Žmogus be vietos

Knygos aprašymas : "1991 m. angliškai išėjo J. Meko dienoraščių knyga „I Had Nowhere To Go“. Lietuviškai dienoraščiai „Žmogus be vietos: nervuoti dienoraščiai“ paskelbti 2000 metais. Dienoraštis apima maždaug dešimties metų laikotarpį (1944–1954 m.), kur svarbiausias dėmesys skiriamas iš gimtojo krašto pasitraukusio žmogaus situacijai. Knygai būdingas fragmentiškumas. Kaip ir savo filmuose, J. Mekas sąmoningai naikina ribą tarp fikcijos ir dokumentikos – į asmeninių patyrimų aprašymą įsiterpia eilėraščių, esė gabaliukai. Atskiras šio dienoraščio atkarpas galima laikyti savarankiškais kūriniais. Pasakotojas šioje knygoje beveik nereiškia asmeninių emocijų, yra užėmęs stebėtojo poziciją. Jis kinematografiniu principu fiksuoja kasdienybės detales, pokalbių nuotrupas, šitaip atkurdamas unikalią vadinamųjų DP stovyklų pirmųjų metų emigracijoje atmosferą."
Mano nuomonė apie šią knygą : O kiek ilgesio joje išlieta... Skaitau tokias knygas ir galvoju, kaip aš elgčiaus. Ar ilgėčiaus Lietuvos, jos žmonių, lietuvių kalbos, gamtos kampelių... Manau, kad negalėčiau ilgai tverti... Noriu to, ar ne, ši knyga vis vien man pažadina klausimą apie emigraciją. Jonas Mekas išvyko tikrai ne savo pasirinktomis aplinkybėmis...Ir skaitant šiuos dienoraščius suvoki, kad Jis širdimi ir buvo gimtinėje. O dabar žmonės tik lekia iš Lietuvos, tik lekia... Nejaugi jiems viso to lietuviškumo netrūksta? Nors,Lietuva vis labiau praranda išskirtinumą. Kalba iškraipoma, atsiranda nauji, Europietiški papročiai. Vis rečiau galima išgirst dainuojant lietuviškai... Kažkodėl lietuviai mano, jog anglišką dainą geriau išjaučia. Nors tai būna taip retai... Kartais atrodo, jog tiek ir bereikia, kad Lietuva išnyktų... Perskaičius, antrą Jono Meko knygą, galiu pasakyt, kad nuostabus žmogus Jis. Toks jaučiantis. Jonas Mekas yra vienas iš tų, kurie įkvepia. bent mane. Tokios knygos man patinka. Tik su šia knyga problema buvo ta, jog kai kurios mintys kartojosi keletą kartų. Tačiau, jei mylite gamtą, Lietuvą ir meną, šią knygą tikrai verta perskaityti.
Mano vertinimas : 9/10
Pieštukas užkliuvo :
"Mes visi suvadovėlinti. Visas mūsų žinojimas yra iš vadovėlių..."
"Reikia būt labai gyvam, kad mylėtum ir suprastum gyvybę. Ir reikia būti dideliu velniu, kad suprastum Dievą."

"Tikrai, sakau, po viso, reikia saugot jaunimą - jaunimas yra viskas - jaunimą reika atskirt nuo senių - seniai nebepataisomi."

Muzika visados mane kankina, kaip gamta - jie plėšo mane, aš negaliu pernešti jų stiprumo."

Su gimtadieniu!

Vos tik akis atmerkus, mintims pamiršus sapnus, ištariau ten kažkur savo erdvėje : "Su gimtadieniu, Jurga Ivanauskaite! Tebūna Tau gera angelų draugijoje." Ir visą dieną vis pamąstydavau apie tai. Sunku patikėti, šiandien būtų toks gražus jubiliejus. 50 metų. Tačiau, jau ketverius metus, ši nepakartojama rašytoja jau nebegali paimti rašiklio į rankas... Ką tik žiūrėjau laidą per ltv2 "Vakaro autografas" ir verkiau širdimi matydama tą ugniaplaukę moterį.
Gali nuskambėti labai keistai, tačiau jaučiu lyg kokį mistinį ryšį su šia rašytoja. Prisimenu veną keistą, įdomų, o galbūt visiškai neypatingą įvykį.Buvo sekmadienis. Aš sėdėjau pas senelius ant sofos ir skaičiau knygą "Tibeto mandala". Paskaičiusi geras porą valandų, paėmiau televizoriaus pultelį į rankas ir nuspaudžiau įjungimo mygtuką. Tai, ką išvydau mane švelniai apstulbino. Rodos, tai buvo kanalas "info" ir rodė raudonai pasipuošusius Tibeto vienuolius. Vos užvertus knygą ir savo galvelėje mačiusi tą vaizdą, iškart, netikėtai tai pamačiau televizoriuje. Tada galvoje vaidenosi tik vienas žodis: "Mistika."
Tai skamba kažkaip naiviai, o galbūt ir visai kvailai, tačiau man ta mintis patinka. Patinka tas keistas jausmas aplankęs tą akimirką.
Pažintį su šia rašytoja pradėjau knyga "Mėnulio vaikai". Man tada buvo maždaug 14 metų ir senelių knygų lentynoje atradau šią knygą. Kažkodėl nusprendžiau ją perskaityti. Pamenu, perskaičius tą pirmąjį kartą, nieko nesupratau ir man net nepatiko. Tačiau, teko grįžti po maždaug poros metų, tada jau darėsi aiškiau ir nusprendžiau paskaityti kitas šios rašytojos knygas. Ir ką gi, šiandien jau esu perskaičius beveik visas ir žadu viską skaityti iš naujo. Jau net ir buvusi lietuvių mokytoja vis pristatydavo mane, kaip Jurgos Ivanauskaitės gerbėją. Močiutė, net ir senelis taip pat. Šios kūrėjos (kodėl aš vis pamirštu paminėti, jog ši moteris buvo ir puiki dailininkė?) kūryba, labai prisidėjo prie mano asmenybės kūrimosi. Pakeitė požiūrį, galbūt įkvėpė kurti. Na, net man atrodo, kad pirmuose mano bandymuose rašyti eilėraščius labai jaučiasi Jurgos Ivanauskaitės įtaka. Ir net galiu pasigirti, kad mūsų pavardės yra gana panašios.:) Aš manau, kad meilė šiai rašytojai išliks tikrai ilgai. Nes visgi, ši meilė yra pirmoji. O kaip man jau teko įsitikinti, pirmosios meilės yra labai, o labai stiprios.
Tebūna šviesu, saldu ir gera šios rašytojos sielai. Na, kad ir kur ta siela bebūtų, bet aš manau, kad yra labai arti angelų. O galbūt net jų tarpe? Man, vis vien, ši rašytoja gyva. Gyva savo kūryba, kuri sėja gėrio grūdus mano širdyje. Už ką esu dėkinga.:)

Gyvenimas - tai sapnas

Knygos aprašymas : "Pedro Calderón de la Barca (1600–1681) – žymiausias brandžiojo baroko ispanų kūrėjas. Teatro kritikai jį laiko vienu iš trijų įtakingiausių Europos dramaturgų ir rikiuoja į lygią gretą su tokiais literatūros genijais kaip Shakespeare’as ir Goethe.
„Tikroji, kultinė, lakmusinė baroko pjesė ir turbūt geriausia Calderóno pjesė yra „Gyvenimas – tai sapnas“.“ (G. Varnas) "

Mano nuomonė : Mėgstu dramas. Tačiau jas skaitau labai retai, kadangi tas rimas pradeda erzinti, juolab, kai iš eilės turi perskaityt ne vieną tokio pobūdžio kūrinį. "Gyvenimas - tai sapnas", prisipažinsiu, nebuvo ta knyga, kad mėgaučiaus skaitydama. Tiesiog, šįkart nugalėjo "nes REIKIA". Žinoma, netvirtinu, jog buvo visiška kankynė, tiesiog dramos jau pradeda varginti. Toli gražu, ne visos yra artimos. Šioje neradau nieko, ką galėčiau pritaikyti savo gyvenime, o ir apskritai, mūsų šiandienoje. Na, nebent vyro išdavystė. Taip pat, žinoma, tėvo aklumas ir tikėjimas ne širdimi, o žvaigždėmis. Pritarsiu mokytojai, jog šią knygą nebent turėtų perskaityt tie, kurie susiję su teatru, tačiau paprastam žmogeliui, kuriam nei teatras nei dramos neįdomios, nemanau, jog labai patiktų.

Mano vertinimas : 7/10.

Pieštukas, deja, niekur neužkliuvo.

laiškai iš niekur

Knygos aprašymas : nėra.

Mano nuomonė : Aplodismentai. Knyga, kuri atgaivina širdį. Lengvas, dienoraštiškas stilius. Gražios, gilios mintys. Įdomus įdomaus žmogaus gyvenimas. Skaičiau su lengvučiu baltu pavydu. Ši knyga sukėlė mano galvoje klausimų sau, įvairiausių pamąstymų. Neturiu ką daugiau pasakyti, išties.

Mano vertinimas : 10/10

Pieštukas užkliuvo:
"Kultūra yra basose kojose. Kultūra yra šaltuos ryto rasos gintaruos. Ir arklio prunkštime."

"Kodėl mes vis užmirštam širdį, lyg ji būtų tik mėsos gabalas? Mes kalbam apie traktorius, ir apie roką, ir apie sūrius, NATO, bet užmirštam širdį, kur viskas prasideda ir viskas pasibaigia..."

"Ne, ne, Rojus dar nėra visai prarastas: jis yra mūsų širdyse."

Marmurinis šuo.

Knygos aprašymas : nėra.

Mano nuomonė : Na, kadangi knygos aprašymo lyg ir nėra, tai teks man keliais žodžiais apibūdint kas čia per knyga. Taigi, tai S. Parulskio poezijos rinktinė "Marmurinis šuo". Šioje knygoje yra keturi skyriai: "Iš ilgesio visa tai" ; "Mirusiųjų" ; "Mortui sepulti sint" ir "Likusieji". Dauguma eilėraščių, tokie, kurie tiesiog bėgte subėga į širdį. Tematika gana niūroka, tačiau tokia taikli. Labai rudeniška. Poezija tikrai daug labiau patiko, nei paskutinioji S. Parulskio skaityta knyga "Sraigė su beisbolo lazda". Man, kaip išsiilgusiai poezijos, ši dozė buvo tikrai nebloga ir gaivinanti. Tiesa, kažkodėl nemėgstu ilgų eilėraščių. Na, labai retai patinka koks ilgas, nes kartais beskaitant pamiršti pradinę mintį, tada vėl turi grįžti. Nors šioje knygoje eilėraštis "Žvejys" tikrai patiko. Apskritai, tai eilėraščiai tikrai geri, tikrai ne vienas bus nusirašytas į užrašus.

Vertinimas : 8/10.

Mano pieštukas užkliuvo :
Užkliuvau tai tikrai ne už vieno, tačiau šįsyk čia pasidalinsiu vienu tokiu trumpu.

"Siela"

mano siela
pavasario ledo spalvos
mano siela pasveiks ir mes
būsim kartu
mano siela
lūžtančio dievo spalvos
mano siela šįvakar
vos vos

Apie meilę ir kitus demonus

Knygos aprašymas : "1949 m., griaudami senovinį vienuolyną, kurio vietoje turėjo iškilti penkių žvaigždučių viešbutis, vienoje kriptoje darbininkai atranda keletą pabirų kaulų ir skaistaus vario spalvos plaukus. Išskleisti ant aslos, jie buvo dvidešimt dviejų metrų ilgio...
Tikras faktas ar dar viena „Šimto metų vienatvės“ autoriaus lakios vaizduotės išmonė? Nesvarbu, nes taip prasideda nepaprasta meilės istorija XVIII a. Kartachenoje, Kolumbijos mieste. Vienintelė markizo de Kasalduero duktė Sierva Marija de Todos los Ancheles, įkąsta šuns su žvaigžde kaktoje, atsiduria Inkvizicijos kalėjime. Apkaltinta ryšiais su šėtonu, nelaimingoji gyvens ten kartu su savo egzorcistu donu Kajetanu Delaura, kol įsiliepsnos nežabota ir pragaištinga meilė...
Šiame romane „Apie meilę ir kitus demonus“ (1994), kur tikrovė persipina su legendomis, mistika susilieja su erotika, G. García Márquezas praplečia savo išrastojo magiškojo realizmo ribas. Tai romanas, trykštantis poezija. Tai metraščio stiliumi papasakoti tolimos istorijos įvykiai, dar kartą patvirtinantys didžiojo Kolumbijos mitų kūrėjo neginčijamą talentą."

Mano nuomonė apie šią knygą : Jei atvirai, tai kažkur pusė knygos man buvo neįdomi. Skaičiau todėl, nes beveik niekada nenumetu knygos jos iki galo neperskaičius, o ypač dar todėl ją skaičiau, kad pati meilės istorija prasideda bene vidury ar dar toliau. Ši istorija man priminė filmą "Egzorcizmas" ir, žinoma, knygą "Erškėčių paukščiai". Na, kiek tik skaičiau knygų, kuriose aprašoma kunigo (nors, jei atvirai taip ir nesupratau, Kajetanas Delaura buvo tikras kunigas ar ne?) ir jaunesnės (na, bent dažniausiai) mergaitės meilė. Istorija galbūt ir graži, tačiau truputį priminė meksikiečių serialą. Teužsirūstina visi šios knygos mėgėjai už tokį mano pareiškimą. Istorija baigiasi, deja, nelaimingai ir labai jau dramatiškai. Daug mirčių. Taip pat, labai minimas krikščioniškasis Dievas. Ir kaip tyčia, pastaruoju metu, man pasiseka skaityt būtent tokias knygas. Ironiška. O ką dar apie knygą... Na, nors ir prasidėjo nuobodžiai, tačiau skaitant vis toliau, darėsi įdomiau, kaipgi pasibaigs ta pragaištingos meilės istorija. Žinoma, tikėjausi, kitokios pabaigos, tačiau deja... Šią knygą vertinu vidutiniškai. Nei labai nepatiko, nei ypatingai susižavėjau.

Mano vertinimas : 8/10

Pieštukas užkliuvo :

"Nėr vaistų nuo ligos, kurios neišgydo laimė."

"Kartais mes priskiriame šėtonui tokius dalykus, kurių nesuprantame, net nepagalvodami, jog tai, ko nesuprantame, duota Dievo."

Hamletas

Knygos aprašymas : "Hamletas - Viljamo Šekspyro tragedija, viena žymiausių jo pjesių, parašyta 1600–1601 m. Tai yra ir ilgiausia Šekspyro pjesė - joje yra 4042 eilutės ir 29551 žodis. Pjesėje vaizduojamas taurus humanistas, tragiškai vienišas kovoje prieš visuomeninį blogį. Hamletas – filosofinio pobūdžio drama, kadangi joje keliami būties (egzistenciniai) klausimai."

Mano nuomonė apie šią knygą : Skaičiau jau antrą kartą, kadangi reikėjo labai jau smulkiai jį analizuoti, cituoti, atsakyt į klausimus. Pirmą kartą perskaičius, prisipažinsiu, man nepaliko didelio įspūdžio. Tačiau, perskaičius vakar per vieną dieną, pakeičiau savo nuomonę. Šįkart patiko labiau, matyt, pirmą kartą skaitydama dar nebuvau jam pribrendusi. Šįkart pastebėjau ir taurios meilės istoriją, kurią man buvo minėjęs vienas žmogus ir kažkodėl į ją neįsigilinau, kai skaičiau pirmąjį kartą. Man patinka tokios pernelyg nepabrėžiamos, tačiau, tarytum tyliai knygos užkulisiuose vykstančios meilės istorijos. Apie šią čia parašyta nedaug, tačiau tie žodžiai labai daug ką pasako. Hamletas, man regis, drįso paaukoti meilę vardan keršto todėl, nes nenorėjo temptis į savo gyvenimo duobę ir Ofelijos. Ir tai, kad Ji neva Hamletą atstūmė, nėra pagrindinė priežastis jų nebuvimo kartu. Tiek Hamletas, tiek ir naivioji Ofelija mylėjo. Mylėjo vienas kitą.Žinoma, daugiausiai kalbama apie Hamleto pagarbą ir meilę Tėvui. Manau tiek Jo meilė Tėvui, tiek ir Ofelijai yra pavyzdinės. Ar daugelis sūnų taip aukotųsi, taip gintų Tėvo atminimą? Ir net prieitų prie gyvenimo klausimo "Būt ar nebūt?". "Hamletas" - tai meilės, pagarbos, pasiaukojimo paveikslas. Jaunas, XXI a. žmogus gali rasti labai daug panašumų su Hamletu. Manau, daugelio jaunų žmonių širdyse vyksta tokios pat kovos. Tiesa, esu bandžiusi žiūrėt ir filmą, tačiau deja, man visiškai nepatiko, likau nusivylusi... Dabar degu troškimu pamatyt vieną iš spektaklių. O gal abu. Tiek Ofelijos vaidmenį atliekanti, Samuolytė, O. Koršunovo "Hamlete", tiek ir Hamleto vaidmenį atliekantis, Andrius Mamontovas, Nekrošiaus "Hamlete". Abu mylimi, malonūs tiek širdžiai, tiek akims žmonės. Na, pasitaikius progai tikrai lėksiu žiūrėti.

Mano vertinimas : 9/10.

Pieštukas užkliuvo :
"Ofelija :
Tai kažkas labai trumpa.

Hamletas:
Kaip moters meilė."

"...beje, pažinti ką nors iki galo - reikštų pažinti patį save."

Et, man patinka Šekspyras.