2018 m. kovo 4 d., sekmadienis

Jurga Ivanauskaitė „Placebas“

„ – Kai tik susitaikysi su mintim, kad numirei, pradėsi jaustis kaip mirusi. Galėsi daryt viską, ko gyva nesugebėjai. Skaityt kitų žmonių mintis, vaikščiot kiaurai sienas, skraidyt. Juk truputį jau paskraidei, – bylojo Bastetė, rūpestingai laižydamasi rainą kailiuką. – Tačiau tavo vietoj per daug nepasileisčiau. Kitų mintyse nieko įdomaus neišgirsi. O ir po pasaulį blaškytis nepatarčiau. Kas tau dabar iš tų įspūdžų, neprivalgei – neprilaižysi.“

Visai netyčia atlikau įdomų eksperimentą. Skaitytojų klube mėnesio knyga buvo ištraukta Jurgos Ivanauskaitės „Placebas“. Nieko nenustebinsiu pasakydama, jog paauglystėje sirgau Ivanauskaitiškąja liga. Na, kai skaitai viską, ką ji parašė, ar apie ją buvo parašyta. Jurga Ivanauskaitė, visai neperdedant ir itin nuoširdžiai – mano pirmoji literatūrinė meilė. Žinoma, paskui sekė ne viena meilė kitų kūrybai, tačiau pirmoji visuomet išlieka pirmąja, pirmosios meilės niekas nepakeis. Man Ivanauskaitė ir jos kūryba yra tarytum muzikoje AC/DC, kuri pakreipė mane visai kita, mano Agniškąja linkme. Ir taip, pirmos meilės yra kažkas tokio, kur šiaip, prabėgus daug metų kasdien tikrai nemąstai, tačiau užuodi kažkokį kvapą, praeini kokią prisiminimus keliančią vietą ir tą akimirką tarytum sugrįžti į tą meilę, į tos meilės jutimą. Taip man ir su AC/DC, šiaip kasdien tikrai nebeklausau, tačiau ją išgirdus, širdyje kažkas pabunda, užplūsta maloni šiluma, taip buvo ir per koncertą, jaučiausi sugrįžusi kažkur 10 metų atgal, jaučiausi tokia pat svajotoja, kokia buvau paauglystėje, kažkiek naivi, patikli, gyvenanti tarytum tarp realybės ir sapno. Taip nutiko, žinoma, ir su meile Ivanauskaitei. Vos pradėjusi darkart skaityti jos kūrybą, supratau, už ką ir kodėl esu šiai meilei dėkinga, kuo tai mane žavi. Žinoma, santykis su knyga yra visai kitoks, nei skaitant pirmą kartą. Jau nebesu tokia naivi, tiek rimtai visko nepriimu į save ar į širdį. Nebegalvoju, kad mūsų gyvenimą kažkas it marionetes labai įnirtingai valdo, siunčia mums žmones, kad jie mus sužlugdytų. Dabar šioje knygoje gėriau žodžius apie gyvenimą, nebanalią meilę, mirtį. Juk visa tai taip glaudžiai susiję, kaip juos atskirsi??? Kai skaitai tą pačią knygą antrąkart po ilgos pertraukos, suvoki, kaip pats, kaip tavo požiūris, gyvenimas ir visa aplinka pasikeitė. Tai padeda save pažinti. Netgi, sakyčiau, savotiškai apvalo, išgrynina.

Ši istorija apie meilę ir mirtį, o gal, tiksliau bandant nusakyti – apie mirtiną meilę? Pirmiausia, ji apie būrėją Juliją, labai patrauklią, charizmatišką (kaip nemėgstu iš tikrųjų šio žodžio), visų akis ir širdis traukiančią įspūdingą moterį. Ji miršta jau pačioje pradžioje nuo kulkos į galvą. Ji ir paskutinę naktį, prieš mirtį buvo apsupta pačių įvairiausių žmonių, kurie ja žavėjosi, tačiau ir tokie žmonės numiršta. Ir net nesvarbu kaip, faktas lieka faktu. Istorijos išmintis – Julijos katė Bastetė (arba Bubastė), po šeimininkės (nusišneku, juk katės čia šeimininkės ir Julija tebuvo, viso labo, Prijaukintoji) labai liūdinti ir besidalijanti šimtmečių paslaptimis apie žmones, jų nykų egzistavimą ir kates. Istorijos pilkoji pelytė – netikra Julijos draugė žurnalistė Rita. Kodėl netikra? Nes ji pernelyg pilka pelytė tokiai ugniai kaip Julija, be to, pavydi, nusivylusi savo gyvenimu ir savimi. Knygos sužeistasis, erzinantis viskuo, kuo tik įmanoma – Tadas (kitaip – Angelas Sargas Julijai). Istorijos gailestį keliantis vaikas – Tado brolis, Julijos draugas Maksas Vakaris, susidvejinusi asmenybė, pasiklydęs ir savyje, ir pasaulyje. Istorijos paslaptis – JIS, galima sakyt, programeris, suprogramuojantis kitų gyvenimus, tik į gūdžią naktį paleidžiantis savąjį. Kas visus juos jungia? Žinoma, Julija ir jos mirtis. Julija sklando Vilniaus senamiesčio gatvėmis, o tuo tarpu, griūva ir kinta kitų gyvenimai, it domino kaladėlės nuvilnija su Julijos mirtimi. Ir, galiausiai, fone žaidžia Centras, reguliuojantis visos Lietuvos gyvenimą, teigiamą informaciją paversdamas neigiama, tiems, kurie jį suerzina, nusiunčiantis mirtinos meilės dozę kokio šlykštuko Leo pavidalu ir pamažu atsikratantis tų, kurie trukdo.

„Rita Džiuliją tiesiog įsimylėjo, svaigte svaigo nuo jos kalbų, pokštų, polėkių ir kitų dalykų, kurių sau leisti niekada nedrįsdavo. Toje meilėje nebuvo nei užuominos apie kokį kūnišką lesbinį geidulį, tik trauka, kurią pilka spalva jaučia vaivorykštei. Bent jau taip laiškuose draugei rašydavo Rita.“

Šioje istorijoje pinasi amžinybė ir laikinumas, meilė ir neapykanta, blogis ir gėris, mirtis ir gyvenimas, fantazija ir realybė. Ir tarp viso to labai sunku surasti ribą. Kas būna po to, kai numiršti? Ar dar galima bent kartą kažką pajusti? Ar iš tikrųjų gali skristi? Kas gedi tavęs nuoširdžiai, o kas vis tiek prisimena su kartėliu? Kas gali būti nuobodžiau už pilką pelytę, tampančią dar pilkesne? „Anapus mirties kur dar galėtum išsprūsti?“

„Iš tiesų visą gyvenimą neatgaudama kvapo lėkė it persekiotojų genama, nuo žmogaus prie žmogaus, nuo meilės prie nusivylimo, nuo pakilimo prie naujo žlugimo taip ir nepasisotindama, nerasdama trokštamo nusiraminimo.“

Nors knyga išleista 2003 metais, ji dar aktualesnė šiandien, nei buvo anuomet. Praėjo 15 metų ir ką mes turime? Turime dar daugiau netikrumo, dar daugiau miglos savo gyvenimuose ir, net jei mūsų ir nevaldo kažkoks JIS su savo Centru, mus valdo kažkas kita. Tik Jurga Ivanauskaitė mokėjo taip gracingai įpainioti į savo žodžių, vaizdingų apibūdinimų ir minčių voratinklį. Ir tai išmuša iš vėžių, juk, regis, kelintąkart skaitomai knygai nebeturi kažkokių ypatingų lūkesčių, juk žinai visas atomazgas, net jei jos ir pasisplėpusios mūsų užmarštyje, bet viskas atgyja. Ir vis tiek pribloškia. Tikriausiai, priblokš ir dar po dvidešimties ar dešimt metų. Kaip gerai, kad J. Ivanauskaitės knygas turiu savo lentynose! Kaip gerai, kad taip galiu save geriau pažinti!

„ – Placebo. Taip vadinami netikri vaistai, kuriuos sugirdžius ligoniui ir įteigus apie piliulės efektyvumą, šis pasveiksta. Nors placebas neturi jokių gydomųjų savybių. Tik pagalvok, visur vien pakaitalai: netikros krūtys, vibratoriai, geismą stimuliuojanti Viagra, dažyti plaukai, akių spalvą keičiantys lęšiai, kava be kofeino, bealkoholinis alus, saldiklis vietoj cukraus, karbonadai iš sojos, genetiškai modifikuotos bulvės, muilo operos vietoj asmeninės istorijos, virtualūs žaidimai...“

Aš netgi šiek tiek pavydžiu žmonėms, kuriems meilė Ivanauskaitės kūrybai dar priešaky, kurie dar neskaitė ir šios knygos.

Mano vertinimas: 8/10.

Leidykla, išleidimo metai: Tyto alba, 2003. (p.s. kaip tik mačiau naują 2018 metų itin gražų leidimą)

Knygos autorė:
Jurga Ivanauskaitė (g. 1961 m. lapkričio 14 d. – m. 2007 m. vasario 17 d., Vilniuje)






„ – Tu nė neįsivaizduoji, kokie neįdomūs gali būti žmonių likimai. Darosi baisu, jei pagalvoji, kad gyvename tik vieną kartą.“

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą