Birutė Pūkelevičiūtė "Devintas lapas"

Knygos aprašymas: "Antrasis pasaulinis karas baigėsi. Ką mes laimėjom? Visi, kurių akys liko žemėm neužbertos, žiūri dabar į pirmąjį taikos vakarą. Žiūri ir nesupranta žvaigždžių abejingumo. Tarp didžiulių dangaus kūnų, tarp švytinčių jų kamuolių, skrieja mažytė planeta, kurioj šiandien baigėsi karas. Ir ant numesto rūdyti šalmo jau užkrito pirmas vyšnios žiedo lapelis. Kodėl nesudreba visata?"

Mano nuomonė apie šią knygą: Anksčiau apie šią autorę žinojau tik tiek, jog rašo poeziją. Rodos, savarankiškai bevartydama mokyklinį vadovėlį buvau užkliuvusi jos pavardę, tuomet susiradau eilėraščių rinkinį "Metūgės" ir įsimylėjau šios autorės poeziją. Šįkart bibliotekoje akys užkliuvo už knygos "Devintas lapas". Šiuose prisiminimuose sujungti du laikotarpiai. Pirmasis ir svarbiausias - antrojo pasaulinio karo laikotarpis Vokietijoje, į kurią, B. Pūkelevičiūtė ir pora jos draugių, buvo priverstos pasitraukti. Antrasis laikotarpis jau apie vyresnio amžiaus moterį Kanadoje, kuri vis prisimena savo jaunystę. Buvau lyg ir sau prižadėjusi, kad gal užteks tokios tematikos knygų, bet džiaugiuosi, jog perskaičiau "Devintas lapas". Ši istorija nebuvo tokia niūri, kaip daugelis to laikmečio istorijų, kartkartėm net šyptelėdavau, paskaičiusi apie tai, kokiais mažais dalykais merginos sugebėjo tuomet džiaugtis. Kartais ir nervinausi su istorijos "herojėmis". Ypač, kai buvo rašoma apie tai, kaip lietuvių šeima sugebėjo vogt merginų davinį, joms duodami srėbti tik kažkokį neaiškų srėbalą, nors gaudavo jos daug daugiau, ką pasiskanaudama valgydavo šeimynėlė. Nepaisant to, išliko stiprios ir pakankamai laimingos, ypač jas džiugino mintis apie Vakarus. Ir ši svajonė išsipildė. Knygoje aiškus pačios autorės likimas. Kitų dviejų draugių gyvenimas Vakaruose taip ir liko paslaptimi. Tarp kitko, tik šios knygos dėka sužinojau, jog B. Pūkelevičiūtė buvo ir teatro aktorė. Manau, jog tokios knygos yra nepelnytai užmirštos. Juk tai mūsų istorijos ir kultūros dalis.

Mano vertinimas: 8/10.

Mano pieštukas užkliuvo:

"Kai žmogaus šalia tavęs nėra, atrodo, kad jis kažkur toli tik apskritai plūduriuoja dienos bendrybėje, tik "būna" - be aiškių akimirkos apybraižų. Bet juk visi, su kuriais išsiskyrėm - draugai, priešai, giminės, pažįstami - jie visi dabar veikia ką nors apčiuopiamo: prausiasi, eina nusipirkti laikraščio, valgo kriaušę, siuvasi ištrūkusią sagą, karpo žalitvorę, keičia perdegusią elektros lemputę."

"Man visados gražu žiūrėti į statomą namą. Galvoju tada apie žmones, kurie jame gyvens: netrukus jis bus pilnas balsų, žingsnių, šviesų, juoko. Čia susibėgs baldai, paveikslai, sietynai ir veidrodžiai, kurie iki šiol buvo išmėtyti po įvairias parduotuves ir laukė laimingo susitikimo. Susibėgs ir visi mažieji daiktai: arbatinukai, židinio žarstekliai, vaikų pačiūžos, pipirų malūnėliai, pagalvėlės adatoms, riešutų spaustukai. Ir visi daiktai susidraugaus, ir visi daiktai mylėsis - po tuo pačiu stogu."

"Guliu viena - plačioj iš sofos ištraukiamoj lovoj ir galvoju, kas žmogus niekad neturėtų nubusti vienas. Nubudimas - kaip užgimimas: nubudus visados norisi verkti. Todėl reikia, kad tave kas nors pasūpuotų, paglostytų ir pasakytų: nebijok pasaulio, į kurį vėl ateini; nebijok - įsidienos, nebus taip baisu. Tikrai, įsidienojus įmanoma gyventi vienam, bet vienam nubusti - liūdna."

Knyga: Iš bibliotekos.

Knygiškos kalėdos

Šiais metais mūsų namuose bus itin knygiškos Kalėdos! :)

Mažosios moterys

Knygos aprašymas: "Seniai seniai gyveno keturios mergaitės, kurioms nestigo nei valgio, nei gėrimo, nei drabužių, net ir mažučių pramogų. Jos turėjo gerų draugų, o tėvai jas nepaprastai mylėjo, bet joms vis buvo negana. Kartą jos pasiteiravo senutės, ką turėtų daryti, kad taptų laimingos, ir ši atsakė: „Kai būsite kuo nors nepatenkintos, pasvarstykite, kiek jums duota, ir išmokite būti dėkingos už tai.“
Tai istorija apie gerumą ir žmogiškumą, apie kasdienes pastangas išlikti, išmokti, pažinti, suprasti, leidžiančias pasijusti laimingoms – tikroms mažoms moterims."

Mano nuomonė apie šią knygą: Kartais taip būna, kad pavėluoju į traukinį. Ypač į knygišką traukinį. Tik prieš metus pirmąkart perskaičiau "Mažąjį princą", o štai dabar ir "Mažąsias moteris". Skaitydama šią knygą grįžau, jei ne į vaikystę, tai į paauglystę tikrai. Kaip ir paauglystėje, įsitraukusi į tam tikrą knygą, skaitydavau naktimis, taip ir šįkart. Iš pradžių "Mažosios moterys" mane kiek erzino vaikišku naivumu, vertybių brukimu, tačiau paskui įsigyvenau į šią istoriją ir vis laukiau, kas bus toliau. Ši istorija apie keturias seseris - Megę, Džo, Betę ir Eimę. Apie tai, kaip išgyvendamos nepriteklių, jos darbuojasi namie ir padeda vargstančiai mamai, kol tėvas kariauja. Mergaitės mokosi ne tik gaminti ar siūti, jos taip pat mokomos ir svarbiausių vertybių, mokomos mylėti ir užjausti artimus. Na, rodos, iš to amžiaus jau išaugau, kad būčiau mokoma tokių dalykų, tačiau negalėjau nesižavėti tuo kilniaširdiškumu ir atjauta. Nors labiausiai žavėjausi karštakoše, kiek netašyta Džo. Galbūt dėl to, kad iš dalies įžvelgiau panašumų su savimi, o galbūt ir dėl to, kad iš seserų jos charakteris buvo spalvingiausias. Kai vyriausioji - Megė tampa tikra gražuole, pavergiančia vaikinų širdis, Džo, priešingai, ginasi nuo tokių paikysčių, rašo istorijas ir galvoja, jog niekad neįsimylės. Žodžiu, istorija apie šias žavingas sesutes, išties, graži. O dar gražesnė ji tuomet, kai pati esi paauglė ir daug kas dar prieš akis. O mano atveju, skaitai, ir, rodos, norisi pamokyti jas, patarti... :))

Mano vertinimas: 8/10

Knyga: Iš bibliotekos.

Trečio dešimtmečio panelė

Knygos aprašymas: "Laros vaizduotė visada buvo itin laki. Dabar ji svarsto, ar tik nesikrausto iš proto. Pas normalias dvidešimtmetes su trupučiu merginas vaiduokliai nesilanko! Larai pakanka ir savų bėdų. Neseniai įkurta jos kompanija byra, geriausia draugė ir verslo partnerė pabėgo, ją ką tik paliko didžioji gyvenimo meilė... Ir tuomet apsireiškia ji – Laros antros eilės teta iš trečio dešimtmečio. Kad ir kas būtų ši eterinio pavidalo panelė – merginos vaizduotės žaismas, vizija ar astralas – Lara netikėtai įgyja nepakartojamą draugę, kuri iš esmės pakeičia jos tolesnį gyvenimą."

Mano nuomonė apie šią knygą: Seniai beskaičiau kažką tokio malonaus! Nuo pat pirmųjų puslapių iki pabaigos, sunku buvo atsiplėšti nuo šios neįtikėtinos istorijos. Pagrindinė veikėja Lara, tokia tipinė "nevykėlė" gyvenime. Verslą įkuria su egoistiška ir melage savo drauge, vaikinas palieka ir visiškai nusispjauna ant Laros, ji bando jį susigrąžinti, bet bergždžiai. Negana to, numiršta jos teta, kurios gyvenime nėra mačiusi ir yra priversta apsilankyti jos laidotuvėse... Nuo to ir prasideda nuotykiai. Vaiduoklis tampa Laros geriausia drauge ir gyvenimo guru. :))) Žavėjo pagrindinės veikėjos smagi ironija, kartais ir tas jos bejėgiškumas, ne kartą skaitydama šią istoriją, balsu nusijuokiau, tačiau pabaigoje vos nenubraukiau ašaros. Tikrai rekomenduoju šią knygą, norintiems praskaidrinti niūrokus rudens vakarus. Neprašausite, kaip ir aš neprašoviau. Dar laimė nusišypsojo dėl to, kad kaip tik tuo laiku, kai skaičiau šią knygą, keliavau į Londoną, kur ir vyksta knygos veiksmas. Jaučiausi tikrąja šio žodžio prasme, atsidūrusi įvykių viduryje. :) Esu sužavėta, nors ši knyga jau kokius 5-4 metus dūlėjo mano lentynoje ir atrodė pats paskutinis skaitinys, kurį galėčiau paimti į rankas.

Mano vertinimas: 10/10.

Knyga: Iš nuosavos bibliotekos, kažkada kainavusi 10 litų.

Mano pieštukas užkliuvo: "Jeigu gyvenime prieini kryžkelę ir tau reikia gerai apie viską pagalvoti, nerasi geresnės vietos už namus. Nesvarbu, kiek tau metų."



p.s. gal kas pasiūlytumėte kažką panašaus? :)

Petras Kurmelis

Knygos aprašymas: "Petras Kurmelis – darbštus valstietis, mamos prispaustas veda iš išskaičiavimo: ūkiui reikalingas marčios kraitis. Tačiau vedybos laimės neatneša. Savo liūdesį jis skandina degtinėje, nuolat priekaištaudamas mirusiai mamai, kad ji nepatarė geriau ieškoti ne pinigingos, bet mylinčios žmonos…"

Mano nuomonė apie šią knygą: Užėjau vieną dieną Telšiuose į komisą ir pamačiau šią knygą. Tokią seną, su ganėtinai gražiais paveikslėliais, galvoju, juk reikia pasiimti, visgi Žemaitę teko skaityti tik mokykloje, ir tai tik kažkokias nuotrupas. Grįžusi namo iškart pradėjau skaityti, ir perskaičiau per porą vakarų. Labai nustebau dėl to, jog jaučiau malonumą skaitydama Žemaitę! Niekad nebūčiau pagalvojus. Na, mėgstu lietuvių literatūrą, Joną Biliūną skaitau su didžiuliu užsidegimu, Šatrijos Ragana irgi žavėjo, bet, kad galėčiau taip smagiai suskaityti Žemaitės kūrinį, neįsivaizdavau. Taigi, knyga apie tai, kaip Petras, vyras iš stuomens ir iš liemens, vis raginamas draugų ir mirštančios motinos, susiranda žmoną. Nei mielą akiai, nei širdžiai, užtat kraitis geras. Galiausiai Petras pamato, jog žmona didžiausia tinginė, kuri ničnieko neveikia ir negana to, myli kitą vyrioką. Petras pradeda gerti, tokiu būdu malšindamas nuoskaudas. Ir taip iš puikaus vyro nieko gero nebelieka... Moralas tikriausiai tame, kad jausmų klausyti būtina, net jei ir piniginė šaukia alkana. Ši istorija žavėjo vien tuo, jog rasdavau vis vieną, antrą nežinomą žodelį iš senosios lietuvių buities, galima susipažinti su tam tikrais papročiais (nors daugelis jų pažįstami, bet vis dėlto.) Manau, dar kada ją perskaitysiu, vien smagumui.

Mano vertinimas: 8/10.

Knyga: Iš nuosavos bibliotekos, kainavusi 2 eurus.

Sonečka.

Knygos aprašymas:
"Nuo vaikystės Sonečka panyra į literatūrinę nirvaną: Natašos Rostovos kančia iš „Karo ir taikos” Sonečkai yra tikresnė už supančią gūdžią Rusijos pokario tikrovę. Geniali skaitytoja Sonečka sutinka grižusį iš Sibiro tremties, pasaulyje pripažintą rusų dailininką.
Įžymaus ir bohemiško Roberto Viktorovičiaus ir provincijos bibliotininkės Sonečkos gyvenimai susilydo į vieną: Maskva, kur gimsta ir užauga Tania, Roberto Viktorovičiaus senatvė, aplankantis kūrybinis įkvėpimas ir aštuoniolikmetė nimfa Jasia, galiausiai mirtis… bet gyvenimas tęsiasi."

Mano nuomonė apie šią knygą: Vos pradėjus skaityti, apsidžiaugiau, maniau, pagaliau radau tai, ko man reikia! Pradžioje skaitėsi itin maloniai, ypač, kol Sonečka nebuvo praradusi blaivaus skaitytojos proto. O paskui viskas darėsi vis labiau nuspėjama, vis labiau niūru. Iš pradžių mane žavėjusi Sonia, skaitant tapo mano nemėgstamiausiu ir pilkiausiu knygos herojumi. Labai lengvai pasidavė rutinai, lyg ir numetė savo knygas ar svajones, ir tyliai džiaugėsi, jog gali skalbti SAVO VYRO kojines. Pati istorija priminė daugelį sovietmečiu lietuvių parašytų panašaus pobūdžio istorijų. Mergina išteka, ji užspeičiama į kampą, vyras arba nusigeria, arba susiranda meilužę ir jam į visas šeimas, o tuo labiau žmonas, nusispjaut. Nelikau sužavėta šia istorija. Viena iš tų, kai skaitai ir tikiesi, jog tavo gyvenimas niekada nebus toks niūrus.

Mano vertinimas: 5/10.

Knyga: Iš nuosavos bibliotekos. Kainavo viso labo 1 eurą.

Didysis Getsbis

Kartais taip jau nutinka, kad viskam reikia pertraukų. Kaip ir mano įrašams, nors mažiau ar daugiau skaičiau, tačiau nieko neparašiau. Tad trumpai apžvelgsiu tuo laikotarpiu perskaitytas knygas, kurių neaprašiau ir knygą "Didysis Getsbis", kurią perskaičiau užvakar.

1. Rainer Maria Rilke "Duino elegijos". Šį poezijos rinkinį įvertinau 6/10. Eilės, kurios nebuvo man.
2. Christie Laume "Edita ir Teo. Vienos meilės istorija". Tragiška ir jaunatviškai graži paskutinė Editos Piaf meilės istorija. 8/10
3. Gintaras Bleizgys "Sodas". Eilėraščių rinkinys, kurį įvertinau 8/10.
4. Agnė Žagrakalytė "Klara". Tiesą sakant, ši knyga ne tik, kad nepatiko, tiesiog erzino. Kažkoks bandymas tarytum pamėgdžioti A. Škėmos "Baltą drobulę", kai mintys padrikos, viena su kita nesusijusios, kažkur vaikščiojančios skirtingomis pusėmis, tik, sakyčiau "Klara" yra grynų gryniausias nesusipratimas. Lyg ir įmanoma užčiuopti taip būdingas lietuvių literatūrai melancholijos gyslas, bet tik tiek. Nusivyliau. 2/10
5. Julian Barnes "Pabaigos jausmas". Pamenu tik tiek, jog skaityta laiku ir vietoje, tačiau daugiau nieko nepamenu. 7/10
6. Emily Bronte "Vėtrų kalnas". Pernelyg niūri ir bent jau man nuobodi knyga. Iš dalies tokios knygos man primena meksikiečių serialus, tik čia mažiau seilėjimosi, daugiau pykčio. Veikėjai atstumiantys, visiškai nekeliantys noro įžvelgti kažkokią kitą jų pusę. Nepatiko, vienas prastesnių pastarojo meto skaitinių. 1/10
7. Jolita Skablauskaitė "Liūnsargių moteris". Nuostabūs, mistiški apsakymai. Šią rašytoją laikau vasaros atradimu. 8/10
8. Marcelijus Martinaitis "Mes gyvenome". Puikiai pamenu tą jausmą, kai važiuojant autobusu, skaičiau šią knygą ir regėjau pro langą lietuviškus laukus. Viskas buvo taip nuostabiai susiję, jog kartkartėm net užimdavo kvapą. Nuostabių prisiminimų knyga, kurią tikiuosi perskaityti dar kartą. 10/10
9. Georges Bataille "Akies istorija". Knyga, kurią sunku apibūdinti. Nuo protu nesuvokiamo ištvirkimo iki... mirties ir iškreiptos, pagarbios meilės mirčiai. Šią knygą perskaityti galima per valandą, tačiau poveikis, nujaučiu, išliks mažiausiai visam vakarui. Jaučiuosi apsvaigusi ir sunku suprasti, teigiama ar labai neigiama prasme. 7/10.

Tai štai tokie skaitiniai mane lydėjo vasaros-rudens pradžios laikotarpiu. Dabar trokštu vėl grįžti prie skaitymo ir rašymo pilnu tempu. Taigi, "Didysis Getsbis".

Knygos aprašymas: "Trečias dešimtmetis, džiazo amžius: prohibicijos įstatymas, Chanel No. 5 kvepalai, pirmasis įgarsintas filmas, Peliukas Mikis, šampanas, čarlstonas ir fokstrotas iki paryčių. Anot F. Scotto Fitzgeraldo, „stebuklų, meno, pertekliaus ir satyros amžius“. I pasaulinio karo veteranas iš vidurio vakarų Nikas Karavėjus persikelia į Long Ailandą, nuvorišų pamėgtą rajoną. Šalia gyvena paslaptingas, bet nepaprastai žavingas trisdešimtmetis Džėjus Getsbis, visoje apylinkėje pagarsėjęs turtais ir pasakiškais vakarėliais. Tai, ką jis pasakoja apie save, kelia rimtų abejonių. Akivaizdu tik viena – Getsbis myli žavingąją Deizę Bjukenen, kurios prašmatni vila stovi kitapus įlankos. Kadaise Deizė, mergina iš turtingos šeimos, pažadėjo laukti į karą išvykstančio vargšo kareivio Džėjaus, bet ištekėjo už turtuolio atleto Tomo Bjukeneno. Sugrįžęs namo ir sukaupęs turtus Getsbis pasišauna bet kokia kaina ją susigrąžinti."

Mano nuomonė apie šią knygą: Taip jau nutiko, jog šią knygą skaičiau po to, kai pažiūrėjau ekranizaciją. Ekranizacija itin žavus reginys ir akims, ir širdžiai. Žinoma, skaitant Getsbį įsivaizdavau, kaip žavingąjį Leonardo DiCaprio, tačiau, negi daug ką praradau? :)) Knygos atžvilgiu buvau nusiteikusi itin skeptiškai, teko porą kartų paimti ją į rankas ir numesti į šalį, prie neskaitomų knygų. Kadangi mūsų knygų klubas išrinko skaityti šią knygą, teko prisiversti ir man. Ir, keisčiausia tai, jog likau sužavėta! Ši meilės istorija tokia tragiška, tokia graudi, jog neįmanoma nesižavėti. Ir nereikia tikėtis, jog viskas iki smulkmenų surašyta, daug daugiau slypi tarp eilučių. Arba paprasčiausiame žvilgsnio aprašyme, kuris pasako daug daugiau negu koks puslapis apie jausmus. Ši knyga aprauda visas neišsipildžiusias meiles, visus nepasakytus laiku žodžius. Labai gailėjausi Getsbio. Žinot tą jausmą, kai norėtųsi apkabinti knygos herojų ir paguosti ar patarti? Štai taip jaučiausi skaitydama apie Getsbį. O Deize kartkartėmis norėjosi bjaurėtis. Rodos, pinigų troškimas visiškai užtemdė jos sielą. O ji ir jis galėjo laimingai gyventi... Nedrįstu sakyti, jog ši istorija banali. Man ji visiškai tokia nepasirodė, apibūdinimui tiktų žodis - pažįstama. Užvertusi nubraukiau ašarą. Ir už Getsbį, ir už savo kažkada kažkaip neištartus žodžius ar nepasiteisinusį ilgesį...

Mano įvertinimas: 9,5/10.

Mano pieštukas užkliuvo:

"Ilgas buvo jo kelias iki tos melsvos vejos, ir jo svajonė buvo jau taip arti, jog jis nebegalėjo nė įsivaizduoti, kad jos nepasieks. Jis nežinojo, kad ji liko praeity, kažkur tamsiuose toliuose už miesto, kur neaprėpiami Amerikos laukai ilsisi naktyje.
Getsbis tikėjo žaliuoju žiburėliu, pašėlusia ateitimi, kuri metai po metų traukiasi nuo mūsų tolyn. Ji išsprūdo mums iš rankų anuomet, bet nesvarbu - rytoj mes bėgsime dar greičiau, ištiesime rankas dar toliau... Ir vieną gražų rytą...
Taip mes stengiamės plaukti pirmyn kovodami su srove, bet ji vis neša ir neša mūsų laivelius atgal į praeitį."

Knyga: Iš bibliotekos.