Šimtas metų vienatvės

Knygos aprašymas : "„Šimtas metų vienatvės“– mitinio Makondo įkūrimo, klestėjimo ir žuvimo epopėja. Taip pat Makondo įkūrėjų – Buendijų giminės – didybės ir žlugimo istorija. Kitaip sakant, civilizacijos istorija. Makondas, įkurtas tarp neįžengiamų girių Pietų Amerikos platybėse, iš pradžių gyvena savo mamiškąjį laikotarpį semdamasis išminties iš čigonų. Paskui scenoje pasirodo Istorija: prasideda begaliniai karai, revoliucijos ir sukilimai, pasibaigiantys Lotynų Amerikos simbolio pulkininko Aurelijano Buendijos, nesuradusio laimės nei meilėje, nei šlovėje vienatvė. Pagaliau, drauge su bananų kompanija atėjus Civilizacijai, Makondą ir Buendijų giminę ištinka katastrofa – miestas uragano nušluojamas nuo žemės paviršiaus, o paskutinieji Buendijų palikuonys žūva susitepę kraujomaiša. Taip išsipildo Nostradamo pranašystė."

Mano nuomonė apie šią knygą : Ši knyga iš tų, kurių neperskaitysi per vieną vakarą. Kad ją suvoktum reikia laiko tarpų apmąstymams. Tai vienos šeimos šimto metų istorija. Keičiasi kartos, pamažu keičiasi ir aplinka.Galiausiai mažas, ramus, bene svajonių miestelis, bėgant laikui tiesiog išnyksta... Ir kaip rašoma knygoje : "...nes žmonių giminės, pasmerktos šimtui metų vienatvės, antrą kartą neapsireiškia šioje žemėje." Išties, ši istorija puiki, įtraukianti ir sugebanti paversti stebėtoju iš visai visai arti, bene Makondo gyventoju. Vienintelis šios knygos netgi juokingas minusas tas, kad labai lengva pasimesti tarp veikėjų, kadangi, pagal tradiciją duodami panašūs arba lygiai tokie patys vardai... Tai šiek tiek trikdo, bet beskaitant kažkaip prie to pripranti. Dar ši istorija žavi savo netikrumu, vietomis, kurios primena pasaką. Šią knygą perskaičius, gali pasikeisti ir požiūris į šeimą, savo artimuosius. Taip pat, man, kaip moteriškosios lyties atstovei, Ursulos tvirtybė atrodo pavyzdinga. O kitų moterų elgesį šioje knygoje buvo sunku suprasti... Ir apibendrintai, nors tai jau minėjau, galiu pasakyti, jog ši knyga man patiko ir manau, yra iš tų, kurias verta perskaityti.

Mano vertinimas : 9/10.

Mano pieštukas užkliuvo : "Geriausias draugas, - tais laikais mėgo kartoti pulkininkas, - miręs draugas."

"Aurelianas Buendija pagaliau ėmė suvokti, kad ramios senatvės paslaptis - tai sąžininga sąjunga su vienatve."

"Žmogus miršta ne tada, kada privalo, o kada gali."

Išsamus fotografijos kursas

Knygos aprašymas : "Jokio žargono, jokių pliurpalų – tik tai ką reikia žinoti trokštant gerai fotografuoti.

Šis praktiškas kursas, kurio temos apima ir atostogų nuotraukų tobulinimą, ir eksperimentus su naujausiomis skaitmeninės fotolaboratorijos technologijomis, įtiks visiems, nepaisant įgūdžių ir patirties.

Iliustruotos ir lengvai suprantamos užduotys paskatins jus labiau pasitikėti savimi, kai rankose laikysite fotoaparatą. Patarimai iš profesionalų lūpų padės pastebimai pagerinti savo nuotraukas – ar naudotumėte aukščiausios klasės veidrodinį, ar mažytį telefono fotoaparatą.

Pagrindinės knygos temos:
Ekspozicija
Diafragma
Išlaikymas
Objektyvai
Kompozicija
Šviesa
Spalva
Filtrai
Nespalvotoji fotografija
Vaizdo pagerinimas"

Mano nuomonė apie šią knygą : Tiesą pasakius, buvau sau prisižadėjusi, jog tokių knygų neskaitysiu... Ir labai kritiškai į jas žiūrėjau, nes tiesiog man atrodo, jog iš knygų gerai fotografuot neišmoksi... Bet, draugės raginama, visgi perskaičiau šitą. Ir ji pakeitė mano nuomonę apie tokias knygas. Galbūt, ją perskaičius, ir nefotografuoju kaip profesionali fotografė, bet knygą skaityti buvo malonu. Pateikta daug nuotraukų pavyzdžių, nemažai naudingų patarimų, kitos informacijos.Knyga neperkrauta, informacijos pateikta labai saikingai ir tik tokios, kuri iš tiesų gali būti įdomi. Dabar dar labiau padidėjo noras paimti į rankas juostinį, kitaip tariant - analoginį fotoaparatą. :) Nors šią knygą gali skaityti ir tie, kurie turi paprastas muilines, veidrodinius ar netgi tie, kurie turi tik fotoaparatus telefone. Galiu sakyti, kad netgi rekomenduoju šią knygą tiems, kurie domisi fotografija. :) Nenuobodžiausit, o ir naudingų dalykų sužinosit. Kaip pavyzdžiui, pagrindinius ISO nustatymus. Nors man dar dirbt ir dirbt kol perprasiu savo naują fotoaparatą ir kol perprasiu ISO nustatymus, bet bent jau žinosiu pradžią.

Mano vertinimas : 9/10

Prie Piedros upės - ten aš sėdėjau verkdama

Knygos aprašymas : "Romane pasakojama apie jaunos moters susitikimą su vaikystės draugu. Jų kelionė per Pirėnų kalnus - tai kelionė žmonių, suprantančių, kad meilė gali pakeisti pasaulį ir vesti į dvasinį žmonių bendrumą."

Mano nuomonė apie šią knygą : Ne man, rašytojas P. Coelho, tikrai ne man... Jau kelintą knygą skaitau ir nieko. Nuobodžiauju visiškai. Jo knygos man atrodo, kaip sukramtyti kąsniai, kuriuos duoda mažiems vaikams. Nieko tarp eilučių ir, drįsčiau teigt, nieko eilutėse. Paistalai. Religija, meilės seilės ir upės... Religijos tema pateikta kažkokia juokingai iškreipta...Gerai, nieko nesakau dėl moteriškojo Dievo prado, šis klausimas nėra nei naujas, nei labai nerealus, tačiau ta Ji tvyranti visame kame ir dar apsireiškianti... Na... Šioje istorijoje man tiesiog neskanu. O meilės istorija... Visiškai kvaila, mano nuomone. Gerai, pirmoji meilė - tai gražu, tačiau čia ji atrodo tokia iš nieko... Jis, turėjęs daugybę moterų, apkeliavęs vos ne visą pasaulį, įstojęs į kunigų seminariją, pasirodo, visą gyvenimą myli vieną moterį. Net negalima sakyti moterį, nes jis ją tegalėjo prisiminti tik kaip mergaitę, kurią matė prieš dvidešimt ar kiek ten metų... Bet ne. Jis kažkokiu stebuklingu būdu ją myli kaip moterį. Jos, kaip moters nepažinodamas. O Pilara (toks tos moters vardas) nors jo nemyli, tačiau burtų lazdelei pamojus, vos po kelių dienų prisipažįsta, jog karštai myli. Kažkaip man pernelyg saldžiai visa tai atrodo. O dar meilę bendoma supinti su religija... Visiškai nepatiko. Kankindamasi skaičiau, nes nenumetu pradėtos knygos...

Mano vertinimas : 4/10.

Pieštukas užkliuvo : "Mes turime klausytis vaiko, kuriuo buvome kadaise ir kuris tebegyvena mumyse. Galima užgniaužti jo riksmą, bet negalima nutildyti jo balso."

"Jei tavęs reikia vienam žmogui, pradeda reikėti visiems. Tačiau jeigu esi vienišas, tampi dar vienišesnis. Gyvenimas labai keistas."

Slapti dienoraščiai

Knygos aprašymas : "Ši knyga leidžia pažvelgti į septyniolikmetės Keitės, kadaise su vyresniąja seserimi paliktos tėvų, išgyvenimus ir viltis. Trijuose skirtingų spalvų - raudonos, geltonos ir mėlynos – dienoraščiuose atsispindi įvykių ir jausmų kupina paauglės dabartis, išgalvoto idealaus gyvenimo nuotrupos ir slapčiausios mintys, bandant įžvelgti miglotą ir skaudžią praeitį."

Mano nuomonė apie šią knygą : Nors ši knyga ir yra iš serijos "beveik suaugę", tačiau man visai patiko. Seniai beskaičiau kažką tokio visai lengvo... Ypač šioje knygoje žavėjo tai, kad Keitė ir jos sesuo Sofija yra užkietėjusios knygų mylėtojos. Net valgydamos ar darydamos kažką tokio svarbaus, dažnai kitoje rankoje laiko ir kokią nors knygą. Tai kažkiek priminė mane pačią. Žinoma, artima man ir studijų pasirinkimo tema. Taip pat man patinka knygos, kuriose būna minimos kažkokios tai dainos. Visada jas užsirašau ir paklausau... Dar patiko tai, jog knyga parašyta dienoraščio forma. Nieko daugiau kaip ir negaliu pridurti.

Mano vertinimas : 8/10

Pieštukas užkliuvo: "Skaitantis žmogus kitiems yra nepasiekiamas. Tai asmeninis išgyvenimas, pats tikriausias intymumas tarp tavęs ir knygos."

Silva Rerum

Knygos aprašymas : "Silva Rerum – lotyniškai „daiktų miškas“ – taip vadinta XVI–XVIII a. populiari, iš kartos į kartą perduodama Lietuvos bajorų „šeimos knyga“, kur, be tokių reikšmingų gyvenimo įvykių kaip gimimo, vestuvių ir mirties datos, būdavo įrašomos ir įvairiausios sentencijos, eilėraščiai, patarlės, per iškilmes sakyti tostai, sveikinimo kalbos ir panegirikos. Tad ko baiminasi Jonas Motiejus Norvaiša kiekvieną kartą, kai atsiverčia šeimos silvą ir ima plunksną į rankas? Kristina Sabaliauskaitė, atgaivindama istorinio romano žanrą Lietuvoje, skaitytoją talentingai perkelia tiesiai į LDK XVII a. vidurio bajorišką atmosferą – su autentiškomis audinių faktūromis, spalvomis,
brangakmenių žėrėjimu, patiekalų skoniais ir kvapais – ir dovanoja tikrą kelionę laike.
Net ir abejingi istorijai neturėtų likti abejingi šiai knygai.

Ji – kiekvienam, kuris kada nors buvo įsivėlęs į gatvės muštynes, norėjo pasiųsti viską ir visus po velnių ar tiesiog bijojo būti prarytas kasdienybės liūno; kiekvienam, kuris kada nors bandė žvelgti baimei tiesiai į akis, buvo išgąsdintas netikėtai išsipildžiusios slapčiausios svajonės ar abejojo savimi."

Mano nuomonė apie šią knygą : Tiesą sakant, tikėjausi kiek nuobodesnės istorijos. Ir pirmoji pusė knygos buvo gana nuobodi. Tik jau įpusėjus pradėjo darytis vis įdomiau ir galiausiai net negalėjau užmigti iki paryčių kol pabaigiau skaityti. Gaila, kad kol kas Vilniaus nepažįstu taip gerai, jog galėčiau džiaugtis ėjusi ta pačia gatve, kaip ir knygos herojai. Deja, tačiau vis vien labai malonu susipažinti su Lietuvos gyvenimu baroko epochoje. Ypač skaityt žmonių istorijas su įvairiais pamąstymais, jausmais ir požiūriais... Daug geriau pažinau to laikotarpio pasaulėjautą, nei iš istorijos vadovėlio. Grįžtant prie knygos... Patiko tai, kad kiekvienas knygos herojus savotiška, vis kitokia asmenybė. Kiekvienas turi savo išskirtinį ryškų būdo bruožą. Tiek tie herojai, tiek ir jų istorijos gana spalvingos. Nors, prisimenant Baroko bruožus, lyg ir nėra ko stebėtis, juk Baroko epochos vienas pagrindinių šūkių "Gyvenk šia diena!" ir toks gyvenimas puikiausiai aprašomas šioje knygoje. Kiekvienas rimčiau apie ateitį negalvoja, elgiasi spontaniškai. Žinoma, vienas puikiausių įvykių šioje knygoje - Elžbietos ir Jono Motiejaus maudynės naktį. Nuoširdžiai nusišypsojau. Žmonės jau nebe jauni, o pasielgė taip, kaip kiti tikri jaunuoliai tik svajoja. Taip ir susimąsčiau apie tai, kiek daug žmogus galėtų, jei peržengtų tą kvailai nubrėžtą "negaliu" ribą. Nors, Uršulė lyg ir viena pagrindinių šios knygos "personų", tačiau man ji nepasirodė labai įdomi. Labai jau vaikiška. Na taip, žinoma, jai viso labo 16 metų...Nors, tuo tarpu, jos dvynys brolis Kazimieras elgiasi daug protingiau... O Jonas Kirdėjus Birontas yra puikus daugialypio žmogaus pavyzdys. Jo asmenybė turbūt spalvingiausia ir įdomiausia. Tai, kaip jis pasielgia vardan meilės, išties, verta pagarbos. Netgi galėtų sakyti, jog jauniausias Kazimieras kažkuo panašus ir į Joną Kirdėjų Birontą, o šis, ypač tai išryškėja knygos pabaigoje, turi panašumo į vyriausią šios knygos herojų - Joną Motiejų. Tad, vyriška linija gana panaši ir todėl nenuostabu, kad šitaip susipina jų gyvenimai. Man ši knyga patiko. Tiesa, galbūt nėra ta, dėl kurios galėčiau pamesti galvą, bet vis tiek gera. Tokia, dėl kurios visai negaila paaukotos nakties.

Mano vertinimas : 9/10.

Pieštukas užkliuvo : "Žinok, kad myliu tave be proto, labiau nei patį save, bet negaliu pažadėti, kad taip bus amžinai, nes myliu tave taip, kad negaliu tau šitaip meluoti."

Miegas ir kitos moterys

Knygos aprašymas: "„Miegas ir kitos moterys“ – antras populiaraus lietuvių rašytojo Sigito Parulskio esė rinkinys. Knygą sudaro 2001–2005 spaudoje publikuotos esė. Tekstuose – kai kuriuos iš jų galima pavadinti novelėmis – praskleisdamas asmeninę patirtį Parulskis iškelia aktualius šiuolaikiniam žmogui vertybių klausimus, dekonstruoja mūsų kasdienio gyvenimo stereotipus, demaskuoja prigijusias klišes. Išlaikydamas jam būdingą (auto)ironiją, groteską ir šaržą, jis paradoksaliai atskleidžia aprašomų dalykų esmę. Esė knygoje Parulskis tampa gyvenimo mąstytoju, meno ir literatūros vertintoju."

Mano nuomonė apie šią knygą : Na, perskaičiau ją jau gana seniai, tačiau vis nebuvo laiko jos aprašyti. O ir pabaigiau ją skaityti, spaudžiama laiko. Žinoma, tai labai "Parulskiška" knyga. :) Kaip visada, vieni tekstai galbūt atrodė per tiesūs, kiti labai maloniai skaitėsi. Pavyzdžiui, iš šios knygos labiausiai įsiminė knygos paskutiniuose puslapiuiose esantys tekstai apie daiktus. O visa kita, tiesą pasakius, nelabai jau pasiliko atmintyje... Galbūt netinkamu laiku ją skaičiau, galbūt per greitai ir pernelyg atmestinai. Nors ir nėra labai įsimintina knyga, tačiau vis vien pasirašiau savo užrašuose, kad patiko. Tas Parulskio stilius jau darosi visai pažįstamas ir toks visai prie širdies man. Labai jau skystai šiandien aprašiau šią knygą, bet galbūt vis geriau negu nieko...

Mano vertinimas : 8/10.

Pieštukas užkliuvo : "Norėčiau pasiknaisioti visuose Vilniaus šiukšlių konteineriuose, turtingųjų rajonuose, vargšų, rusų, čigonų, nusikaltėlių, homoseksualistų, pedofilų, prostitučių, sifilitikų, valdininkų, politikų, norėčiau išknisti visas pasaulio šiukšliadėžes, nes tik jose galėčiau surasti patį tikriausią žmogaus buvimo prasmės arba beprasmybės įrodymą."

Trys draugai

Knygos aprašymas : „Trys draugai“ – liūdnas romanas apie draugystę ir tragišką meilę. Tai knyga apie save, sugrįžusį iš karo ir bandantį stotis ant kojų. Trys herojai – skirtingi, bet vieno likimo: jie buvę kareiviai, kuriems draugystė – vienintelis pastovus dalykas vertybių žlugimo epochoje. Jie geba jausti akimirkos žavesį, paslaptingą gyvybės šauksmą. Jų gyvenimo būdas – apsimestinai lengvas ir nerūpestingas. Nuoskaudą dėl sudaužytų gyvenimų ir karo sudarkytų likimų jie beviltiškai mėgina paskandinti alkoholyje. Bet atšiaurumas, cinizmas, skepsis ir juodasis humoras - tik uždanga, slepianti kraujuojančią sielą. Kaip tik dėl šios įžvalgos romano šlovė tokia nemirtinga."

Mano nuomonė apie šią knygą : Pagaliau vėl į rankas paėmiau Remarką! Ir tik pradėjusi skaityti šią knygą, supratau, kaip pasiilgau Jo kūrybos... Knyga, kurią apibūdinti žodžiais yra labai sunku. Tai istorija apie draugystę, gerumą ir meilę. Ir visi trys net ir atskirai yra labai stiprūs. Roberto Lokampo, Oto Kėsterio ir Gotfrydo Lenco draugystė yra tokia tvirta, kad jos nenugali net mirtis. Vos tik kuris nors iš jų papuola nelaimėn, tuoj bus padėta ir nesvarbu, kokia ta nelaimė būtų... Jei reikės pinigų - bus parduotas net pats mylimiausias ir brangiausias daiktas vien tam, kad draugas būtų išgelbėtas. Jeigu vienas iš draugų mirė - tai be jokių abejonių bus atkeršyta žudikui. Net dilgtelėjo širdį pagalvojus, kiek nedaug šiam pasaulyje yra tikrų draugų... Tokių kaip šioje knygoje - turbūt vienetai, o gal nė tiek? Šioje knygoje mane stebino ir žmonių gerumas, kokio šiandien sunku rasti. Pavyzdžiui, loterijoje laimėjus daug prizų atiduoti visai nepažįstamiem žmonėms... Man tai atrodo nepažįstama, nes matau tik atkištus į save šiandienos žmonių pirštus ir norą GAUTI, IMTI kuo daugiau, bet duoti - retai... O meilė! O meilė šioje knygoje mane pravirkdė... Žinoma, kaip būdinga Remarko kūryboje, vienas iš mylimųjų serga mirtina liga. Tačiau net ir tai nesutrukdo džiaugtis laimės akimirkomis kartu. O šiandien? Šiandien sunku džiaugtis vien tomis akimirkomis. Šiandien labai daug kur karaliauja principai. Abu mylim, bet nesam kartu, nes nė vienas nesugebam nusileisti... Negi tai ne dažna situacija? Ši knyga atveria akis, sugėdina ir parodo, kokie žmonės turėtų ar galėtų būti, kokios vertybės turėtų būti svarbiausios... Ši knyga iš tų, kurią reikia skaityti daug kartų ir iš kurios reikia mokytis lyg iš vadovėlio.

Mano vertinimas : Be abejonės, 10/10.

Pieštukas užkliuvo:
"Tiktai kvailas laimi gyvenime; protingas mato per daug kliūčių ir netenka pasitikėjimo, dar nieko nepradėjęs."

"Žinojimas išlaisvina žmogų, bet padaro jį nelaimingą."

"Bet juk be meilės žmogus - tai tik atostogaujantis lavonas."

"Paviršutiniški tik tie žmonės, kurie mano, kad jie ne tokie."

"Darbas - niūri manija. Jis visada dirbamas su iliuzija, kad ilgainiui visa pasikeis. Niekad niekas nepasikeis. Tiesiog juokinga matant, ką žmonės daro iš savo gyvenimo."

"Vienai lengviau būti, kai nieko nemyli."

"Žmonės daug piktesni nuodai nei degtinė ar tabakas."