2013 m. lapkričio 30 d., šeštadienis

Sriuba, kosmosas ir ašaros.

Knygos aprašymas : "Antrasis kultinio amerikiečių poeto ir rašytojo Charleso Bukowskio eilėraščių rinkinys lietuvių kalba, skirtas keistam žmogiškųjų santykių fenomenui, vadinamam meile. Nors jame nė su žiburiu nerasi nei seilėtų pavirkavimų, nei romantiškų padūsavimų, tačiau tarp šiurkščių ir nesumeluotų eilučių sklando iš vienatvės pragaro gelbėjanti magiška žmonių artumos ir meilės dvasia.

Paprasta nedekoruota forma, savotišką prozos miniatiūrą primenantis stilius, grubi šnekamoji kalba, iš koto verčiantis sarkazmas, per kraštus besiveržianti ironija ir autoironija – štai skiriamieji Ch. Bukowskio poezijos bruožai, pelnę jam išskirtinio realybės nepoetizuojančio poeto vardą.

Rinkinys pavadintas pagal to paties pavadinimo eilėraštį „Sriuba, kosmosas ir ašaros“, kurį autorius laikė geriausiu savo 1970–1980 m. laikotarpio eilėraščiu."

Mano nuomonė: Nepamenu, kada poezija mane privertė tiek daug kartų šyptelėti. Tas Ch. Bukowski'o sarkazmas ir ironija tokie artimi širdžiai, kad tiesiog džiaugiausi, galėdama tai skaityti. Nors paradoksalu, tačiau būtent šis eilėraščių rinkinys kartu parodė ir jausmingąją Bukowski'o pusę, kurią taip retai tegalima pastebėti... Puiku, kad šalia sarkazmo yra ir gilesni jausmai. Ir viskas taip nepigiai, įdomiai susieta, kad sunku šią knygą ir užversti.Perskaičiau vienu prisėdimu. Šmaikštus buvo tas dėdė Bukowski's... Gal kartais pernelyg tiesmukas, bet be šito, turbūt, jis ir nebūtų buvęs tas Bukowski's, kurį šiandien galime skaityti. Rekomenduoju tiems, kas į meilę nori pažvelgti kitu kampu ir tiems, kas nori praskaidrinti ilgus artėjančios žiemos vakarus.

Mano vertinimas: 9/10.

Mano pieštukas užkliuvo :

"Geriausias meilės eilėraštis, kokį šiuo metu įstengiu parašyti"

klausyk, tariau jai,
kodėl tau neįkišus savo liežuvio
man į
šikną?
ne, tarė ji.
nagi, tariau, o jei iš pradžių aš
įkiščiau liežuvį tau į šikną,
ar tada tu įkištum man į
šikną
savąjį?

gerai, tarė ji.

pasilenkiau ten, kur reikia,
ir apsižvalgiau,
praskėčiau šlaunis,
ir iškišau liežuvį...

ne ten, tarė ji,
oi, ahahaha, ne ten, čia
kita viečiukė!

tos moterys turi daugiau skylučių
nei šveicariškas sūris...

nenoriu, kad
tai
darytum.

kodėl?

hm, todėl, kad tada turėsiu
tau padaryti tą patį, o tu
jau per kitą vakarėlį imsi visiems
pasakot, kaip liežuviu
išlaižiau tau subinę.

o kas, jei pažadėsiu niekam
nepasakot?

prisigersi ir viską išklosi.

gerai jau, atsisuk,
įkišiu liežuvį į tą
kitą viečiukę.

ji atsisuko, ir aš įkišau liežuvį
į tą kitą viečiukę.

mes mylėjom vienas kitą

mes mylėjom vienas kitą,
nors jai ir nepatikdavo mano tauškalai
per vakarėlius,
tačiau mes visiškai nemylėjom
vienas kito
šiknaskylės.

ji nori, kad parašyčiau meilės eilėraštį,
bet man atrodo, kad
jei jau žmonės
negali mylėti vienas kito
šiknaskylės

ir bezdalų, ir šūdų, ir visų tamsiųjų pusių
lygiai taip pat, kaip jie myli
šviesiąsias puses,
tai nėra tikra meilė.

tad, kol meilės eilėraščiai turi paklausą
ir kol mes vis dar kartu,
bus gerai ir šitoks
eilėraštis.

"O taip"

yra kur kas blogesnių dalykų nei
būti vienam
bet dažnai prireikia dešimtmečių
kad tai suvoktum
ir dažniausiai
kai tai suvoki
būna jau per vėlu
ir nieko nėra blogiau
negu
per vėlu.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą