2011 m. birželio 29 d., trečiadienis

Homeras, Iliada


Na, su šia knyga, deja, buvo šiokių tokių problemų. Vis laiko stoka įsiterpdavo tarp mūsų. Kaip tyčia, dabar buvo tikrai nemažai veiksmo mano gyvenime ir todėl, knygą labai retai paimdavau į rankas, gėda, jau net gavau elektroninį laišką iš bibliotekos dėl knygų grąžinimo. Tikiuosi neskaitymo klaidą greit ištaisyti, ruošiuosi atsiduoti skaitymui ir gamtai, tad... :)))

Knygos aprašymas : "Homeras, Iliada" - knyga, skirta didžiausiam karui Europos istorijoje ir vienam garsiausių senosios raštijos paminklų. Rašytojas tik jam būdinga poetine kalba, žvelgdamas iš XXI a., pasakoja apie Trojos karą, karžygių ir karių likimus. Iš amžių glūdumos prabyla Hektoras ir Patroklas, Ulisas ir Chriseidė - jie pasakoja apie baisųjį karą, kurio verpetai įtraukė gausybę žmonių ir kurio liepsnos pražudė didingąją Troją. Pasakoja tik žmonės; dievų, lėmusių žmonių likimus Homero "Iliadoje", A. Baricco knygoje nerasime. Jam svarbiausia - ne dievai, o žmonės, pradėję karą, įtraukti į karą prieš savo valią, bėgantys nuo karo ir randantys kare gyvenimo prasmę. Tačiau svarbiausias yra pats karas, skleidžiantis "akinamą mirties šviesą". Karas, kurį prisimindami, privalome surasti gyvenimo prasmę taikoje."

Mano nuomonė apie šią knygą : Prisipažinsiu, tai buvo pirmoji pažintis su A. Baricco. Bet, kiek teko pastebėti, pastaruoju metu, labai jau liaupsinamas rašytojas, tad neatsispyriau pagundai bibliotekoj pažiūrėt, gal netyčia rasiu kokią Jo knygą. Tad radau, kamputyje įspraustą vienintelę "Homeras, Iliada". Na, sakyčiau ne pati geriausia pirmoji pažintis... Kiek supratau, paties rašytojo minčių šioje knygoje labai jau mažai... Pati istorija, prisipažinsiu, nebuvo iš tų, kuri mane labai jau prikaustytų. Skaitant maišėsi vardai, veiksmai, ir net žodžiai. Buvo tokių vietų, kur tiesiog akys nevalingai praslysdavo ir tiek. Ilgokai su ja vargau... Kol galiausiai, šįvakar paėmus ją į rankas, negalėjau paleisti. Iš tiesų, šioje perrašytoje istorijoje man patiko žmogiškosios karių pusės. Būtent jos suteikė šiai istorijai kažko, kas užkabintų širdį. Nors, gėda pripažinti, bet šioje knygoje man labiausiai patiko pati knygos pabaiga, kurioje buvo paties rašytojo pasakojimas apie šią istoriją, ir apskritai, apie patį karą. Ir va būtent pati knygos pabaiga mane privertė pakeisti pačios nuomonę apie šią istoriją. Ir galiu pasakyti, jog išties, verta perskaityti, verta žinoti šią istoriją. Ne vien dėl bendro išsilavinimo, kaip dažnai mėgstame sakyti, bet vien dėl savęs.

Mano vertinimas : Pačios nuostabai, savo sąsiuvinyje parašiau šiai knygai 8/10. Ir tai vien rašytojo samprotavimų dėka, kurie šitaip apvertė mano požiūrį.


Mano pieštukas užkliuvo
: "Puikybės lengvos kojos, jos neliečia žemės, bet vaikšto žmonių mintyse jų pražūčiai: ir pasigrobia juos po vieną, kada tik to nori."

""Iliada" yra paminklas karui."

"Žodis - tai ginklas, kuriuo užšaldomas karas."

"Sakyti ir mokyti, kad karas - tai tik pragaras, būtų žalingas melas. Nors ir kaip žiauriai tai skamba, būtina prisiminti, kad karas yra pragaras, bet gražus pragaras."

"Todėl šiandien tikro pacifizmo užduotis turėtų būti ne be galo demonizuoti karą, o suvokti, kad tik tuomet, kai būsime verti kitokio grožio, galėsime apsieiti be to, kurį karas mums nuolat suteikdavo. Sukurti kitokį grožį tikriausiai yra vienintelis kelias tikrosios taikos link. Įrodyti, kad esame pasiruošę rizikuoti egzistencijos prieblanda nesiekdami karo ugnies. Suteikti galingą prasmę gyvenimui, netrokštant apšviesti jo akinama mirties šviesa. Sugebėti pakeisti savo likimą, netrokštant pasiglemžti kito likimo; sugebėti kaupti pinigus ir turtus nepasitelkiant smurto; rasti etinį, kad ir aukščiausią, matmenį, neieškant jo akistatoje su mirtimi; rasti save vietų ir akimirkų intensyvume, o ne apkasuose; pajusti emocijas, net ir labiausiai svaiginančias, neieškant karo dopingo ar kasdienio smulkaus smurtavimo metadono."

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą