartą ir be jokio pasiruošimo. Tarsi aktorius vaidintų scenoje be repeticijų. Bet ko gi vertas toksai gyvenimas, jei jau pirmas bandymas gyventi ir yra tikrasis gyvenimas? Todėl gyvenimas visada panašus į škicą. Bet net ir škicas nėra tikslus žodis, nes škicas visada yra kažkieno apmatai, ruoša paveikslui, tuo tarpu škicas, kuris yra mūsų gyvenimas, nėra ruoša, tai apmatai be paveikslo."

"Ten, kur kalba širdis, netinka proto pastabos. Kičo imperiją valdo širdies diktatūra."

"Žmogaus laikas ne ratu sukasi, o vis bėga pirmyn. Štai kur priežastis, kodėl žmogus negali būti laimingas, nes laimė yra pasikartojimų ilgesys."

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą