arbūzų cukruje

Knygos aprašymas : "Arbūzų cukruje" – knyga apie komuną, savotiškas hipiškas manifestas.
idMYRIS – tai vieta, kur saulės spinduliai kasdien vis kitokios spalvos, kur žmonės, pamiršę Užmirštų Reikalų prievartą ir neapykantą, sulipdė savo gyvenimus iš arbūzų cukraus ir leidosi į begalinius kaip svajonės kelius... Knygos pasakotojo, Margaretos ir Polinos meilės trikampis baigiasi tragiškai, bet arbūzų cukruje, rodos, nebeliko emocijų, o iš nuobodulio, pavydo ir neapykantos kuriami mitai.
Arbūzų cukrus, statybinė bendruomenės medžiaga – ne tik fizinė medžiaga, bet ir dvasinė būsena. Tai medžiaga, iš kurios gaminamos lentos ir langai, bet drauge tai – ir produktas, iš kurio gimsta gyvenimo būdas. Jos natūralumas, saldumas, gaivumas ir neribotos galimybės (iš arbūzų cukraus galima gaminti net stiklą) yra gero gyvenimo metafora ir byloja apie visišką susiliejimą su gamta."

Mano nuomonė apie šią knygą : Gardus kąsnelis. Jau ilgėjausi kažko tokio įdomaus (keistąja prasme). Buvo šioje knygoje ir su logika besikertančių nukrypimų ir primityvokų detalių, bet man labai patiko. Skaičiau ir mėgavausi, norėjosi dar. Tokios knygos, kaip "arbūzų cukruje" man visad pažadina svajones. Tai viena tų knygų, kurias labai sunku apibūdinti. Patinka arba ne ir tiek. Man patiko. Patiko dėl istorijoje tvyrančios laisvės, dėl įdomios laiko sampratos, dėl paprastumo... Ji taip lengvai skaitėsi, kad būčiau perskaičius ir per dieną, bet vis kitų reikalų išlįsdavo, tad perskaičiau per tris. Man tai sava knyga, kurią galėčiau rekomenduot tik švelniai pakvaišusiam žmogui:) Tokiam kaip aš. Bet kokiu atveju, labai džiaugiuosi, kad ją nusipirkau. Manau, dar kada paimsiu į rankas, kad palyginčiau savo kvaištelėjimo lygį pagal amžių.:)

Mano vertinimas : 10/10. Sava.

Pieštukas užkliuvo :

"Pirmadienis: raudoni arbūzai.
Antradienis: aukso spalvos arbūzai.
Trečiadienis: pilki arbūzai.
Ketvirtadienis: juodi begarsiai arbūzai.
Penktadienis: balti arbūzai.
Šeštadienis: mėlyni arbūzai.
Sekmadienis: rudi arbūzai."

"Rankos - labai šaunus daiktas, ypač sugrįžusios po meilės glamonių."

City

Knygos aprašymas: "Šiuolaikinio italų rašytojo, „Šilko“ romano autoriaus, naujausias romanas - kelionė po šių dienų miestą. Tai pasakojimas apie du City kvartalus, išsprūdusius iš laiko, apie jų įdomius gyventojus,savotiškus ir besiblaškančius. Kaip sakė pats rašytojas, - „šios knygos istorijos - miesto kvartalai, o personažai gatvės. Visa kita - bėgantis laikas, klajonių ilgesys ir noras viską stebėti“."

Mano nuomonė apie šią knygą: Nusivyliau. Deja. Skaičiau šią knygą visą mėnesį ir nežinau kodėl tiek ilgai, ar todėl, kad man nebuvo įdomu, ar todėl, kad tiesiog aplankė neskaitymo laikotarpis... Bet viena aišku: šita knyga mane nuvylė. Tikėjausi kažko... Tiesa, ko? Kažko įdomesnio, labiau įtraukiančio... Juk tai Baricco, toks visų garbinamas ir mane taip sužavėjęs knyga "Be kraujo". "City", pasirodo, visai ne man... Pusė knygos man buvo labai nuobodi, vienintelis įstrigęs ir labiausiai patikęs dalykas šioje knygoje - Šatsi vesternas. Šis kažkodėl man patiko, nors niekad nemaniau, kad esu vesternų mėgėja. Bet kokiu atveju, manau, tęsiu pažintį su šiuo rašytoju, nes knyga "Be kraujo" man paliko puikų įspūdį. Ko nepasakyčiau apie "City".

Mano vertinimas : 6/10.

Pieštukas užkliuvo : "...žmogus linkęs mylėti tas vietas, kurios tarsi įkūnija jo laikinumą, jo asmens pažeidžiamumą ir ribotumą."

"Kaip tik tokia yra žmogaus paskirtis : gyventi atsisukus veidu į pasaulį ir nugara į save."

Sename dvare

Knygos aprašymas: "Sename dvare" - autobiografinio pobūdžio pasakojimas apie XIX a. antrosios pusės Lietuvos dvarą. Tai atskirų epizodų, scenų, personažų, pergyvenimų rinkinys, kurį į meninę visumą jungia 8 metų mergaitės Irutės asmuo, jos santykiai su motina ir motinos dienoraštis."

Mano nuomonė apie šią knygą : Drąsiai galiu teigti, kad visai be reikalo pamirštam lietuvių literatūrą. Ir ypač ankstesniąją, kurios daugelis baidosi iš tolo. Kuo labiau skaitau privalomus kūrinius (et, gėda truputį!), tuo labiau džiaugiuosi, kad esu lietuvė. Rimtai:). Širdžiai malonu ir gera skaityti puikiai, nuoširdžiai, artimai parašytus kūrinius. "Sename dvare" - ne išimtis. Labai jautrus, švelnus, netgi jaukus kūrinys, nunešantis į seną Lietuvos dvarą. Neneigsiu, tai gana moteriškas kūrinys. Moteriškas tuo sentimentalizmu, tuo puikiu, netgi kiek graudinančiu Mamatės paveikslu. Nors, tiesa, nevertėtų stebėtis, visgi šitai parašė - Šatrijos Ragana (kitaip - Marija Pečkauskaitė). Nuoširdžiai galiu pasakyti, jog džiaugiuosi, kad knyga "Sename dvare" yra įtraukta į privalomosios literatūros sąrašus. Nes gali būti, jog kitaip nebūčiau drįsus paimti ją į rankas. O paėmiau ir džiaugiuosi tai padariusi! Ir netgi tikiuosi, kad pratęsiu pažintį su Šatrijos Raganos kūryba ir vėliau. P.S. Jei kada man teks tapti mama, labai norėčiau būti panašia į Mamatę. Tai nuostabus pavyzdys.

Mano vertinimas : 9/10. Ko pritrūko iki dešimties - sunku pasakyti...

Mano pieštukas užkliuvo : "Žinot, vaikeliai: gėlės - tai žemės šypsena iš džiaugsmo, kad ją Dievas sutvėrė ir didiems dalykams paskyrė. Bežiūrint į ją, ima šypsotis ir žmogaus siela. O nuo tos šypsenos, kaip ledas nuo saulės, nyksta viskas, kas sieloje pikta ir bjauru."

Ir, kad pinasi mano abi aistros tarpusavy - fotografija ir literatūra,o ir rašytojos slapyvardis Šatrijos Ragana, ta proga pasidalinsiu nuotrauka, kuri fotogarfuota ant Šatrijos kalno:

Doriforė

Knygos aprašymas : "Doriforas („Ietininkas”) – viena garsiausių senovės Graikijos skulptoriaus Polikleito skulptūrų, geriausia marmurinė jos kopija saugoma Neapolio muziejuje. Romane ši skulptūra atgyja virtusi moterimi, jos kūno bronza akina ir traukia, o ietį metančiosios judesiai pilni meilės ir mirties geismo.

„...tu panaši į Nikę, tik apkarpytais sparnais, velniam tau sparnai, tu nekvepi plunksnomis ir pienu, tu kvepi prakaitu ir sperma, neleidau jai nusiprausti, iš karto, kai tik grįžome iš stadiono, puoliau ją kaip skalikas, pasakojau jai apie metikus, apie stadioną, pilną antikos ir monstrų, ir vėl puoliau, kritau, kritom abu, po kelis sykius, smigom kaip ietis į dirvožemį, kaip ietis kvepėjom prakaitu ir žeme, ji šaukė, beveik taip pat, kaip išmesdama ietį, kimiai ir trumpai riktelėdama, kelis sykius iš eilės, ir nuo tos akimirkos geidžiau jos kasdien, ir dienos be jos man atrodė našta.“

Mano nuomonė apie šią knygą : Tik pradėjus skaityt šią knygą, suvokiau kaip buvau pasiilgus S. Parulskio kūrybos! Tai taip gaivu mano sielai. Na, žinoma, kaip beveik jau įprasta, šioje knygoje neapsieita be mirties, alkoholio, sekso... Bet tai neatsiejama nuo Parulskio kūrybos, bent aš tą pastebėjau. Tai viena geresnių jo knygų mano akimis žiūrint. Labai įdomu tai kaip vyras perteikia moters paveikslą. Ir gaunasi jį pateikt gana ryškiai. O į vyro vidinį pasaulį įleidžiama tiek, kiek reikalinga, jog geriau jį suprastum. Pasirodo, ir vyras, neištikimas savo žmonai ir gulintis su kita jų lovoje, gali būti labai žmogiškas. :) Sugeba net žmonos ilgėtis, kuri, rodos, nublanksta prieš šviežią, puikių linijų meilužę. Viskas savose vietose, malonu skaityti. Bene kaip visada. Kuo toliau, tuo vis labiau ir labiau žaviuosi Parulskiu.

Mano vertinimas : 9/10.

Rekomenduoju

Paukšteliai. Erotika

Knygos aprašymas : "Prancūzija nuo senų laikų turi rafinuotos, elegantiškos erotinės literatūros tradiciją. Kai pradėjau rašyti užsakovui, maniau, kad čia [Amerikoje] ji taip pat egzistuoja, bet klydau. Viskas, ką teko skaityti, tebuvo antrarūšių rašytojų sukurptas šlamštas. Atrodo, nė vienas geras rašytojas net nebandė rašyti erotikos.

Subūriau poetus ir mes visi kūrėme nuostabią erotiką. Nors iš mūsų primygtinai reikalavo gašlybių, negalėjome suvaldyti aistringos poezijos šėlsmo. Erotikos rašymas mums rodė kelią į šventumą, o ne į nuodėmę.

Homoseksualai rašė tarsi jie būtų moterys. Drovieji rašė apie orgijas. Frigidiškos moterys - apie beprotišką aistrą. Patys lyriškiausieji pasinėrė į kūnišką pasitenkinimą, patys tyriausieji atsidavė perversijų tyrinėjimui."

Mano nuomonė apie šią knygą : Hmmm. Visai neseniai kažkokioje knygoje radau parašytą vardą ir pavardę : Anaïs Nin. Pasidomėjau kas tai per žmogus. Pasirodo tai prancūzų kilmės rašytoja ir labai įdomi asmenybė. Tad visai netikėtai pamačiusi bibliotekoje jos knygą, griebiau nė neabejodama. Prisipažinsiu, šia knyga nusivyliau. Tai erotinių fantazijų, potyrių rinkinys. Vienur pernelyg subtilu, kitur per atvira. Perskaičiau ir tiek... Nesukėlė visiškai jokios emocijos. Na, taip. Šaunu, kad bene visų istorijų veikėjai menininkai, ar toje erdvėje besisukiojantys žmonės... Bet daugiau nieko. Ir pati nesupratau ko aš iš šitos knygos tikėjausi. Na, bet kokiu atveju, tai tikrai ne ta knyga, kurią skaityčiau dar kartą ar, kurią būtų galima cituoti... Nors, visgi, pati Anaïs Nin man vis dar labai įdomi.

Mano vertinimas : 6/10

Šimtas plaukų šepečio glamonių prieš miegą

Knygos aprašymas : "Skandalingas, šokiruojantis, intriguojantis šešiolikmetės romanas dienoraštis, kuriam ji nuoširdžia, autentiška ir nevilties bei ilgesio kupina intonacija pasakoja savo erotinių išgyvenimų odisėjos istoriją.

Katanija. Sicilija. Naktis. Šešiolikmetė dienoraščiui išlieja pirmuosius erotinius išgyvenimus. Paaugliško kūno metamorfozė, troškimas tyros meilės, kurią sugauti taip sunku...Iliuzija ją rasti daugybėje lovų, daugybėje kūnų, naivumas, paslaptys, skausmas, pažeminimas.

Po pirmojo karto ji įsitikina, kad vyrai nenori esmės, nenori sielos. Sicilijos Lolita leidžiasi į odisėją tamsiu ir purvinu tuneliu, save atiduoda bet kam, kas paprašo, vildamasi, kad bent vienas jai pažvelgs į akis..."

Mano nuomonė apie šią knygą : Paskaičius atsiliepimus internete, netgi perskaičius aprašymą, atrodo, jog tai turėtų būti kažkas šokiruojančio, kažkas tokio, kad šlykštėsiuos, išsižiosiu ir panašiai... Bet, deja, galiu pasakyti, kad tai dar vienas, dar vienos mergaitės dienoraštis, kuriame nieko ypatingo... Taip, vyrų elgesys su ja - pasibjaurėtinas. Bet ir ji pati ne iš kelmo spirta. Netgi drįsčiau teigti, kad pati nusprendė paversti save neva auka, kuri tokia nelaiminga, tokia nusivylusi meile... Bet ei! Jai taigi niekas neliepė lakstyti paskui kiekvieną, kuris jai kažką pasiūlo. O kadangi ji tai pasirinko pati... Nieko gilaus, nieko pamokančio, nieko tokio, kas ilgiau išliktų atmintyje šioje knygoje neradau. Tiesa, ir pabaiga mane net nuvylė. Tokia lėkšta.

Mano vertinimas : 6/10

Beje, kartais pasitaiko, kad knygos mane įkvepia ne tik rašyti, bet ir fotografuoti, tad keista, tačiau ir ši knyga, nors ir ne visai man patikusi, mane "įkvėpė", štai rezultatas :

Eilėraščiai

Mano nuomonė apie šią knygą : Kaip, kad užrašuose pasižymėjau - Brandūs ir tokie TIKRI eilėraščiai. Manau, tai daug ką jau ir pasako... Puikus poezijos gurkšnis. Galiu netgi išduoti paslaptį, jog garsiai skaitomi tie eilėraščiai pasidaro dar skanesni :) Apie Henriką Radauską sunku ką ir pasakyti. Manau/tikiuosi/galbūt net neabejoju, kad dauguma tikrai žinote šio poeto talentą. Tad, ka daugiau bepridursi.

Primenu/supažindinu :

LUNATIKĖ

Ji stovėjo aukščiausiam bokšte
Ir kalbėjo su mėnuliu.
Jai tarp rankų skleidėsi puokštė
Fosforinių miego gėlių.

Žemėj rėkė našlys, jos vyras,
Žemėj springo našlaičių malda.
Mėnuo buvo šaltas ir tyras
Ir liepsnojo - kaip visada.

Žalios žvaigždės kvepėjo kaip rūtos,
Švelnios gelmės ją šaukė vardu,
Visą erdvę užliejo putos,
Sukapotos aukso kardu.

Mėnuo ją pripildė lyg indą,
Ir nualpus, plaukais palaidais,
Ji blyškia kometa suspindo
Ir nuskrido elektros laidais.