2013 m. vasario 24 d., sekmadienis

Niekada nežinai

Knygos aprašymas:
"Šią knygą galima pavadinti santakos knyga, santaką suvokiant keleriopai. Pirmasis aspektas: žanras. Esė čia įteka į novelę ir atvirkščiai, nors novelės tėkmė, regis, stipresnė. Santaka yra energetiškai aktyvi erdvė, žadanti įvairių atverčių bei netikėtumų. Kaip ir daug kas, kas atsidūrė paribyje, akistatoje, iššūkyje.
Autorė mėgsta tokią situaciją, o išlavinta jos ranka fiksuoja pačius įvairiausius iššūkius: nuo buitinių iki egzistencinių. Dažniausiai čia vieni ir atsiskleidžia per kitus arba vieni kitus pabrėžia, o tai dar vienas sėkmingai knygoje įgyvendintų santakos variantų.
Buities klodas (knygoje įkūnytas itin taikliai pastebėtų detalių intarsijomis) pagauliai derinamas su „kasdienybės ontologija“, akis čia neįstrigs aprašinėjimų brūzgynuose, o kils į viršų, kaip vienam herojui, kuris „žiūrėjo į dalinį saulės užtemimą pro žmonos plaučių rentgeno nuotrauką“.
Ir dar viena knygoje aptinkama santaka: visuotinio dūlėjimo atmosfera (kiūžtantys daiktai, ligos, mirtys etc.) bei tokioms sąlygoms besipriešinantys, jas savimi matuojantys bei bandantys paneigti herojai. Esminė priešstata: gyvybė prieš mirtį. Autorė čia nesiima siūlyti holivudinių išeičių ir kažkodėl tai nuteikia labai viltingai."

Mano nuomonė apie šią knygą: Nesu iš tų, kurie peikia lietuvių literatūrą ar stengiasi jos kuo mažiau skaityti, turbūt atvirkščiai - labiau skaitau lietuvių autorių knygas. Kartais taip gaunasi atsitiktinai, kartais dėl to, nes knygos būna privalomos literatūros sąraše. Ši, kaip tik iš ten ir yra. Skaitant ją, vis neapleido mintis: "nu labai jau lietuviška. kažkur girdėta. matyta..." Jei tokiu būdu norima priartėti prie skaitytojo - ką gi, pavyko. Beveik. Kiekvienoje esė (ar novelėje?) neapsieita be mirties, vienatvės, senatvės... Tiesa, viena esė (novelė)pavadinimu "Daiktai" man patiko labiausiai... Ak, tas daiktiškumas. Vis mokausi neprisirišti prie daiktų, bet susimąsčiau, kad kartais būna daiktų, kurie yra mūsų... kurie laikui bėgant tampa mūsų dalimi, kurie tapatinami su mumis ir po mūsų mirties, galbūt lieka pakrauti tam tikra mūsų energija... Išties, niekada nežinai, kas gali tykoti už kampo, kas gali nutikti vos už akimirkos... Perskaičius šią knygą, norisi pasakyti, jog reikia gyventi čia ir būtent dabar rūpintis šalia esančiais. Nuvažiuoti arbatos, pasikalbėti... Kad kuo mažiau liktų neištartų žodžių, nes juk "niekada nežinai".

Mano vertinimas : 6/10.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą