2020 m. balandžio 2 d., ketvirtadienis

Sapfo

„... Kartu su jais išgarsėjo ir Sapfo, – kažkoks nuostabus dalykas, nes mes nežinome, kad per tą laiką, kiek siekia atmintis, būtų iškilusi kokia nors kita moteris, galinti su ja bent truputėlį rungtis poezijoje...“
(Strabo, XIII, 2,2-3 c. 617)

Turbūt daugelis žmonių su antikine literatūra sieja Homero vardą ir, žinoma, garsiuosius jo kūrinius „Odisėja“ ir „Iliada“, dar kas girdėję ar skaitę antikines tragedijas (dažnu atveju ir priverstinai). Gaila, kad tarp Antikos autorių dažnai pasiklysta ir yra primirštama Sapfo. Teigiama, jog Sapfo galimai gimė apie 640 m. pr. Kr., Lesbo saloje. Turėjo mergaičių mokyklą, kurioje mergaitės buvo mokomos šokių, muzikos, gražaus elgesio. Sapfo buvo pirmoji poetė sudrebinusi nusistovėjusias poezijos formas, ji pirmoji pradėjo rašyti intymią poeziją, atskleisdama joje savo giliausius jausmus, kartais galbūt juos ir sutirštindama. Deja, manoma, kad Sapfo dėl nelaimingos meilės ją suvedžiojusiam Faonui, nušoko nuo Leukatės uolos. Per tiek tūkstančių metų apie ją sklandė nemažai legendų, paskalų, kažkas apie jos gyvenimą atsiliepė dviprasmiškai, vienaip ar antraip vertino jos ryšį su mokyklos mergaitėmis. Ir visai nenuostabu, juk per šitiek laiko faktai, tikrosios žinios po truputį vis nutrupa į praeitį ir šiandienos žmogui jau neįmanoma patvirtinti ar paneigti, kaip buvo iš tiesų.

Man pavydžioji gamta
neparūpino didelio grožio,
savo gabumais todėl
grožį atsverti turiu.
Aš nedidukė esu,
bet aprėpia šalis tolimiausias
mano šlovė, nes pati
vardo didybę kuriu.


Sapfo knygelę pastebėjau netyčia slampinėdama bibliotekoje, jos vardą buvau girdėjusi, tačiau ką ir kaip ji rašė – neturėjau nė žalio supratimo. Atsivertusi nustebau. Jos poezija mane nunešė į nelaimingos meilės prisiminimus, joje radau pavydą, pyktį, ilgesį, aistrą ir panieką. Priminė man moteriškos draugystės šilumą ir gylį. Šiai poezijai jau ne vienas tūkstantis metų, tačiau šiandien ji vis dar aktuali. Žinoma, priklausomai nuo to, kaip į ją pažvelgs šiandienos viskuo pertekęs skaitytojas. Jei ieškosite įmantrių metaforų ar palyginimų, šito galbūt čia ir nerasite, tačiau rasite tyrą ir gryną praeityje ištirpusių jausmų liudijimą.

Čia, o gražuoli, atbėk ir prigluski
prie mano krūtinės!
Ne, neprašau pamylėt,
leisti mylėti prašau!
Kol aš rašau,
iš akių man liejasi ašarų rasos, –
va, pažiūrėki, kokie
drėksta sumirkę klanai!
Jeigu nusprendei išeit,
Mandagiau gal galėjai išeiti
ir pasakyti bent tiek:
„Lesbo mergaite, sudie!“


Ir mūsų meilės skausmai bei vienatvė nusitęsia voratinklio gija į praeitį, šimtais, tūkstančiais metų. Nes jeigu ir yra kas nekintamo – tai meilės skauduliai ir triuškinantis vienatvės dvelksmas. Gera jausti, kad šiandienos vienatvė ir tai, kas likę žmogiško visuomet mus jungs su praeitimi. Kol gyvas žmogus – tol gyvi jausmai ir tol mes esame susieti. Galime paguosti save, kad nesame nei vieninteliai, nei vieniši šioje liūdnoje meilės kovoje nei praeities, nei dabarties perspektyvoje.

Leidykla, išleidimo metai: Meralas, 2002 m.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą