Mažosios moterys

Knygos aprašymas: "Seniai seniai gyveno keturios mergaitės, kurioms nestigo nei valgio, nei gėrimo, nei drabužių, net ir mažučių pramogų. Jos turėjo gerų draugų, o tėvai jas nepaprastai mylėjo, bet joms vis buvo negana. Kartą jos pasiteiravo senutės, ką turėtų daryti, kad taptų laimingos, ir ši atsakė: „Kai būsite kuo nors nepatenkintos, pasvarstykite, kiek jums duota, ir išmokite būti dėkingos už tai.“
Tai istorija apie gerumą ir žmogiškumą, apie kasdienes pastangas išlikti, išmokti, pažinti, suprasti, leidžiančias pasijusti laimingoms – tikroms mažoms moterims."

Mano nuomonė apie šią knygą: Kartais taip būna, kad pavėluoju į traukinį. Ypač į knygišką traukinį. Tik prieš metus pirmąkart perskaičiau "Mažąjį princą", o štai dabar ir "Mažąsias moteris". Skaitydama šią knygą grįžau, jei ne į vaikystę, tai į paauglystę tikrai. Kaip ir paauglystėje, įsitraukusi į tam tikrą knygą, skaitydavau naktimis, taip ir šįkart. Iš pradžių "Mažosios moterys" mane kiek erzino vaikišku naivumu, vertybių brukimu, tačiau paskui įsigyvenau į šią istoriją ir vis laukiau, kas bus toliau. Ši istorija apie keturias seseris - Megę, Džo, Betę ir Eimę. Apie tai, kaip išgyvendamos nepriteklių, jos darbuojasi namie ir padeda vargstančiai mamai, kol tėvas kariauja. Mergaitės mokosi ne tik gaminti ar siūti, jos taip pat mokomos ir svarbiausių vertybių, mokomos mylėti ir užjausti artimus. Na, rodos, iš to amžiaus jau išaugau, kad būčiau mokoma tokių dalykų, tačiau negalėjau nesižavėti tuo kilniaširdiškumu ir atjauta. Nors labiausiai žavėjausi karštakoše, kiek netašyta Džo. Galbūt dėl to, kad iš dalies įžvelgiau panašumų su savimi, o galbūt ir dėl to, kad iš seserų jos charakteris buvo spalvingiausias. Kai vyriausioji - Megė tampa tikra gražuole, pavergiančia vaikinų širdis, Džo, priešingai, ginasi nuo tokių paikysčių, rašo istorijas ir galvoja, jog niekad neįsimylės. Žodžiu, istorija apie šias žavingas sesutes, išties, graži. O dar gražesnė ji tuomet, kai pati esi paauglė ir daug kas dar prieš akis. O mano atveju, skaitai, ir, rodos, norisi pamokyti jas, patarti... :))

Mano vertinimas: 8/10

Knyga: Iš bibliotekos.

Trečio dešimtmečio panelė

Knygos aprašymas: "Laros vaizduotė visada buvo itin laki. Dabar ji svarsto, ar tik nesikrausto iš proto. Pas normalias dvidešimtmetes su trupučiu merginas vaiduokliai nesilanko! Larai pakanka ir savų bėdų. Neseniai įkurta jos kompanija byra, geriausia draugė ir verslo partnerė pabėgo, ją ką tik paliko didžioji gyvenimo meilė... Ir tuomet apsireiškia ji – Laros antros eilės teta iš trečio dešimtmečio. Kad ir kas būtų ši eterinio pavidalo panelė – merginos vaizduotės žaismas, vizija ar astralas – Lara netikėtai įgyja nepakartojamą draugę, kuri iš esmės pakeičia jos tolesnį gyvenimą."

Mano nuomonė apie šią knygą: Seniai beskaičiau kažką tokio malonaus! Nuo pat pirmųjų puslapių iki pabaigos, sunku buvo atsiplėšti nuo šios neįtikėtinos istorijos. Pagrindinė veikėja Lara, tokia tipinė "nevykėlė" gyvenime. Verslą įkuria su egoistiška ir melage savo drauge, vaikinas palieka ir visiškai nusispjauna ant Laros, ji bando jį susigrąžinti, bet bergždžiai. Negana to, numiršta jos teta, kurios gyvenime nėra mačiusi ir yra priversta apsilankyti jos laidotuvėse... Nuo to ir prasideda nuotykiai. Vaiduoklis tampa Laros geriausia drauge ir gyvenimo guru. :))) Žavėjo pagrindinės veikėjos smagi ironija, kartais ir tas jos bejėgiškumas, ne kartą skaitydama šią istoriją, balsu nusijuokiau, tačiau pabaigoje vos nenubraukiau ašaros. Tikrai rekomenduoju šią knygą, norintiems praskaidrinti niūrokus rudens vakarus. Neprašausite, kaip ir aš neprašoviau. Dar laimė nusišypsojo dėl to, kad kaip tik tuo laiku, kai skaičiau šią knygą, keliavau į Londoną, kur ir vyksta knygos veiksmas. Jaučiausi tikrąja šio žodžio prasme, atsidūrusi įvykių viduryje. :) Esu sužavėta, nors ši knyga jau kokius 5-4 metus dūlėjo mano lentynoje ir atrodė pats paskutinis skaitinys, kurį galėčiau paimti į rankas.

Mano vertinimas: 10/10.

Knyga: Iš nuosavos bibliotekos, kažkada kainavusi 10 litų.

Mano pieštukas užkliuvo: "Jeigu gyvenime prieini kryžkelę ir tau reikia gerai apie viską pagalvoti, nerasi geresnės vietos už namus. Nesvarbu, kiek tau metų."



p.s. gal kas pasiūlytumėte kažką panašaus? :)

Petras Kurmelis

Knygos aprašymas: "Petras Kurmelis – darbštus valstietis, mamos prispaustas veda iš išskaičiavimo: ūkiui reikalingas marčios kraitis. Tačiau vedybos laimės neatneša. Savo liūdesį jis skandina degtinėje, nuolat priekaištaudamas mirusiai mamai, kad ji nepatarė geriau ieškoti ne pinigingos, bet mylinčios žmonos…"

Mano nuomonė apie šią knygą: Užėjau vieną dieną Telšiuose į komisą ir pamačiau šią knygą. Tokią seną, su ganėtinai gražiais paveikslėliais, galvoju, juk reikia pasiimti, visgi Žemaitę teko skaityti tik mokykloje, ir tai tik kažkokias nuotrupas. Grįžusi namo iškart pradėjau skaityti, ir perskaičiau per porą vakarų. Labai nustebau dėl to, jog jaučiau malonumą skaitydama Žemaitę! Niekad nebūčiau pagalvojus. Na, mėgstu lietuvių literatūrą, Joną Biliūną skaitau su didžiuliu užsidegimu, Šatrijos Ragana irgi žavėjo, bet, kad galėčiau taip smagiai suskaityti Žemaitės kūrinį, neįsivaizdavau. Taigi, knyga apie tai, kaip Petras, vyras iš stuomens ir iš liemens, vis raginamas draugų ir mirštančios motinos, susiranda žmoną. Nei mielą akiai, nei širdžiai, užtat kraitis geras. Galiausiai Petras pamato, jog žmona didžiausia tinginė, kuri ničnieko neveikia ir negana to, myli kitą vyrioką. Petras pradeda gerti, tokiu būdu malšindamas nuoskaudas. Ir taip iš puikaus vyro nieko gero nebelieka... Moralas tikriausiai tame, kad jausmų klausyti būtina, net jei ir piniginė šaukia alkana. Ši istorija žavėjo vien tuo, jog rasdavau vis vieną, antrą nežinomą žodelį iš senosios lietuvių buities, galima susipažinti su tam tikrais papročiais (nors daugelis jų pažįstami, bet vis dėlto.) Manau, dar kada ją perskaitysiu, vien smagumui.

Mano vertinimas: 8/10.

Knyga: Iš nuosavos bibliotekos, kainavusi 2 eurus.

Sonečka.

Knygos aprašymas:
"Nuo vaikystės Sonečka panyra į literatūrinę nirvaną: Natašos Rostovos kančia iš „Karo ir taikos” Sonečkai yra tikresnė už supančią gūdžią Rusijos pokario tikrovę. Geniali skaitytoja Sonečka sutinka grižusį iš Sibiro tremties, pasaulyje pripažintą rusų dailininką.
Įžymaus ir bohemiško Roberto Viktorovičiaus ir provincijos bibliotininkės Sonečkos gyvenimai susilydo į vieną: Maskva, kur gimsta ir užauga Tania, Roberto Viktorovičiaus senatvė, aplankantis kūrybinis įkvėpimas ir aštuoniolikmetė nimfa Jasia, galiausiai mirtis… bet gyvenimas tęsiasi."

Mano nuomonė apie šią knygą: Vos pradėjus skaityti, apsidžiaugiau, maniau, pagaliau radau tai, ko man reikia! Pradžioje skaitėsi itin maloniai, ypač, kol Sonečka nebuvo praradusi blaivaus skaitytojos proto. O paskui viskas darėsi vis labiau nuspėjama, vis labiau niūru. Iš pradžių mane žavėjusi Sonia, skaitant tapo mano nemėgstamiausiu ir pilkiausiu knygos herojumi. Labai lengvai pasidavė rutinai, lyg ir numetė savo knygas ar svajones, ir tyliai džiaugėsi, jog gali skalbti SAVO VYRO kojines. Pati istorija priminė daugelį sovietmečiu lietuvių parašytų panašaus pobūdžio istorijų. Mergina išteka, ji užspeičiama į kampą, vyras arba nusigeria, arba susiranda meilužę ir jam į visas šeimas, o tuo labiau žmonas, nusispjaut. Nelikau sužavėta šia istorija. Viena iš tų, kai skaitai ir tikiesi, jog tavo gyvenimas niekada nebus toks niūrus.

Mano vertinimas: 5/10.

Knyga: Iš nuosavos bibliotekos. Kainavo viso labo 1 eurą.

Didysis Getsbis

Kartais taip jau nutinka, kad viskam reikia pertraukų. Kaip ir mano įrašams, nors mažiau ar daugiau skaičiau, tačiau nieko neparašiau. Tad trumpai apžvelgsiu tuo laikotarpiu perskaitytas knygas, kurių neaprašiau ir knygą "Didysis Getsbis", kurią perskaičiau užvakar.

1. Rainer Maria Rilke "Duino elegijos". Šį poezijos rinkinį įvertinau 6/10. Eilės, kurios nebuvo man.
2. Christie Laume "Edita ir Teo. Vienos meilės istorija". Tragiška ir jaunatviškai graži paskutinė Editos Piaf meilės istorija. 8/10
3. Gintaras Bleizgys "Sodas". Eilėraščių rinkinys, kurį įvertinau 8/10.
4. Agnė Žagrakalytė "Klara". Tiesą sakant, ši knyga ne tik, kad nepatiko, tiesiog erzino. Kažkoks bandymas tarytum pamėgdžioti A. Škėmos "Baltą drobulę", kai mintys padrikos, viena su kita nesusijusios, kažkur vaikščiojančios skirtingomis pusėmis, tik, sakyčiau "Klara" yra grynų gryniausias nesusipratimas. Lyg ir įmanoma užčiuopti taip būdingas lietuvių literatūrai melancholijos gyslas, bet tik tiek. Nusivyliau. 2/10
5. Julian Barnes "Pabaigos jausmas". Pamenu tik tiek, jog skaityta laiku ir vietoje, tačiau daugiau nieko nepamenu. 7/10
6. Emily Bronte "Vėtrų kalnas". Pernelyg niūri ir bent jau man nuobodi knyga. Iš dalies tokios knygos man primena meksikiečių serialus, tik čia mažiau seilėjimosi, daugiau pykčio. Veikėjai atstumiantys, visiškai nekeliantys noro įžvelgti kažkokią kitą jų pusę. Nepatiko, vienas prastesnių pastarojo meto skaitinių. 1/10
7. Jolita Skablauskaitė "Liūnsargių moteris". Nuostabūs, mistiški apsakymai. Šią rašytoją laikau vasaros atradimu. 8/10
8. Marcelijus Martinaitis "Mes gyvenome". Puikiai pamenu tą jausmą, kai važiuojant autobusu, skaičiau šią knygą ir regėjau pro langą lietuviškus laukus. Viskas buvo taip nuostabiai susiję, jog kartkartėm net užimdavo kvapą. Nuostabių prisiminimų knyga, kurią tikiuosi perskaityti dar kartą. 10/10
9. Georges Bataille "Akies istorija". Knyga, kurią sunku apibūdinti. Nuo protu nesuvokiamo ištvirkimo iki... mirties ir iškreiptos, pagarbios meilės mirčiai. Šią knygą perskaityti galima per valandą, tačiau poveikis, nujaučiu, išliks mažiausiai visam vakarui. Jaučiuosi apsvaigusi ir sunku suprasti, teigiama ar labai neigiama prasme. 7/10.

Tai štai tokie skaitiniai mane lydėjo vasaros-rudens pradžios laikotarpiu. Dabar trokštu vėl grįžti prie skaitymo ir rašymo pilnu tempu. Taigi, "Didysis Getsbis".

Knygos aprašymas: "Trečias dešimtmetis, džiazo amžius: prohibicijos įstatymas, Chanel No. 5 kvepalai, pirmasis įgarsintas filmas, Peliukas Mikis, šampanas, čarlstonas ir fokstrotas iki paryčių. Anot F. Scotto Fitzgeraldo, „stebuklų, meno, pertekliaus ir satyros amžius“. I pasaulinio karo veteranas iš vidurio vakarų Nikas Karavėjus persikelia į Long Ailandą, nuvorišų pamėgtą rajoną. Šalia gyvena paslaptingas, bet nepaprastai žavingas trisdešimtmetis Džėjus Getsbis, visoje apylinkėje pagarsėjęs turtais ir pasakiškais vakarėliais. Tai, ką jis pasakoja apie save, kelia rimtų abejonių. Akivaizdu tik viena – Getsbis myli žavingąją Deizę Bjukenen, kurios prašmatni vila stovi kitapus įlankos. Kadaise Deizė, mergina iš turtingos šeimos, pažadėjo laukti į karą išvykstančio vargšo kareivio Džėjaus, bet ištekėjo už turtuolio atleto Tomo Bjukeneno. Sugrįžęs namo ir sukaupęs turtus Getsbis pasišauna bet kokia kaina ją susigrąžinti."

Mano nuomonė apie šią knygą: Taip jau nutiko, jog šią knygą skaičiau po to, kai pažiūrėjau ekranizaciją. Ekranizacija itin žavus reginys ir akims, ir širdžiai. Žinoma, skaitant Getsbį įsivaizdavau, kaip žavingąjį Leonardo DiCaprio, tačiau, negi daug ką praradau? :)) Knygos atžvilgiu buvau nusiteikusi itin skeptiškai, teko porą kartų paimti ją į rankas ir numesti į šalį, prie neskaitomų knygų. Kadangi mūsų knygų klubas išrinko skaityti šią knygą, teko prisiversti ir man. Ir, keisčiausia tai, jog likau sužavėta! Ši meilės istorija tokia tragiška, tokia graudi, jog neįmanoma nesižavėti. Ir nereikia tikėtis, jog viskas iki smulkmenų surašyta, daug daugiau slypi tarp eilučių. Arba paprasčiausiame žvilgsnio aprašyme, kuris pasako daug daugiau negu koks puslapis apie jausmus. Ši knyga aprauda visas neišsipildžiusias meiles, visus nepasakytus laiku žodžius. Labai gailėjausi Getsbio. Žinot tą jausmą, kai norėtųsi apkabinti knygos herojų ir paguosti ar patarti? Štai taip jaučiausi skaitydama apie Getsbį. O Deize kartkartėmis norėjosi bjaurėtis. Rodos, pinigų troškimas visiškai užtemdė jos sielą. O ji ir jis galėjo laimingai gyventi... Nedrįstu sakyti, jog ši istorija banali. Man ji visiškai tokia nepasirodė, apibūdinimui tiktų žodis - pažįstama. Užvertusi nubraukiau ašarą. Ir už Getsbį, ir už savo kažkada kažkaip neištartus žodžius ar nepasiteisinusį ilgesį...

Mano įvertinimas: 9,5/10.

Mano pieštukas užkliuvo:

"Ilgas buvo jo kelias iki tos melsvos vejos, ir jo svajonė buvo jau taip arti, jog jis nebegalėjo nė įsivaizduoti, kad jos nepasieks. Jis nežinojo, kad ji liko praeity, kažkur tamsiuose toliuose už miesto, kur neaprėpiami Amerikos laukai ilsisi naktyje.
Getsbis tikėjo žaliuoju žiburėliu, pašėlusia ateitimi, kuri metai po metų traukiasi nuo mūsų tolyn. Ji išsprūdo mums iš rankų anuomet, bet nesvarbu - rytoj mes bėgsime dar greičiau, ištiesime rankas dar toliau... Ir vieną gražų rytą...
Taip mes stengiamės plaukti pirmyn kovodami su srove, bet ji vis neša ir neša mūsų laivelius atgal į praeitį."

Knyga: Iš bibliotekos.

Nežinomybė

Knygos aprašymas: "Romane autorius gilinasi į emigracijos ir sugrįžimo, nostalgijos ir šaknų praradimo, atminties ir užmaršties temas. "Nežinomybė" - paradoksali, iš esmės autobiografinė knyga, atskleidžianti emigracijos tragizmą ir tam tikrą prieštaringumą: ar sugrįžimas apskritai įmanomas?"

Mano nuomonė apie šią knygą: Atrodo, emigracija šiandien įprastas reiškinys. Niekas pernelyg ir nesusimąsto, kaip jaučiasi tie, kurie paliko savo šalį ir išvažiavo svetur. Kai emigrantai grįžta, būna, pasižiūri į jų pasikeitusius įpročius ir pagalvoji, oho, koks išpuikimas. Ir, išties, ar labai įdomu klausytis emigranto pasakojimo api gyvenimą svetur? Pirmas dešimt minučių taip, paskui tiesiog atsibosta. Taip pat, kaip ir emigrantui, vargu bau, ar patinka girdėti seniai pamirštas istorijas apie miglotai prisimenamus arba neprisimenamus žmones. Tai štai, visa tai ši knyga ir parodo trijų emigrantų akimis. Pirmoji - Irena, išvykusi iš savo tėvynės Čekijos dėl okupacijos. Išgyvena Prancūzijoje dvidešimt metų ir pagaliau ryžtasi bent trumpam grįžti į tėvynę. Ir ką ji randa? Vitrinose - nemadingos suknios. Buvusios draugės maukia alų, o ne prancūzišką, brangų vyną, kurį ji įprato gurkšnoti Prancūzijoje. Ar kas nors klausia, kaip ji gyvena? Ne. Niekam tai neįdomu. Jos meilužis Gustavas, švedas, palikęs savo šalį, kad būtų kuo toliau nuo savo nenorinčios skirtis žmonos. Jis pasaulį regi kiek kitaip, paviršutiniškai. Jam gerai visur, svarbiausia rasti moterį, kuri neįpareigotų savo asmenybe ir tiesiog rūpintųsi Gustavu. Ir galiausiai Žozefas, negalintis susitaikyti su savo žmonos mirtimi ir vis gyvenantis tarytum su ja, tarytum laukdamas jos mosto įeiti į jų namus. Visi trys veikėjai lyg ir jungiami emigracijos, tačiau labai skirtingi su labai skirtingais vidiniais pasauliais. Visai šalia pradvelkia, lyg vasarinis vėjelis dar viena - Milados istorija. Ji ne emigrantė, tiesiog išgyvenusi itin liūdną meilės dramą. Knygoje itin nagrinėjamas prisiminimų klausimas. Ar jie išlieka? Ar atmintis talpi saugykla? Ir kur mūsų tėvynė? Kur mūsų dabartis, praeitis? Ar įmanoma dabarties ir praeities sueitis?

Mano vertinimas: 6/10.

Knyga: Iš bibliotekos.

Baden Badeno nebus

Knygos aprašymas: "Baden badeno nebus - trečia Undinės Radzevičiūtės knyga po juodojo humoro ir absurdo mini romanų Strekaza ir Frankburgas. Tai keistos istorijos apie žmones, kurių jūs nesutiksite gatvėje, o jeigu ir sutiksite, jie tų istorijų niekada jums nepapasakos... Naujoji knyga Baden Badeno nebus atveria dar vieną šios talentingos kūrėjos briauną - mokėjimą pasakoti istorijas. Knygoje išlieka įprastas Undinės Radzevičiūtės stilius, įmanomas pavadinti "akupunktūrine proza" - preciziški sakinių dūriai, taupus ir asketiškas kalbėjimas ir itin subtilus humoras."

Mano nuomonė apie šią knygą: Ilgai dvejojau skaityti šią knygą ar ne. Kartas nuo karto akys vis užkliūdavo už šio pavadinimo, tačiau pasiimti ir perskaityti nesiryžau. Tik dabar, išgirdusi apie tai, jog ši rašytoja gavo ES literatūros premiją, net susigėdau, jog dar taip ir neteko nieko skaityti. Nors norėjau pirma perskaityti "Žuvys ir drakonai", deja, bibliotekoje jos neradau, tad griebiau šią mažytę ir skanią "Baden Badeno nebus". Šioje knygoje yra 16 šmaikščių, keistų mini istorijų. Kiekviena istorija įdomi ir įdomi savaip. Kai kurie motyvai šiek tiek kartojasi, kaip tarkime, pirštai, rankos, tačiau iš esmės istorijos skirtingos. Labiausiai įstrigusios istorijos - "Grafo žmona" ir "Valteris Šulcas". Pirmoji įstrigo dėl melancholijos ir liūdesio, kurie smelkte persmelkia. O antroji įstrigo įdomiomis mintimis apie knygas ir, žinoma, labai keistu pasiūlymu - kad V. Šulcas parduotų odą ir taptų... ištatuiruotu knygos viršeliu. Skaitant šią knygą, pagalvojau, kad Undinė Radzevičiūtė yra tarytum lietuviškasis A. Baricco. Abu stebina istorijų unikalumu, veikėjų neįtikėtinu neįprastumu ir kažkokia tvyrančia visur magija.

Mano vertinimas: 7/10.

Mano pieštukas užkliuvo:
"Vis dar pasitaiko žmonių, kurių gyvenimą pakeitė knygos.
Giunteris pažinojo net du vyrus, nukentėjusius nuo Nabokovo “Lolitos”.
Vienas pagal ją netgi gyveno, o kitas tik labai to norėjo.
Taip pat jis pažinojo vieną protingą moterį, į klausimą, kokio tipo vyrai jai patinka, atsakančią: „Kaip Šerlokas Holmsas.“ Kai jos klausdavo: „Kaip kuris?“ – ji atsakydavo: „Kaip bet kuris.“
Giunteris žinojo, kad Rusijoje nuolat pasitaiko žmonių, bandančių gyventi pagal Dostojevskį. Ir jiems baigiasi blogiausiai.
Kodėl gyvenimas pagal geriausio rašytojo geriausius kūrinius baigiasi blogiausiai?
Stebėdamas gyvenimą Giunteris įsitikino, kad įtaką gyvenimui turi ne tik pripažinti šedevrai, bet ir beveik nepastebėti kūriniai.
O kartais netgi knygos viršeliai."

"O pasaulyje nėra pavojingesnių žmonių už tuos, iš kurių atimamos iliuzijos."

Knyga: Iš bibliotekos.