2020 m. gruodžio 28 d., pirmadienis

Vytautas Stankus „iš veidrodžio, už“

Beklampodama šiuose eilėraščiuose nusikėliau į snieguotą lauką kur pamiškėj, kur išvaikščiojau savo nemigą, sukdama ratus ir išėjau, o atsigręžus pamačiau purviną ratą ir savo žingsnius, nežinia, gal palikusius žymes ne tik snieguotam lauke, bet ir širdyje (gal ir ne tik savo). Toks vaizdinys visai pelnytai mane lydėjo, nes šie eilėraščiai – klampūs, kupini sniego, purvo, mirties, meilės ir ilgesio, bet galiausiai vis tiek sugrąžinantys į širdies namus.


2


aš norėčiau kad mudu nubudę

viens į kitą alsuotume tyliai

alsuotume tyliai kol lyja

tingėtume keltis kol lietūs

nuplauna sudegusį miestą

tik ilgesį miesto palieka


kai virš mūsų susiglaudžia sienos


(12 p.)



Kartkartėm ir pavargdavau klaidžiodama šiuose eilėraščiuose, kovodavau su struktūra, kol atsiverčiau 113 puslapį, kur mane pasitiko „budėjimas“ ir viskas aplinkui nutirpo. Pradėjau niūniuot kartu su Razausku ir staiga vėl atsidūriau bemiegėj nakty dvyliktoj klasėj. Labai aiškiai atsimenu, o ir pajaučiu, kaip sėdėjau anuomet naktį, klausiaus Razausko ir bandžiau klijuoti sudaužytą širdį, atrodė, tai niekuomet nesibaigs ir ašaros liejos upeliais, o dar reikėjo ruoštis visokiems bandomiesiems egzaminams. Taip lietuvių bandomajam visai netikėtai nugulė ir Vytauto Stankaus eilės, skambėjusios Razausko balsu. Ir viskas buvo gerai. Širdies gal tada ir nesuklijavau, prireikė daugiau laiko, bet žinau, kad Razauskas ir Stankus anuomet man padėjo išbūti. Išbūti, kai viskas aplinkui dūžta ir skauda, kartais ir oro pritrūksta. Kokia vis dėlto poezija yra galinga. Vien radusi „pabudimą“ žemai lenkiu galvą ir tykiai tykiai bemiegę naktį, po septynerių metų ištariu „ačiū“.


budėjimas


tavo skruostų duobutėse ošia

iš blakstienų pražydusios liepos

ir dvi saulės – tik mėlynos mėlynos

ant palangės šešėlį palieka


tavo kaklo duobutėje luotas –

mažas lašas užklojantis dangų

o danguj visos žvaigždės nušluotos

ir jų dulkės prilipę prie rankų


tavo pilvo duobutėje – rytas

tyliai švinta virš kambario rodos

miego langas vos vos pradarytas

ten už jo švelniai lyjantis sodas


tavo sapno duobutėje rūkas –

mažas perlas ištirpęs, tik lašas

kuriame miega jūros arkliukas

išgalvojęs tave ir užrašęs


(113 p.) 


Mano vertinimas: 8/10. 

Leidykla, išleidimo metai: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014.

Knygos redaktorius: Donaldas Kajokas.

Knygos autorius: Vytautas Stankus (g. 1984 m. lapkričio 8 d., Mosėdyje)


(nuotr. Sigito Kancevyčiaus, iš: https://www.bernardinai.lt/2014-07-30-vytautas-stankus-laiskai-kuriu-nera-patys-svarbiausi/)



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą