Sudie, vasara

Knygos aprašymas :"„Yra vasarų, kurios nenori baigtis“, sako autorius. Nejučia įsitveri tos nuostabios vasariškos nuotaikos, gaubiančios Grintauną, ir nei už ką nenori sutikti, kad viskas eina savo keliu, ir kad ją tuoj pakeis ruduo. Kaip vaikai, kurie jaučia, kad jų vaikystė tuoj baigsis, jų laukia suaugusiųjų gyvenimas, o tada – ir neišvengiama mirtis. R. Bradbury padaro tai, kas atrodo neįmanoma: mirties baimę paverčia gyvenimo išmintimi, liūdesį dėl praeinančios vaikystės – skaidria ir paprasta poezija. „Sudie, vasara“ – gyvenimo džiaugsmas, geltono pienių vyno gurkšnis ir rudens nuojauta, užplūstanti, rotušės aikštėje mušant vidurnaktį."

Mano nuomonė apie šią knygą: "Sudie, vasara" yra knygos "Pienių vynas" dalis. Tiksliau, galima sakyti, tai yra jos tęsinys.Įtraukia ir sužavi taip pat, kaip ir "Pienių vynas". Sunku patikėti iš kur tiek išminties ir tyrumo viename... Senatvė ir vaikystė, besiritanti į paauglystę, šioje knygoje aprašoma labai greta. Senolių išmintis ir supratingumas su vaikišku naivumu...Su tikėjimu, kad galima sustabdyti laiką ir, kad seneliai yra ateiviai iš kitos planetos. Apie laiko tėkmę ir gyvenimo praeinamybę...Nuostabi istorija atsisveikinant su vasara. Paliečia širdį ir verčia susimąstyti apie daugelį svarbiausių dalykų gyvenime...

Mano vertinimas : 10/10

Mano pieštukas užkliuvo: "Yra tokių dienų, kai įkvepi, sulaikai kvapą, ir, rodos, visa žemė apmiršta laukdama. Yra vasarų, kurios nenori baigtis."

"Atsibudau šį rytą ir pasakiau sau: "Čarli, kaip tai puiku - gyventi. Nenustok to daręs!"

"Visada verta žengti žingsnį, netgi kai nenori, - pasakė Blikas. - Netgi kai skauda, kai žiūri į akis mirčiai ir jei išties miršti. Visi, kas juda, laimi. Dar niekas nelaimėjo šachmatų partijos, sėdėdamas ir galvodamas visą gyvenimą, kokį ėjimą padaryti."

Kazašas

Knygos aprašymas : "Žinomo poeto, Nacionalinės premijos laureato, pirmasis romanas. Jame susipina tikrovė, sapnai, fikcijos. Knygos kompozicija – tartum dvigubas apskritimas. Viduryje – pagrindinio veikėjo Izidoriaus, buvusio verslininko, netikėtai susidomėjusio tapymu, gyvenimas ir beprotystė. Antrasis, išorinis ratas naujai interpretuoja Marijos Magdalietės motyvą: prostitutės širdis – vienintelė širdis, neapleidžianti besikamuojančio žmogaus netgi tada, kai jo smegenis iki galo išdegina „juodoji ugnis“."

Mano nuomonė apie šią knygą: Nusivyliau. Nežinau, ko tikėjausi, bet tikrai negavau nė lašo to. Po prieš tai skaitytos "Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys" tikėjausi ir čia tokios malonios stebuklingos, alternatyvios tikrovės. Deja deja, mano viltys - šuniui ant uodegos. Sulaukiau tik visai "neskanių" sapnų? (jei taip reikėjo suprasti). Net nežinau, ką apie šią knygą turėčiau pasakyti... Kartais būna, pritrūksti žodžių apibūdinti kūrinį, kuris labai patiko, arba atvirkščiai - sunku apibūdinti, kas nepatiko. Nepatiko iškrypę vienuoliai, nepatiko tos religijos priemaišos, kurių buvo tiek daug, kad net koktu. Prisipažinsiu, šitos savipaieškos visiškai nesupratau. Liūdna, kai iš knygos tikiesi kažko daug, o negauni nieko. Nepaisant to, kad šita knyga nusivyliau, visgi, Donaldas Kajokas man ir toliau tikrai patinka!

Mano vertinimas : 2/10

Mano pieštukas užkliuvo :

"koks mėlynas vakaro sniegas
koks sniegas vakaro mėlynas
jauties nei priekin užbėgęs
nei į save pasivėlinęs"

Skaitalas

Knygos aprašymas : "Paskutinė garsiojo girtuoklio Charleso Bukowskio knyga, pasirodžiusi 1994m. - šiurkštus juodojo humoro tekstas, parodijuojantis populiariosios literatūros klišes: neištikimos žmonos, kvaili jų vyrai, seksualios ateivės iš kosmoso, numirėlių balzamuotojai ir pikti neurotiški paštininkai. "

Mano nuomonė apie šią knygą: Neslėpsiu, iš pradžių skaitydama, vis klausiau savęs, kokią nesąmonę aš čia skaitau? Bet po to pajutau tą jausmą, kai užvertęs knygą, norisi vėl atsiversti, nes įdomu, o kas gi vyksta toliau? Ir galiausiai pusę knygos perskaičiau vienu prisėdimu, taip sakant. Turbūt vienas geriausių skaitalų, kokius tik esu skaičiusi! Šmaikštus ir ironiškas, ko daugiau ir reikia? Alkoholis, tiksliau, daug alkoholio, keistuoliai barmenai, gražuolės ateivės ir seksualioji Ponia Mirtis! Puiki kompanija, a? Ir tai dar ne viskas... Jei reiktų parekomenduoti kokį skaitalą skaityti, tai būtent ir parekomenduočiau Charles Bukowski "Skaitalą". :> Praturtėt kažkokiomis žiniomis vargu ar įmanoma, bet pasismaginti skaitant pats tas.

Mano vertinimas: 9/10.

Mano pieštukas užkliuvo:

"Kokie vis dėlto nuobodūs žmonės. Visam pasauly. Ir veisiasi dalydamiesi. Smirdantis tvartas. Pilna žemė tokių."

"Visą gyvenimą žmonės laukia. Jie laukia gyvenimo, jie laukia mirties. Laukia eilėje prie tualetinio popieriaus. Laukia eilėje pinigų. O jeigu jie pinigų neturi, laukia dar ilgesnėse eilėse. Lauki, kol užmigsi, paskui lauki, kol atsibusi. Lauki vedybų ir lauki skyrybų. Lauki lietaus, lauki, kada jis baigsis. Lauki maisto, paskui vėl lauki maisto. Lauki gydytojo laukiamajame su krūva bepročių ir galvoji, gal tu vienas iš jų."

Norvegų giria

Knygos aprašymas : "Šis romanas Japonijoje sulaukė tokios sėkmės, kad autorių, anot vieno žymaus Haruki Murakami vertėjų, „šlovės beprotybė išvijo iš tėvynės“. „Norvegų giria“ nuo kitų Murakami romanų skiriasi realistinėmis pasakojimo intonacijomis: Toru Vatanabė mintimis grįžta į studentiškas dienas Tokijuje. Tada iš gyvenimo pasitraukė jo geriausias draugas Kidzukis, o Naoko tapo svarbiausiu žmogumi jo gyvenime, į kurį veržte įsiveržė ir Midori... „Norvegų girioje“ persipina meilės ir savižudybės istorijų gijos. Skaitytoją užliejanti Toru gyvenimo tėkmė – rami lyg upė ir gili it giria. "

Mano nuomonė apie šią knygą: Labai jaukus pasakojimas. Galbūt kiek keistoka knygą apibūdinti žodžiu "jaukus", bet, man regis, šįkart jis labiausiai čia tinka. Skaitai ir taip jauku, taip šilta pasidaro... Įsilieji į tą pasakojimą ir tiesiog sklendi. Liūdesio daug. Mirties taip pat. Bet vis tiek jauku. Perskaičius taip ir susimąstai apie tai, koks gyvenimas trapus. Kokia trapi meilė ar draugystė prieš mirtį. Kokie žmonės kartais būna nelaimingi... Ir galiausiai apie tai, kaip norėtųsi pakliūti į tą utopišką stovyklą kalnuose. Drįsčiau teigti, kad čia viena jaukiausių H. Murakami'o knygų. Be galo žmogiška ir sentimentali. Gal šiek tiek pasigedau man labiau pažįstamo H. Murakami'o, bet...Nenusivyliau ir šįkart.

Mano vertinimas: 8/10.

Būties erozija.

Knygos aprašymas : "JAV gyvenusio lietuvių poeto Alfonso Nykos-Niliūno poezijos knyga, sudaryta iš 1937-1984 m. parašytų eilėraščių. A.Nyka-Niliūnas emigracijoje yra išleidęs „Praradimo simfonijas“ (1946), „Orfėjaus medį“ (1953), „Balandžio vigiliją“ (1957), „Vyno stebuklą“ (1974), „Žiemos teologiją“ (1985). Ankstyvojoje lyrikoje vyrauja palikto gimtojo krašto vaizdiniai, vėlesnėje – jaučiama moderniosios Vakarų poezijos įtaka. "

Mano nuomonė apie šią knygą: Mėgstu Alfonso Nykos-Niliūno kūrybą. Ji tokia savotiška. Turbūt ne viena Jo parašyta eilutė susmigo tiesiai širdin ir norisi vis pacituoti... Skaityti Nykos-Niliūno kūrybą yra kartu ir iššūkis, tai vienas iš tų atvejų, kai poetas yra labai išsilavinęs žmogus. Ne viską taip lengva suprasti, reikia atitinkamų žinių. Na, žinoma, neapsieita ir be ilgesio gimtinei. Ir be meilės. Ir apskritai, savęs ieškojimų. Na, rodos, poezija be šių elementų nebūtų poezija... :)

Mano vertinimas : 7/10.

Mano pieštukas užkliuvo (Arba į mano užrašus nukeliavo...) :

"Jis keikė visa, ką mylėjo."

"La Baigneuse"

Kai didelės ir mažos žvaigždės spindi
Ir gundo klysti per naktis toli,
Mergaitė, kojas plaudama, sumindo
Mėnulį ežero dugne, smėly.

Ir brenda, mylimojo nesulaukus,
Žvaigždynais vasaros nakties keistos.
Planetos krinta į melsvus jos plaukus,
Sietyns brolelis šviečia ant kaktos.

Iš "Rudens elegija":

Ir tada aš sakau: mes esame rudenio liūtys;
Liūtys - mūsų namai, kūnas ir kraujas - lietus.

"Būties legenda"

Mūsų buvimas
Sukuria laiką.
Bet negali sukurti
Erdvės.

Mūsų nebuvimas
Nužudo laiką.
Net nenužudo
Erdvės.

Atsiskyrimo skausmas
Didesnis
Už laiką ir už erdvę:
Mirtis.

Jūra vandenynas

Knygos aprašymas :" „Almajerio” užeiga. Priešais ją plyti jūra. Amžina jūra – audrojanti, gydanti, žudanti. Pasakojanti istorijas. Dailininkas, sūriu jūros vandeniu tapantis baltas drobes. Įsimylėjęs mokslininkas, niekaip negalintis užbaigti ribų enciklopedijos. Nuostabaus grožio moteris, serganti neištikimybe. Tėvas Pliušas su savo maldomis. Elizevina, trapi mergaitė, vieną naktį be jokios baimės tampanti moterimi, ir vyras, perplaukęs visus vandenynus, kurio akys lyg medžioklėn išėjusio žvėries...
Šis romanas – meilės ir keršto, vienatvės ir vilties istorijos. Šimtai būdų gyventi ir mirti. Klausydamasis tų istorijų, nuolat girdi jūros ošimą."

Mano nuomonė apie šią knygą: Visai neseniai, gal prieš kelias minutes, užverčiau paskutinį šios knygos puslapį ir vis dar jaučiuosi it gavus per galvą.Ir negaliu suprasti, čia gerąja prasme ar ne. Skaitant vis neapleido mintis : "Ir iš kur rašytojas turi tiek fantazijos?" Manding, ji neišsemiama. Prisipažinsiu, kartais tos fantazijos per daug. Kartais erzina pasikartojimai. Kartais per daug keisto naivumo. Bet, kita vertus, tai labai graži knyga. Kai perskaičiau visą, vis dar jaučiuosi taip lyg iš batų reiktų kratyti smėlį, o rūbai kvepėtų jūra... Turbūt neįmanoma apibūdinti šios knygos. Įmanoma tik pažvelgti iš įvairių pusių ar kampų, bet pažvelgti tik viena puse - niekaip. Ją tiesiog privalu perskaityti ir pajusti JŪRĄ visai kitaip, nei jaučia žmonės, važiuojantys prie jos pasideginti, net nesusimąstydami apie tai, kokia ji galinga! Kiek ten visko slypi. Jūra - nežinomybė. Tik ta nežinomybė slepia begales istorijų, apie kurias, kartais taip malonu susimąstyti...

Mano vertinimas : 8/10.

Mano pieštukas užkliuvo : "Gamta stulbinamai tobula, ir taip yra dėl ribų sumos. Gamta yra tobula todėl, kad nėra begalinė."

"...kaip būtų gražu, jei į kiekvieną mūsų laukiančią jūrą tekėtų mums skirta upė."

"- Kartais svarstau, ko mes vis laukiame.
Tyla.
- Kad būtų per vėlu, madam."

Žodžiai

Knygos aprašymas : "J.-P. Sartre'o figūra pokario intelektualinio gyvenimo istorijoje užima centrinę vietą. Filosofas, dramaturgas, politinis teoretikas ir ramybės drumstėjas Sartre'as daugiau, nei kas kitas, prisidėjo prie šiuolaikinio mąstymo formavimosi. Galima sakyti, kad jo iškelti klausimai pasirodė esą svarbesni už atsakymus, kuriais buvo bandoma į juos atsakyti."

Mano nuomonė apie šią knygą: Tai antroji Sartre'o knyga, kurią skaičiau ir laikau Sartre'ą nuostabiu atradimu. Negaliu Jo skaityti atsipalaidavus, visuomet reikia pertraukos. Dienos ar kelių minučių, bet reikia. Kartais būna tokių malonių knygų, kurias norisi taupyti, neperskaityti vienu prisėdimu, nes atrodo, kad tokiu būdu ta knyga praras savo žavesį. "Žodžiai" - tai knyga apie egzistencialisto Jean-Paul Sartre'o vaikystę. Apie Jo ieškojimus, atradimus, pamąstymus, artumą su mama. Pastaruoju metu dažnai susimąstau apie tai, kaip asmenybės formavimuisi daro didžiulę įtaką aplinka, kurioje žmogus auga, ypač, kurioje praleidžia vaikystę. Šiuo atveju, Sartre'o likimas buvo aiškus jau vaikystėje - jis rašys.Ir rašė. Skaitant labiausiai stebino berniuko mintys apie mirtį. Dievaiži, aštuonerių metų tikrai apie mirtį nemąsčiau. Galiausiai ją supratau ir paliečiau savomis rankomis gal kokių 12 metų. Tada suvokiau, kad mirtis, pirmiausia yra šaltis... Negaliu nepasakyti, jog "Žodžiai" išties, įkvepianti knyga.Taip ir norisi pagaliau paimti rašiklį į rankas ir rašyti. Nors ką. Nors kam.Puiki puikaus autoriaus knyga.

Mano vertinimas : 9/10.

Mano pieštukas užkliuvo : "...mirti - tai pasiekti aukščiausią beprotybės laipsnį ir joje prasmegti."

"...kuo beprasmiškesnis gyvenimas, tuo sunkiau pakeliama mirtis."

"Jei nepasiekiamą amžinąją laimę padėsiu į butaforijos sandėlį, kas man beliks? Visavertis žmogus, sudarytas iš visų žmonių, yra vertas jų visų, o bet kuris jų vertas jo."