2018 m. gruodžio 22 d., šeštadienis

Rachel Joyce „Muzika Ilzei Brauchman“

„– Muzika užgimsta tyloje, o pasibaigusi vėl ten sugrįžta. Tai kelionė. Supranti?“

Muzika mano gyvenime turi didelę reikšmę ir kelias į tokią ją, kokios klausausi šiandien, buvo gana vingiuotas ir pakankamai ilgas. Nesu muzikantė, tie keli akordai, kuriuos mokėjau kažkada brazdinti gitara, tikrai nesiskaito. Muzika visuomet man padėdavo ištverti sunkesnes akimirkas, padėdavo pabėgti nuo nemalonių, nenorimų pašnekesių ar garsų. Puikiai atsimenu vieną lietingą pavasario vakarą, prieš šešerius metus. Ėjau viena gatve, žaibavo, aplinkui nebuvo žmonių, o aš ėjau ir klausiausi Fever Ray „Concrete walls" ir „Keep the streets empty for me", tada vienu metu išgyvenau ir išgąstį bei nejaukumą, nes eiti vienai tąvakar buvo baisoka, ir kartu jaučiau keistą didybę, kažkokį sąlytį su gamta ir su muzika, tą jausmą pamenu iki šiol. Žinoma, negaliu tvirtinti, kad muzika man yra viskas ir be jos negalėčiau gyventi. Žinau, kad galėčiau bent kažkurį laiką, nes kaip ir Frankas su Ilze, išgyvenau tylos laikotarį, kuris truko gal metus. Kai tiesiog negalėjau klausyti jokios muzikos, niekaip neradau savęs joje, tačiau praėjus kiek laiko, muziką atradau iš naujo ir su malonumu jos klausausi vienišais vakarais, o ir koncertai bei festivaliai mano gyvenime užima tikrai didelę vietą. Nuo pat mano pirmojo apsilankymo festivalyje, kai buvau septyniolikmetė, nebūna vasaros, kai neapsilankyčiau bent viename festivalyje. Turbūt kiekvieno žmogaus gyvenime yra dainų, kurių nesinori girdėti, kurios kelia skaudžius prisiminimus. Aš, kaip ir Ilzė su Franku, žinoma, taip pat tokių turiu, žinau, kad jei jas išgirsčiau kur netikėtai, mane tuoj aplankytų praeitis ir galbūt akimirką prisiminčiau, kaip, rodės, plyšo širdis ar nutiko kažkas labai liūdno.

„Muzika Ilzei Brauchman“ – ypatinga knyga. Tai ne kokia banali meilės istorija, kur susitinka Marija ir Chose Migelis, jie ten šiek tiek pasiožiuoja vienas prieš kitą, susituokia ir laimingai gyvena. Ne, ši istorija yra, pirmiausia, apie meilę muzikai ir gyvenimui, šioje istorijoje tarp dviejų žmonių užsimezga ne banali aistra ar meilė trunkanti mėnesį, čia tarp dviejų žmonių užsimezga RYŠYS, kurio, manau, daugelis žmonių ir ieško visą gyvenimą. Frankas – senamadiškas, užsispyręs plokštelių parduotuvės savininkas ir ypatingas sielų gydytojas, gydantis jas ne kuo kitu, o muzika. Ilzė - paslaptingoji moteris žaliu paltu, įsiveržusi netikėtai į Franko gyvenimą ir jį apvertusi aukštyn kojomis. Tarp jų užsimezga toks ryšys, kuris, net jei truktų tik dieną, paliktų ženklą sieloje visam gyvenimui. Tai ne šiaip vasaros romanas, kurį galbūt rudenį jau pamiršti kitame glėbyje. Tai visa apimanti bendrystė. Kone kiekvienas knygos skyrius prasideda daina, kuri kaip atskira istorija. Tai gyvenimų dėlionė, tai gyvenimų spalvos.

Labai džiaugiuosi, kad šią knygą skaičiau būtent prieššventiniu laikotarpiu, kai taip gražiai ir muzikaliai sninga, knyga sušildė šaltais vakarais. Būtent ši knyga ir priminė, kokia galinga jėga yra muzika, kokia ji svarbi mūsų gyvenimuose gali būti. Vienintelis priekaištas autorei - pernelyg banali pabaiga, apie kurią, žinoma, nepasakosiu, tačiau būtent ji, šiek tiek prislopino knygos magiją, tokia istorija turėtų baigtis kažkaip... ypatingiau ir muzikaliau.

Šią knygą rekomenduočiau visiems mylintiems muziką, visiems svajokliams, visiems, norintiems iš naujo, o gal pirmąkart pamilti gyvenimą.

Mano vertinimas: 7,5/10. (Ach, ta pabaiga...)

Leidykla, išleidimo metai: Baltos lankos, 2018.

Knygos autorė: Rachel Joyce (g. 1962 m., Londone, Jungtinėje Karalystėje)
(nuotr. iš https://www.thetimes.co.uk/article/how-rachel-joyce-discovered-her-groove-whbhnpmgr)

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą