2015 m. gruodžio 28 d., pirmadienis

Birutė Pūkelevičiūtė "Devintas lapas"

Knygos aprašymas: "Antrasis pasaulinis karas baigėsi. Ką mes laimėjom? Visi, kurių akys liko žemėm neužbertos, žiūri dabar į pirmąjį taikos vakarą. Žiūri ir nesupranta žvaigždžių abejingumo. Tarp didžiulių dangaus kūnų, tarp švytinčių jų kamuolių, skrieja mažytė planeta, kurioj šiandien baigėsi karas. Ir ant numesto rūdyti šalmo jau užkrito pirmas vyšnios žiedo lapelis. Kodėl nesudreba visata?"

Mano nuomonė apie šią knygą: Anksčiau apie šią autorę žinojau tik tiek, jog rašo poeziją. Rodos, savarankiškai bevartydama mokyklinį vadovėlį buvau užkliuvusi jos pavardę, tuomet susiradau eilėraščių rinkinį "Metūgės" ir įsimylėjau šios autorės poeziją. Šįkart bibliotekoje akys užkliuvo už knygos "Devintas lapas". Šiuose prisiminimuose sujungti du laikotarpiai. Pirmasis ir svarbiausias - antrojo pasaulinio karo laikotarpis Vokietijoje, į kurią, B. Pūkelevičiūtė ir pora jos draugių, buvo priverstos pasitraukti. Antrasis laikotarpis jau apie vyresnio amžiaus moterį Kanadoje, kuri vis prisimena savo jaunystę. Buvau lyg ir sau prižadėjusi, kad gal užteks tokios tematikos knygų, bet džiaugiuosi, jog perskaičiau "Devintas lapas". Ši istorija nebuvo tokia niūri, kaip daugelis to laikmečio istorijų, kartkartėm net šyptelėdavau, paskaičiusi apie tai, kokiais mažais dalykais merginos sugebėjo tuomet džiaugtis. Kartais ir nervinausi su istorijos "herojėmis". Ypač, kai buvo rašoma apie tai, kaip lietuvių šeima sugebėjo vogt merginų davinį, joms duodami srėbti tik kažkokį neaiškų srėbalą, nors gaudavo jos daug daugiau, ką pasiskanaudama valgydavo šeimynėlė. Nepaisant to, išliko stiprios ir pakankamai laimingos, ypač jas džiugino mintis apie Vakarus. Ir ši svajonė išsipildė. Knygoje aiškus pačios autorės likimas. Kitų dviejų draugių gyvenimas Vakaruose taip ir liko paslaptimi. Tarp kitko, tik šios knygos dėka sužinojau, jog B. Pūkelevičiūtė buvo ir teatro aktorė. Manau, jog tokios knygos yra nepelnytai užmirštos. Juk tai mūsų istorijos ir kultūros dalis.

Mano vertinimas: 8/10.

Mano pieštukas užkliuvo:

"Kai žmogaus šalia tavęs nėra, atrodo, kad jis kažkur toli tik apskritai plūduriuoja dienos bendrybėje, tik "būna" - be aiškių akimirkos apybraižų. Bet juk visi, su kuriais išsiskyrėm - draugai, priešai, giminės, pažįstami - jie visi dabar veikia ką nors apčiuopiamo: prausiasi, eina nusipirkti laikraščio, valgo kriaušę, siuvasi ištrūkusią sagą, karpo žalitvorę, keičia perdegusią elektros lemputę."

"Man visados gražu žiūrėti į statomą namą. Galvoju tada apie žmones, kurie jame gyvens: netrukus jis bus pilnas balsų, žingsnių, šviesų, juoko. Čia susibėgs baldai, paveikslai, sietynai ir veidrodžiai, kurie iki šiol buvo išmėtyti po įvairias parduotuves ir laukė laimingo susitikimo. Susibėgs ir visi mažieji daiktai: arbatinukai, židinio žarstekliai, vaikų pačiūžos, pipirų malūnėliai, pagalvėlės adatoms, riešutų spaustukai. Ir visi daiktai susidraugaus, ir visi daiktai mylėsis - po tuo pačiu stogu."

"Guliu viena - plačioj iš sofos ištraukiamoj lovoj ir galvoju, kas žmogus niekad neturėtų nubusti vienas. Nubudimas - kaip užgimimas: nubudus visados norisi verkti. Todėl reikia, kad tave kas nors pasūpuotų, paglostytų ir pasakytų: nebijok pasaulio, į kurį vėl ateini; nebijok - įsidienos, nebus taip baisu. Tikrai, įsidienojus įmanoma gyventi vienam, bet vienam nubusti - liūdna."

Knyga: Iš bibliotekos.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą