2020 m. spalio 24 d., šeštadienis

Virginie Despentes „Vernonas Subutexas“ (1 dalis)

 „Gyvenimas dažnai būna kaip dviejų kėlinių varžybos: pirmam kėliny tave užliūliuoja, įtikina, kad valdai situaciją, o antram, prigavę jau atsipalaidavusį ir užleidusį gynybą, iš naujo šoka ant tavęs ir subaladoja kaip paskutinį obuolį.“ (11 p.)

Prieš trejus metus, kone tomis pačiomis spalio dienomis, teko lankytis Paryžiuje. Nuo pat pradžių norėjau, kad kelionė būtų kitokia, kad tai nebūtų vien eifeliai, arkos ir luvrai, norėjosi atrasti išskirtinių, savų vietų. Taip beklaidžiodami netikėtai atsidūrėm pankiškam bare su labai savita atmosfera. Jau einant į jį pamatėm tokį vaizdelį: gatvės viduryje ištempta baro kėdė, ant jos sėdi vaikinukas, kurio galvos plaukus skuta skiauterėta mergina. Iškart suspurdėjo širdis, nujautėm, kad gerą ir įdomią vietą išsirinkom. Įėjom, užsisakėm gėrimus ir šnekučiuodamiesi stebėjom aplinką. Taip besėdint žmonių bare vis daugėjo, ore sklandė prancūziški pasisveikinimo bučinukai, šalia mūsų prisėdo kokių šešiasdešimties metų moteris su kaukole rankoj ir klausinėjo „Būti ar nebūti?“, visiškai nekreipdama dėmesio į tai, kas dedasi aplinkui. Tada pagalvojau, kad visa tai prancūziška to baro kasdienybė ir dar nė nenutuokiau, kad knyga „Vernonas Subutexas“ mane iškart nuneš vėl į tą barą ir atmosferą. Būtent tokia marga publika, ta paprastai (ne tik „Emily in Paris“ puošniais sijonais nusaldinta) prancūziška ir išskirtinė aplinka man ir yra ši knyga. 




Nuo pat pirmųjų puslapių „Vernonas Subutexas“ sužavi rokenroliška, laisva atmosfera ir šnekamąja kalba, vos pradėjęs skaityti ieškai savo aplinkoje vernonų ir prunkšti iš atitikimų. Autorė iškart užmeta kabliuką, sukurdama daugialypį pagrindinį veikėją Vernoną Subutexą, ji paleidžia jį it gidą skaitytojams po margaspalvį Paryžių ir jo užkaborius. Tik tas gidas atsipalaidavęs, besikeikiantis ir visiškai nebandantis įtikti. Vernono abejingumas bei nuoširdumas ir glumina, ir žavi. Pavyzdžiui, jis konsultantei, kuri tvarko jo bedarbio išmokos gavimo popierius, lyg tarp kitko užsimena, jog bedarbio išmoką išleidžia tokiems dalykams, kaip „The Stooges“ koncui ar 100 eurų pralošia lošdamas pokerį. Žinoma, ta konsultantė jį išbraukia iš išmokos gavėjų sąrašo. Ir kaltas čia visai ne Vernonas, o konsultantė ir, savaime suprantama, sistema, kurioje ji dirba. Vernoną norisi pažinoti, iškart įsivaizduoji, kiek daug jis galėtų papasakoti apie muziką, žmones, patį gyvenimą ir jo purvą. Knyga muzikali, kone kas antram puslapy norisi sustoti ir pasiklausyti aprašytų grupių, kai kurie pavadinimai žinomi, kai kurie visai negirdėti, bet atveria labai įvairiapusį muzikos pasaulį.


Ir vis dėlto ši knyga nėra vien „Sex, Drugs and Rock‘n‘Roll“ (nors to tikrai čia nemažai ir mano rokenrolišką sielą tai užvežė labiausiai).  Kartu su Vernonu keliavom apačion, kartu sėdėjom gatvėj gurgiančiais pilvais ir už kiekvieno kampo laukiančiais, ne visada smagiais, nuotykiais. Kažkada Vernonas buvo visai „sėkmingas“ vyrukas. Turėjo savo muzikos įrašų parduotuvę „Revolveris“, kurioje nuo pardavėjo pakilo iki savininko. Tik pradirbus ten daugiau nei pusę gyvenimo, staiga viskas pradėjo ristis žemyn. Muzikos įrašų niekam nebereikia, kaip ir parduotuvės ar net paties Vernono. Taip jo gyvenimo pamatai pradeda byrėti, jis netenka nuomojamo buto, prisimena visus buvusius draugus ir miega tai pas vieną, tai pas kitą. Bėga nuo vienos moters jaukaus sparnelio, prie kitos, taip vis sukeldamas konfliktines situacijas ir gailestį ar net pasišlykštėjimą. Ką iš tiesų reiškia pasiekti dugną? Ar apskritai egzistuoja dugnas? Gal mes tik nevalingai ir nebūtinai sąžiningai surikiuojam visą gyvenimą į laiptelius ir stalčiukus, net nesusimąstydami, kad tai darome klaidingai? Vernonas man yra puikiausias pavyzdys to, kaip dažnai mes klystame, skirstydami žmones į sėkmingus ir nesėkmingus, į vertingus ir kažkodėl mažiau vertus. Galbūt gyvenime neįmanoma pasiekti dugno. Galbūt dugnas yra tik mirtis ir nebūtis, kai žmogaus tikrai nebelieka. 

Galiausiai jau nuo pat pradžių įsivažiavus į šmaikštų, ironišką ir tiesmuką Vernono pasaulį, skrendant knygų puslapiais ir pakliuvus į įvairiausio plauko veikėjų voratinklį, pasiilgau paties Vernono, kuris ištirpo toje veikėjų minioje. Kaip tas voras, kuris nusiaudžia voratinklį, prisineša ten pilna vabzdžių ir pats išeina į kitus medžioklės plotus, palikęs tas aukas kapanotis pačioms, kol bus suėstos, Vernonas tyliai prižada tau rokenrolą su purvo ir melancholijos intarpais ir įvilioja į tą voratinklį, kurio centre paslaptingos mirusio draugo įrašytos kasetės, neatsakydamas nė į vieną klausimą, palieka kapanotis vieną. Tikiuosi, kad ta veikėjų vaivorykštė pasiteisins kitose šios istorijos dalyse, kurių vertimo laukiu turbūt labiau nei Kalėdų ar gimtadienio.

Žinau, kad šią knygą galiu rekomenduoti ne visiems. Bet jei jums nesvetimas rokenrolas, nesiraukot skaitydami apie nuolat tūsinančią, besikeikiančią ir margą chebrą ar nebijot kryčio veidu į purvą, tai ši knyga bus kaip tik jums. Šviesiai purvina pasaka suaugusiems. Ar pabaiga laiminga? Nežinia, kitos dalys parodys.

P.S. Turbūt pirmąkart nuoširdžiai džiaugiuosi ir noriu pagirti vertėjo darbą, jei ne vertėjas Paulius Jevsejevas ir jo sprendimai, ši knyga, tikiu, būtų praradusi bent pusę savo rokenrolo. 

Kitos patikusios citatos: 
„Tik pasenę suprantam, kad gyvenimo dėsnius tiksliausiai apibūdina pasakymas „eina nafig, nu ir greit laikas eina“. (10 p.)

„Nuo to laiko, kai atsirado „Zadig & Voltaire“ ir ėmė darytis babkes iš skudurynų mados, ubagystė nebeatrodo poetiška, nors ligi tol kelis dešimtmečius būtent ubagystė įteisindavo menininką, autentišką žmogų, kuris nusprendė neparduot sielos. Šiandien net ir roko scenoje pralaimėtojai turi mirt.“ (24 p.)

Mano vertinimas: 8/10.

Leidykla, išleidimo metai: Baltos lankos, 2020.

Knygos autorė:  Virginie Despentes (g. 1969 m. birželio 13 d., Nansi, Prancūzijoje)


(nuotr. iš https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/prancuze-rasytoja-virginie-despentes-mano-karta-pralaimejo-286-1359890) 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą