Agnijos magija.

Ivanauskaitė! Taip, vėl. Šią knygą surijau vos per tris dienas. Būčiau surijus ir dar greičiau, tačiau atsirado įvairiausių reikalų tai mieste, tai sode. Bet, va šįryt, visai netikėtai pažadinta pabaigiau ją skaityti. Gaila... Norisi dar. Kaip visuomet, kai skaitau Ivanauskaitės knygas, esu nepasotinama. Bijau, kad tai viena paskutinių dar neskaitytų Jos knygų. Ką gi, man regis, greit iš naujo paleisiu ratą ir pradėsiu nuo pradžių... Nuo "Mėnulio vaikų" :) Na, dar puikuojasi neseniai nusipirkta "Kelionių alchemija". Ot skanausiu! bet, kada vėliau, kadangi dar laukia kalnas iš bibliotekos pasiskolintų knygų. Net širdis krykštauja pažiūrėjus į tą mielą kalnelį ant stalo. :)

Knygos aprašymas : "Tai pačios autorės vienas mylimiausių kūrinių, beveik nepastebėtas skaitytojų ir nesuprastas kritikų.
Klajūnė Agnija, prieš dingdama be žinios, romano pasakotojai spėja atiduoti savo rankraštį, kuriame aprašyti jos nutikimai svetimuose kraštuose. Agnijos nuotykiai ir išgyvenimai atrodytų neįtikėtini, jei pats gyvenimas nepranoktų net lakiausios vaizduotės."

Mano nuomonė apie šią knygą : Na, tikrai ši knyga buvo labai jau Ivanauskaitiška! Tačiau, negi ne tas mane labiausiai ir žavi?! Kaip kiekvieną kartą, mane įkvėpė, prikėlė svajones... Ir dabar tiesiog degte degu troškimu nuvykti į Indiją... Esu tiesiog apsėsta tų svajonių. Bet svajonėms rašyti yra kitas dienoraštis, tad, laikas prabilti apie pačią knygą... Vėl vienuoliai, egzotiški mylimieji, Indija, Agnijos daugialypiškumas... Būtent ką tik paminėtas daugialypiškumas man buvo labai artimas. Supratau, jog ir aš savyje turiu milijonus besipešančių Agnių. Jos visos tokios skirtingos ir pastoviai nesutariančios... Net užsimaniau jas įvardyti kokiais apibūdinimais, tačiau čia būtų bergždžias reikalas, nes kasdien pagimdau vis naują save... Ir taip nesiliauju. Panašiai kaip ir šios knygos veikėja Agnija. Aplinkos vis pažadinami įvairiausi Agnijos pavidalai. Agnijos meilės paieškos, pasibaigusios labai...Jausmingai. Nors, maždaug šito ir tikėjausi, tačiau mane nustebino tas jautrumas ir šiek tiek kitoks Likimo posūkis. Ši knyga mane paliko nežinomybėje. Kažkaip labai jau norėtųsi sužinoti ar kas įvyko po tų dvylikos metų... Ar ji išties, visą gyvenimą ir galvojo apie tą savo netikėtai gimusio jausmo savininką. Deja, į šiuos klausimus atsakymus galiu susigalvoti tik pati. :) Ir vienareikšmiškai galiu pareikšti, kad ši knyga yra nuostabi! Tiek savo magija, tiek veikėjų spalvingumu, tiek ir nuotykių įvairove... viskuo!

Mano vertinimas : tik 10/10!

Mano pieštukas užkliuvo :

"Kartais pasijuntu visiškai svetima. Sakytum nukritusi iš tolimos žvaigždės. Ateivė, bergždžiai besistengianti užmegzti su vietiniais gyventojais bent plonytį it voratinklis ryšį."

"Minia nepažįsta tiesos. Tikroji išmintis prieinama tik individams. tiems, kurie plaukia prieš srovę."

"Kiti egzistuoja tik tiek, kiek tu jiems leidi būti. Ir tik tokie, kokiems tu leidi būti. Kiti negali mūsų nei įskaudinti, nei įžeisti, jei patys savyje nesame tam paruošę derlingos dirvos."

"Negi manai, kad tave apkabinęs iš tikrųjų būsiu arčiau tavęs?"

Beje! Šioje knygoje buvo labai daug neištrintų pieštuko pėdsakų. Todėl buvo savotiškai įdomu lyginti mano pieštuko užkliuvimus su anksčiau buvusiais... Ir sukėlė smalsumą, kodėl prieš tai buvęs skaitytojas išskyrė būtent šias vietas... Kuo jis domisi? Galiausiai padariau išvadą, kad itin domisi magija ir knygoje minėtais vienuolynų pavadinimais.

maras

Kamiu. Jau seniai norėjau susipažinti su šio rašytojo kūryba. Pirmasis žvilgsnis "Maras". Taip taip, dabar perskaičiau todėl, kad buvo vienuoliktos klasės knygų sąraše. Sunku pasakyti, kodėl tik dabar prisiruošiau pradėti pažintį. Išties, turbūt dėl to, jog apskritai, tai ne taip lengvai naujus vėjus įsileidžiu. Įsikabinu į kažką pamėgto ir pažįstamo... Todėl kartais tiesiog negaliu bibliotekoj viršyti atitinkamo knygų skaičiaus. :) bet po truputį jau seni pažįstami užleidžia vietas naujiems. Kaip, šiuo atveju - Kamiu.

Knygos aprašymas : "MARAS laikomas Albero Kamiu literatūrinės kūrybos viršūne."

Mano nuomonė apie šią knygą : Na, aprašymas nepasako nieko konkretaus, tačiau pabrėžia būtent tai, jog tai yra geriausia Kamiu knyga. Na, kadangi su Kamiu mes pažįstami tik šios knygos dėka, neturiu su kuo palyginti...Nors, beskaitant šią knygą, kažkodėl labai jau prisiminiau Balzaką. O Jo, kaip tyčia, aš nesugebėjau pamėgti. Tačiau Kamiu aš bandžiau suprasti ir pažvelgti į Jo kūrybą iš kitos pusės. Visų pirma, tenka pripažinti, maras, bent šiandien, tikrai neatrodo pati aktualiausia tema. Todėl nebuvo taip, jog negalėčiau atsiplėšti nuo šios knygos. Ir atsiplėšiau, ir buvo momentas, kai norėjosi pasiimti kokią kitą, tačiau nepasidaviau ir perskaičiau. Man šioj knygoj patiko tas pagrindinių veikėjų jausmingumas, keisti polinkiai, mintys... Žavėjo mintys apie menininkus. Ypač įstrigo Grano nesibaigiantis vieno sakinio tobulinimas. Jis man kėlė susižavėjimą. Net maro akivaizdoje Jis drįso kurti. Ir ne šiaip kurti, o netgi siekti tobulumo! Juk, rodos, tokiom aplinkybėm tiesiog rašytum sau ir tiek, tačiau Granas buvo toks užsispyręs, jog negalėjo rašyti tiesiog šiaip sau. Ir šauniausia tai, jog Jis išliko gyvas! Nors ir per stebuklą, tačiau buvo išgelbėtas. Ir tai tik dar vienas įrodymas, jog menas gelbsti. O, kad man toks užsispyrimas!

Mano vertinimas : 7/10. Manau, jog jau maždaug paaiškinau kodėl.

Mano pieštukas užkliuvo :

"Menininkui duota daugiau negu kitiems, kas to nežino. Jam daugiau atleidžiama."

"pernelyg skaudžiai galų gale atsimoka vaizduotė tiems, kurie ja pasikliauja."

dienoraštis

Knygos aprašymas : "Anos Frank dienoraštis - vienas iškalbingiausių ir labiausiai jaudinančių holokausto liudijimų. Slapstydamasi nuo nacių Amsterdame su šeima ir draugais, Ana rašė dienoraštį nuo 1942 m. birželio 12 d. iki 1944 m. rugpjūčio 1 d. Ji mirė Bergen - Belzeno koncentracijos stovykloje 1945 metais nesulaukusi šešioliktojo gimtadienio."

Mano nuomonė apie šią knygą : Taip, vėl dienoraštis. Tačiau, šįsyk... Kitoks. Paliečiantis širdį, priremiantis prie sienos ir verčiantis susivokti, nuoširdus, liūdnas... Iš tikro, seniai jau norėjau jį perskaityti, tačiau proga pasitaikė būtent dabar. Galbūt kai kurios mintys man ir nebėra aktualios, galbūt ją reikėjo skaityti anksčiau, tačiau man knyga tikrai patiko... Ir ne tik todėl, jog tai apie žydų tragediją... Tiesiog pačios Anos Frank istorija tokia...įdomi. Man patiko Jos, kaip 13-14-15-tės mintys. Tokios brandžios ir aiškiai dėstomos. Vien rašymo stilius koks... Labai gaila to, jog, visgi jos svajonė išsipildė tik iš dalies... Na, taip. Ji, visgi, paliko knygą po mirties... tačiau, deja, ne visiems jos norams buvo leista išsipildyti... Nors, tikrai manau, kad Ji būtų parašiusi ne vieną puikią knygą. Apskritai, ši knyga, tik dar vienas įrodymas kiek daug neteisybės pasaulyje... Šią knygą tikrai verta perskaityti.

Mano vertinimas : 10/10.

Mano pieštukas užkliuvo :

"Popierius atlaiko daugiau nei žmonės."

"Žmogus gali būti vienišas, net ir mylimas daugelio, jei jis kam nors nėra "vienintelis"."

"Gerte gėrėm gaivų orą, žvelgėm pro langą ir jautėm, kad būtų šventvagiška sugriauti tylą."

Septyneri metai Tibete

Na, spaudžiant laiko limitui, šią knygą teko skaityt ir keistomis aplinkybėmis. Ir važiuojant, ir pusryčiaujant, ir naktimis ir ant žolės. Žodžiu, kitaip tariant, ši knyga buvo mano draugė, su kuria neblogai leidau laiką. Et, maniau, kad kartu važiuos ir į giminių susitikimą, bet, pasirodo, klydau. Gaila skirtis...

Knygos aprašymas : "Tibeto žinovas Heinrichas Harreris – vienintelis europietis, gyvenęs prie Tibeto valdovų rūmų ir tapęs Dalai Lamos draugu. Jo atsiminimai, išversti daugiau kaip į keturiasdešimt kalbų ir išleisti milijoniniais tiražais, tapo pasauliniu bestseleriu."

Mano nuomonė apie šią knygą: Mhm... Vėlgi sunku vertinti tokią knygą, kadangi tai yra dienoraščio pobūdžio knyga. Ir tai apie Tibetą... Tai kaip man gali nepatikti? Buvo labai įdomu skaityti, vėl priartino prie mane užvaldžiusios Tibeto manijos. Visos tos istorijos, tas pasiaukojantis tikėjimas, ir paslaptingumas mane be galo žavi ir traukia. Ir kuo toliau tuo daugiau renkuosi knygų, kuriose rašoma apie budizmą ar Tibetą. Net į galvą jau beldžiasi mintys apie "Free Tibet"... Bet kol kas, žinoma, tai tik mintys. O grįžtant prie pačios knygos, tai noriu pasakyti, jog tikrai tikrai puiki knyga! Beje, remiantis šia knyga yra pastatytas filmas tokiu pat pavadinimu. Jį jau kažkada seniai bandžiau žiūrėti, tačiau iki galo peržiūrėt nepavyko... Tad, šiąnakt tikrai peržiūrėsiu visą! Po šios knygos norisi ir dar ko panašaus... Dar vieno žmogaus istorijų ir potyrių. Pirmoji, kurios Tibeto pažinimo istorijas skaičiau, žinoma, buvo mano dievinamoji Jurga Ivanauskaitė. Nors, galbūt ir atvirkštine tvarka pasirinkau knygas, bet, vis vien žinias praturtinau. Perskaičius ką tik šią knygą, norisi dabar su kažkuo padiskutuoti Tibeto laisvės tema, ar tiesiog apie šią knygą. labai norėtųsi... Bet, bent kol kas, vienintelis žmogus mano pažįstamų tarpe besidomintis tais dalykais, esu aš pati. Gaila!

Mano vertinimas : Kaip kitaip, 10/10. Negali būti nė kalbos apie kitokį vertinimą... Noriu daaar!!!

Mano pieštukas užkliuvo : Gėda, tačiau beskaitydama, nepasižymėjau daug svarbių detalių ir pati nesuvokiu kodėl... Pieštuką išsitraukiau tik besibaigiant knygai...

"Iš visos širdies trokštu, kad ši knyga sužadintų simpatiją tiems žmonėms, į kurių norą gyventi taikiai ir ramiai pasaulis tekreipė tiek mažai dėmesio, ir padėtų juos suprasti."

"Tačiau dešimtmečius trunkantis griovimas, priespauda, sterilizacija, genocidas ir politinė indoktrinacija nesunaikino tibetiečių laisvės siekio. Jų tikėjimas ir pagarba Dalai Lamai yra nepalaužiami."

"Laikotarpiu tarp dviejų pasaulinių karų vienas britų karininkas pasakė, kad išradus lėktuvą pasaulyje daugiau nebeliko paslapčių. Tačiau pridūrė, kad vienos paslapties visgi esama, nes ant pasaulio stogo yra šalis, kurioje nutinka patys keisčiausi dalykai. Ten gyvena vienuoliai, kurie sugeba atskirti dvasią nuo kūno ir skrajoti ore, o orakulai iš anksto nuspėja ateities įvykius. Šalį supa aukščiausi pasaulio kalnai, o ją valdo gyvasis dievas."

Homeras, Iliada

Na, su šia knyga, deja, buvo šiokių tokių problemų. Vis laiko stoka įsiterpdavo tarp mūsų. Kaip tyčia, dabar buvo tikrai nemažai veiksmo mano gyvenime ir todėl, knygą labai retai paimdavau į rankas, gėda, jau net gavau elektroninį laišką iš bibliotekos dėl knygų grąžinimo. Tikiuosi neskaitymo klaidą greit ištaisyti, ruošiuosi atsiduoti skaitymui ir gamtai, tad... :)))

Knygos aprašymas : "Homeras, Iliada" - knyga, skirta didžiausiam karui Europos istorijoje ir vienam garsiausių senosios raštijos paminklų. Rašytojas tik jam būdinga poetine kalba, žvelgdamas iš XXI a., pasakoja apie Trojos karą, karžygių ir karių likimus. Iš amžių glūdumos prabyla Hektoras ir Patroklas, Ulisas ir Chriseidė - jie pasakoja apie baisųjį karą, kurio verpetai įtraukė gausybę žmonių ir kurio liepsnos pražudė didingąją Troją. Pasakoja tik žmonės; dievų, lėmusių žmonių likimus Homero "Iliadoje", A. Baricco knygoje nerasime. Jam svarbiausia - ne dievai, o žmonės, pradėję karą, įtraukti į karą prieš savo valią, bėgantys nuo karo ir randantys kare gyvenimo prasmę. Tačiau svarbiausias yra pats karas, skleidžiantis "akinamą mirties šviesą". Karas, kurį prisimindami, privalome surasti gyvenimo prasmę taikoje."

Mano nuomonė apie šią knygą : Prisipažinsiu, tai buvo pirmoji pažintis su A. Baricco. Bet, kiek teko pastebėti, pastaruoju metu, labai jau liaupsinamas rašytojas, tad neatsispyriau pagundai bibliotekoj pažiūrėt, gal netyčia rasiu kokią Jo knygą. Tad radau, kamputyje įspraustą vienintelę "Homeras, Iliada". Na, sakyčiau ne pati geriausia pirmoji pažintis... Kiek supratau, paties rašytojo minčių šioje knygoje labai jau mažai... Pati istorija, prisipažinsiu, nebuvo iš tų, kuri mane labai jau prikaustytų. Skaitant maišėsi vardai, veiksmai, ir net žodžiai. Buvo tokių vietų, kur tiesiog akys nevalingai praslysdavo ir tiek. Ilgokai su ja vargau... Kol galiausiai, šįvakar paėmus ją į rankas, negalėjau paleisti. Iš tiesų, šioje perrašytoje istorijoje man patiko žmogiškosios karių pusės. Būtent jos suteikė šiai istorijai kažko, kas užkabintų širdį. Nors, gėda pripažinti, bet šioje knygoje man labiausiai patiko pati knygos pabaiga, kurioje buvo paties rašytojo pasakojimas apie šią istoriją, ir apskritai, apie patį karą. Ir va būtent pati knygos pabaiga mane privertė pakeisti pačios nuomonę apie šią istoriją. Ir galiu pasakyti, jog išties, verta perskaityti, verta žinoti šią istoriją. Ne vien dėl bendro išsilavinimo, kaip dažnai mėgstame sakyti, bet vien dėl savęs.

Mano vertinimas : Pačios nuostabai, savo sąsiuvinyje parašiau šiai knygai 8/10. Ir tai vien rašytojo samprotavimų dėka, kurie šitaip apvertė mano požiūrį.


Mano pieštukas užkliuvo : "Puikybės lengvos kojos, jos neliečia žemės, bet vaikšto žmonių mintyse jų pražūčiai: ir pasigrobia juos po vieną, kada tik to nori."

""Iliada" yra paminklas karui."

"Žodis - tai ginklas, kuriuo užšaldomas karas."

"Sakyti ir mokyti, kad karas - tai tik pragaras, būtų žalingas melas. Nors ir kaip žiauriai tai skamba, būtina prisiminti, kad karas yra pragaras, bet gražus pragaras."

"Todėl šiandien tikro pacifizmo užduotis turėtų būti ne be galo demonizuoti karą, o suvokti, kad tik tuomet, kai būsime verti kitokio grožio, galėsime apsieiti be to, kurį karas mums nuolat suteikdavo. Sukurti kitokį grožį tikriausiai yra vienintelis kelias tikrosios taikos link. Įrodyti, kad esame pasiruošę rizikuoti egzistencijos prieblanda nesiekdami karo ugnies. Suteikti galingą prasmę gyvenimui, netrokštant apšviesti jo akinama mirties šviesa. Sugebėti pakeisti savo likimą, netrokštant pasiglemžti kito likimo; sugebėti kaupti pinigus ir turtus nepasitelkiant smurto; rasti etinį, kad ir aukščiausią, matmenį, neieškant jo akistatoje su mirtimi; rasti save vietų ir akimirkų intensyvume, o ne apkasuose; pajusti emocijas, net ir labiausiai svaiginančias, neieškant karo dopingo ar kasdienio smulkaus smurtavimo metadono."

Miegančių drugelių tvirtovė

Ir vėl Ivanauskaitė. Taip. Paskaičius Ivanauskaitės kūrybą mane ir pačią apsėda noras kurti. Mano pagrindinis Įkvėpimo šaltinis būtent ir yra Ivanauskaitė. Mylimiausia. Nepakartojama. Niekam mano širdyje vietos neužleidžianti rašytoja. Dievinte dievinu. Ir knygas net po kelis kartus skaitau, nes, rodos, norisi kiekvieną žodį į save sugerti, atrasti kažką, suprasti, įsisamoninti. Na, aš ir pati pastebiu, kad mano pačios kūryba yra išties labai jau paveikta Ivanauskaitės, bet nebūtina manęs kaltinti, tiesiog pasąmonėje taip jau susiklosto viskas. Gerai, kaip visad su nukrypimais aš, bet laikas jau baigt. Ir pradėt kalbėt apie knygą.
Knygos aprašymas : "Romane susipina trys siužetinės linijos: prekyba moterimis, amžiaus vidurio krizė ir Apokalipsė. Gali pasirodyti, kad šios temos niekuo nesusijusios, tačiau, pasak Drugelio efekto arba Chaoso teorijos, peteliškės sparno plastelėjimas Amazonės džiunglėse sukelia taifūną Japonijoje. Taigi į vergiją parduotos lietuvės merginos kenčia ir pažeminimas galbūt prišaukia uraganą Meksikos įlankoje, o Pasaulio pabaigos akivaizdoje nebejaunų žmonių paskutinė meilė atrodo saldesnė už pirmąją. Net ir liūdniausi dalykai kartais išspaudžia šypseną."
Mano nuomonė apie šią knygą : Šią knygą suvartojau labai greitai. Tereikėjo vos keleto dienų ir perskaityta. Ji mane pritraukė ir įlindo sielon. Tikrai netikėtos įvykių atomazgos, gyvenimo posūkiai. Gal kiek kraupokos Likimų istorijos, ar tam tikri įvykiai, tačiau būtent tai verčia mąstyt. Mąstyt apie save, apie aplinką, apie Likimą. Įdomi pagrindinė herojė. Savo aštriu protu ir keistais įpročiais ji mane ir žavėjo, ir kartu aš jos nesupratau. Pavyzdžiui, keistas tas jos įprotis savo problemas nuvyt šalin, palyginus jas su pasaulyje šėlstančiomis nelaimėmis. Nors, galbūt tai ir palengvina savų problemų svorį. pati knyga tikrai man labai patiko! Galbūt patiko pati idėja, padėt žmonėms atsistot ant kojų. Galbūt patiko, nes sukrėtė, nes privertė labiau susimąstyti apie savęs saugojimą.Privertė susimąstyt apie tai, koks geras mano gyvenimas, palyginus su pagrindinėmis knygos herojėmis, kurių, apstu realybėje. Ir paskutinis pasižadėjimas, perskaičius šią knygą: Negalima smerkt kito žmogaus. Jei negali, nerandi savyje jėgų padėt kažkam, tai tiesiog nusisuk. bet jokiu būdu nesmerk.

Mano vertinimas: 10/10!!!

Mano pieštukas užkliuvo :

"Stichinės nelaimės, karai, teroristiniai aktai ir įkaitų dramos mums sukelia slaptą palengvėjimą, nes padeda atsakomybę už vidinį pragarą perkelti į išorę. Desperaciją dėl totalaus asmeninio pasaulio žlugimo sutapatiname su katastrofomis, vykstančiomis ten, kur blogai, labai blogai, bet mūsų nėra."

"Noriu prisistatyti, paaiškinti, pasiaiškinti, išsiaiškinti, kas aš esu, nors net tiksliausi apibūdinimai tik paslepia mano esmę, kaip vaisiaus odelė, minkštimas, kietas kauliuko kiautas dengia traškų branduolį, kvepiantį migdolais arba ciano kaliu."

"Meilė turi daug visokių rūšių. Linas man yra lyg Tėvynė. Nesvarstau, kodėl gimiau būtent šitam pasaulio užkampy, gyvenu ir džiaugiuos, kad čia esu, priprantu, prisirišu, įleidžiu šaknis, o bet kur kitur išvykus jaučiu namų ilgesį. O vienintelė Meilė - tai šalis, į kurią pirmą kartą patekus atrodo, kad čia jau gyvenai tūkstantį metų. Ten norisi pasilikti amžinai, bet nelemta."

Karo meto dienoraštis. 1 tomas

Na, dabar jau akys merkiasi kaip noriu miego, bet, kadangi visai ką tik baigiau skaityt Gabrielės Petkevičaitės - Bitės "Karo meto dienoraštis.1 tomas", tai negaliu delst su aprašymu. Visgi, įspūdžiai dar visai šviežūs, tad ir skubu aprašyt.
Knygos aprašymas: " Tai vienintelis kūrinys, nušviečiantis Pirmąjį pasaulinį karą ir turintis didelės istorinės, kultūrinės, pažintinės vertės. Pirmasis tomas nušviečia 1914 metų tarptautinę politinę situaciją ir Pirmojo pasaulinio karo pirmuosius metus."

Mano vertinimas: Pirmiausia, tenka pripažint, labai jau sunku vertinti tokio pobūdžio knygą. Į balus įspraust dienoraštį tikrai sudėtinga. Hmmm. bet pabandžius... tarkim, 9/10. Visgi, šis dienoraštis rašytas tikrai seniai ir buvo dabar jau nebevartotinų žodžių, ar sakinių.

Mano nuomonė apie šią knygą: Manau, jog tokia knyga yra labai naudinga, kadangi plečia istorines žinias, ir apskritai, bendrą suvokimą apie karą, jo baisumus, žmonių požiūrį ir jaustą baimę. Padeda kiek kitaip vertint šiandieninę padėtį. Kuo toliau, tuo labiau man pradeda tokio pobūdžio knygos patikti. Vis jaučiu, kaip jos gilina mano žinias.

Mano pieštukas užkliuvo: "Ir tik sielos kančių dygiais spygliais išklotas kelias nuveda žmogų pro pasaulio klaikų labirintą prie saulėto idealų aukuro!"

"Psichologijos patvirtinti ir iš istorijos juk žinomi faktai, kad esama žmonių, kurie, pradėję žmones skersti, paskui įsivaro kaip į hazardą... ir ieško progos sau lygaus padaro kraujui lieti. O tas karas? Ar nėra jis tiesiog nuožmumo mokykla ir akstinas prie bjauriausių darbų, kurie visuomet susidėjusiomis aplinkybėmis teisinami..."