Dviese apie meilę

Knygos aprašymas: "Šios knygos idėja kilo spontaniškai. Prieš kokius penkerius, gal šešerius metus mano bičiulis poetas ir vertėjas niujorkietis Vyt Bakaitis po viešnagės Vilniuje paliko man krūvelę knygų, netilpusių jo lagaminan - tarp jų buvo ir Barbaros Gruszkos-Zych Miegu su tavimi po oda, išversta į lietuvių kalbą Birutės Jonuškaitės. Teksto minimalizmas ir intensyvus lyrinis pasakojimas iškart įsismelkė po oda, primindami gal kiek santūresnę, irgi išpažintinę poetę Aldoną Gustas. Kai po kelerių metų dar sykį perskaičiau lenkų poetės rinkinį, kilo mintis pasiūlyti Barbarai dvikalbę knygutę, kurią sudarytų mudviejų skirtingose šalyse skirtingu metu rašyti meilės eilėraščiai. <...> Esama posakio, kad bet kokia gera poezija yra apie meilę, tačiau čia, šioje knygoje, norėjau, kad po vienu stogu susitiktų tekstai, skirti atpažįstamam, iki neįmanomybės artimam objektui, vis vien - fiziniam ar metafiziniam, kadaise patirtam ar tik įsivaizduojamam, tikram ar tariamam." J. Keleras

Mano nuomonė apie šią knygą: Įdomi poezija. Apie jausmus, tačiau atrodo, kad kiek santūrokai. Netgi nustebino poezijos keistu sausumu, kartais net pasigedau meilės. Nesu iš tų, kur dievina poeziją, kur meilė seilė, bet čia...kažko trūko. Bent jau trūko iki to, kad galėčiau sakyti: "Oho! Čia poezija man!" Žinoma, nesiginčysiu, pati šio poezijos rinkinio idėja įdomi. Viename rinkinyje du požiūriai: vyro ir moters (lenkės ir lietuvio) į meilę ir, drįstu teigti, gana glaudžiai siejasi. Net nelabai atskirsi, kurią poziciją skaitai. "Santūri poezija" - štai toks apibūdinimas vis sukasi mintyse. Ir, manau, tokio ir užteks. Ar daug eilėraščių norisi persirašyti? Tiesą sakant, ne...

Mano vertinimas: 6/10.

Mano pieštukas užkliuvo:

"prieš skrydį"

paliečiu krėslą lėktuve
tačiau tai ne tas
ant kurio sėdėjai
ne tas vis kartoju
ne ta kalbėjo apie mane
bet tai tas pasaulis
kuriame net tušti krėslai
primena apie mylimuosius

Barbara Gruszka-Zych

"Viena"

kai neliks tau manęs, vis vien
kažkur žydės kiparisas ar bent
jau tavo krūtys sekmadienį,
vos tau pakirdus

vos tau atsistojus prie lango,
veidu į taką, veidu į šviesą,
užliejančią sodą, veidu
į mėlyną tyrą balandį

kai neliks tau manęs, vis vien
kažkur vaikas pieš ant uolų
žaibus ir vėjus, nežinodamas,
kad tu jau viena

Julius Keleras

39 salto mortale

Knygos aprašymas: "„39 salto mortale“ - pirmoji Aistės Kisarauskaitės (g. 1967) trumposios prozos - novelečių - knyga.


„Originalus autorės-stebėtojos rakursas atsiranda iš neįprastų pozicijų – matyti ir akcentuoti ne „savaime suprantamybę“, o poetiškas detales, absurdo žaismę įprastose rutinos schemose, netikėtus dialogų kampus. Autorė turi gebėjimą rašyti laisva, savita kalba, be išmoktų figūrų ar nusižiūrėto stiliaus, plastiškai jungti pasakojimą ir vizualumą“.
Giedrė Kazlauskaitė

"...nelaimingi fotografai, fatališkos Vilniaus damos, o kartais tiesiog tragikomiškas anoniminių pašnekovų ansamblis Aistės tekstuose susispiečia į daugiabalsį didmiesčio gyvenimo avilį. Miniatiūrinius, dažnai tarsi iš natūros trauktus to gaudžiančio avilio rėmelius autorė sugeba pripildyti paradoksalios mįslingų charakterių kasdienės egzistencijos gėlos."
Rolandas Rastauskas

"Būdama sykių ir fotografė, ji sugeba aplinką fiksuoti detaliai, ryškiai ir taupiai – „vienu lietimu“. Impresionistiškas psichologizmas jos tekstų peizažuose palieka individualų žmogaus pėdsaką, neišvengiamai įdomų ir kitam žmogui – skaitytojui."
Kęstutis Navakas

Mano nuomonė apie šią knygą: Jau seniai sakiau, kad tiek knygas, tiek ir filmus žmogus vertina per savo patirties prizmę. Todėl, kai man knyga pasirodo artima, tai vadinasi, joje aš radau save arba bent jau savo jausmų ar išgyventų situacijų šešėlį... Taigi "39 salto mortale" man pasirodė itin artima, skaičiau su tokiu didžiuliu malonumu, lyg jausdama, kad joje rasiu ir savo tam tikrų istorijų baigtį. Šis novelečių rinkinys tiesiog alsuoja menu. Tiesa, moteriškumu irgi. Ypač lietuvišku. Ir tokiu labai pažįstamu... Atsisveikinimo sąskaitų išrašymas, kuriame rėžia akis nesusikalbėjimas (kuris, manding, yra viena didžiausių problemų apskritai žmonių bendravime), moters vienatvė, vyrų nesupratingumas, šiandieninis jausmų pigumas, "aš miegu su tavimi ir mums abiems to pakanka" pobūdžio santykiai, vynas, meno sferų žmonės... Viskas gana aktualu, pažįstama, problematiška. Labiausiai pasižymėjo ir skaičiau net po keletą kartų noveletes Kava į lovą" ir "Sąskaita". Šitą knygą laikau puikiu atradimu.

Mano vertinimas : 10/10.

Pieštukas užkliuvo : "Tik nemėgstu įsimylėti. Tada jau tikrai per daug mirties, ne ne, tada nieko negauni.Palaidoji viską - save, norus, svajones, o ką įgyji - kito žmogaus pasaulį? Bet ne save. Įsimylėjimas yra tikrasis susinaikinimas, šito net man per daug. Ir vis dėlto, kai ateina atsisveikinimas, jį gali nujausti. Gali pasiruošti, bet jau nieko nepakeisi."

Sriuba, kosmosas ir ašaros.

Knygos aprašymas : "Antrasis kultinio amerikiečių poeto ir rašytojo Charleso Bukowskio eilėraščių rinkinys lietuvių kalba, skirtas keistam žmogiškųjų santykių fenomenui, vadinamam meile. Nors jame nė su žiburiu nerasi nei seilėtų pavirkavimų, nei romantiškų padūsavimų, tačiau tarp šiurkščių ir nesumeluotų eilučių sklando iš vienatvės pragaro gelbėjanti magiška žmonių artumos ir meilės dvasia.

Paprasta nedekoruota forma, savotišką prozos miniatiūrą primenantis stilius, grubi šnekamoji kalba, iš koto verčiantis sarkazmas, per kraštus besiveržianti ironija ir autoironija – štai skiriamieji Ch. Bukowskio poezijos bruožai, pelnę jam išskirtinio realybės nepoetizuojančio poeto vardą.

Rinkinys pavadintas pagal to paties pavadinimo eilėraštį „Sriuba, kosmosas ir ašaros“, kurį autorius laikė geriausiu savo 1970–1980 m. laikotarpio eilėraščiu."

Mano nuomonė: Nepamenu, kada poezija mane privertė tiek daug kartų šyptelėti. Tas Ch. Bukowski'o sarkazmas ir ironija tokie artimi širdžiai, kad tiesiog džiaugiausi, galėdama tai skaityti. Nors paradoksalu, tačiau būtent šis eilėraščių rinkinys kartu parodė ir jausmingąją Bukowski'o pusę, kurią taip retai tegalima pastebėti... Puiku, kad šalia sarkazmo yra ir gilesni jausmai. Ir viskas taip nepigiai, įdomiai susieta, kad sunku šią knygą ir užversti.Perskaičiau vienu prisėdimu. Šmaikštus buvo tas dėdė Bukowski's... Gal kartais pernelyg tiesmukas, bet be šito, turbūt, jis ir nebūtų buvęs tas Bukowski's, kurį šiandien galime skaityti. Rekomenduoju tiems, kas į meilę nori pažvelgti kitu kampu ir tiems, kas nori praskaidrinti ilgus artėjančios žiemos vakarus.

Mano vertinimas: 9/10.

Mano pieštukas užkliuvo :

"Geriausias meilės eilėraštis, kokį šiuo metu įstengiu parašyti"

klausyk, tariau jai,
kodėl tau neįkišus savo liežuvio
man į
šikną?
ne, tarė ji.
nagi, tariau, o jei iš pradžių aš
įkiščiau liežuvį tau į šikną,
ar tada tu įkištum man į
šikną
savąjį?

gerai, tarė ji.

pasilenkiau ten, kur reikia,
ir apsižvalgiau,
praskėčiau šlaunis,
ir iškišau liežuvį...

ne ten, tarė ji,
oi, ahahaha, ne ten, čia
kita viečiukė!

tos moterys turi daugiau skylučių
nei šveicariškas sūris...

nenoriu, kad
tai
darytum.

kodėl?

hm, todėl, kad tada turėsiu
tau padaryti tą patį, o tu
jau per kitą vakarėlį imsi visiems
pasakot, kaip liežuviu
išlaižiau tau subinę.

o kas, jei pažadėsiu niekam
nepasakot?

prisigersi ir viską išklosi.

gerai jau, atsisuk,
įkišiu liežuvį į tą
kitą viečiukę.

ji atsisuko, ir aš įkišau liežuvį
į tą kitą viečiukę.

mes mylėjom vienas kitą

mes mylėjom vienas kitą,
nors jai ir nepatikdavo mano tauškalai
per vakarėlius,
tačiau mes visiškai nemylėjom
vienas kito
šiknaskylės.

ji nori, kad parašyčiau meilės eilėraštį,
bet man atrodo, kad
jei jau žmonės
negali mylėti vienas kito
šiknaskylės

ir bezdalų, ir šūdų, ir visų tamsiųjų pusių
lygiai taip pat, kaip jie myli
šviesiąsias puses,
tai nėra tikra meilė.

tad, kol meilės eilėraščiai turi paklausą
ir kol mes vis dar kartu,
bus gerai ir šitoks
eilėraštis.

"O taip"

yra kur kas blogesnių dalykų nei
būti vienam
bet dažnai prireikia dešimtmečių
kad tai suvoktum
ir dažniausiai
kai tai suvoki
būna jau per vėlu
ir nieko nėra blogiau
negu
per vėlu.

Jauno žmogaus memuarai.

Knygos aprašymas: "Kaip ir daugelis, nuo žemesniųjų mokyklos klasių buvau kankinamas „teigiamo herojaus“ literatūroje sąvokos. Turiu dorai prisipažinti, kad ligi šiol nesuvokiau, ką tai galėtų reikšti, ir manau, kad jau nebesuvoksiu.

Tačiau tapęs rašytoju visąlaik troškau parašyti knygą apie teigiamą žmogų: iš esmės dorą, turintį savitų dvasinių idėjų ir norintį, kad visiems būtų geriau. „Jauno žmogaus memuarai“ yra kaip tik tokia knyga, o šio romano pagrindinis personažas Leonas Ciparis – kaip tik toks iš esmės teigiamas žmogus. Deja, Leonas Ciparis mūsų pasaulyje teužgyveno teisę užsirašyti ant savo antkapio sakralinę frazę: „Jis stengėsi.“
O aš pats įsitikinau, kad jei ir gali egzistuoti „teigiamas herojus“ – tai tik ne šitame pasaulyje.
Ričardas Gavelis

Dar iki garsiojo „Vilniaus pokerio“ 1989 metais periodikoje spausdintas Ričardo Gavelio romanas „Jauno žmogaus memuarai“ (atskira knyga išleistas 1991 m.) tapo tikru literatūros įvykiu. Jis žymėjo laisvos, kritiškos sąmonės atbudimą, žmogaus atsisakymą paklusti ideologiniam smurtui, paverčiančiam jį „belyčiu metafiziniu slieku“.
Tuo metu Ričardas Gavelis buvo vienas iš nedaugelio, sugebėjusių rašyti apie galingų permainų purtomą dabartį – keturiolikoje laiškų iš anapus, pagrindinio romano veikėjo rašytų draugui, galima atpažinti tokias aktualijas kaip anuomet visuomenę sukrėtęs rytiečių ekstrasensų procesas ar tokio masto reiškinius kaip Sąjūdžio pradžia. Rašytojas kalba tvirtai, aiškiai ir atvirai. Kaip ir visa jo kūryba, „Jauno žmogaus memuarai“ patraukia menininko minties drąsa ir universalumu."

Mano nuomonė: Perskaičiusi šią knygą tik dar kartą įsitikinau savo nusistatymu, jog jeigu išankstinė nuomonė yra gera - tuomet, ką gi, lieka daug vietos nusivylimui...Taigi,ir šįkart, maniusi, jog ši knyga bus kažkas tokio, kas privers susimąstyti, supurtys mano sielą, nusivyliau. Skaičiau bene per prievartą. Tai buvo pirmoji pažintis su R. Gavelio kūryba ir bijau, kad paskutinė. Tiesiog ne man, tiesiog nelipo, nors tu ką. Taip, jaunas žmogus, siekiantis kažko kilnaus ir teigiamo savo gyvenime - šaunu, gražu, pagirtina. Tik, deja, bent jau ši istorija nei mane inspiruoja, nei siela verčias. Tik vienintelis, galiausiai privertęs susimąstyt dalykas, buvo knygos pabaiga. Kur rašoma apie mirtį, apie tai, kokia, visgi, dovana yra gyvenimas. Čia jau neįmanoma buvo savęs nesustabdyti ir nesusimąstyti. Tačiau,kažkaip kiekvieną kartą, kai knyga nuvilia, man pasidaro kiek liūdna. Kartais net pasijaučiu, it kokia begėdė, nesugebanti įvertinti to, ką norėjo kažkas pasakyti. Tačiau, deja, net nelabai ką turiu daugiau pasakyti apie šią knygą. Tik tiek, kad ne man.

Mano vertinimas : 6/10.

Mano pieštukas užkliuvo:

" - Esu vienišas kaip vilkas,- dėstė man žydas Solovjovas.- Ir kaip tas vilkas mintu dvėseliena."

"Žmogui neturi rimtai rūpėti kasdienės duonos pelnymas, antraip jis ieškos vien tos duonos, o ne savo pasiklydusios sielos."

"Neduokdie su juoda neviltim suvokti, jog daugiau nebegyvensi, jog net kitų gyvenimą regėti tau vis sunkiau ir sunkiau. Negali pamatyti žmogaus kada nori, tam mažų mažiausiai reikia, kad jis įtemptai apie tave galvotų. Paskui nė tas nebegelbsti, paskui niekas nebegelbsti..."

Dienoraščio fragmentai 1976-2000

Knygos aprašymas : "„Dienoraščio fragmentai 1976-2000“ - tai antroji „Baltų lankų“ leidyklos išleista A.Nykos-Niliūno dienoraščių knyga, kurią pristatydamas autorius teigia:
„Aš jau seniai supratau, kad šie užrašai tapo neišvengiamu ritualu, savotiška autoprievartos forma, ir kad juos nutraukdamas neišvengčiau bausmės.“
Nykos-Niliūno dienoraščiuose atsiskleidžia ne vien asmeninė autoriaus patirtis, tai ištisos politinio ir kultūrinio gyvenimo epochos dokumentas."

Mano nuomonė : Tai viena iš tų knygų, kur tinka skaityti rudenį. Persmelkta švelnios melancholijos ir sentimentų. Puikiai atitiko mano būseną ir ją stengiausi su savimi turėti bene visur. (Nepaisant netgi to, kad ji tikrai pakankamai sunki). Šitie dienoraščio fragmentai tapo mano geriausiu draugu. Kai užėjus rudeniškam niūrumui, atsiverti ir perskaitai mintį, kuri tą akimirką velniškai tau tinka... Žinoma, skaitant dienoraštį, kad ir kieno jis būtų, neapleidžia pojūtis, lyg žvelgtum į svetimą gyvenimą pro rakto skylutę. Tačiau žvelgiant pro šią "rakto skylutę" tiesiog išnyko laikas. Kai metus gali "prašokti" per valandą. Kai ir pačiai padidėja noras rašyti... Kai...kai...A. Nyką-Niliūną atrandi iš naujo, tarytum iš dar vienos perspektyvos. Galiu pasakyti tik tiek, kad verta skaityti. Tikrai rekomenduoju. Ypač tiems, kurie mėgsta pasinerti į minčių gylį. Bent jau mane, tai labai palietė ir bene pusę knygos persirašiau į savo citatų sąsiuvinį.

Mano vertinimas: 10/10

Mano pieštukas užkliuvo: "Bandant analizuoti save man dažnai grįžta ir kankina paradoksu skambanti mintis: kodėl aš užmiršau (arba niekad neišmokau) neapkęsti? Dėl to aš kartais jaučiuosi esąs emocinis invalidas. Nuoga, visomis kraujo gyslomis tekanti akla neapykanta man būtų padėjusi gyventi. O gal net ir mylėti?" (Gegužės 7, 1976)

"Miestai! Pastatyti mano sąmonėje ir apgyvendinti mano ilgesiu ir mirštantys mano sąmonėje kartu su mano ilgesiu!" (Rugsėjo 5, 1976)

"Aš esu kitas. Pats sau kitas. Tau kitas. Jam kitas. Visiems kitas. Kam aš esu aš?" (Birželio 29, 1980)

"Jeigu aš nieko nesakau, tai reiškia, kad aš žinau, jog tai vienintelis būdas viską pasakyti." (Kovo 22, 1982)

Ir daug kitų citatų...

Alabama song

Knygos aprašymas : "Gilles Leroy (g. 1958 m. Banjė) – prancūzų rašytojas, 2007 m. už dvyliktąjį savo romaną „Alabama Song“ apdovanotas Goncourt’ų premija. Gilles Leroy priverčia naujai perskaityti vieną garsiausių XX a. meilės istorijų – istoriją apie Skotą Fitzgeraldą ir jo žmoną Zeldą.

„Norėjau pagaliau atkurti teisingumą. Norėjau parodyti, kad Zelda Fitzgerald kentėjo, gyvendama greta rašytojo. Nes jau seniai esu įsitikinęs, kad žmonėms, gyvenantiems su rašytojais arba tiesiog menininkais, tenka daug iškęsti“, – teigia pats autorius.
„Alabama Song“ graudžią, įtaigią ir pamišusią savo istoriją pasakoja Zelda: moteris, visą gyvenimą praleidusi šalia garsaus rašytojo, siautusi su juo po garsiausius Niujorko, Paryžiaus, Londono salonus, ryškiausia siautulingo trečiojo dešimtmečio žvaigždė, sutrikus psichikai pragaištingai baigusi savo gyvenimą psichiatrijos ligoninėje… tokią ją pažįstame. Tačiau kokie buvo šios spinduliuojančios santuokos užkulisiai? Išlepinta aikštinga Alabamos gražuolė, miesto teisėjo dukra, galinti daryti, kas tik šauna į galvą, ir tuo besimėgaujanti. Alkoholis, regtaimas, vyrai – ir jos teisėtas vyras Skotas, ant kurio kaktos ji iš karto pamato švytint genijaus žymę – visas pašėlęs, prabangus, bohemiškas gyvenimas pamažu virsta beprasmiu šėlsmu, nervine įtampa ir skurdu. Skotas despotiškai savinasi savo gabią, tačiau pakrikusią žmoną, praeityje lieka aistringas romanas su prancūzų lakūnu, pasibaigęs priverstiniu įkalinimu, kūrybos proveržiai, troškimas rašyti – ir haliucinuojančių atsiminimų draiskanos, pasiekiančios mus iš beprotnamio; Leroy romanas painus, kaip ir Zeldos gyvenimas. Praeitis ir dabartis susipina į raizgų audinį, pro kurį tik dar skaisčiau šviečia vienos ryškiausių XX a. asmenybių veidas – aistringos, tragiškos, rafinuotos, siautulingos ir beprotiškos Zeldos."

Knygos aprašymas : Ar prieš tai žinojau, kas ta Zelda? Ne. Ar skaityčiau šią knygą dar kartą? Irgi ne. Ar Zeldos Fitzgerald asmuo mane sudomino? Šįkart, sakau taip. Jau seniai man buvo aišku, kad gyventi "su rašytojais ar tiesiog menininkais" yra tikrai sudėtinga. Jei pati/pats nesi pakankamai kvaištelėjęs, vargu bau, ar viskas klosis gerai. Šiuo atveju, Skotas ir Zelda Fitzgerald'ai buvo pakvaišę abu. Ir manau, kad būtent tai, juos, kaip porą ir pražudė. Skaitydama šią istoriją (kuri nėra remta vien tikrais faktais), pavydėjau to laisvės pojūčio, veržlumo, nors kartu ir nusivyliau tuo, kaip tai vėliau atsiliepia. Ją perskaičius, norisi nusipurtyti tas emocijas, kurias išgyvenau skaitydama. Susimąsčiau apie tai, kaip lengva viską prarasti, kaip reikia tyrinėti save, kad suprastum, kas yra teisinga, o kas ne, kuriuo keliu eiti, o kada sustoti... Ir, visgi, geriausiai šią istoriją apibūdina citata: "Sako, kad mus išskyrė mano beprotybė. Žinau, kad yra kaip tik priešingai: mūsų pamišimas mus jungė. Išskiria aiškumas."

Mano vertinimas : 8/10.

Mano pieštukas užkliuvo: "Iš jo sustingusios nugaros jutau, kad erzinu. Keista, kokia išraiškinga kartais gali būti nugara: kol veidas dar nedrįsta, surakintas sprandas jau gali pasakyti: "Aš tavęs nebemyliu."

Išlydžių zonos.

Knygos aprašymas :

"Ši knyga niūri it spalio pavakarys ir kupina tylaus pasiutimo [Marius Burokas]

„Išlydžių zonos“ – trečiasis konceptualus jaunosios kartos poeto Gyčio Norvilo (g. 1976)
eilėraščių rinkinys, kibirkščiuojantis eksperimentiniais naujų raiškos formų ir teminių laukų
išlydžiais. Aukštą poetinę įtampą jame sukuria nervingai trūkčiojančios metaforos ir archajiškų
įvaizdžių blyksniai, įelektrinantys modernios kasdienybės substanciją. Kompoziciškai vientisa ir
itin vizuali knyga vainikuoja brandžius avangardinės poetikos eksperimentus, atliktus ankstesniuose
poezijos rinkiniuose – ,,Akmen-skeltės“ (2002) ir „Skėrių pusryčiai“ (2006)."

Mano nuomonė apie šią knygą : Poezija, paliekanti daug klausimų. Pačiam sau. Apie Gytį Norvilą buvau girdėjusi, tačiau poezijos neliečiau. Palietus, supratau, kad tikrai verta.Sunku tokią poeziją ir apibūdinti. Kai kuriuos eilėraščius skaičiau keletą kartų ir dar skaityčiau. Apskritai, apie poeziją nėra ko ir tuščiažodžiauti. Paliečia/nepaliečia ir viskas. Palietė. Skaičiau, tiksliau, ryte rijau. Vos tik pasiėmiau iš bibliotekos, jau autobuse pradėjau vartyti ir skaitinėti.

Mano vertinimas: 9,5/10.

Mano pieštukas užkliuvo:

"berniuko tardymai"

- kodėl suvelti tavo plaukai?
- pasaulis suveltas, kraujuoti molio laukai

- kodėl trigubu dugnu mašinos, lagaminai, tiesos?
- į anapus reikia pernešt kontrabandą,
gličios laiko mėsos---
- ko toks prastas rimas?
-...kokios akys, toks arimas

- kodėl aš ničnieko nesuprantu?
- pragaras ir rojus sujungti vamzdžiu!
tai kodėl šaukiu, dar klausi? atsuk, debile, ausį.
atsako, dievo perlaidos nelaukiu, vaiko juokas
jau pats savaime aidas aidas ---

- o kodėl lūpas išrietęs liūdesys?
- todėl kad sapnui žiūri į dantis,
o aš stoviu ant galvos kojomis aukštyn!

"pokalbis telefonu
(trejukė)"

- kaip jauties?
- padoriai

- kvėpuoji?
- ne

- tai gal po vandeniu?
- jau nebe


"18."

tik ilgesys dar gali išgelbėti mūsų galvas ir susigalvotus (pačius tikriausius) dievus. ilgesys ne ko nors konkretaus, ne daikto ar laiko, ne moters, ilgesys pats savaime, kuris apvalo kaip žemė ilgai dirbusį peilį